Gregory PRIVAT kvintetas: šiltieji saulėtosios Martinikos garsai

Apie Vilniaus festivalį šįkart pradėsiu nuo vidurio. O kodėl gi ne, juk kartais ir romaną galima skaityti nuo vidurio? Birželio 7-osios vakarą per patį Vilniaus festivalio mediumą  iš sodų ir sodybų nesuskubę į Filharmonijos salę vilniečiai turėtų tikrai gailėtis. Džiazo pianisto ir kompozitoriaus Gregory Privat kvintetas net ir šiltą saulėtą sekmadienį atnešė dar daugiau šviesos ir šilumos. Ne tik todėl, kad jis kilęs iš kone visada saulėtos Martinikos, bet pirmiausi todėl, kad jo kuriama ir atliekama muzika alsuoja ypatinga pozityvia energija ir šviesa. Kaip niekad atkreipiau dėmesį, kokiais šviesiais ir pakylėtais veidais ėjo klausytojai po pusantros valandos be pertraukos trukusio koncerto.

Regis, nieko ypatingai originalaus ir neišgirdome šiame koncerte, o ir ką dar originalaus šiais laikais natomis galima apskritai pasakyti? Ir tikrai, jau pirmojoje kompozicijoje nugirdau tam tikrų harmoninės kalbos ir faktūrinių sąsajų su 9-o dešimtmečio gitaristo Pat Metheny kūryba, ar Chick‘u Corea (abu vilniečiams pažįstami „gyvai“). Tačiau gal čia panašumai ir baigiasi. Jei P. Metheny gitara išgaudamas plačius tembrinius harmoniniams sąskambius pasitelkia savąjį orchestrioną (sudėtingą, įvairius instrumentus vienu metu valdantį elektroninį-mechaninį įrenginį), Gregory Privat tai padaro vienu akustiniu fortepijonu, tiesa, jam talkino neeilinis būtent gitaros virtuozas – Manu Codjia.

Vienas iš Gregory Privat kūrybinio įkvėpimo šaltinių  - Karibų regiono muzika (beje – ir minėto  Chick‘o Corea), jos intonacijos, ritmika ir instrumentų tembrai. Kaip žinia, Karibų muzika padarė ženklią įtaką šiuolaikiniam džiazui. Gregory Privat skambinimo maniera išsiskiria virtuozišku lengvumu ir elegancija, tarsi užkoduotu mistiniu intelektu ir aristokratiškumu. Sykiu, tai galingi aistrų ir emocijų proveržiai. Gregory kuria savitą harmoninę kalbą free jazz stilistinėję bazėje ir turtingą ritminį audinį, jungdamas karibiškus ritmus.

 Gregory Privat pirmąsias pamokas dar vaikystėje gavo pas savo tėvą, taip pat žymų Martinikos pianistą Jose Privat, kuris nuo 1993 metų grojo su populiaria Martinikos grupe Malavoi. Maždaug nuo 10 metų Gregory atsidėjo rimtesnėms klasikinio fortepijono pamokoms, daugiau dėmesio skiriant techninių įgūdžių formavimui.  Būdamas šešiolikos Gregory labiau atsidėjo džiazui, improvizacinei muzikai ir kompozicijai. Vėliau dar sekė studijos Tuluzos inžinerijos mokykloje, tačiau ir studijų metais Gregory neapleido muzikavimo, grodavo solo ir su ansambliais įvairiuose klubuose. 2005-ais sėkmingai debiutavo Festival Biguine Jazz Martinikoje. 2008-ais buvo tarp finalininkų džiazo pianistų konkurse Montrė džiazo festivalyje bei Martialo Solalo konkurse 2010-ais.

 Jau minėjau puikų  gitaristą Manu Codjia. Su juo, kaip ir su kitais ansamblio partneriais -  čeku kontrabosininku Jiri Slaviku, brazilu perkusininku Adriano Tenorio ir perkusininku iš Gvadelupės Sonny Troupe, pianistas bendradarbiauja jau keletą metų iš eilės. Su jais 2013 m. įrašė ir antrąjį savo albumą „Tales of Cyparis”, kurio muzika sudarė ir šiųmečio Vilniaus koncerto pagrindą. Albumo pasakojama istorija verta atskiro dėmesio. Tai istorija apie vienintelį žmogų, išgyvenusi siaubingą ugnikalnio Pele išsiveržimą 1902 m., kuris nušlavė didelę dalį Martinikos salos su buvusia sostinę  Sen Pjeru. Ši istorija pačiam pianistui yra labai svarbi savo simbolinėmis prasmėmis, nes vienintelis išsigelbėjęs Louisas-Auguste’as Cyparis išsiveržimo metu kalėjo akmeniniame bunkeryje, kai išsiveržimas pražudė visus salos sostinės gyventojus. Albumo muziką galima apibūdinti kaip emocingą pasakojimą, kuriame atsiskleidžia autentiška istorija.

Bisui išgirdome ir pianisto pirmojo albumo „Ki kotė“ muziką, kuri tokia pati šviesi ir kupina pozityvių nuostatų. Su ansambliu pasirodė ir švedų vokalistas Gustav Karlström – pasižymintis unikaliu, plataus diapazono balsu, kuriame nugirdau ir Martinikos pakrančių smėliuko šiugždenimą. Visi ansamblio partneriai yra išskirtiniai muzikantai savo fantazijos polėkiu ir kūrybiškumu. Ypač išskirčiau perkusininkus. Adriano Tenorio valdo visą nematytų būgnų, būgnelių, barškalų-marakasų tarškiantį, švilpiantį, dundantį orkestrą. Regis šis muzikantas gali įspūdingai ir efektingai groti bet kuo, kas tik išleidžia kokį nors garsą.

Tad praleidusiems šį koncertą ir dar norintiems pagauti žiupsnelį Martinikos šilumos, belieka panaršyti internete.....