Grafas Montekristas užkariavo Kauną

Kauno valstybinis muzikinis teatras penktadienį, kovo 7-ąją, išleidžia neeilinę premjerą - muzikinę žymiojo Aleksandro Diuma (Alexander Dumas) romano "Grafas Montekristas" versiją, kurią pateikė kompozitorius Frankas Vildhornas (Frank Wildhorn) ir dramaturgas Džekas Merfis (Jack Murphy).

Spektaklyje beveik 80 dainuojančių ir šokančių artistų sukūrė apie 40 personažų. Jiems pasiūta daugiau nei 90 porų avalynės ir 230 kostiumų, kuriems prireikė beveik 2000 metrų skirtingos rūšies audinių. Spektaklio metu scenos grindis slėgs pusantros tonos svorio dekoracijų kombinacija. Išradingos vaizdo projekcijos kurs beveik 3D efektą. Prabangius, stilizuotus 19 amžiaus kostiumus puoš kilogramai Svarovskio kristalų, daugybė kitų efektingų aksesuarų - brangių papuošalų, diržų, šalių, siuvinių, kaukių. O kur dar įvairiausi pirotechnikos fokusai, profesionalių kaskadinių triukų statytojų ir fechtavimo mokytojų parengti numeriai.

Spektaklis, kurį kuria režisierius Kęstutis S. Jakštas, dirigentas Jonas Janulevičius, scenografas Gintaras Makarevičius, dizaineris Juozas Statkevičius, vyksta tarsi vienu kvėptelėjimu, nes statytojai varijuoja įvairia muzikine stilistika, kuria plačios paletės emociją, išryškinančia tragiškas, o kartkartėm ir komiškas spektaklio situacijas.

Miuziklą Kauno scenai "atrado" aktorė ir dainininkė "Auksinio scenos kryžiaus" laureatė Viktorija Streiča. Ji išvertė dramaturgo Dž. Merfio tekstą į lietuvių kalbą ir šiame spektaklyje sukūrė piratų vadės Luizos Vamp vaidmenį.

- Savo, kaip aktorės, karjerą pradėjote būdama vos vienerių, kuomet nusifilmavote savo tėvo - garsaus Latvijos aktoriaus ir režisieriaus Janio Streičos filme. Kur geriau jaučiatės - filmavimo aikštelėje ar teatro scenoje?

V. Streiča: Nekoketuodama galiu prisipažinti, kad scena - mano stichija. Ir nesvarbu, ar vedu renginį, dainuoju miuzikle, ar filmuojuosi kine. Kinas ir televizija turi galingą įrankį - montažą, kuriam pavaldus bet kuris artistas. Jo pagalba nevykėliai gali tapti puikiais aktoriais ir atvirkščiai. Tuo tarpu teatre niekas neiškirps nevykusiai suvaidinto epizodo, klaidingai pasakyto teksto, į toną nepataikytos natos. Teatras labiau traukia. Istorijos ir emocijų perteikimas per muziką, dainą man labai svarbu. Teatras - tai apsivalymas. Reginys. Atsakymų į klausimus ieškojimas. Jo scenoje liejasi aistros, vaidinamos dramos. Čia nuo aktoriaus meistriškumo, jo pasirodymo scenoje priklauso publikos ir kiekvieno žiūrovo atskirai dvasinė būsena.

- Beveik visuose teatro repertuare esančiuose miuzikluose dainuojate pagrindinius vaidmenis.

V. Streiča: Esu tiesiog pamišusi dėl geriausių Brodvėjaus spektaklių. Beje, nemažai kine vaidinančių amerikiečių aktorių yra būtent miuziklų artistai. Daug kas to nežino, kol jie neuždainuoja. Miuziklas - mano mėgstamiausias žanras, mano aistra, reikalaujanti iš aktoriaus nepaprasto universalumo.

- Esate parašiusi libretą spektakliui "Zygfrydo Vernerio kabaretas", išvertėte miuziklo "Grafas Montekristas" tekstą. Kaip atsitiko, kad ėmėtės plunksnos?

