Gyvenimas nugyventas skleidžiant muziką Lietuvoje

10 netekties metų... Spalio 11 d. 13 val. Šv. Kazimiero bažnyčioje skambės sakralinė muzika Rimvydo Žigaičio atminimui. Dalyvauja Judita Leitaitė (mecosopranas), Paulina Daukšytė (smuikas), Ramutė Kalnėnaitė, Marius Sakavičius ir Kasparas Šerpytis (violončelės), Leopoldas Digrys ir Renata Marcinkutė-Lesieur (vargonai). Programoje J. S. Bacho, G. Caccini, T. Albinoni, C. Francko, J. Massenet, R. Žigaičio, A. Žigaitytės ir kt. autorių kūriniai.

IN MEMORIAM. Siūlome Viktoro Gerulaičio 2008 metais rašytą straipsnį

***

Negalima tapti didžiu žmogumi pigia kaina. Tai – aksioma. Tačiau dėl to nebūtina gimti rūmuose. Bet gal muzikui vis dėlto geriau gimti muziko šeimoje.

Pirmojoje nepriklausomos Lietuvos Respublikoje tokiu muziku dažniausiai būdavo vargonininkas. Taigi, jei esi gimęs kokiais 1933 metais, nenuostabu, kad tai nutiko vargonininko šeimoje. O jau tuomet suprantama ir tokios šeimos atžalos kelio pradžia – dvylikametis provincijos miestelio bažnyčios vargonininkas. Tik ne visuomet tas kelias nusitiesia iki, pavyzdžiui, žinomo kompozitoriaus, tikrojo Lietuvos valstybinės (būtent, valstybinės!) filharmonijos kūrėjo ir ilgamečio (1963 – 1986) jos vadovo, 55-erių metų darbo stažą sukaupusio pedagogo, profesoriaus, Lietuvos muzikų sąjungos prezidento.

Bet iš pradžių 1933 metų spalio devintą dieną Kazlų Rūdos miestelio „špitolėje“ vargonininko Aleksandro Žigaičio ir ūkininkų dukters Anelės Vasiliauskaitės-Žigaitienės šeimoje gimė berniukas, pakrikštytas Rimvydo Dionizo vardais. Aleksandras Žigaitis dvejus metus buvo mokęsis Kaune, garsiuosiuose J. Naujalio vargonininkų kursuose. Beje, vienas iš jo bendramokslių buvo Konradas Kaveckas. A. Žigaitis Kazlų Rūdoje darbavosi net dvi dešimtis metų (1927–1946). O kas anuomet buvo vargonininkas? Ir miestelio muzikos mokyklos direktorius, ir mokytojas, ir choro dirigentas. Taigi, gerbiamas žmogus. O A. Žigaitį parapijiečiai ne tik gerbė ir mylėjo. Gerbė jį ir kitaip mąstę. 1941 metų birželio viduryje Kazlų Rūdos valsčiaus pareigūnas jį perspėjo, girdi, sugalvokit ką nors, nes pagal sąrašus numatyta jo šeimos tremtis birželio 22 dieną. Bet tą dieną prasidėjo karas...

O jam nugriaudėjus, jau 1946 metų birželį Aleksandras Žigaitis paskutinį kartą atsiduso... Apie tai Rimvydas sužinojo sėdėdamas prie vargonų bažnyčioje. Jau nuo sausio pavadavo susirgusį tėvą. Tai jo pamokytas anksti pažino natas, pradėjo skambinti pianinu, o nuolat šalia būdamas, klausydamas vargonavimo ir choro repeticijų, stebėdamas, kaip rengiamasi parapijos namų vaidinimams, kartu važiuodamas į dainų šventes bei kitus bažnytinių chorų renginius pamažu tiesiogiai susipažino ir su vargonininko veikla.

O štai dabar, šį tėvo ligos pavasarį, dvylikametis Rimvydas surengė savo pirmąją viešą pasaulietinę „akademiją“ – dalyvavo progimnazijos moksleivių koncerte, skirtame Kazlų Rūdos visuomenei. Skambino fortepijonu solo, akompanavo bei improvizavo muzikinį foną kelioms literatūrinėms kompozicijoms, o pabaigoje dirigavo progimnazijos chorui tris dainas.

