Idiliški paukštelių ir upelių peizažai

Antrasis “Banchetto musicale” kamerinis koncertas, idiliškai pavadintas “Augelletti, ruscelletti” (liet. “Paukšteliai, upeliai”), niūrų rudens vakarą publiką viliojo pasiklausyti pastoralės mitologine tematika. Iš tiesų, šviesus grožis kartais būna toks pasiilgtas ir toks reikalingas dvasinei atgaivai, kasdienybės dulkių nuvalymui – o minėtasis renginys žadėjo “rojaus dvelksmą”.

Baroko miniatiūrų kompiliaciją tąvakar atliko ansamblis “Chiaroscuro”, kurio nariai – jauni  lietuvių muzikantai, baigę senosios muzikos studijas skirtingose Vakarų Europos muzikinio lavinimo institucijose. Vilimas Norkūnas, skambinęs klavesinu, šio instrumento studijas baigė Grace (Austrija), išilginėmis fleitomis ir gotikine arfa grojusi Ieva Baublytė studijavo Bazelyje (Šveicarija), o barokiniame dainavime besispecializuojanti jauniausia ansamblio narė Rūta Vosyliūtė magistro laipsnį įgijo Vičenzoje (Italija). Skirtingos studijų vietos vis dėlto, regis, nesutrukdė atlikėjams vieningai plėtoti savo meninių užmojų – tobulinimasis šalyse, kurios buvo senosios muzikos centrai ir turi gilias atlikimo kultūros tradicijas, leido susiburti į autentiško atlikimo tradiciją puoselėjantį kolektyvą bei užimti neišnaudotą repertuaro nišą Lietuvos koncertiniame gyvenime.

Šiame koncerte skirtingų baroko kompozitorių kūrinius kolektyvas sumanė sujungti nelyg į pastišą –  įvairių autorių kompozicijos buvo suvienytos į nepertraukiamą, stambesnį veikalą – pastoralę. Kadangi šis žanras – turintis tam tikrą siužetą (idealizuotai vaizduojantis kaimo, piemenų gyvenimą, gamtą), naratyvinis kūrinys,  ansamblio nariai muzikavimą žaismingai papildė teatrališkais gestais, mimikomis, mini-mizanscenomis – visa tai atliepė baroko epochą persmelkusią pasaulėjautą, gyvenimą prilyginusią teatrui. Į vientisą lydinį ansamblis sujungė apie 20 smulkių žanrų kompozicijų – arijų, dainų, pjesių, šokių ir kantatą; instrumentinius kūrinius nuolat keitė vokaliniai. Grynosios, nenaratyvinės muzikos buvo palyginti nedaug (šokių siuita, kancona ir preliudas), o didžiąją dalį programos sudarė pjesės ir vokaliniai kūriniai, atliepiantys pastoralės tematiką – perteikiantys paukščių, vabzdžių, gamtos (uolų, vėjo, kaimo darbų) įvaizdžius. Į idilišką pasaulį įvedė koncertą pradėjusi I. Baublytė, kuri fleita atliko Jacobo van Eycko „Engels Nachtegaeltje“ (liet. „Angliška lakštingala“): kartais rodėsi, kad girdi gyvą paukščio čiulbesį – taip išraiškingai buvo perteikta garsų tapyba. R. Vosyliūtės vokalas, iš pradžių galbūt skambėjęs ne visai tvirtai, koncerto eigoje kuo toliau, tuo labiau žavėjo stilistine atliekamos muzikos pajauta, barokui derančiu lygiu vokalu, meistriškai valdoma, organiška ir tolygia jo stiprumo kaita, subtiliais dinaminiais niuansais. Pabaigoje sudainuota Georgo Friedricho Händelio kantata „Pensieri notturni di Filli“ labiausiai atskleidė vokalistės smulkios technikos, virtuozinius įgūdžius. Be kita ko, atlikėja buvo teatrališkiausia ir artistiškiausia kolektyvo narė, ekspresyviai išreiškusi įvairiausias nuotaikas – nuo idiliškos ramumos, melancholijos, gyvo džiugesio, iki sielvarto ir dramatizmo. Klavesinininkas V. Norkūnas ne tik atidžiai įsiklausydamas, puikiai akompanavo savo kolegėms, bet ir pasirodė kaip solistas, gebantis iš specifinio instrumento išgauti paveikių dinaminių kontrastų ir niuansų, tiksliai, preciziškai atlikti ornamentuotą baroko muziką.

Po koncerto likęs šviesos ir ramumos pojūtis – nuopelnas pastorališką atmosferą savo muzikavimu ir artistiškumu sukūrusių atlikėjų. Be kita ko, jiems turėtume dėkoti ir už entuziazmą atlikti tokias retai girdimas kompozicijas bei puoselėti ir gilintis į istorinio atlikimo tradicijas.