Gintaro Rinkevičiaus 65-mečiui skirtas koncertas nepaliko abejingų
Nuskambėjus pirmajam LVSO gimtadienio koncertui sausio 31 dieną, iškart parašiau ir vasario 2 d. Muzikų sąjungos tinklalapyje publikavau ilgą ir išsamią recenziją apie aukštą orkestro lygį, įkvepiantį maestro Gintaro Rinkevičiaus kaip dirigento pavyzdį, pabrėždama gebėjimą pasirinkti puikias programas ir ne mažiau įspūdingus solistus. Kadangi kolektyvas ir jo vadovas turi labai daug gerbėjų ir gimtadienius teko kartoti, o vakar, vasario 21 dieną, buvo surengtas dar vienas įspūdingas vakaras LVSO koncertų salėje, kurio metu skambėjo Jano Sibelijaus Koncertas smuikui d-moll, op. 47 ir Antonino Dvořáko Simfonija e-moll Nr. 9 op. 95 („Iš naujojo pasaulio“). Šis vakaras buvo maestro Gintaro Rinkevičiaus gimtadienio koncertas: 2025 m. vasario 20 d. jam sukako 65-eri metai.
Vietoj garsios smuikininkės Alenos Baevos, kuri, deja, susirgo gripu, atvyko šį sezoną „Gaidos“ festivalyje su LVSO jau pasirodžiusi ispanų žvaigždė Leticija Moreno. Sibelijaus koncertą ji pagriežė žavėdama lengvu, stilingu ir tiksliu griežimu, o bisui pateikė Adagio iš Johanno Sebastiano Bacho Sonatos smuikui solo g-moll, Nr. 1 BWV 1001. Šįsyk ji ne tiek kerėjo ugningu temperamentu, kiek atskleidė sukauptą ir rimtą savo artistinės asmenybės pusę. Kadangi pirmajame gimtadienio koncerte griežė prancūzų violončelės ambasadoriumi tituluojamas Gautieras Capuçonas, taip pat ispanų muzikos ambasadore vadinama Leticija Moreno šiai progai suteikė nepriekaištingą akcentą.
Antonino Dvořáko kelias į olimpą buvo itin įdomus. Gimęs mažame Bohemijos miestelyje, jis turėjo perimti tėvo, kuris laikė smuklę ir mėsinę, verslą. Tačiau gyvulių banda jo neklausė, jis šio darbo nemėgo, todėl jam buvo leista mokytis muzikos. Gavęs visapusišką išsilavinimą, Dvořákas griežė smuiku orkestre užeigose, paskui teatro orkestre, vėliau dirbo vargonininku bažnyčioje. Jo kaip kompozitoriaus talentą, darbštumą ir užsispyrimą pastebėjo ir iškėlė iš pradžių Bedřichas Smetana, dirigavęs jo kūrinius, paskui Johannesas Brahmsas, tapęs jo draugu, peržiūrėjęs simfonijos „Iš naujojo pasaulio“ korektūrą ir apžvelgęs ją bei kitus kūrinius spaudoje. Hansas von Bülovas jį sveikino kaip garbingiausią maestro ir sakė, kad šalia Brahmso jis esąs labiausiai Dievo apdovanotas jo laiko kompozitorius; žymus dirigentas Hansas Richteris jį vadino kompozitoriumi iš Dievo malonės. Dvořákas greitai išgarsėjo užsienyje: Vokietijoje, Austrijoje, Rusijoje, Anglijoje ir Amerikoje. Britai jam suteikė garbės daktaro laipsnį, o milijonierė Jeanette M. Thurber atidarė Niujorke nacionalinę muzikos konservatoriją ir nusprendė, kad jai vadovauti turėtų garsusis čekų kompozitorius; jai teko nemažai pasistengti, kad jis sutiktų palikti Prahos konservatoriją. Amerikoje jis parašė kai kuriuos geriausius savo kūrinius, tarp jų styginių kvartetą ir koncertą violončelei. Po trejų metų grįžęs į tėvynę, parašė operą „Undinė“, buvo pripažintas kaip mokytojas ir pagaliau – kaip sėkmingas operos kūrėjas. Likimo ir dėmesio apdovanotas, turtingas, turįs gausią ir laimingą šeimą, Dvořákas liko kukliu ir droviu žmogumi, kurio mėgiamiausias užsiėmimas buvo stebėti traukinių judėjimą stotyje...
Amerikoje sukurtuose kūriniuose, paties kompozitoriaus liudijimu, jis perteikė „nacionalinių Amerikos melodijų dvasią“. Antonino Dvořáko devintoji simfonija, parašyta per penkis mėnesius ir baigta 1983 metais Niujorke, yra visada melomanų laukiamas kūrinys, populiarus dėl muzikos grožio, simfonijoje skambančių Amerikos tautų liaudies muzikos atspindžių, aiškių tapybiškų peizažų ir melodijų, kurias atlieka soliuojantys instrumentai ir jų grupės (svarbi obojaus partija ir kt.). Juvelyriško maestro darbo dėka buvo galima gėrėtis sklandžia romantiška muzikine epopėja: gerai derančiais instrumentais, išlygintais štrichais ir tiksliais įstojimais. Taip pat preciziškai orkestras akompanavo ir solistei.
2025 m. vasario 22 d.