V. Streiča: Kilus idėjai statyti spektaklį "Zygfrydo Vernerio kabaretas" teatras kreipėsi į kone dešimtį literatų, bet visi pasirodė esą velniškai užsiėmę... Jausmas, atsidūrus absoliučioje neviltyje, nenusakomas - net ketinome palaidoti idėją. Bet... Kęstas (režisierius Kęstutis Jakštas - ELTA) tarstelėjo: "o jeigu scenarijų parašytum tu pati...". Išdrįsau, nes studijavau dramaturgiją Latvijos Kultūros akademijoje. Be to, seniai rašau tekstus, scenarijus įvairiems koncertams, renginiams, todėl sumanymas iš pirmo žvilgsnio pasirodė tikrai nesudėtingas.... Be to, drauge su Kęstu dirbame ne pirmą kartą. Jis žino, ką galiu..."

- Ką naujo poros šimtmečių senumo "Grafo Montekristo" istorija gali papasakoti šiuolaikiniam žmogui?

V. Streiča: Montekristo tema labai romantiška. Tai - prisiminimai iš vaikystės, tai vienas iš kūrinių, su kuriais užaugome. Todėl žiūrovas neabejotinai gaus didžiulį pliūpsnį emocijų, išgyvenimų, prisiminimų ir suvokimą, kad pats didžiausias kerštas - tai atleidimas. Kita vertus, keršto troškimas - natūralus sužlugdyto žmogaus poreikis. Juk labiausiai atkeršysi žmogui jam atleisdamas... Tad mūsų spektaklis - apie keršto beprasmiškumą. Abatas Farija prašo Grafo Montekristo pamiršti kerštą - kerštas priklauso Viešpačiui... Tuo tarpu Grafas Montekristas čia prisiima Viešpaties vaidmenį...

- Papasakokite apie savo heroję Luizą Vamp.

V. Streiča: Mano herojės A. Diuma romane nėra. Tai kelių personažų samplaika, dramaturginis miuziklo autorių pasirinkimas, antipodas pačiai Mersedesai. Piratų vadė - Luiza Vamp nėra bloga, tik visiškai laukinė, amazonė. Luiza Vamp atsiranda Montekristo kelyje ir ištiesia jam pagalbos ranką.

- Ar drįstate repeticijų metu priešgyniauti režisieriui, beje, savo vyrui?

V. Streiča: Dirbti su režisierium, kuris yra dar ir tavo vyras - nėra paprasta. Vis dar stengiuosi jį nustebinti, tačiau jei jau dirbame kartu, iš manęs reikalauja dvigubai ar trigubai daugiau nei iš kitų. Ir bara mane dešimt kartų daugiau nei kitus. Ginčytis su režisieriais niekada nebijojau, bet taip pat žinau, kad kartais geriau patylėti. Mano tėtis sakydavo: "Nesuk man galvos - parodyk." Tai aš ir nebeįrodinėju, parodau, ką sumaniusi. Nesu nuo savo vyro priklausoma, turiu savo nuomonę, užtat mūsų darbas dažniausiai tampa bendra kūryba.

Dirigentas Jonas Janulevičius

Garsusis Aleksandro Diuma (Alexander Dumas) romanas "Grafas Montekristas", įamžintas ne tik daugybe leidimų, bet ir kino filmais, spektakliais. Kauno valstybinis muzikinis teatras Montekristo istoriją atkuria per muziką - pirmą kartą Lietuvos teatro scenoje pristatoma muzikinė žymiojo literatūrinio kūrinio versija, kurią pateikė kompozitorius Frenkas Vidhornas (Frank Wildhorn) ir dramaturgas Džekas Merfis (Jack Murphy).

Penktadienį vyksiančios premjeros išvakarėse naujienų agentūros ELTA korespondentė apie miuziklą kalbėjo su vienu iš spektaklio statytojų, teatro dirigentu Jonu Janulevičiumi.

