„Hofmano istorijose“ Liudas Mikalauskas įkūnys elegantišką blogį

Balandžio 25–30 dienomis į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną sugrįžta Jacques'o Offenbacho opera „Hofmano istorijos“. Pirmą kartą joje dainuos populiarusis Liudas Mikalauskas, neslepiantis, kad atvaizduoti patrauklius blogiečius scenoje jam padėjo pažintys politikos ir verslo pasaulyje.

„Prieš penkerius metus, kai į LNOBT sceną atėjo Leonardo Bernsteino operetė „Kandidas“, joje taip pat įkūnijau keturis spalvingus personažus. Tačiau „Kandide“ visi mano personažai buvo labai skirtingi – į kiekvieną iš jų, iš naujo nusigrimavęs, eidavau kaip į atskirą spektaklį.

„Hofmano istorijose“ keturis personažus – Lindorfą, Kopelijų, Miraklį ir Dapertuto – vienija bendra blogio, arba velniškumo ašis. Panašios ir visų keturių personažų vokalinės partijos – joms tinka panaši balso spalva. Todėl neskaitę spektaklio programėlės žiūrovai dažniausiai net nesuvokia, kad operoje tai – keturi skirtingi personažai, o ne vienas apibendrintas blogio įsikūnijimas.

Dabar svarbiausias klausimas – kaip sukurti gerą blogietį? Prisimenu, kai būdamas 22-ejų vaidinau Mefistofelį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, man atrodė, kad blogietis scenoje būtinai turi būti piktas ir susiraukęs. Tik sukaupęs daugiau gyvenimo patirties supratau, kad blogis dažniausiai būna patrauklus ir viliojantis, netgi savotiškai simpatiškas. Nes jei blogis nebūtų gražus ir elegantiškas – mes nejaustume tokios didelės pagundos prie jo veržtis, tiesa? Blogis mums imponuoja savo išoriniu grožiu. Todėl ir „Hofmano istorijose“ bandau savo personažų nesubjaurinti, priešingai – stengiuosi parodyti juos patrauklius, o ne atstumiančius. Šioje operoje esu pabrėžtinai elegantiškas.

Ir, žinoma, visiems keturiems savo personažams suteiksiu realios, gyvenimiškos faktūros. Kiekvienas iš jų turės mano paties gyvenime sutiktų ir neblogai pažinotų žmonių bruožų. Tiktai neklauskite, kas jie – tikrai nepasakysiu, nes dar supyks“, – juokiasi L. Mikalauskas.

Atpažįstamo blogio veidai

Pasak dainininko, kurdamas scenos vaidmenis jis beveik visada atsigręžia į savo draugų ir pažįstamų ratą. Ir visada atranda konkretų žmogų, kurį bando pamėgdžioti reikalingoje situacijoje.

„Taip ir šįkart: nusižiūrėjau keturis žavingus ir simpatiškus savo bičiulius, beje, užimančius aukštas pozicijas „prie valdžios“, kurie labai gražiai „sukrenta“ į keturis „Hofmano istorijų“ personažus.

Tarkime, Kopelijus, kuris ateina pas Spalancanį su dideliu lagaminu, yra pardavėjas. O pardavėjas privalo būti patrauklus, kad sugebėtų sužavėti žmogų tuo daiktu, kurį bando jam prakišti už konkrečią sumą.

Lindorfas yra politikas. Politiką, žiūrintį į visus kitus iš aukšto, atrasti tikrai nebuvo sudėtinga – pažįstu tokių ne vieną. Sunkiau buvo su daktaru Mirakliu, kuris savotiškai tenkinasi tuo, kad jam pavyksta pražudyti žmogų. Tokio asmeniškai nepažįstu, tad rinkdamasis į situaciją pažvelgiau labiau apibendrintai.

Ketvirtasis mano personažas Dapertuto, siūlantis deimantą Džuljetai, yra pats mistiškiausias. Galima sakyti, tai – absoliutus blogio įsikūnijimas. Jis turi daug pinigų ir neabejoja, kad už tuos pinigus pasaulyje galima nupirkti viską: ir žmogaus garbę, ir jo įsitikinimus. Tokių pažįstu ne vieną. Nebuvo sunku pasirinkti.

