III Šiaurės Lietuvos chorų festivalis
Pasvalyje rugpjūčio 27–29 dienomis vyko III Šiaurės Lietuvos chorų festivalis, kurio šūkis – „Mes jūsų pasiilgom“. Malonius prisiminimus paliko ir pirmieji du festivaliai – jie pasižymėjo organizatorių paruošta įdomia menine programa, dėmesiu svečiams. Nusistovėjo renginio modelis: šeštadienį priešpiet chorai surepetuoja bendras dainas, o po pietų, vakarop, vyksta dalyvių eitynės į miesto parką, kur ir vyksta šventė; sekmadienį chorai gieda šv. Mišias įvairiose regiono bažnyčiose, jose koncertuoja. Dauguma bažnyčių pasižymi gera akustika, turi veikiančius vargonus.
Šiųmetės šventė dramaturgija nebuvo perkrauta kokių nors išmonių, veikiau buvo tradicinė, kartu ir solidi. Viskas buvo sutelkta į dainos meną, kontaktai tarp jungtinio choro ir klausančiųjų mezgėsi paprastai, nuoširdžiai.
Festivalio atidarymo koncertas įvyko Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje rugpjūčio 27 d. vakare. Grojo Lietuvos kariuomenės orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas mjr. Egidijus Ališauskas), vargonavo Rimvydas Mitkus.
Šeštadienį parke pasirodė vieni iškiliausių šalies chorų: Kauno technologijos universiteto „Jaunystė“, Vytauto Didžiojo universiteto „Ave vita“, Klaipėdos universiteto „Pamario aidos“, Klaipėdos žvejų rūmų „Cantare“, Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios „Cantate Domino“, Šiaulių kultūros centro „Atžalynas“ ir „Melomanai“, Vilniaus Bernardinų bažnyčios „Langas“, Arkikatedros bazilikos jaunimo choras, Vilniaus chorai „Eglė“, „Sonoros“, Šv. Kazimiero bažnyčios „Ave verum“, Kretingos kultūros centro „Kristale“, Raseinių kultūros centro „Šatrija“ ir kiti, iš viso 34 kolektyvai.
Šventės pradžioje tylos minute buvo pagerbi į amžinybę iškeliavę maestro Petras Bingelis, kiti chorinio meno puoselėtojai. Dalyvius širdingai pasveikino maestro Lionginas Abarius, įsitaisęs sodo kėdėje, – diriguoti jau nebegalintis, bet esąs kartu su visais.
Pasvalio parko estradą, vietinių vadinamą senąja, mat pastatyta dar 1954-aisiais, supa seni medžiai, ji nėra didelė, dėl to jauki. Choro garsas į šalis neišsklinda, aiškiai girdėti balsų melodinės linijos ir, kas ypač reta, – dainų žodžiai. Negalėčiau pasakyti, kiek prie to su savo technologijomis pridėjo įgarsintojų grupė „Leggato“, bet ką pridėjo, tai tiek, kiek reikėjo. Buvo ir nesklandumų – chorui sunkokai sekėsi kontaktuoti su orkestru, įsitaisiusiu atokiau, palapinėje. Orkestras tarsi atgijo grodamas savo programos kūrinius – Broniaus Jonušo „Kur bakūžė samanota“, Kazio Daugėlos „Šventinį saliutą“ ir Quincy Joneso „Bossa nova“.
Dainininkai buvo suskirstyti balsų grupėmis: tenorai, virš jų bosai, iš šonų – sopranai ir altai. Panašiai chorai stovėdavo tarpukario ir sovietmečio šventėse iki 1970 m., vėliau, siekiant stereofoninio efekto, kolektyvai nebūdavo išskirstomi. Tradicinė tvarka turi kai kurių trūkumų, tačiau leidžia balsams geriau susilieti, padrąsina silpnesnius dainininkus. Pasirodė, kad šį kartą balsų grupių vokalas buvo spalvingesnis, sakyčiau, demonstravo būtent lietuviškų balsų grožį, o ne tą įkyrėjusį mikstą ar iki siūlo nuplonintą garsą. Išryškėjo bosų linija, o tokio tenorų skambėjimo paskutinėse šventėse apskritai neteko girdėti. Gal čia tik mano subjektyvus pastebėjimas, tačiau eksperimentas neabejotinai vertas rimto dėmesio.
