Gyvenimo prasmė. Profesorei Silvijai Sondeckienei – 80

Kiekvienas eina savo gyvenimo keliu – istorijos kataklizmų neįmanoma išvengti, jie yra likimo nulemti. Tačiau pats žmogus nusprendžia rinktis gėrio ar blogio pusę, vadovautis sąžine ar rūpintis vien savo interesais, taikstytis su blogybėmis, pamiršti dorą.

Silvija Narūnaitė-Sondeckienė gimė Kaune 1942 m.. Tai buvo blogio metas – vyko Antrasis pasaulinis karas, masinės žydų žudynės buvo tarsi savaime suprantamos. Silvija šito įsiminti negalėjo – buvo per maža. Bet jos tėvai to nepamiršo. Silvijos mamytė, pasibaigus karui, dirbo vaikų namuose, globojo be tėvų likusius žydų vaikus. Šių vaikų istorijas Silvija žinojo, ir šie prisiminimai liko visam gyvenimui. Tai buvo gėrio pamoka.

Sovietams okupavus Lietuvą, prasidėjo teroras, trėmimai. Silvijos tėvas, Lietuvos kariuomenės karininkas, atsidūrė pavojaus zonoje. Suvokdamas, kuo tai gresia artimiesiems, jis žengė drastišką žingsnį - išsiskyrė su žmona. Apie save negalvojo, tikėjosi, kad taip bent kiek išsaugos šeimą. Žmonos ir dukters atveju tai suveikė. Jo paties likimas buvo sunkus – kurį laiką slapstėsi, bet buvo pagautas, ištremtas į Sibirą. Žmonai spėjo pasakyti: „Silvutei reikia mokytis muzikos. Muzikuodama užsidirbs duonos kąsnį, ramiai gyvens, svarbiausia, kalbėti nereiks“[1]. Šie tėvo žodžiai nubrėžė gyvenimo kelią, apsaugojo nuo sovietizmo pinklių, saugumo pavojų.

Silvijos mama buvo meninės natūros žmogus, turėjo daug pažinčių meno pasaulyje. Ji žinojo, kad norint tapti muziku, reikia gabumų, darbštumo, o taip pat gerų mokytojų, kurie nukreips, patars, bus pavyzdžiu. Tuo vadovaudamasi, ji su dukra persikėlė iš Kauno į Vilnių. Silvija įstojo į muzikos mokyklą, kuriai vėliau buvo suteikti ir M. K. Čiurlionio ir Nacionalinės mokyklos vardai. Tačiau jau ir tuomet, kai mokykla dar neturėjo ne tik šio statuso, bet ir savo namų (ji glaudėsi tuometinėje Lietuvos konservatorijoje), ji buvo ir nacionalinė, ir pati geriausia, nes ten karaliavo muzika ir gėris.

Silvija ėmė mokytis violončelės. Jos mokytojai tikrai buvo geriausi. Mokykloje violončelės pamokas ji lankė pas Levą Seidelį, kuris dar XX a, pradžioje baigė Sankt Peterburgo konservatoriją pas prancūzą Louis Abbiate. Šis mokytojas išmokė ne tik grojimo technikos, bet ir meilės muzikai. Baigus mokyklą ir įstojus į Lietuvos konservatoriją, Silvija dvejus metus buvo profesoriaus Povilo Berkavičiaus studentė. Šis mokytojas taip pat turėjo kuo pasidalyti su studentais – atlikimo patirtį jis sėmėsi ir Peterburge pas tą patį Abbiate, ir Leipcige pas legendinį Julių Klengelį, į muzikinę sceną išleidusį geriausius XX a. pradžios violončelininkus. Silvija, iš tokių mokytojų pasisėmė daug įgūdžių ir patirties. Tuomet ji atsidūrė apskritai pas patį geriausią iš geriausiųjų – pas Mstislavą Rostropovičių, neprilygstamą XX a. muziką. Ketverius metus ji lankė profesoriaus klasę Maskvos konservatorijoje ir studijas baigė su pagyrimu. Kiekvienas iš mokytojų davė kažką ypatingo – Silvija sugebėjo susieti šias patirtis tarpusavyje, atrado savo individualų braižą.