- Kas nulėmė Jūsų, kaip dirigento, pasirinkimą suteikti sceninį gyvenimą būtent šiam miuziklui, kai šiais laikais pasaulyje - marios kūrinių, galinčių papuošti teatro repertuarą?

- Yra net keli kriterijai, nulėmę būtent šio miuziklo pasirinkimą. Pirmasis - kūrinio naujumas. Manau, svarbu, kad su mūsiškiu pastatymu bus tik trys teatro scenoje perteikti šio miuziklo variantai: Šveicarijoje bei Pietų Korėjoje ir Lietuvoje - Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Rytų Europoje mes pirmi parodysime žiūrovams Brodvėjuje dirbančio amerikiečio F. Vildhorno sukurtą miuziklą. Manyčiau, dar galima sakyti, kad penktadienio vakarą mūsų teatre vyks pasaulinė miuziklo "Grafas Montekristas" premjera.

Derėtų pridurti, jog tai - įvykis ir pačiam kompozitoriui, kuris į savo asmeninę interneto svetainę įsidėjo informaciją apie Kauno valstybinį muzikinį teatrą. Toks teatro pristatymas bei populiarinimas pasaulyje kartu yra ir pripažinimas jo kūrybiškumo bei brandumo. Tai mums džiugu ir labai svarbu.

Beje, pagrindinis į tas Jūsų paminėtas "marias" tinklą užmetęs gero kūrinio teatro repertuarui ieškotojas buvo Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis režisierius Kęstutis Jakštas. Jis drauge su savo žmona soliste Viktorija Streiča ir pagavo muzikos jūroje auksinę žuvelę. Kai pamatėme "Grafo Montekristo" pastatymų užsienyje fragmentus, o dar kai gavau klavyrą ir išstudijavau, sėdęs prie fortepijono, muzikinę medžiagą, žinojome "verdiktą" - miuziklą būtinai pastatysime.

Taip, sprendimą lėmė ir graži melodija, ir puiki harmonija, ir labai gera spektaklio herojų leitmotyvinė sistema. Kai net dar neišvydus scenoje herojaus, o girdint tik skambančią muziką, aišku, kokia tema, kokiam spektaklio veikėjui priskirta.

Negalima nutylėti dar vieno kriterijaus, lėmusio mūsų pasirinkimą. Tai pats Grafas Montekristas - patrauklus sava istorija, kurią, nebijau suklysti pasakęs, žino gal 90 procentų žmonių.

- Tačiau kai žino, gal mintyse yra susikūrę savą Montekristo istorijos perteikimo variantą, kaip tuomet, jei spektaklis bus toli nuo kokio kritiško žiūrovo vizijų?

- Manau, bet kokiu atveju žiūrovai nenusivils, atėję į mūsų teatrą susitikti su Montekristu ir kitais miuziklo herojais. "Grafo Montekristo" 2 dalių spektaklyje beveik 80 dainuojančių ir šokančių artistų sukūrė apie 40 personažų. Jiems pasiūta daugiau nei 90 porų avalynės ir 230 kostiumų, daug kam tenka persirengti po kelis kartus. Spektaklio režisierius K. Jakštas įvedė daug naujovių, kurių iki šiol dar niekas teatre nebuvo matęs. Išradingos vaizdo projekcijos čia kurs beveik 3D efektą. Scenografijoje taikomos šiuolaikinės moderniosios technologijos teikia gyvumo bei neaprėpiamo gilumo. Įspūdingos dekoracijos, prabangūs kostiumai, o dar prie to prisidės įvairūs pirotechnikos fokusai, kasdienių repeticijų su kaskadinių triukų bei fechtavimo mokytojais rezultatai.

- Neseniai teko teatre klausyti ir matyti operą, kurios herojai įsprausti tikra to žodžio prasme į kostiumus, labiau tinkančius kosmoso ateivių gyvenimą atspindinčiuose spektakliuose. Ar tokio "supermoderno" nebus "Grafo Montekristo" miuzikle?