Po antrosios programos dainos beveik iki renginio pabaigos pliaupė liūtis, o jungtinis choras stovėjo kaip monolitas ir dainavo lyg niekur nieko... Baigus programą choristams dar užteko energijos pasilinksminti, tiesa, kaip tyčia, liūčiai silpnėjant. „Vardan tos Lietuvos“ dar pasidainavo sau patiems.
Pasvalyje skambėjo „Tautiška giesmė“ ir 13 dainų, tarp jų „Lietuviais esame mes gimę“, „Kur bėga Šešupė“, „Tėvyne dainų ir artojų“, „Lietuva“, „Giedu dainelę“, „Kur giria žaliuoja“, „Lietuva brangi“, – viskas mišriems chorams, tik Vytauto Kernagio dainų popuri labiau tiktų gimnazijų (talkinant studentams) choristams.
Iš pirmo žvilgsnio žinomos dainos regioninėje šventėje lyg ir neužsitarnautų išskirtinio dėmesio. Vis dėlto į festivalį suvažiavo reprezentacinis chorų „masyvas“, žinomi dirigentai dirigavo iš esmės tai, ką jie būtų darę ir vasarą turėjusioje vykti visuotinėje dainų šventėje. Be to, turime kelias tautines ritualines dainas, kurios skamba kiekvienoje šventėje. Apie tokių dainų interpretaciją vis dėlto verta pakalbėti ir šį kartą, nes buvo ir kai kas netikėta. Ritualinių, per šventes keliaujančių dainų partitūros nebūna redaguojamos, tačiau laikui bėgant dirigentai ieško ir suranda naujų atspalvių.
„Kur bėga Šešupė“ (muz. Česlovo Sasnausko, eil. Maironio, dirig. Valerija Skapienė) sovietmečiu į švenčių repertuarą grįžo 1970 metais ir nuo tada esame girdėję skirtingiausių jos interpretacijų, nors įvairovė ne tokia kontroversiška kaip dainos „Lietuva brangi“. Priežastis – racionalesnė pirmojo kūrinio muzikinė forma. Pasvalyje „Kur bėga Šešupė“ skambėjo maloniai, sakyčiau, atspariai, tvirtai, dirigentės valingai vedama lėtoku jai tinkančiu tempu. Pirmą kartą girdėjau, kad tenorai taip reljefiškai ir spalvingai vestų savo aukštas melodines imitacijas. Nekasdienis reiškinys!
Yra dėl ko pakalbėti ir apie „Giedu dainelę“ (lietuvių l. daina, chorui pritaikė Vytautas Miškinis, eil. Antano Baranausko, dirigavo Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė). Ir ji šiandien mums yra šventa relikvija, giesmė. Kaip ją giedame? Paskutinėse šventėse iš jos buvo daromas smagus valsiukas, su bangavimais, pasitūpčiojimais... Dirigentams tikrai vertėjo paklausyti, kaip ją dainuoja V. Kernagis. Problema – ne dailus išdainavimas, bet turinio suvokimas ir giesmei būdingas tempas. Kaip tik šį karta neskubus tempas, galima sakyti, orientavosi į giedojimą ir daina atrodė tarsi naujai pasidabinusi.
Vytauto Kernagio dainų aranžavimą chorui ir jų buvimą dainų švenčių repertuare vertinu atsargiai. Naujų originalių dainų, platesnio nuotaikų diapazono mūsų šventėse stokojama, tik ar tą stygių gali kompensuoti V. Kernagis? Dar ir popuri – pasibėgiojimo per daineles žanras? Istorinio lūžio momentu, sovietizmo šešėliams traukiantis, V. Kernagis skaidrino tautos sąmonę, Ezopo kalba tyčiojosi iš to sovietizmo, bet dabar, praslinkus trims dešimtmečiams, politinė V. Kernagio ironija mažai ką bejaudina. V. Kernagis – ne chorinė klasika. Vytauto Kernagio dainų popuri chorinė aranžuotė yra nepriekaištinga, net meistriška, tačiau bendrą įspūdį gadina chorų nudainuotas, užstalėse prie bokalų nuvalkiotas priedainis „Mūsų dienos kaip šventė...“.