Retai kam likimas duoda tiek daug, bet Silviją buvo to verta – ją gyrė mokytojai, ja žavėjosi kolegos ir klausytojai. Jai dar besimokant mokykloje, Amerikos smuikininkas Isaakas Sternas, viena ryškiausių XX a. žvaigždžių, apsilankęs 1960 m. Vilniuje ir ištaikęs progą susipažinti su M. K. Čiurlionio meno mokyklos auklėtinių pasiekimais, susižavėjo Silvijos atliekamu Saint-Saënso violončelės koncertu ir padovanojo jai savo nuotrauką su užrašu: „Silvijai Narūnaitei – nuostabiam talentui. Aš tikiu, kad kaip muzikė Jūs turėsite daug laimingų dienų“[2].

Ne mažiau įspūdingi buvo ir Rostropovičiaus žodžiai, adresuoti Silvijai Sondeckienei: „Dar studijų metais dėl talento ir darbštumo ji iškilo iki žymiausių savo kartos violončelininkų. Vėliau stebėjau jos augimą ir kaip muzikės, ir kaip pedagogės. Šiuo metu ji daug dėmesio skiria šiuolaikinei muzikai. Girdėjau jos mokinius ir manau, kad jos pedagoginės veiklos rezultatai yra išskirtiniai“[3].

Dviejų tokių neprilygstamų muzikų įvertinimai galėjo atverti Silvijai geriausias pasaulio koncertų sales. Tačiau ji gyveno Sovietų Sąjungoje – šalyje, atsiskyrusioje nuo viso likusio pasaulio, todėl ir solinės karjeros keliai jai buvo užginti. Tačiau ji vis vien pasiekė savo – su Lietuvos kameriniu orkestru užkariavo muzikinį pasaulį. Tiesa, prieš tai ji padėjo daug pastangų ir metų kuriant šį orkestrą.

1960 m. Silvija, dar mokinukė, atėjo į pirmąją būsimo Lietuvos kamerinio orkestro repeticiją. Saulius Sondeckis ją pakvietė į orkestrą, kurio dar nebuvo. Ji nė akimirkos nedvejojo ir prisidėjo kuriant šį stebuklą. Tuomet ji buvo viena jauniausių orkestro dalyvių. Tačiau jauniausias – nereiškia prasčiausias. Priešingai, Silvija jau penkerius metus buvo griežus Sondeckio vadovaujamame M. K. Čiurlionio mokyklos orkestre, o tai reiškė, kad ji buvo įsavinus tai, ką jos vyresniems kolegoms dar reikėjo išmokti. Ji visam gyvenimui liko šiame orkestre – griežė jame studijuodama Vilniaus konservatorijoje, griežė pabaigus Maskvos konservatoriją, griežė ir tapus konservatorijos profesore. Ji harmoningai derino koncertinę ir pedagoginę veiklą – buvo orkestro violončelių grupės koncertmeisterė, o koncertų metu scenoje šalia sėdėję grupės nariai, visi buvo jos buvę mokiniai. Orkestro šlovė jau griaudėjo pasaulyje.

1967 m. Silvija ištekėjo už Sauliaus Sondeckio. Jie labai tiko vienas kitam: vadovavosi tomis pačiomis gėrio vertybėmis, palaikė, suprato vienas kitą. Silvija buvo ramstis vyrui. Ji sake: “Mačiau, kaip mano studijų draugai Maskvos konservatorijoje, jau tuomet tapę pasaulinio garso žvaigždėmis, apsivedę, nesugebėdavo išsaugoti santuokos. Vienoje šeimoje dviem žvaigždėms ankšta, sunku sugyventi. Kažkas vienas turi užleisti vietą kitam. Žinojau, kokio talento yra Saulius, nenorėjau su juo varžytis. Nusprendžiau viskuo jam padėti, kad kiltų vis aukštyn. Kai jam sušlubavo sveikata, pasitraukiau iš orkestro, kad daugiau laiko skirčiau jam, galėčiau jį lydėti nesibaigiančiose gastrolėse po visą pasaulį. Mes gražiai su juo sugyvenome”[4].

Sondeckiai turėjo du sūnūs – Paulių ir Vytautą. Abu puikūs muzikai – vienas išgarsėjo Austrijoje, kitas Vokietijos ir Prancūzijoje; ir vienas, ir kitas koncertuoja visame pasaulyje. Tėvams džiaugsmas turėti tokius vaikus. Saulius Sondeckis sūnums buvo didis pavyzdys, Silvija Sondeckienė jiems buvo šilumos ir meilės šaltinis.