Blogis mus pasaulyje gundo. Gundo politine valdžia, kaip Lindorfą. Gundo galia kurti stebuklus medicinoje, kaip Miraklį. Gundo azartu užsidirbti daug pinigų, kaip Kopelijų, ir galimybėmis per savo pinigus kitais manipuliuoti, kaip daro Dapertuto“, – apie „Hofmano istorijų“ personažus pasakoja L. Mikalauskas.

Spektaklis, kuris patinka vyrams

Dainininkas prisipažįsta nesąs modernių klasikos pastatymų šalininkas. Tačiau, anot jo, svarbu ir tai, kaip režisierius išsprendžia operoje pateiktas situacijas.

„Kai Günteris Krämeris LNOBT statė „Don Karlą“, man, kaip tikinčiam žmogui, buvo pakankamai sudėtinga suprasti, kodėl šventikas scenoje vaikšto su pistoletu. Bet režisierius sugebėjo išspręsti veikėjų santykius taip, kad aš tuo patikėjau.

Panašiai ir „Hofmano istorijų“ režisierius Federico Grazzini sugebėjo įtikinamai atskleisti operos personažus. Įžymiąją sceną, kurioje Olimpija vilioja Hofmaną, jis išsprendė netgi realistiškiau, nei klasikinės operos versijos. Nes patikėti tuo, kad vyrą gali suvilioti raktu prisukama lėlė, man asmeniškai būtų sudėtinga...

Galbūt yra konservatyvesnių žiūrovų, kuriems atviros erotinės scenos operoje pasirodys nepriimtinos. Bet jeigu kitų operų spektakliuose mes pastebime salėje miegančius žmonų į teatrą atvestus vyrus, tai „Hofmano istorijos“ yra būtent tas spektaklis, į kurį vyrai turėtų tempti savo žmonas“, – šypsodamasis tikina solistas.

L. Mikalauskas „Hofmano istorijose“ žada debiutuoti iškart po šv. Velykų – jo balsą LNOBT scenoje išgirsime balandžio 25, 26 ir 27 dienomis. Balandžio 29 ir 30 d. tuos pačius blogiečių vaidmenis atliks prieš metus „Hofmano istorijų“ premjeroje Vilniuje puikiai pasirodęs kartvelų operos solistas Giorgi Manoshvili.

***

Gerų balsų puokštė

Prancūzų kalba mūsų operos solistams dainuoti ne naujiena:  LNOBT repertuare jau daug metų skamba populiarios operos „Karmen“ ir „Manon“. Visgi pasiteiravome, kaip lietuviai jaučiasi dainuodami prancūziškai ir kas būtent juos žavi „Hofmano istorijose“.

Lina Dambrauskaitė neslepia, kad prancūzų muzika jai artima. „Esu girdėjusi iš kitų dainininkų, kad tai vokaliai sudėtinga kalba, bet mano balsui – labai patogi. Ir ši prancūziška opera – man jau penktoji. „Hofmano istorijose“, tikiu, nemažai žmonių atpažins anksčiau girdėtas melodijas. Opera nestokoja ir lengvumo, ir prancūziškos elegancijos, ir dramatizmo. O ketvirtajame veiksme, kur pasirodo manoji Džuljeta, vaizdas primena tikrą paryžietišką Moulin Rouge, – tvirtina L. Dambrauskaitė.

Monikos Pleškytės balso tipas paklūsta prancūziškam repertuarui, tad ji šia kalba irgi dainuoja daug. „Tik  pastatymas labai realistiškas: pamačiusi scenoje krepšinio lanką, raudonas užuolaidas ir „aprūkusias“ lubas, mintimis iškart sugrįžtu į savo mokyklos salę... Net nejauku nuo to tikrumo darosi“, – prisipažįsta solistė.

Gunta Gelgotė anksčiau vengdavo prancūziškų kūrinių, o dabar džiaugiasi proga daugiau šios kalbos pramokti: „Nors Olimpijos partija tokia, kad joje daug koloratūrų ir mažai teksto. Pati muzika labai graži, man ji – atradimas. Į šią operą ateiti kviesčiau pirmiausiai dėl muzikos ir dainininkų balsų grožio, nes pristatoma ištisa labai gerų balsų puokštė“.

