Gydytojas Virgilijus Vanagas pataria: scenos menų profesionalams reikia ne tik stiprinti kūną

Publikuota: 2022-11-21 Autorius: Žaneta SKERSYTĖ
Gydytojas Virgilijus Vanagas pataria: scenos menų profesionalams reikia ne tik stiprinti kūną

Profesionalūs Klaipėdos universitetinės ligoninės (KUL) medikai nuolat stebi, pataria, o prireikus ir gydo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenos menų profesionalus, gelbsti juos prieš ar net per premjeras. Savo ruožtu teatro menininkai, įgydami vis daugiau naujausiais mokslo tyrimais pagrįstų žinių, mokosi išvengti traumų ar chroniškų profesinių ligų, taip pat ir atsikratyti įsišaknijusių stereotipų.

Apie nuoširdų medikų domėjimąsi kūrybiniu procesu bei norą padėti menininkams pasakoja KUL vyriausiojo gydytojo pavaduotojas medicinai Virgilijus Vanagas.

– Kas dažniausiai kreipiasi pagalbos?

–Tiek per repeticijas, tiek spektaklių metu šokėjus ištinka įvairaus pobūdžio traumos, tad labai svarbi mūsų darbo dalis – baleto artistų traumų prevencija. Apie tai daug diskutuojame su teatro vyriausiuoju choreografu Aurelijumi Liškausku.

– Kaip scenos menų profesionalams įmanoma derinti savo profesinę veiklą ir fizinę sveikatą?

– Dažniausiai tarp teatro profesionalų pasitaikantys negalavimai– ūmios traumos: raiščių, sąnarių patempimai, trūkimai, sumušimai, kaulų lūžiai, pavyzdžiui, nukritus nuo dekoracijų. Bet tokios pat traumos retkarčiais ištinka ir eilinius žmones – jie krenta, tarkim, nuo dviračių ar taburečių buityje. Kaip jų išvengti patiriant riziką traumuotis kiekvieną dieną? Man buvo įdomi ši tema, tad savo iniciatyva ne vieną valandą stebėjau šokėjų repeticijas, kad galėčiau jiems tinkamai patarti. Norėjau pats pamatyti, kaip baleto artistai juda, kaip puoselėja savo kūną. Daug diskutavome su A. Liškausku ir net susibičiuliavome. Neslėpkime, klasikinio baleto judesiai žaloja žmogaus kūną. Tad paraginau baleto artistus susimąstyti apie priemones, kurias pasitelkia profesionalūs sportininkai sąnariams apsaugoti. Šokėjoms, ypač moterims, jautriausia ir turbūt svarbiausia kūno dalis – kojos, tad patikrinome visų baleto šokėjų kojas. Taip pat ištyrėme visus baleto artistus vyrus, daugiausiai dėmesio skirdami didžiausią krūvį patiriančiai jų kūno daliai – rankoms. Vyrams kone iš ramybės būsenos tenka kilnoti damas, tad irgi kilo daug klausimų, kaip palengvinti jiems tenkantį krūvį. Bendrų diskusijų būdu priėjome išvados, kad per repeticijas, kurias vadinu treniruotėmis, vertėtų naudoti sportinę avalynę ir priemones. A. Liškauskas dvi paras nešiojo pėdų įtvarus ir tikrino, ar jie tinkami dėvėti baleto artistui. Tik įsitikinę, kad priemonės tinkamos, galime pritaikyti pasaulyje jau išrastas ir naudojamas priemones. Tačiau turbūt veiksmingiausia traumų profilaktikos priemonė – raumenų puoselėjimas. Tuo tarpu baleto artistams nuo pat studijų pradžios buvo sakoma, kad raumenų jiems nereikia, ypač moterims.

– Nustebinote teigdamas, kad baleto artistas ar artistė turi turėti ir raumenų...

– Žinoma! Pats esu daug sportavęs, žinau, kaip skirtingai vyksta treniruotės, kai nėra varžybų ir kai jos artėja. Artėjant spektakliui, kaip ir varžyboms, mažėja bendros kūno rengybos, daugėja smulkios technikos gludinimo. Tarkime, norint taisyklingai bėgti, reikia mokytis kvėpavimo, judėjimo technikos, ugdyti ištvermę. Dar daugiau įgūdžių reikia norint gerai šokti. Taip ir strateguojame su vyriausiuoju choreografu: artėjant spektakliams mažiau dėmesio skiriama fiziniam pasirengimui, o jėgos telkiamos į šokio elementų atlikimą. Tačiau baleto trupei būna ir ramesnių periodų, kuriuos galima sėkmingai išnaudoti raumenyno rengybai, o ištvermės ugdymo pratimus galima atlikti nuolat. Ištvermė yra dar vienas labai svarbus aspektas. Pripažinkime, kad norint sušokti pagrindinius vaidmenis spektaklyje, tenka be perstojo sunkiai fiziškai dirbti scenoje kone dvi valandas. Tam reikia daug ištvermės: geros kvėpavimo technikos, tvirtos širdies ir bendro fizinio pasirengimo. Pirmaisiais mūsų bendradarbiavimo metais pasiteiravau, kaip baleto artistai ugdo ištvermę ir nustebau išgirdęs, kad niekaip. Supratome, kad muzikinio teatro profesionalams kaip medikai turime suteikti ne tik reabilitaciją, bet ir profilaktiką. Baleto artistai vyrai pradėjo intensyviau sportuoti, juos pasekė dalis merginų. Ir visi ėmė jaustis geriau!