Paskui, artėjant rudeniui, beliko išpildyti priešmirtinį tėvo norą: važiuoti mokytis į muzikos mokyklą, o dvejus metus pasimokius – toliau vargonuoti. Gal taip ir būtų įvykę nepriklausomoje Lietuvoje. Bet Lietuva buvo sovietų. O vargonai – ne sovietų instrumentas. Tiesa, Rimvydas tėvo priesaką įvykdė: atvažiavo į Vilnių, įstojo į muzikos mokyklą, fortepijono-vargonų klasę. Dėl stojimo, beje, teko kalbėtis su pačiu direktoriumi, mat Rimvydui dar nebuvo nė trylikos, o priimdavo tik nuo keturiolikos. Bet direktorius buvo tėvo jaunystės draugas – Konradas Kaveckas. Prisiminęs Aleksandrą Žigaitį, uždavęs keliolika profesinių klausimų, išklausęs skambinimo ir įsitikinęs, kad berniukas labai nori mokytis muzikos, nepaisydamas amžiaus, priėmė. Tik vargonuoti nepavyko – dėl mažo ūgio dar sunkiai siekė vargonų pedalus, tad teko užsiimti fortepijono menu, antra vertus, 1948 metais vargonų klasė buvo uždaryta. Rimvydas formaliai buvo pervestas į Choro dirigavimo skyrių, nors ir toliau mokėsi fortepijono pas K. Kavecką.

1949 metais mokykloje pradėjo dirbti ką tik Kauno konservatoriją baigęs jaunas kompozitorius Povilas Tamuliūnas. Buvo įsteigtas Teorijos ir kompozicijos skyrius. Netrukus Rimvydas Žigaitis tapo P. Tamuliūno kompozicijos klasės moksleiviu. Atrodytų, štai pagaliau atsistota į tikrąją muziko kelio vagą – kūrybą. Juoba ir potraukis, ir gabumai pasireiškė dar Kazlų Rūdoje. Juoba, kad kompozicijos studijos ne tik nuo pradžių buvo sėkmingos, bet ir vyko žaibišku greičiu: baigęs vos du J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos kompozicijos specialybės kursus, 1951m. jau įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją. Čia baigęs vos pirmą kursą, 1952 metų rudenį jau stojo nei daugiau, nei mažiau – į Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją. 1946 metų rugpjūtį dar Kazlų Rūdos dvylikametis bažnyčios vargonininkas, po šešerių metų – devyniolikametis Maskvos konservatorijos Kompozicijos katedros studentas. Vien pagalvojus apie tokį skrydį sukasi horizontas, o čia – realybė. Dar būtų galima suprasti nukreipimą, paskyrimą, iškvietimą ar dar kaip į Leningrado konservatoriją, o dar amžiaus pradžioje ten kompozicijos mokėsi Č. Sasnauskas, M. Petrauskas, J. Karnavičius, S. Šimkus...O čia pat, – 1952 metais Leningrado konservatorijoje aspirantūrą baigė J. Juzeliūnas, 1953 metais – E. Balsys. Bet ne Maskvoje. Vienintelis Lietuvos kompozitorius, baigęs studijas Maskvos konservatorijoje ir gyvenąs Lietuvoje yra Rimvydas Žigaitis.

Nė kiek nesumenkinant puikiosios Leningrado (Sankt-Peterburgo) konservatorijos, kurioje mokėsi daug įžymių Lietuvos muzikų, brėžiant išilgai (ar skersai) Europos ašį, ant jos susiveria tik trys didžios muzikos konservatorijos: Maskvos, Leipcigo ir Paryžiaus. Štai kokiam ašigaly 1952 metais atsidūrė devyniolikametis iš Kazlų Rūdos.

Deja, čia neturime laiko ilgiau „vaikščioti“ Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos koridoriais. Kartu su R.Žigaičiu juose, be kitų, susitiktume Leopoldą Digrį ir Aloyzą Končių, dar anksčiau – Joną Bieliūną ir Aldoną Dvarionaitę, paskui – Audronę Vainiūnaitę ir Raimundą Katilių...