- O čia tai tikrai to nepamatysite. Pateikiamas stilizuotas originalaus laikotarpio vaizdas - matysime Montekristo laikus. Vizualizacija labai gerai parinkta. Šiuo atveju pasistengė talentingasis Juozas Statkevičius.

Taip, miuziklo muzika - šiuolaikinė, kitaip ir negali būti, tačiau laikmetis, kuriame vystosi siužetas, puikiai atspindimas.

- Neretai gan lengva ir miela klausytis muzika būna patiems muzikantams sudėtinga atlikti. Kaip gi yra "Grafo Montekristo" atveju?

- Yra ir sudėtingesnių amerikietiškų miuziklų nei šis. Jei žvelgiame į miuziklą, kaip muzikos žanrą, savo svorį įgavusį Brodvėjuje, tai "Grafo Montekristo" atveju muzika - lengvesnė, pavyzdžiui, nei "Vest Saido istorijos". "Montekriste" daug lyrikos ir plastikos. Šią muziką atliekančiam orkestrui iškelti aiškūs ir tikslūs uždaviniai, prie kurių mes savame teatre esame pripratę. Derėtų pridurti, jog kompozitorius sukūrė labai palankią atlikėjams muziką.

Galiu apie miuziklo kūrėją kompozitorių F. Vildhorną dar pridurti, kad jis yra pelnęs daugybę muzikos apdovanojimų, rašo dainas pasaulinio garso atlikėjams, kuria muziką žinomiems kūriniams, juos pritaiko muzikinei scenai. Miuziklas "Grafas Montekristas" net 4 kartus nominuotas "Tony" (teatro "Oskarams" - ELTA) apdovanojimams. Tai - vienas naujausių autoriaus sceninių kūrinių, kurio pasaulinė premjera įvyko 2009 m. Šveicarijoje.

- Ar dirigentas turi daug įtakos parenkant atlikėjus?

- Be abejo, muzikos atlikėjus renka ne vien spektaklio režisierius. Pasirinkimas šį kartą nebuvo lengvas, nors mūsų trupė - labai brandi statyti miuziklus, ir jau tikrai turime "auksinį dešimtuką".

Šiuo atveju atlikėjų reikėjo daug, nes pasakojama įspūdinga ir sudėtinga, daugybę veikėjų bei scenų turinti Montekristo istorija. Toms scenoms reikia ir vis kitų epizodinių veikėjų. O dar reikia dublerių. Galima teigti, jog gerai pasirinkti atlikėjus - didžiulis darbas. Manau, šią užduotį įveikėme taip, kad ne tik patys spektaklio kūrėjai, bet ir mūsų žiūrovai bus patenkinti rezultatu.

Publika scenoje matys savo numylėtinius - mūsų teatro solistus ir kviestinius artistus. Sakyčiau, apie pastaruosius kalbant, bus ypač įdomus labai sėkmingas Karinos Krysko debiutas miuziklo žanre. Be abejo, ir Jeronimas Milius žavės jau ne pirmu Kauno muzikinio teatro scenoje kuriamu pagrindinio herojaus vaidmeniu. Labai gerai šiame miuzikle dirba teatro solistė Kristina Siurbytė. Abi su Karina jos kuria Mersedesos vaidmenį. Didelį asmeninį šuolį kūryboje padarė ir Ramūnas Urbietis, tik šio sezono pradžioje papildęs teatro trupę kaip etatinis solistas. Dar vienas įdomus Montekristo vaidmens atlikėjas, greta Ramūno ir Jeronimo - Raimondas Baranauskas. Visi trys šie solistai miuziklo pagrindinio herojaus paveikslą piešia skirtingomis spalvomis.

Vaidmenis spektaklyje kuria ir Viktorija Streiča, Akvilė Garbenčiūtė, Vaidotas Martinaitis, Ieva Vaznelytė, Egidijus Bavikinas, Žanas Voronovas, Kęstutis Alčauskis, Ramūnas Šimukauskas, Giedrius Prunskus.

