Heifetzas sugrįžta...

Publikuota: 2017-04-01 Autorius: Leonidas Melnikas
Heifetzas sugrįžta...

Heifetzas sugrįžta... Šis teiginys pats savaime skamba keistai. Kaip galėjo atsitikti, kad pasaulinio garso muzikas, žinomas ir garbinamas visur, savo gimtajame mieste ilgai buvo pamirštas ir prireikė tiek pastangų jį sugrąžinti?

Heifetzas gimė Vilniuje 1901 m. vasario 2 d. Jis negalėjo skųstis dėmesio stoka – nuo mažų dienų jo talentas žavėjo ir traukė, vardas buvo visų lūpose. Tuomet Vilniaus mamytės staiga nusprendė savo atžalas leisti mokytis muzikos, linkėdamos jiems didžiojo smuikininko likimo, tikėdamos, kad gal ir jų laukia tokia pat šlovinga ateitis. Tai nebuvo tuštybė, greičiau paskutinė viltis ištrūkti iš nevilties ir skurdo, kuriuose gyveno jie, jų tėvai ir protėviai.

Apie Heifetzą sklandė legendos, ir jos turėjo pagrindą. Pir­mą­sias smui­ko pa­mo­kas jis gavo sulaukęs vos trejų metų iš sa­vo tė­vo, sa­va­moks­lio klez­me­rio. Klezmeriai tuomet buvo bene vieninteliai neakademinės pakraipos muzikantai, mėginantys iš to pragyventi – ne tik įvairiomis progomis grieždavo tautiečiams, bet ir būdavo kviečiami muzikuoti lietuvių, lenkų, rusų vestuvėse bei kitose šventėse. Muzika buvo jų profesija, iš kartos į kartą jie perduodavo savo žinias ir įgūdžius.

Heifetzas vyresnysis kasdien po ke­lias va­lan­das mokydavo sūnų. Sunku spręsti, kaip vykdavo šie užsiėmimai, bet pažanga buvo akivaizdi. Būsimasis virtuozas tarsi kempinė gėrė tėvo teikiamas žinias ir 1906 m. buvo priimtas į Vilniaus imperatoriškosios ru­sų mu­zi­kos drau­gi­jos mo­kyk­lą. Nors tuomet jam buvo vos penkeri su puse, jis iš karto pateko į trečią klasę.

Stojimo į muzikos mokyklą istorija stebina keliais aspektais. Pirma, kad Heifetzas apskritai buvo priimtas, juolab iš karto į trečią klasę, ­– pagal mokyklos įstatus iš stojančiųjų į pirmą (!) klasę buvo reikalaujama gimnazijos lygį atitinkančių bendrojo lavinimo žinių (Копытова 2004:46). Heifetzas augo neturtingoje žydų šeimoje, kuri negalėjo jam suteikti tokio lygio bendrojo pasiruošimo, juolab nėra aišku, ar jis apskritai tuomet kalbėjo kokia kita kalba, išskyrus jidiš.

Antroji nuostabos verta aplinkybė taip pat tiesiogiai sietina su varginga Heifetzų šeimos materialine padėtimi. Rusų muzikos draugijos mokykla iš moksleivių reikalavo mokesčio – apie septyniasdešimt rublių (Копытова 2004:45). Tai buvo didelė, tiesiog neįmanoma suma mažas pajamas turinčiai šeimai. Heifetzai nebuvo pajėgūs už Jaschos studijas mokėti tokių pinigų, o tai reiškia, kad jis arba nuo mokesčio buvo atleistas, arba mokestis jam buvo labai sumažintas, arba kas nors kitas sumokėjo už jo studijas.

Heifetzo mokytojas buvo Eliahu (Ilja) Malkinas, legendinio Sankt Peterburgo konservatorijos profesoriaus Leopoldo Auerio mokinys. Jis turėjo daug mokinių, pats griežė, buvo Vilniuje reguliariai koncertavusio kvarteto primarijus (jo partneriai buvo I. Endersas – II smuikas, N. Salnickis – altas, M. Vainbrenas – violončelė) (Gaudrimas 1958: 45). Savo genialiam mokiniui jis davė tai, ko šiam labiausiai reikėjo – akademinius pagrindus.

