Gyvai: „Solo Ansamblio“ roboksai ir olos
Trečiadienio vakarą žalioje „Downtown Forest“ hostelio terasoje pasirodymą surengė liūdnų šokių ir sintezatorių meistrai „Solo Ansamblis“. Šiek tiek lietaus, šiek tiek jaudulio, daug užmerktų akių ir daug juodos spalvos. Dar vienas išparduotas renginys po karantino ir įrodymas, kad Vilnius šią vasarą – tikra koncertų sostinė.
Žiemos pabaigoje antrąjį albumą „OLOS“ išleidę „Solo Ansamblis“ iškart nubrėžė aukštą kartelę. Rinkinys buvo pašlovintas melomanų ir kritikų. Muzikos apžvalgininkė Emilija Visockaitė albumą pavadino svarbiausiu jei ne metų, tai mėnesio albumu ir teigė: „Solo Ansamblis“ diktuoja potyrį, nesileidžia nustumiami į foną, o primygtinai tempiasi tave į tas olas, „emocinius tunelius“. Vadinti tai postpanku – vadinasi, nepasakyti nieko.“ (15min.lt, 2020-02-29)[1].
Ir iš tiesų – tai panėrimas į tamsią elektroniką, roką, tą patį postpanką ir modernias sutartines (daina „Baloje“), neleidžiantis ketveriukės sumaišyti su niekuo kitu Lietuvoje. Jie vizualūs, turintys savo estetiką ir puikiai suvokiantys, ko reikia publikai ir užsienio rinkai. Nors visos dainos parašytos lietuvių kalba, panašu, didieji muzikos industrijos žaidėjai to ir ieško – autentiškumo ir savitos muzikinės kultūros. Dėl to svetur mylimos tokios Lietuvos grupės kaip „shishi“, „ba.“ ir kt.
2016-taisiais išleistas pirmasis albumas „Roboxai“ buvo greitai išparduotas ir atplukdė liūdnų, vienišų šokių madą. „Solo Ansamblį“ pirmą kartą rekomenduoju patirti vienam minioje, jaučiant nerimą ir nejaukumą, stovint ir sugeriant kitų kalbas, emocijas, lūpų judesius ir susijaudinimą prieš pasirodymo pradžią.
Tačiau nuo pirmųjų akordų oras sutirštėja ir kiekvieno stovinčio, linguojančio, šokančio, verkiančio kvėpavimas pasikeičia. Klausant „Monotonijos“, „Eskalatoriaus Į Dangų“ ar naujojo himno „Neturėjom Dainos“ intuityviai galima ieškoti kito rankos, bet „Solo Ansamblis“ yra apie solo patirtį. Net pavadinimas sufleruoja: atskiras organizmas kuria bendrą koncerto sistemą.
Įspūdingos ir naujos grupės uniformos – juodi kombinezonai su „Solo Ansamblio“ simbolika ir „OLŲ“ albumo detalėmis (prie to prisidėjo drabužių kūrėjai „labàdienà“), kuriantys grėsmingą įvaizdį. Skambėjo ir „Juoda Juoda Juoda Juoda Naktis“, „Moteris", „Netildai“. Visi numylėti ir nuklausyti, paruošti balsams kūriniai ir naujos dainos. Melancholija, liūdesys, iš kurio nesinori išeiti, kažkieno kito širdgėla, kurią norisi kartu išjausti ir iššokti – apie tai visuomet buvo ir bus „Solo Ansamblis“. Visiems mums „<...> pavyko pasislėpt nuo šviesos/ Atsikratėme mėnulio efekto/ Šiąnakt stovim ant bedugnės krašto/ Šiąnakt šičia trokštam naštą nusimesti“. Nusimetėme.
Nuotrauka: Ryčio Šeškaičio
Susiję nuotraukų galerijos
SOLO ANSAMBLIS @ Downtown Forest
2020-07-22