Turėtume paminėti ir kitus spektaklio kūrėjus. Tai - scenografas Gintaras Makarevičius, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas, choreografai Dainius Bervingis ir Gintaras Visockis. Puikiai dirba visa komanda, gebanti tinkamai pasinaudoti modernia teatro technine baze. Išskirtinės pas mus įgarsinimo galimybės. Ir specialūs efektai, ir šviesos, - visa tai leidžia kurti puikų rezultatą.

Sunku premjerinę savaitę iš šono pažvelgti į atliktą darbą ir bandyti jį analizuoti. Ne taip paprasta iškelti galvą iš to sūkurio, kuriame dabar visi sukamės, bei įvertinti, kas padaryta. Tačiau galiu garantuoti, jog "Grafas Montekristas" bus dar vienas įrodymas, kad Kauno muzikinis teatras jau pribrendęs miuziklams. Turim talentingų žmonių, gerą techninę bazę, o konkretų rezultatą įvertins teatro žiūrovai.

JERONIMAS MILIUS

Asta Mikelevičiūtė,

Kauno valstybinis muzikinis teatras kovo 7 d.žiūrovus kviečia į grandiozinį muzikinį reginį - pirmą kartą Lietuvos teatro scenoje muzikinė žymiojo Aleksandro Diuma (Alexander Dumas) romano „Grafas Montekristas“ versija, kurią pateikė kompozitorius Frank Wildhorn ir dramaturgas Jack Murphy, net keturis kartus nominuota „Tony“ (teatro „Oskarams“) apdovanojimams.

Grafo Montekristo vaidmenį miuzikle kuria šio sezono LRT projekto „Auksinis balsas" nugalėtojas Jeronimas Milius.

- Kauno valstybiniame muzikiniame teatre tai jau trečias jūsų vaidmuo. Kuo muzikinis teatras patrauklesnis už įprastus koncertus?

- Nepataikaudamas galiu pasakyti, jog Kauno muzikinis teatras išsiskiria savo itin draugišku kolektyvu, su kuriuo visada malonu ir smagu dirbti. Kai mano gyvenime atsirado miuziklas, supratau, jog tai - šis tas daugiau, nei dainavimas. Miuziklas man – tarsi koncerto ir spektaklio junginys, kuriame išgryninęs tikrąsias personažo emocijas, gyveni kitomis vertybėmis, kituose laikotarpiuose. Juk teatro scena turi tam tikrą atmosferą, istoriją, aurą.

Teatro scenoje verda aistros, išgyvenama tūkstančiai emocijų. Čia juokiamasi, verkiama, mirštama ir gimstama. Ypatingu jausmu persismelkusios scenos grindys, sienos, žiūrovų kėdės ir net salėje tvyrantis oras. Ir tai pajunti iš karto, tik peržengęs teatro durų slenkstį. Tuo tarpu koncertai vyksta įvairiose vietose, kur dieną prieš scena dažnai tiesiog atvežama, surenkama ir vėl išvežama - ji laikina ir neturi jokios dvasinės vertės. 

- Koks jausmas apima dainuojant su kitokio žanro atlikėjais? Ko mokotės iš jų ir ko pamokote juos?

- Visada įdomu dainuoti su patyrusiais savo žanro profesionalais ir nors jau įpratau dainuoti su įvairių žanrų atlikėjais, lipant į sceną kaskart apima puikus jausmas, nes žinau, kad per repeticijas galėsiu pasimokyti naudingų vokalinių dalykų, patobulinti vokalinę techniką, gauti sceninio meistriškumo pamokų ar konsultacijų apie tam tikro žanro pajautimo subtilybes.

Kiek ir kaip dažnai dalijamės patarimais priklauso nuo partnerių ir situacijos, tačiau bendradarbiavimas vyksta bet kokiu atveju. Juk kiekvienam vokalistui svarbu atrasti ir išlaikyti savo autentiškumą, unikalumą. O to pasiekti galima tik nuolat mokantis iš kolegų.