Saulius Sondeckis mirė 2016 m. Silvijai Sondeckienei tai buvo didelis praradimas. Paskutiniaisiais metais Maestro sunkiai sirgo, ir Silvija darė viską, ką galėjo, kad palengvintų jo būseną. Jam išėjus, gyvenimas tarsi sustojo... Tai buvo didelis smūgis Silvijai. Deja, ne paskutinis.

Praėjus trejiems metams, Maestro Saulius Sondeckis buvo apkaltintas, neva sovietmečiu bendradarbiavo su KGB. Sondeckiui gyvam esant, tokių kaltinimų niekas nekėlė – buvo bijoma jo atsako. Drąsa atėjo Sondeckiui mirus. Buvo paviešintas KGB dokumentas, dingęs sugriuvus sovietų valdžiai, vėliau vėl atsiradęs. Akcentuotos buvo trys pavardės: kardinolas Sladkevičius, Donatas Banionis ir Saulius Sondeckis.

Trys Anapilin išėję iškilūs Lietuvos žmonės atsidūrė aiškiai ne savo vietoje – jų vardai buvo įkelti į dokumentą akivaizdžiai prieštaraujant bendram to rašinio kontekstui: jie buvo „suguldyti“ į dokumente likusius tuščius puslapius be jokio ryšio su ankstesne (originalia) medžiaga, nepaisant bendros leksikos ir duomenų pristatymo logikos, pažeidus tekste griežtai prisilaikomos chronologinės sekos, šią naują medžiagą įrašant netvarkingai, su klaidomis. Jau vien prierašų vizualus vaizdas kėlė abejones, ar tai ne klastotė. Tačiau vietoj to, kad būtų pasiaiškinta nuo originalių tekstų ženkliai besiskiriančių prierašų kilmė ir autorystė, jie buvo paskleisti per visą Lietuvą. Į skandalingą žinią sureaguota buvo žaibiškai, bet visai ne taip, kaip, matyt, buvo sumanyta akcijos rengėjų – kilo protesto banga, visuomenė pasipiktino, atsisakė pripažinti niekuo neparemtus gandus.

Lietuvos Respublikos įstatymai aiškiai numato procedūrą, kuria remiantis yra nustatomi bendradarbiavimo su sovietiniu saugumu faktai. Teisė spręsti patikėta Liustracijos komisijai. Sondeckio šeima kreipėsi į šią komisiją, prašydama išnagrinėti iškeltus kaltinimus. Komisija atliko tyrimą ir konstatavo: „Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSSR specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinė komisija negali pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai Saulius Sondeckis ir Donatas Banionis slaptai bendradarbiavo su KGB“ [5].

Atrodytų, viskas aišku – teisinė institucija atmetė kaltinimą, tiesa nugalėjo. Deja, Silvijai Sondeckienei nepalengvėjo – patirta trauma niekur nedingo, įžeidžiantys žodžiai liko. Tokia blogio galia – įgelti iš pasalų, kur skaudžiau.

Visą gyvenimą Silvija Sondeckienė buvo gėrio pusėje – ranka rankon ji ėjo gyvenimo keliu su Sauliumi Sondeckiu, koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, garsino Lietuvos vardą pasaulyje. Jos mokiniai ir jos vaikai tęsė pradėtus darbus – atstovavo Lietuvos meną, prisidėjo puošiant ir gražinant savo šalį. Sondeckienė nešė dorą, grožį, džiaugsmą, gėrį. Šios vertybės įprasmino jos gyvenimą. Esame dėkingi už tai. Švęsdami jos gražią sukaktį, linkime sveikatos, ištvermės, laimės.

Ilgiausių metų!

[1] Pokalbis su Silvija Sondeckiene, 2022.10.11, autoriaus archyvas.

[2] Silvijos Sondeckienės asmeninis archyvas.

[3] Ibid.

[4] Pokalbis su Silvija Sondeckiene, 2022.10.11, autoriaus archyvas.

[5] Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSSR specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinė komisija (Liustracijos komisija), 2018 05 14 Nr. 97-4. (Išvada). Sondeckių šeimos archyvas.

Susiję nuotraukų galerijos

Silvija Sondeckienė

2016-10-29

Susiję nariai

Silvija Sondeckienė

Violončelininkė, profesorė