Anaiptol ne svorio klausimas baleto artistams aktualiausias, o visai kiti dalykai. Aš baletą prilyginu dailiajam čiuožimui, kur irgi nėra tikslių judesių, nes žmonės juda ledu, yra nuolatinis pavojus nukristi, didelis greitis. Šokėjams visada siūlau stebėti, kaip atrodo dailiuoju čiuožimu užsiimančios moterys ir merginos. Net per kostiumus matyti jų raumenys. Svoris ten neturi jokios reikšmės. Tuo tarpu balerinas kausto seni prietarai apie svorį: neva balerina turi sverti tiek ir tiek, o visa kita nesvarbu. Siekdami būti kuo lieknesni, baleto artistai praranda raumenis, šuoliai ir pakėlimai tampa statiniai, kai keliamas „grynas svoris“, tai daroma iš dinamikos. Dar vienas prietaras: baleto artistams neleidžiama važiuoti dviračiu. Aš klausiu „kodėl gi?“, atsakymas – „negalima“... Tai pasenusios baleto mokyklos taisyklės. Aš tvirtinu, kad yra kaip tik priešingai, nes baleto artistui reikia raumenų ir jėgų (juokiasi). Džiaugiuosi, kad diskusijos su baleto artistais buvo vaisingos, jie pradėjo lankyti net sporto klubus, nors ir darbe kasdien daug sportuoja. Beje, svarbu atkreipti dėmesį, kad šokėjams šiukštu negalima bėgioti.

– Įdomu kodėl?

– Nes jie neturi tam reikalingų raumenų ir jų čiurnos „nuplaukusios“. Šokis ant pirštų galų visiškai netinka žmogaus organizmui: evoliuciškai žmogaus pėda prisitaikiusi vaikščioti, bet neprisitaikiusi bėgioti, o juo labiau šokti ant pirštų galų. Atradau ir daugiau medikų, besidominčių šokėjus kamuojančiomis sveikatos problemomis. KUL traumatologai ėmė specialiai domėtis Europos mokslininkų atliktais tyrimais, kuriuose analizuojamos šokėjų pėdų problemos. Tad rekomendacijas KVMT baleto šokėjams teikiame remdamiesi šiais tyrimais. Mūsų ortopedai su šokėjais dirba specifiškai, suvokdami, kuo jie skiriasi nuo sportininkų ar eilinių žmonių. Tokiu būdu KUL medikai ir KVMT menininkai pastarąjį dešimtmetį augo kartu – tobulėjome kiekvienas savo srityse.

– Praėjusiais metais KVMT baleto trupė pristatė įstabų šokio spektaklį – choreografo Edwardo Clugo sukurtą Igorio Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ interpretaciją. Dalį spektaklio šokėjai juda vandeniu užlietoje scenoje. Būdamas medikas, nebandėte jų nuo to atkalbėti?

– Žinoma, ne. Mačiau šį spektaklį tiek elingo, tiek Klaipėdos Žvejų rūmų scenoje. Abu kartus žavėjausi. Prisipažinsiu, pusę spektaklio stebiu kaip medikas, savo profesijos specialistas, antrą pusę – bandau įsigilinti į meninį sumanymą ir siužetą. Kai žmonės vandenyje šoka suprasdami, ką daro, kaip sakoma, „su galva“ – puiku. Lygiai taip, kaip A. Liškauskas su kolege šoka vertikalius šokius ant sienų. Jei supranti, ką darai, ir įsiklausai, ką tau pataria profesionalai, viskas puiku.

Džiaugiuosi scenoje matydamas šokėjus, avinčius specialią stabilizuotą avalynę, kaip antai šokio spektaklyje „Graikas Zorba“, kur šokio – iki beprotybės ir atgal, neskaitant biso.

– Ar medikams teko kada nors gelbėti šokio spektaklio premjerą?

– Būsiu nekuklus: mums yra tekę gelbėti jau tris ar keturias šokio spektaklių premjeras. Yra būdai ir priemonės, kurias pritaikius laiku šokėjams pavyksta sėkmingai pabaigti spektaklius.

– O kaip ligoninei sekasi bendradarbiauti su KVMT dainininkais ir orkestro muzikantais?

– Solistai, choro artistai mūsų paslaugomis naudojasi rečiau, nes nei viršsvoris, nei kiti dalykai jiems dainuoti veikiausiai netrukdo. Tačiau KUL bendradarbiavimas su KVMT buvo išsiplėtęs iki to, kad ir dainininkams operuodavome kelio meniskus. Turime padėti, nes ir šios problemos turi įtakos spektaklių kokybei. Jei skauda keliai, sunku dainuoti. O dainuojantiems juk spektakliuose dar tenka ir šokti...

Su KVMT orkestro muzikantais bendraujame per koncertmeisterius. Vyresniems daugiau rūpi profilaktika, reabilitacija. Turime sukaupę mokslinių studijų ir apie muzikantų darbo specifiką...

– O kas svarbiausia orkestro muzikantams?

– Muzikantus dažniau vargina klausos problemos. Didžiausia problema, kad žmonėms tenka groti asimetriškais muzikos instrumentais, tai lemia asimetrišką laikyseną ir su tuo susijusias problemas. Pūtikus kamuoja lūpų-burnos-gerklės problemos. Taip mūsų bendravimas vis tęsiasi, plečiasi, randasi naujos formos. Kuo uoliau scenos menininkai patys rūpinsis savo sveikata, tuo sėkmingesnė bus mūsų bendrystė.

 

Komentarai