- Ar galvojote, jog kada nors teks vaidinti Edmoną ir koks bus jūsų grafas Montekristas? Kiek šis personažas artimas jums?

- Nors „Grafas Montekristas“ ir buvo viena įsimintiniausių paauglystėje perskaitytų knygų, niekada nepagalvojau, jog teatre teks kurti būtent šį personažą. Todėl mano Edmonas Dantesas dar formuojasi - mat tokios apimties ir sudėtingumo vaidmuo taip greitai „nenusišlifuoja“. Žinau tik, jog tapysiu paveikslą maksimalia amplitude, kuriai prireiks visos jausmų ir emocijų paletės.

Sunkiausia perteikti staigius Edmono gyvenimo lūžius - išdavystę, mylimosios netektį, kalėjimą, kerštą. Tam reikia sukaupti didžiulį emocinį bagažą... Mano kuriamas Edmonas - absoliutus kovotojas. Jį sumindo, iš jo atima viską, bet net balansuodamas ties palūžimo riba, po ilgų metų kančios jis sugeba išlikti tvirtas, atsitiesti ir keršyti.

Teisingumo troškimas ir kerštas – teisingi ir dėsningi, nes Edmonas – ne Jėzus, o žmogus, kovojantis už savo išlikimą, už nepelnytai iš jo atimtą gyvenimą. Būtent šios Montekristo savybės man artimiausios, nes savo tikslų siekiu sunkiu ir tikslingu darbu.

- Ši meilės bei išdavystės istorija kiekvienam puikiai žinoma. Kokiam žiūrovui skirta spektaklio muzika? Kiek čia svarbus aktorinis planas ir ar pakaks tik vokalinio meistriškumo?

- Kalbant apie miuziklą - stebina su kiekviena repeticija vis labiau žavinti spektaklio muzika. Dėl gausių styginių instrumentų variacijų ji atrodo itin „plati“ ir „gili“. Beje, kaip ir kiekviename miuzikle, šiame vien gero dainavimo tikrai nepakaks – juk pasakojamą užburiančią istoriją žiūrovas turi ne tik išgirsti, bet ir pamatyti, išjausti kaip ir aš pats. Todėl be geros muzikos žiūrovo laukia daug emocijų, intrigų, kovos scenų, kaskadinių triukų...

- Montekristo vaidmenį kuriate trise (kiti Raimondas Baranauskas ir Ramūnas Urbietis). Kiek interpretacijos laisvės jums paliko režisierius?

- Statant spektaklį režisierius tik užvedė „ant kelio“, sustatė schemas - visą kitą turime atrasti patys. Manau, jog būtent dėl režisieriaus suteiktos didžiulės kūrybinės laisvės būsime pakankamai skirtingi. Tačiau tai tikrai gerai, nes skirtingai interpretuojant tuos pačius vaidmenis atsiranda sveika kokybės ir tiesos ieškojimo konkurencija, galimybė daug ko išmokti iš savo partnerių.

Miuziklą Kauno valstybiniame muzikiniame teatre stato aukščiausio lygio profesionalų komanda: teatro vyr. režisierius Kęstutis S. Jakštas, dirigentas Jonas Janulevičius, scenografas Gintaras Makarevičius, teatro kostiumų, grimo bei mados pasaulio guru Juozas Statkevičius, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas, choreografai Dainius Bervingis ir Gintaras Visockis.

KĘSTUTIS JAKŠTAS

K. Jakštas: kartais kelią parodo teisinga artisto nesąmonė

Lina Stonkutė

„Tai pirmas spektaklis, kuriame galėsiu realizuoti viską taip, kaip aš pats noriu“, – sako režisierius Kęstutis Jakštas, Kauno muzikiniame teatre penktadienį pristatantis miuziklo „Grafas Montekristas“ premjerą. Fotodiena.lt nuotr.

„Tai pirmas spektaklis, kuriame galėsiu realizuoti viską taip, kaip aš pats noriu“, – sako režisierius Kęstutis Jakštas,  Kauno muzikiniame teatre penktadienį pristatantis miuziklo „Grafas Montekristas“ premjerą.