Žanro ir nuotaikų paįvairinimui pamėgome „Ei, vaka“ (muz. ir eil. Sauliaus Petreikio, dirigavo Rolandas Daugėla) – teatralizuotą, senojo sodžiaus romantiką atkuriantį vaizdelį. Šis tas jame iš liaudies kūrybos, šis tas iš originaliosios, net modernios. Chorai jos dar lyg ir nenudainavo, skamba patraukliai.
Ne aš vienas pastebėjau, kad šį kartą kitokia buvo ir „Dėl tos dainos“ (muz. Laimio Vilkončiaus, eil. Justino Marcinkevičiaus, dirigavo Vytautas Miškinis). Man pačiam, prisipažįstu, ši daina nelabai patikdavo, nes ir dainų šventėse, ir kai kada koncertuose ji būdavo atliekama perdėtai jausmingai, dirigentams demonstruojant save. Šį kartą buvo nežymių pertvarkymų – vietoje choro unisono epizodo (tutti, dažniausiai piano) buvo solistas iš „Ąžuoliuko“. Formaliai partitūra nepasikeitė, pakito tik muzikinis registras. Muzikinę mintį dirigentas vedė posmus jungdamas į vientisą liniją kaip kokioje kantatoje. Ir jeigu tos dainos nebūtum girdėjęs anksčiau, sakytum – gana graži nedidelė kantata. Kūrinys atsinaujino, o tai ir yra kūryba.
„Lietuva brangi“ (muz. Juozo Naujalio, eil. Maironio, diriguoti buvo kviestas Lionginas Abarius, jam negalėjus atvykti dirigavo Vytautas Miškinis). Nuo ko prasidėjo jos išdailinimo menas, kurį girdime šiandien? Į švenčių repertuarą grįžo po kelių sovietinių dešimtmečių – 1975 m., muzikiniu požiūriu jau išlavėjusioje Lietuvoje. Maestro Adolfas Krogertas su legendiniu „Varpo“ choru ją rafinuotai margindavo smulkiais niuansais, lyg apeidami jos giesminį pradą. Iš tikrųjų, ar ją laikyti daina, ar giesme, aiškių motyvų lyg ir neturime. P. Bingelis ją pateikdavo statiškai, tarsi be interpretacijos, tačiau ir toks variantas prasmingas, nes daina skambėdavo būtent kaip ritualinė tautinė giesmė. Paskutinėse šventėse ją diriguodavo L. Abarius, jis demonstruodavo romantiškosios tautinės lyrikos grožį, jausmingai detalizuodavo Maironio posmus, plačios dinaminės bangos hipnotizuodavo dainininkus ir publiką. Tame būta ir meninio, ir edukacinio efekto. Pasvalio šventėje V. Miškinio interpretacija kai kam pasirodė netikėta, gal net gruboka, nes dirigentas sąmoningai iškėlė herojinį Maironio pradą ir su paskutiniu posmu („Ne veltui bočiai tave taip gynė...“) pakilo iki forte crescendo. Tuo ir užbaigė. Kam patiko, kam ne visai, tačiau buvo pateiktas naujas, originalus tradicinės dainos variantas, kuris dainininkus ir klausytojus intrigavo, parodė, kad tautinei lyrikai taikyti nusistovėjusius interpretavimo modelius nėra būtina.