Nepraėjus nė trims mėnesiams po to, kai pradėjo lankyti mokyklą, Heifetzas jau dalyvavo moksleivių koncerte – šis pirmasis jo pasirodymas įvyko 1906 m gruodžio 7 d. Nuo to laiko jis buvo visų koncertų dalyvis, mokyklos pasididžiavimas. Štai vos keli spaudos atsiliepimai apie įspūdį, kokį jis palikdavo išėjęs į sceną: „...visus nustebino šešiametis vunderkindas Heifetzas, be jokio jaudulio, labai užtikrintai, iš atminties griežęs Singelée Fantasie pastorale“ (BB 1906: 9 декабря.); „…mažametis (šešerių su puse metų) smuikininkas Heifetzas tiesiog pritrenkė savo išsivystymu ir technika; vaikas buvo perkeltas į ketvirtąją klasę aukščiausiu balu“ (BB 1907: 9 июня).

1907 m. Heifetzo talentą įvertino Vilniuje lankęsis prof. Aueris. To meto spauda nepraleido šio įvykio: „Išskirtinis mažojo Heifetzo talentas sužavėjo net tokį kompetentingą ir griežtą vertintoją kaip profesorius Aueris, kuris išklausė jį savo paskutinio vizito į Vilnių metu ir noriai išreiškė pageidavimą pasirūpinti jo tolesniu muzikiniu išsilavinimu“ (BB 1907: 11 декабря). Atkreipkime dėmesį – Heifetzas mokykloje buvo mokęsis dar tik vienus metus!

1909 m. gegužės 2 d. Heifetzas debiutavo Kaune. Nors koncerte kartu su juo dalyvavo dar du jauni atlikėjai (tai buvo gerokai už jį vyresni dainininkai), didžiausia sėkmė lydėjo Jaschą. Spauda, kaip jau buvo įprasta, sekė kiekvieną mažojo virtuozo žingsnį: „Mažametis smuikininkas Heifetzas sukėlė tikrą furorą. Jam tik aštuoneri; nuo žemės vos matomas, neseniai pradėjęs kalbėti vaikas, o jau drąsiai išeina į sceną ir griežia Mendelssohno koncertą, Sarasate fantaziją „Faustas“. Ir kaip griežia! Stryko štrichas drąsus, teisingai išdėstomas, atlikimas toks muzikalus, kad malonu klausytis. Publika žavėjosi talentingu berniuku ir tik skėsčiojo rankomis, iš kur toks fenomenas atsirado“ (СЗТ 1909: 10 мая).

Mokyklos baigiamajame egzamine 1909 m. gegužės 29 d. Heifetzas griežė Henryko Wie­niaw­skio Antrąjį kon­cer­tą d-moll ir po dviejų dienų, birželio 1-ąją, jam buvo įteiktas mokyklos baigimo pažymėjimas. Nei jis, nei jo tėvai, nei mokytojas nepamiršo Auerio kvietimo atvykti mokytis į Sankt Peterburgo konservatoriją, tačiau tam reikėjo pinigų. Gerų žmonių netrūko – buvo surengti keli labdaros koncertai, nuošalyje neliko ir Vil­niaus žy­dų ben­druo­me­nė, jam skirdama ne­grą­žin­ti­ną 300 rub­lių pa­sko­lą (Копытова 2004: 74–75).

Heifezui įstojus į Sankt Peterburgo konservatoriją, ryšiai su Vilniumi nenutrūko, jaunasis smuikininkas grįždavo į gimtąjį miestą: 1911 m. čia jis griežė Sarasateˊs „Čigoniškas melodijas“ (Копытова 2004: 307), 1913 m. gruodžio 4 d. su Vilniaus simfoniniu orkestru atliko Beethoveno, gruodžio 20 d. – Mendelssohno smuiko koncertus. Visai tikėtina, kad koncertų galėjo būti ir daugiau, bet apie juos nieko nežinome (ar ne dėl vėliau užslinkusios užmaršties, atskyrusios didį muziką nuo jo gimtos žemės?).

Tuo tarpu Heifetzo karjera stačia trajektorija kilo link muzikos pasaulio padangių. 1912 m. jis triumfavo Berlyne: gegužės 20 d. Fritzas Kreisleris, išgirdęs Heifetzą griežiant privačiame Berlyno muzikos mylėtojų salone, pareiškė, kad dabar turėtų sudaužyti savo smuiką; spalio 20 d. pavadavęs susirgusį Casalsą Berlyno filharmonijos orkestro koncerte, Heifetzas sulaukė negirdėtų ovacijų (jis griežė Čaikovskio koncertą, prie dirigento pulto stovėjo Arthuras Nikischas) (Maltese).