R. Žigaitį stojant egzaminavo V. Šebalinas ir D. Kabalevskis. Specialybės mokytoju tapo S. Tanejevo mokinys A. Aleksandrovas, harmoniją dėstė A. Mutli, muzikos kūrinių analizę – V. Cukermanas, instrumentuotę – N. Rakovas... Baigimo diplome savo parašą paliko valstybinių egzaminų komisijos pirmininkas D. Šostakovičius. Diplominiai darbai – operos „Konradas Valenrodas“ šeštasis paveikslas, simfonjetė bei trio fortepijonui, smuikui ir violončelei – buvo įvertinti aukščiausiu balu. Beje, studijos Maskvoje nuo pirmo iki paskutinio kurso buvo įvertintos vardine N. Rimskio-Korsakovo stipendija.

1957 metų birželį Rimvydas Žigaitis, aukščiausiu lygiu įvertintas diplomuotas kompozitorius, sugrįžo į Lietuvą. Ar jis pats ir kas nors galėjo tada pranašauti vienintelį – sėkmingą ir turiningą – kompozitoriaus kelią?

Rimvydas Žigaitis juo ir tebeeina. To kelio švyturiai tebešviečia: oratorija- misterija „Atminimo varpai“ (J. Nekrošiaus žodžiai, 1983), poema kameriniam orkestrui „Prie paminklo” (1968), baladė styginių orkestrui (1973), „Allegro festivo“ vargonams, vokaliniai ciklai „Neramūs paukščiai” (B. Mackevičiaus žodžiai, 1962), „Publicistiniai monologai” (J. Macevičiaus ir J. Nekrošiaus žodžiai,1983), „Trys Ramutės Skučaitės eilėraščiai“ …

Iš viso kūrybos kraityje per du šimtus įvairių žanrų kūrinių. Už kūrinius chorui ir liaudies instrumentų orkestrui ne kartą pelnytos S. Šimkaus ir J. Švedo premijos. Bet visa tai ir dar daug kas, ką galima būtų išvardyti, tėra statistika. O faktai tokie, kad to 1957-taisiais po studijų į Lietuvą iš Maskvos sugrįžusio kompozitoriaus kūryba nėra per gausi. Kaip kad faktas ir toks, jog išgirdęs geriausius R. Žigaičio kūrinius, juos įsimeni. Nes jie ryškūs. Žigaitiški. Kuo? Dar kūrybinio kelio pradžioje B. Dvarionas, išgirdęs jaunuolio muziką, tarė: „Kūriniai melodingi, raiškūs, įdomūs, nuoširdūs“. Kompozitoriaus kūriniai iš tiesų ir melodingi, ir patraukia skaidrių, sodrių sąskambių kontrastais pasižyminčia harmonija, spalvinga, išraiškinga instrumentuote, vaizdinga muzikine kalba, kūrybiška sąsaja su liaudies dainų intonacijomis. Tų kūrinių estetiniame lauke vyrauja lyrinis-dramatinis stilius. Trumpai tariant, visur kur juntama tikro meistro ranka.

Reikšminga R.Žigaičio gyvenime – atviru nuoširdumu ir Maskvos konservatorijoje įgytais tvirtais muzikinio meno kūrybos pagrindais paremta pedagoginė veikla. Daug jo buvusių mokinių ir studentų tapo pripažintais menininkais, mokslininkais – vaisingai Lietuvos muzikinės kultūros labui darbuojasi įvairiuose muzikos baruose.

1957 m. baigęs Maskvos P. Čaikovskio valstybinę konservatoriją, R. Žigaitis 1957–1961 m. dėstė Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje ir Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokykloje, pastarojoje buvo Muzikos teorijos skyriaus vedėjas. 1961–1963 m. Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos katedros vyr. dėstytojas, 1962–1963 m. Muzikos teorijos katedros vedėjas. Nuo 1969 iki 2001 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos (nuo 1992 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) teorinių disciplinų vyr. dėstytojas, nuo 1979 m. – docentas, 1986–1988 m. – einantis profesoriaus pareigas ir Kompozicijos katedros vedėjas, nuo 1988 m. – Muzikos teorijos katedros profesorius.