„Lietuva“, „Dieve, laimink Lietuvą“, „Tėvyne dainų ir artojų“ – kone būtinos dainų švenčių dainos. Jos puikiai skamba, liejasi, dainininkai jas atlieka su užsidegimu. Tačiau pamažu dairomės, kas jas galėtų pakeisti. Viena iš tokių pretendenčių, kalbama, turėtų būti „Vardan tos Lietuvos“ (muz. Raimundo Martinkėno, dirigavo Kastytis Barisas). Ji nuotaikinga, uždega dainininkus, ir tai matėme Pasvalyje. Šventei pasibaigus ir choristams leidžiantis nuo laiptų, maestro K. Barysas užšoko ant dirigento pakylos ir dainą užvedė dar kartą. Buvo pakartota su dar geresne nuotaika. Daina kiek neįprasta: melodija ir ritmika skanduojamojo pobūdžio, lyg ir rokas, o priedainyje skamba žodžiai iš himno – „vardan tos Lietuvos vienybė težydi“. Verta pamąstyti, ar rokas tikrai dera didžiųjų švenčių programoje, gal geriau tiktų dainininkų pasilinksminimui po šventės. Dainuojama ji neabejotinai bus, tik kur? Šventėje, kurioje giedamas šalies himnas, ji netiktų – sukarikatūrintų „Tautišką giesmę“. Pasvalyje, mažoje šventėje, ji tiko, nes buvo padainuota po „Lietuva“ ir „Dieve, laimink Lietuvą“, taigi, lyg ir po visko. O kol kas tenka dūsauti: artėja jubiliejinė šventė, kompozitoriai chorams pasiūlo tai vieną, tai kitą dainelę, tik deja, nieko tokio, kas bent kiek prilygtų latviškajai Ēriko Ešenvaldo „Dvēseles dziesma“ (Dvasingoji daina).
Ir apie publiką. Ji žinojo – bus liūtis, todėl apsitaisė ne šventiniais kostiumais, o polietilenais. Rengėjai ir dainininkai būgštavo, kad žiūrovų nebus, vietoje šventės vyks antroji repeticija... Prisirinko – ir pagyvenusių, ir jaunų žmonių, šeimų su vaikais. Pasvalietiška publika palaikė peršlapusį chorą ir padėjo sukurti ŠVENTĘ.
***
III Šiaurės Lietuvos chorų festivalis paskatino pamąstyti apie būsimą 2024 m. jubiliejinę Dainų šventę.
Šie metai chorų gyvenime buvo pilki: koncertų mažai, atšaukta Moksleivių dainų šventė bei 2022 m. Lietuvos dainų šventė Vilniuje, neįvyko Kauno ir Klaipėdos dainų šventės. Tokie praradimai ruošiantis 2024 m. šventei, skirtai Dainų dienos 100 metų sukakčiai paminėti, – skaudus meninis ir psichologinis įtrūkis. Ateinantys metai vėl nežada didelio optimizmo.
Gal dar neverta kelti panikos dėl rengimosi jubiliejinei Dainų šventei, tačiau nerimo esama. Ar įvyks proveržis, ar mūsų šventė virs tokiu epochiniu įvykiu, kokios buvo latvių ir estų jubiliejinės šventės? Ar išsipildys didieji lūkesčiai, ar sulauksime tik eilinės šventės? Optimistinių impulsų yra, bet jie silpni. Socialinėse medijose tyla. Aktualios LNKC ruošiamos laidos „Prie Vilnelės“, tačiau pasigendama aktyvesnės Lietuvos chorų sąjungos reakcijos, samprotavimų apie Dainų dienos koncepciją, dramaturgiją, repertuarą. Diskusijų, nuomonių susikirtimo nėra nei laikraštinėje žiniasklaidoje, nei svetainėje choras lt. Aktyvi tik N. Putinaitė ir jai pritariantieji, bet ar tai Dainų šventės naudai? Taigi pasirengimas gal ir vyksta, bet vėžlio žingsniais. Žinoma, chorai repertuarą paruoš, tačiau jau šiandien matyti, kad tokio monumentalaus renginio, koks buvo Lietuvos tūkstantmečio dainų šventė (2009 m.), jau niekada nebebus, nes ir valdžia neskirs tiek lėšų, o ir jos dėmesys kultūrai akivaizdžiai sumenko. O juk toji jubiliejinė turėtų būti dar didingesnė, dar visuotinesnė, nes tai pačios dainų šventės šventimas.
Kaistant ir drebant pasauliui, kiekviena dainų šventė mums gali būti jei ne paskutinė, tai priešpaskutinė. Bet tokias pesimistines nuotaikas gerokai praskaidrino Pasvalio festivalis ir pačių dainininkų energija. Pavieniai kolektyvai buvo pasiilgę susibūrimo į jungtinį chorą, o pliaupęs lietus tą dainininkų energiją net savaip sudvasino, šventei suteikė simbolinę prasmę. Dirigentai, kurių ne vienam teks garbė diriguoti jubiliejinėje šventėje, atnaujino savo ryšį su jungtiniu choru, o jaunesnieji labiau pajautė jo energiją, išbandė save.