Vilnietiškas Heifetzo gyvenimo laikotarpis ėjo į pabaigą, tai lėmė ir prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas bei socialiniai neramumai Rusijoje. Heifetzo laukė pasaulinė karjera. 1917 m. jis išvyko į JAV, tų pačių metų spalio 27 d. giežė savo pirmąjį rečitalį Niujorko „Carnegie Hall“. Heifetzui tebuvo šešiolika, bet jau netrukus jis imtas vadinti pirmuoju pasaulio smuikininku.

Kaip atsitiko, kad tarp didžio muziko ir jo gimtojo miesto iškilo užmaršties siena? Tiesa, Vilnius niekur nedingo iš Heifetzo biografijos, šis miestas visam laikui jam liko svarbus, ir ne tik dėl to, kad čia gimė – Vilniuje jis tapo smuikininku. Bet Heifetzas ilgam dingo iš Vilniaus istorijos.

Užmarštis užslinko nepastebimai. Po Antrojo pasaulinio karo dar buvo nemažai vilniečių, gerai prisimenančių Heifetzą, – prof. Konstantinas Galkauskas būsimam virtuozui dėstė muzikos teorijos dalykus, Samuelis Bernšteinas, tuometinio Radijo simfoninio orkestro (dabar – Nacionalinis simfoninis orkestras) koncertmeisteris, buvo Heifetzo vaikystės liudytojas. Ši vilniečių karta buvo pasirengusi dalintis savo prisiminimais, deja, tai mažai kam rūpėjo. Apie Heifetzo Vilniuje praleistus metus, jo saitus su Lietuva ilgai buvo žinoma tik siaurame muzikų rate. Kai 1960 m. Vilniuje koncertavęs Isaacas Sternas – kita XX a. smuiko legenda – panoro pagerbti savo šlovingąjį kolegą ir jam skirti vieną iš atliekamų pjesių, koncerto vedėja nesuprato, ko iš jos norima. Tuomet Sternas, pasak to koncerto klausytojų, priėjęs prie scenos krašto, pats kreipėsi į publiką: „Jascha… Heifetz… Wilno…“

Ar visa tai reiškia, kad ilgus antrosios XX a. pusės dešimtmečius Heifetzas buvo visai nežinomas Lietuvoje? Toks teiginys, aišku, būtų klaidingas – pasaulinio lygio muziko nebuvo galima nepastebėti, tačiau motyvacijos juo domėtis taip pat trūko. Į Heifetzą nebuvo žiūrima kaip į vilnietį, kuriuo reikėtų didžiuotis jau vien dėl to, kad jis čia gimė ir gyveno, kad čia pradėjo savo muziko kelią, – kitaip būtų sunku paaiškinti, kodėl tiek metų mieste neatsirado jo atminimą įamžinančių ir jį saugančių ženklų. Vytautas Povilas Jurkštas 1992 m. savo paskutiniame straipsnyje rašė: „<...> ar prisiminė savo didįjį sūnų (Jaschą Heifetzą) Vilnius? Gėda prisipažinti: labai ilgai – ne, išskyrus nevaisingus ir niekuo neįpareigojančius pokalbius muzikos kuluaruose“ (Jurkštas 1992).

Tiesa, net ir tuomet buvo žmonių, kurie nesitaikstė su tokia padėtimi. Vienas jų buvo prof. Saulius Sondeckis. Kai 1986–1987 m. norėta nugriauti namą, kuriame vaikystėje gyveno Heifetzas ir apie kurį Sondeckis daug kartų buvo girdėjęs iš savo vyresniojo kolegos smuikininko Bernšteino, jis ryžtingai pasipriešino tokiam barbariškam ketinimui, beldėsi į to meto aukščiausių valdininkų kabinetų duris ir laimėjo – namas buvo išsaugotas. Apie šį įvykį sužinojęs dienraščio „The New York Times“ korespondentas Maskvoje Philipas Taubmanas nufotografavo S. Sondeckį bei jo išgelbėtą istorinį pastatą ir nuotrauką 1988 m. išspausdino garsiajame dienraštyje prie straipsnio apie Baltijos šalyse kylančią išsilaisvinimo bangą. Šio proceso vizualiu ženklu buvo pasirinktas Sondeckis, stovintis prie namo, kuriame vaikystę praleido pasauliui gerai žinomas didysis smuikininkas iš Vilniaus (Taubman 1988). Šią žinią tuoj pat pasigavo ir lietuvių išeivijos spauda – „The New York Times“ straipsnį ir nuotrauką perspausdino Čikagoje leidžiamas dienraštis „Draugas“ (D 1988).