Žinoma, Rimvydo Žigaičio dvidešimt trejų metų veikla Lietuvos valstybinėje filharmonijoje (toliau – Filharmonija) verta atskiros didelės studijos. Pasakyti, kad nuo 1963 iki 1986 metų jis buvo Filharmonijos meno vadovas, o 1975–1978 metais dar ir direktorius, reiškia nepasakyti nieko. Taip, R. Žigaitis vadovavo. Bet daug svarbiau yra tai, kad jis ir pats veikė, kūrė europinio lygio valstybinę muzikos instituciją. Tai reiškia, kad iš tuomet daugiausia tik gastroliuojančių atlikėjų ir kolektyvų koncertus organizuojančios Filharmonijos, kūrė Filharmoniją kaip kūrybinę organizaciją – su savais kolektyvais ir atlikėjais, su plačiai aprėpiama, įvairiapuse koncertinės veiklos visoje Lietuvoje sistema. Baigiantis R. Žigaičio erai Filharmonijoje, 1985 metais jo sukurta institucija atrodė taip: 19 solistų (17 vokalistų, du instrumentininkai), 6 koncertmeisteriai, 2 aktoriai skaitovai, 3 lektoriai, 12 muzikinių kolektyvų. 1983 metais Filharmonija surengė 4886 koncertus – iš jų 811 su paskaitomis, 317 vaikams.

Pasirengusiems mesti – „skaičiai!”, priminsiu kiekybės perėjimo į kokybę dėsnį. Ir pridursiu, – suprantama, už tų įspūdingų skaičių (šiandien sunkiai suvokiamų, ar ne?) slypi ir, pavyzdžiui, sovietiniai planiniai, privalomi, abonementiniai, o jau vien dėl to ir atgrasūs, ir mažai estetiškai paveikūs koncertai. Ir „klausydavosi“ jų, pavyzdžiui, privalomai į aktų ir sporto salę suvesti moksleiviai. Bet galiu tvirtinti, kad ir tokiais atvejais tarp šimtų abejingų ar net pašaipių akių visada galėjai matyti ir dešimtis akių, kurios klausosi. Ir jau vien dėl to net ir tas didelis privalomų koncertų kiekis nenuėjo veltui.

Žinoma, vienas Rimvydas Žigaitis nebūtų galėjęs sukurti tokios Filharmonijos. Bet gal tuo metu – septintajame XX amžiaus dešimtmetyje – negalėjo nesusiklostyti ir tokios palankios aplinkybės. Visų pirma turėjome vieną šviesiausių visų laikų kultūros ministrų – Juozą Banaitį (1908 – 1967). Tai jis kone vienu metu į Filharmoniją pakvietė du jaunus vyrus – Rimvydą Žigaitį (1963, 30 m.) ir Juozą Domarką (1964, 28 m.). Pirmajam pavedė organizuoti rimtą Filharmoniją, antrajam – rimtą simfoninį orkestrą. Labai greitai tapo aišku, kad J. Banaitis pataikė tiesiai į dešimtuką. Užteko šešerių darbo metų, kad būtų pasiekti puikūs rezultatai. Iki 1969 metų atsitiko iki tol negirdėti Lietuvos muzikos padangėje dalykai, kurių reikšmę iki šiol sunku pervertinti. Jei tik ją išvis tebesuvokiame. Tai štai, iki tų 1969 metų visu grožiu sužydėjo Lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas S. Sondeckio – pirmasis, pralaužęs ledus į Vakarų pasaulio scenas. Be to, Lietuvos kvartetas, pirmasis iš Sovietų imperijos antrą kartą tapo tarptautinio konkurso Lježe (1964) laureatu. 1965 metais Filharmonijoje atsirado antrasis styginių kvartetas (vėliau – „Vilniaus“) ir pučiamųjų kvintetas, gimė puikūs, vadinamieji sąjunginiai kamerinės muzikos (1967) ir vargonų (juk Filharmonijos meno vadovas – vis dėlto buvęs vargonininkas), muzikos (1968) festivaliai, Šiauliuose – tarptautinis senosios muzikos festivalis (nuo 1978), lietuvių pramoginės dainos atlikėjų konkursas „Vilniaus bokštai“ (nuo 1967); pagaliau, 1969 metais buvo sukurtas Kauno choras, o J. Domarko simfoninis orkestras išvyko į pirmąsias gastroles užsienyje. O jei dar prisiminti aštuntojo dešimtmečio pradžioje Filharmonijoje atsiradusį senosios muzikos ansamblį „Musica humana“, Filharmonijoje gyvavusius keturis geriausius Lietuvoje pramoginius ansamblius ir Palangos pramoginės muzikos festivalį „Baltijos jaunystė“ (nuo 1972), o vėliau – Klaipėdos muzikinį pavasarį (nuo 1976), savaitę trunkančias „Muzikos dienas“ rajonuose (nuo 1975), trečiąjį styginių kvartetą (Čiurlionio, nuo 1977), – ar galime įsivaizduoti, kokia tai buvo jėga sovietų uždraustoje, bet neparklupdytoje Lietuvos kultūroje? Ir kaip visa tai skatino Lietuvos kompozitorių kūrybą!