Gabrielės Bukinės repertuare prancūziškos muzikos atsiranda vis daugiau: „Tai daininga, tinkama operai kalba. Tuo labiau, kad, pavyzdžiui, iš lietuvių nemenkų pastangų reikalaujantį prancūziškąjį „r“ operose dainuojant priimta tarti paprastai, ne taip, kaip šnekamojoje kalboje“, – aiškina solistė ir pedagogė. 

Rafailas Karpis neslepia, kad įveikti prancūzišką tarimą lietuviams padėjo teatro specialiai pakviesti pedagogai iš Prancūzijos: „Su profesionalų priežiūra mums pavyksta įveikti kalbos subtilybes. Prancūziškumas jaučiasi ir operos muzikoje, turinčioje savo „šarmą“. Juk „Hofmano istorijos“ – tai opera ne tik apie meilę, bet ir apie mūsų paklydimus, priklausomybes bei demonus“.

Demonai ir „juodosios fazės“

Taigi, apie demonus. Operos režisierius italas Federico Grazzini teigia, kad „Hofmano istorijose“ gėrio jėgos nuolat grumiasi su blogiu – mus kankinančiu nerimu, priklausomybėmis, depresijomis. O ką apie kovas su asmeniniais demonais kalba operos solistai? 

„Kiekvienas turime gerų ir blogų savybių. Su savo silpnybėmis kovojame visą gyvenimą, nes prislopintos jos bet kada gali vėl pasirodyti. Kartais pačiam to net nesuvokiant, nes ne iš karto sau prisipažįstame atsidūrę „juodojoje fazėje“. Bet artimas žmogus, tai matydamas, gali padėti tave ištraukti“, – sako Mindaugas Jankauskas.

„Pati opera kalba apie savo demonų priėmimą. Kiekvieno žmogaus tikslas – susipažinti su įvairiomis savo asmenybės pusėmis, kokios jos bebūtų. Aš irgi turiu nemažai demonų ir baimių: pavyzdžiui, nepasitikėjimą savimi. Tenka su tuo susigyventi ir priimti tai kaip savo pačios dalį“, – teigia L. Dambrauskaitė.

Tūkstančiai meilės vardų

Geriausias vaistas nuo emocinių juodulių yra meilė, nors kiekvienas ją suprantame vis kitaip.

„Meilė turi tūkstančius vardų ir tūkstančius prasmių. Man tai – prisirišimas, pagarba, saugumo jausmas“, – vardija R. Karpis.

„Meilė – tai atvirumas, ištikimybė ir atsidavimas jausmui „be užtraukto rankinio stabdžio“, – originaliai formuluoja G. Bukinė. 

„Meilė – kai žmonės leidžia vienas kitam būti savimi. Ir dar, tai noras po išgyventų sunkumų pakilti ir eiti drauge toliau“, – akcentuoja G. Gelgotė.

„Mano personažas operoje – senovinė prisukama lėlytė, kurią režisierius šiame pastatyme drąsiai traktuoja kaip šiuolaikinę seksui skirtą lėlę. Taip jis kalba apie kūniško malonumo siekį bet kokia kaina, kai nelieka nei žmogiškos šilumos, nei emocijų. O man pačiai meilėje svarbus realumas, dvasinis artumas, nes nemėgstu „glaisto“ ir pompastiškumo. Man reikia tikro žmogaus ir tikrų emocijų“, – pabrėžia M. Pleškytė.

„Meilė – tai pagarba žmogui ir žmogiškumas, kuris turi išlikti aukščiau asmeninių įsiskaudinimų. Žmogiškumas man – pati gražiausia žmogaus savybė, bet ji užmirštama, vos tik žmogaus egoizmas paima viršų. Mums jos labai stinga ir darbe, ir gyvenime. Dirbdamas teatre pastebiu, kad kuo didesnė scenos žvaigždė (o jų netrūksta tarp kviestinių „Hofmano istorijų“ atlikėjų) – tuo paprastesnis ir nuoširdesnis būna žmogus“, – tvirtina M. Jankauskas.