Sondeckiui aktyviai dalyvaujant 1992 m. buvo įsteigtas Jaschos Heifetzo fondas. Sondeckis buvo išrinktas fondo pirmininku, garbės pirmininku tapo Robertas Heifetzas, didžiojo smuikininko sūnus. Fondo veikloje sutiko dalyvauti tokios įžymybės, kaip Yehudi Menuhinas, Mstislavas Rostropovičius, Zubinas Mehta. Jurkštas rašė: „<...> ačiū Dievui, skola kraštiečio atminimo įamžinimui pradedama mokėti. Neseniai Lietuvos muzikų rėmimo fondo ir Vilniaus žydų bendruomenės iniciatyva įkurta solidi tarptautinio masto organizacija – Lietuvos J. Heifetzo fondas“ (Jurkštas 1992).

Sondeckis tuomet iškėlė ir tarptautinio Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso idėją, ji sukėlė ypatingą entuziazmą. „Manau, kad esame įžymaus Lietuvos muzikos kultūros įvykio išvakarėse – Vilniuje būtinai bus surengtas J. Heifetzo tarptautinis smuikininkų konkursas“, – tai Jurkšto žodžiai (Jurkštas 1992).

1994 m. rugsėjo 27 d. Heifetzo fondo pastangomis Vilniuje buvo atidengta pirmoji ir iki šiol vienintelė Heifetzo paminklinė lenta, surengtas didelis koncertas. Iškilmėse kalbėjęs Sondeckis priminė Zalcburgą, kuris garsėja kaip Mozarto miestas, ir išreiškė viltį, kad Vilnius pagaliau bus siejamas su Heifetzu.

2001 m. Sondeckis aktyviai dalyvavo rengiant Heifetzo 100-mečio minėjimą, pasikvietė į Vilnių mylimą Heifetzo mokinį Pierreˊą Amoyalį, surengė su juo koncertą. Tais metais buvo surengtas ir pirmasis Heifetzo konkursas. Sondeckis ilgai ieškojo kelių, kaip į konkurso organizavimą įtraukti garsiausius XX a. smuikininkus Isaacą Sterną, Itzhaką Perlmaną, Pinchasą Zukermaną, labai džiaugėsi, kai žiuri pirmininku sutiko tapti Gidonas Kremeris. Įgyvendinti Sondeckio idėją pavyko jo kolegoms prof. Petrui Radzevičiui ir prof. Jurgiui Dvarionui.

Tokia buvo pradžia. O šių metų vasario 13–19 d. Heifetzo konkursas vyko jau penktą kartą, visas mėnuo Vilniuje tapo tikra Heifetzo švente – konkursas, koncertai, įvairūs renginiai, publikacijos spaudoje, radijo ir televizijos laidos, miestą puošiantys plakatai su Heifetzo atvaizdu. Didžiajam smuikininkui buvo skirtas ir didelio masto multimedijų projektas „Hommage á Heifetz“[1], kuris ragino „pažvelgti tiek į akademinę muziką, tiek į Lietuvoje gyvenančias tautines mažumas, susipažinti su turtinga jų kultūra, padiskutuoti apie jų indėlį į krašto istoriją bei integracijos svarbą, atveriant duris į nepaprastai turiningą, įprastų ribų atsisakantį profesionaliosios muzikos pasaulį“ (V tarptautinis 2017: 19).

Projektas „Hommage á Heifetz“ vasario antrąją – Heifetzo gimimo dieną – prasidėjo koncertu Valdovų rūmuose. Tą vakarą jaunieji smuikininkai, įvairių tarptautinių konkursų laureatai iš Lietuvos, Švedijos, Japonijos, Kinijos, griežė su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru (dirigavo Modestas Barkauskas). Vasario 6–8 d. „Hommage á Heifetz Lounge“ vyko diskusijos kultūros aktualijų temomis, vasario 9 d. Lietuvos žydų bendruomenės Heifetzo salėje buvo surengtas pašnekesys apie XIX–XX a. litvakų meninį paveldą bei jo išsaugojimą. Iš visų renginių svarbiausias buvo Penktasis Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas, jame dalyvauti norą buvo pareiškę net 169 jauni smuikininkai iš 42 šalių. Ryškus šventinis akcentas buvo Gidono Kremerio septyniasdešimtmečio ir „Kremerata Baltica“ dvidešimtmečio koncertas Nacionalinėje filharmonijoje. Gražūs, įsimintini, reikšmingi renginiai!