Manote, mano lūpomis kalba nostalgija? Taip. Nostalgija ne „chaltūrai“, ne atsitiktinumui, ne greito vartojimo blizgučiams ar ilgai veikiantiems pseudokultūros nuodams, o tegu ir pro sovietinės santvarkos ir ideologijos girnapuses girgždančiai, bet kryptingai, plačiai ir giliai muzikinės kultūros puoselėjimo veiklai. Gražiausiai ir prasmingiausiai šios veiklos daliai.

Totalus (t. y. laukinis) socializmas toks pat blogas kaip ir totalus (t.y. laukinis) kapitalizmas. O ir demokratiniu socializmu, kaip ir demokratiniu kapitalizmu, nelygu, kieno ir kokios rankos bei galvos, manipuliuoja. Suprantu, kad bet kuri sukurta sistema anksčiau ar vėliau žlunga. Žlugo ir Lietuvos valstybinės filharmonijos sovietinė sistema. Bet dabar juo aiškiau matyti, kad Rimvydo Žigaičio ir jo bendražygių sukurta ir per keliolika metų įdiegta muzikos vertybių sklaidos Lietuvoje sistema jam vadovaujant ir dirbant išgyveno žydėjimo metą. Ar dėl to jis neprivalo didžiuotis? Kaip ir jo bendražygiai. Kaip ir tos dešimtys, virtusios šimtais tūkstančių besiklausančių akių.

Kas ir kaip įvertino tokią reikšmingą, plačiašakę ir iškilią Rimvydo Žigaičio veiklą? Žmonės. Jų pagarba ir meilė tebepasitinka profesorių bet kuriame Lietuvos mieste ir miestelyje.

O manipuliatoriai? Sovietinė nomenklatūra 1974 metais malonėjo R. Žigaičiui suteikti Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardą. Nepriklausomos Lietuvos nomenklatūra 2003 metais malonėjo jį apdovanoti Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi. Gerai dar, kad jis – už nuopelnus Lietuvai.

Aš tariuosi žinąs, kodėl daug kam taip keistai atrodo Nacionalinės kultūros ir meno premijos dalybos. Kodėl toji premija niekaip nepaskiriama trečiajam iš didžiosios XX a. antros pusės pasaulio tenorų – L. Pavaročio ir P. Domingo – genties – Virgilijui Noreikai. Arba didį muzikinės kultūros medį auginusiam, užauginusiam ir tebeauginančiam Rimvydui Žigaičiui. Ta priežastis – baimė. Dalis mūsų sovietinėje Lietuvoje bijojom ateities, dabar bijom praeities. Bijodami ateities nulenkėm galvas dvokiančiai ano meto dabarčiai ir puvome joje. Bijodami praeities – nulenkiam galvas vėjo pustomai dabarčiai ir išsisklaidome joje. Ir tada, ir dabar dėl to rankas trina tie patys. Arba kiti – tie patys. Tai – mano asmeninė nuomonė, ir redakcija nebūtinai turi su ja sutikti.

1991 metais formaliai buvo atkurta Lietuvos muzikų draugija. Tai suprantama – tautinio pakilimo, kultūros gaivinimo entuziastų laikas. Jei pamenate, deja, naujosios senosios ir naujosios – buržuazijos – nomenklatūros žaibiškomis pastangomis toks trumpas. Visais laikais nomenklatūra lengvai sudoroja arba sutramdo oro entuziastus. Žemės entuziasto taip lengvai nenustumsi. Nes jis – ant žemės. Taip ir su Lietuvos muzikų draugijos veikla.