Režisierius teigia ieškojęs begalės kelių ir pripažįsta, kad neapsieita be kūrybinių krizių. „Išduosiu paslaptį – turiu tris sąsiuvinukus. Kai pradedu dirbti, paprastai turiu ne vieną spektaklio versiją. Atėjus kūrybinei krizei, atsiverčiu sąsiuvinuką ir galvoju – gal pasižiūrėti kitame, kad krizė dingtų. Ir ji pasibaigia“, – tikina K. Jakštas.

– Penktadienį įvyks didžioji miuziklo „Grafas Montekristas“ premjera. Kokios mintys sukasi Jūsų galvoje?

– Kaip ir visų: didelis nuovargis, jaudulys, ar pasiseks, ar bus kliuvinių...

– Jūsų nuomone, pasiseks?

– Stengiuosi šiuo klausimu neturėti nuomonės. Tam tikru metu viskas atsiduria Dievo ir artisto rankose, tad, kaip jie viską atliks scenoje, taip ir bus. Bet turiu blogą įtarimą, kad seksis gerai. 

– Kas Jus paskatino pasirinkti būtent Alexandre`o Dumas „Grafą Montekristą“?

– Jo didenybė atsitiktinumas. Tiesiog vieną gražią dieną žmona netikėtai sako: „Gal nori gražios muzikos pasiklausyti?“ „Duok“, – sakau. Kai pradėjau klausytis, tai dvejus metus klausiau nuo ryto iki vakaro. Pamažu pradėjau ieškoti muzikos autorių, kontaktų. Pats knygos turinys visiems labai artimas, nes paauglystėje mes perskaitome ir tam tikrą seriją romantinių knygų, kurios paskui mus lydi visą gyvenimą. Žinoma, po kurio laiko mes jas užmirštame arba galvojame, kad tos istorijos, palyginti su šiandienine literatūra, yra gana banalios. Bet aš padariau eksperimentą: pasiėmiau tris A. Dumas tomus ir, pradėjęs skaityti, supratau, kad niekas nepasenę, viskas labai gerai, labai stipru, o autorius puikus. Pasakysiu garsiai – visiems reikėtų perskaityti! Tai tikrai nesutrukdys bendram mąstymui.

– Galbūt todėl šis spektaklis kažkuo išskirtinis ar ypatingas?

– Taip. Rusiškai būtų „отдать дань“ [liet. – atiduoti duoklę]... Visada galvojau, kad paauglystės ir jaunystės patyrimai lydi tave visą gyvenimą: kiek tuo laikotarpiu perskaitysi knygų arba susipažinsi su pasauliu, tiek ir naudosiesi. Noriu, kad to amžiaus literatūra būtų mano vaikystės pasaka – romantinė, graži, su jauduliu, grauduliu, tiesos ieškojimu. Juk mes visi jos ieškodavome iki žaizdų, iki susimušimų, nes tada kovojome už savo tiesas. Dabar esame gudrūs, diplomatiški, mokame apgauti, atsitraukti. Buvęs laikas nepakartojamas, nes buvai maksimalistas, kovojai iki galo, iki paskutinio kraujo lašo.

– Ar šiame spektaklyje gvildenamos problemos aktualios šiandien?

– Nuo pradžių iki galo viskas taip pat. Istorija sukasi ratu, spirale. Problemos visos tos pačios, tik šiandien jos modifikuotos, gudresnės, labiau užslėptos, nėra atviros emocijos. O strategija ta pati, viskas lieka: apgaulė, išdavystė, meilė ir neapykanta, tikslo siekimas bet kokiais būdais..

– Kaip pats vertinate spektaklį?