Į šventinių Heifetzui skirtų renginių panoramą gražiai įsiterpė ir vasario 7-ąją Valdovų rūmuose įvykęs prof. Sauliaus Sondeckio atminimo vakaras-koncertas „Muzikai pašauktas“, iš daugelio šalių sutraukęs didžio dirigento ir mokytojo bičiulius – trimitininką Sergejų Nakariakovą (Prancūzija), pianistes Juliją Zilberquit (JAV) ir Mariją Meyerovich (Belgija), smuikininkus prof. Zakharą Broną (Vokietija, Ispanija, Šveicarija), jo mokinę Rolandą Ginkutę, Maestro sūnų Paulių Sondeckį (Lietuva, Austrija). Solistams talkino pirmą kartą scenoje viešai pasirodęs Sauliaus Sondeckio kamerinis orkestras. Neseniai suburtam orkestrui dirigavo Juozas Domarkas, jame griežė net iš Izraelio atvykę keli Sondeckio mokiniai. Atlikėjai su publika pasidalino atsiminimais apie Maestro.

Šis koncertas Heifetzo renginių kontekste nuskambėjo labai simboliškai: kaip minėta, Sondeckis buvo vienas iš Heifetzo konkurso sumanytojų, prisidėjo prie jubiliejų švenčiančios „Kremeratos“ gimimo, su Kremeriu bendravo bene šešiasdešimt iš jo septynių dešimčių metų, atvedė jį į Lietuvą, o, svarbiausia, buvo tas, kuris nuolat kovojo už Heifetzo vardo išsaugojimą Lietuvoje.  

Heifetzas iš tiesų grįžta į Lietuvą. Tai labai savotiškai paliudija ir Kaune surengta apklausa dėl ketinamos statyti miesto koncertų salės pavadinimo – vienas iš siūlymų buvo suteikti jai Heifetzo vardą. Pasiūlymo autorius Julius Grickevičius rašė: „Heifetzo vardo suteikimas koncertų centrui nėra tik formalus aktas. Tai deklaracija, kad gerbiame save ir bendrą praeitį ir lėtai bandome ją prisijaukinti. Pirmoji nauja koncertų salė Lietuvoje, turinti vardą, kurį supranta pasaulis“ (Grickevičius 2017).

Šis vardas labai tiktų ir Nacionalinės filharmonijos Didžiajai salei, Heifetzo vaikystės laikais vadintai Miesto sale. Ši mintis nėra nauja – apie ją kalbėjo dar Sondeckis, jam buvo skaudu, kad Filharmonijoje nerasta vietos jokiam Heifetzo paminkliniam ženklui, nekalbant apie vardo suteikimą. Beje, paminklinės lentos nėra ir ant Heifetzo namo Maironio gatvėje Vilniuje. 2016 m. Lietuvoje lankęsis Heifetzo gerbėjas iš Kinijos, neapsikęsdamas tokio delsimo ir aplaidumo, pats ant sienos padarė trūkstamą įrašą. Toks jis buvo ir 2017-ųjų Heifetzo šventinį vasarį. Iškalbingas dokumentas...

Taigi darbų dar daug, bet traukinys pajudėjo.

Heifetzas sugrįžta...

 

Literatūra

D 1988: Lietuvoje gyviesiems nevalia tylėti. Lietuviai susirūpinę savo kultūros išlaikymu. Draugas, 1988-07-28.

Gaudrimas J. 1958: Iš lietuvių muzikinės istorijos, 1861–1917, Vilnius.

Grickevičius J. 2017: Kauno koncertų centras: o kaip dėl Jaschos Heifetzo? Prieiga internete: http://pilnas.kaunas.lt/2017/01/25/kauno-koncertu-centras-o-kaip-del-jaschos-heifetzo/

Jurkštas V. P. 1992: Dar vienas konkursas? Vilniuje galop prisimintas Jaša Heifecas. – Respublika, 1992-05-07.

V tarptautinis 2017: V tarptautinis Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas, Vilnius: Natų knygynas, LMTA, 19.

Maltese J. and J. A. From the Jascha Heifetz Biography. Prieiga internete: www.JaschaHeifetz.com.

Taubman Ph. 1988: In Lithuania Too, Nationalism Surges. The New York Times,1988-07-23

BB: Виленский вестник.

Копытова Г. 2004: Яша Хейфец в России. Из истории музыкальной культуры Серебрянного века, Санкт Петербург.

СЗТ: Северо-западный телеграф.

 

[1] Duoklė Heifetzui.

Komentarai