Tik kai 1995 metais jos vadovu tapo Rimvydas Žigaitis – ne vien su entuziazmu akyse, bet ir su patyrimu, išmintimi ir autoritetu ant pečių, tik tada pradėjo iš esmės formuotis šios draugijos veiklos formos, kryptys. O kai 1999 metais Lietuvos muzikų draugija, pakeitusi pavadinimą, tapo Lietuvos muzikų sąjunga, o jos prezidentu išrinktas R. Žigaitis, šalyje atsirado labai svarbi visuomeninė kultūros organizacija. Tokia svarbi ir reikšminga, kad kitos kūrybinės sąjungos iškart užėmė poziciją „ant kalno“, o nomenklatūra tik per sukąstus dantis išspaudžia juokingai menką finansavimo dozę. Kas iš to išeina? Paleisti negalima pakarti.

R. Žigaitis atgaivino Lietuvos muzikų draugiją (nuo 1999 m. – Lietuvos muzikų sąjunga), intensyviai plėtoja jos veiklą. Atgaivino periodinį leidinį „Muzikos barai“ ir kartu su redakcijos darbuotojais pavertė jį gausiai fotonuotraukomis iliustruotu, visos Lietuvos muzikinį gyvenimą pristatančiu ir muzikinę kultūrą reprezentuojančiu mėnesiniu žurnalu. Įdiegta ir unikali muzikos meno vertybių sklaidos forma – nuo 2000 m. žurnalas leidžiamas su žymių Lietuvos atlikėjų kompaktinėmis plokštelėmis.

Nuo 1997 m. R. Žigaitis kasmet rengia tradicinėmis tapusias Lietuvos muzikų šventes – didelius vienos dienos festivalius, Lietuvos atlikėjus pristatančius, jų meno dabartį ir įvairovę atskleidžiančius 9 val. trukmės koncertus maratonus – „Didžiuosius muzikos paradus”. 2001 m. R. Žigaičio vadovaujama Lietuvos muzikų sąjunga įsteigė atlikėjams prizą „Auksinis diskas“, kuriuo kasmet „Didžiojo muzikų parado“ metu už ryškią ir aktyvią pastarųjų metų meninę veiklą apdovanojami keturių nominacijų įvairių žanrų atlikėjai. Nuo 2001 m. jau apdovanoti ir „Auksinio disko“ laureatais paskelbti 39 nominantai. Nuo 2002 m. kasmet rengiami jungtiniai įvairių žanrų atlikėjų – „Didžiojo muzikų parado” dalyvių – koncertai rajonų centruose. 2006 m. surengtas stambus festivalis, Lietuvos muzikų sąjungos 70-mečiui skirtas „Didysis muzikų žygis per Lietuvą“ – visose Lietuvos apskrityse lapkričio mėnesį surengti Lietuvos muzikų sąjungos deleguotų įvairių žanrų atlikėjų ir vietos kolektyvų bendri šventiniai koncertai (12 koncertų). „Didysis muzikų žygis per Lietuvą“ tapo naujos prasmingos tradicijos pradžia – 2007 m. surengtas stambus koncertų ciklas „Musica Magna“ – „II muzikų žygis per Lietuvą“ (7 renginiai), 2008 m. – „III muzikų žygis per Lietuvą“ (9 stambūs šventiniai renginiai).

Nuo 1996 m. R. Žigaitis rengia atlikėjų kūrybos vakarus, Vilniuje – tradicinėmis tapusias sekmadienio muzikines popietes – koncertus susitikimus su žymiais Lietuvos atlikėjais, pristato jaunuosius muzikantus. Nuolat organizuoja įvairių akademinės muzikos žanrų koncertus (koncertų sezonus) Lietuvos vidurinėse ir muzikos (meno) mokyklose, leidžia natas, knygas, kompaktines plokšteles.

Ir vis tik Rimvydas Žigaitis vėl kuria ir formuoja – kitą muzikos vertybių sklaidos Lietuvoje sistemą...Nepaisant nieko, erškėčiuotas, bet prasmingas kelias driekiasi tolyn...

https://www.muzikusajunga.lt/naujiena/laiko-tekmej-rimvydas-zigaitis