– Teisės vertinti dar neturiu. Galėsiu vertinti po kelių spektaklių, kai viskas atsistos į savo vietas.  O dabar džiaugiuosi, kad dirbu ir su žmonėmis, su kuriais nebuvau dirbęs. Džiaugiuosi, nes, užuot piršę savo nuomonę, jie papildo mane, yra bendraautoriai: kostiumų, scenografijos kūrėjai, apšvietėjai, dirigentas, kuris užsidegė ta pačia ugnimi. Mes jau ne rusename, o esame pačiame didžiausiame įkarštyje. Visi degame, būtų gerai, kad nesudegtume.

– Turėjote galimybę pats pasirinkti kūrybinę grupę?

– Taip, turėjau visišką laisvę pasirinkti kūrybinę grupę. Dėl kai kurių teko ir ilgėliau pakovoti, bet dėl jų iš karto viskas stojo į savo vietas. Taigi galėjau rinktis ir tikiuosi, kad žmonės, kurie vaidins šiame spektaklyje, bus stiprūs ir įdomūs.

– Teko išgyventi kūrybinę krizę ar viskas vyko sklandžiai?

– Gyvenime visko pasitaiko. Be abejo, pasitaikė ir kūrybinių krizių. Išduosiu paslaptį – turiu tris sąsiuvinukus. Kai pradedu dirbti, paprastai turiu ne vieną spektaklio versiją. Atėjus kūrybinei krizei, atsiverčiu sąsiuvinuką ir galvoju – gal pasižiūrėti kitame, kad krizė dingtų. Ir ji pasibaigia – vėl sugrįžtu į teisingą kelią. O krizė kyla iš nuovargio – juk žmonės pavargsta. Rodos, priėjai kryžkelę, nežinai, koks turi būti kitas žingsnis, o staiga vienas artistas padaro kokią teisingą nesąmonę ir supranti – va, čia yra kelias pirmyn. Ir eini tuo keliu.

– Ar, pastatęs šį spektaklį, jaučiatės praturtėjęs?

– Sunku pasakyti, kaip praturtėjau. Finansiškai tikrai ne. Turbūt didžiausias turtas, kad tai pirmas spektaklis, kuriame galėsiu realizuoti viską taip, kaip aš pats noriu, nes tai dėl finansinių sunkumų, tai dėl artistų stokos, tai dėl kažkokių techninių galimybių to nepavyksta padaryti. Mes ieškojome begalės kelių ir, man rodos, bus taip, kaip norėjau. Bijau, kad taip bus.

– Kam kūrybinėje grupėje teko didžiausia atsakomybė? Ar Jūs galėtumėte ją prisiimti?

– Aš visą laiką ją prisiimu, nes režisierius yra tas žmogus, kuris atsako už viską: sveikatą, gyvybę, fizinę būklę, sėkmę, nesėkmę. Niekada neperleidžiu atsakomybės žmonėms, kurie tą dieną negalėjo dirbti. Tai mano kaltė, kad aš blogai sudėliojau grafiką, nuvarginau arba nenuvarginau. Atsakomybė tik mano – niekieno kito.

– Ar jaučiate žmonių susidomėjimą? Ar, kai taip populiarėja interaktyvūs spektakliai, tradiciniai spektakliai vis dar įdomūs?

– Ana puse stengiuosi nesidomėti. Turbūt kiekvienas režisierius turi intuiciją, o mūsų spektaklis nėra paprastas, nedidelis, nesudėtingas. Techniškai jis be galo sudėtingas, juolab kad šiame teatre nėra technologijų, kuriomis būtų galima realizuoti visus sumanymus. Bet, įdėjus daug pastangų, pasinaudojus virvėmis, trosais, uždangomis, dekoracijomis, visa ši „mašinerija“ juda. Jau buvo keletas repeticijų, ir aš nustebęs, kad 10 žmonių, dirbančių tamsoje, pagaliau sugebėjo visa tai padaryti kompiuterizuotai, vienu mygtuko spustelėjimu. Staiga žmonių rankomis viskas pasikeičia. Mes nesistengsime įtraukti žiūrovų žaisti kartu su mumis, bet pasistengsime sukurti tokią aplinką, kad jie patys būtų istorijoje ir tris valandas nenorėtų išeiti.