III tarptautiniame M. K. Čiurlionio muzikos festivalyje – Lukas Geniušas

Dar ne taip seniai nuskambėjo finaliniai XV tarptautinio P. Čaikovskio konkurso garsai Maskvoje, o Lietuvoje įkandin VII tarptautinio M. K. Čiurlionio konkurso prasidėjo jo vardo III tarptautinis festivalis (meno vadovė – prof. Veronika Vitaitė, iniciatorė ir organizatorė – VŠĮ „Klasika.lt“ direktorė prof. Aleksandra Žvirblytė). Rugsėjo 29 dieną Valdovų rūmuose festivalį atidarė Lukas Geniušas, kuris pirmoje koncerto dalyje solo, o antrojoje – su smuikininku Aylenu Pritchinu (Rusija) skambino nemaža mūsų publikai dar negirdėtų kūrinių.

Su nerimu ir džiaugsmu sekę mūsų muzikinio pasaulio pažibos, 25-mečio virtuozo, gimtadienio proga Maskvoje laimėjusio vieno iš prestižiškiausių pasaulyje konkursų sidabrą (kaip ir kitame  – F. Chopino konkurse 2010 m.) pasirodymus, Luko gerbėjai ir melomanai šį vakarą išgirdo L. van Beethoveno sonatą Nr. 5, Op. 10, c-moll, F. Chopino fantaziją op. 49, f-moll, tris mazurkas op. 63 bei tris etiudus op. 25: Nr. 1 As-dur, Nr. 2 f-moll ir Nr. 12 c-moll.

Šlifuodamas ir tobulindamas savo stilių, L. Geniušas leidžiasi į puikiai valdomos garsų materijos vidinius sluoksnius, tarsi Troją kasinėjantis Šlymanas atskleisdamas jų grožį milimetras po milimetro, sluoksnis po sluoksnio: niekada neišduoda muzikoje slypinčių paslapčių iš karto, ir niekada – iki galo; gal todėl nutilus paskutiniams akordams, klausoje lieka pleventi lyg pažadas, lyg atverti toliai į aukštesnes sferas. Jo vientisame pasaulyje kūrinių, stilių įvairovė paklūsta esminiams fortepijono meno įstatymams: tai pagarba garso grožiui, skambesiui, galingo išraiškos priemonių arsenalo panaudojimas tam, kas vadinama muzikos kalba, kuria perteikiami subtiliausi žmogaus emociniai ir intelektiniai išgyvenimai. Šiuos išgyvenimus pianistas perteikia ne tik kuo atidžiausiai išgvildendamas partitūrą, bet ir neišvengiamai perleidžia per savą interpretacinę prizmę. Nuostata preciziškai perkąsti tekstą (nuo kūrinio idėjos priklauso ir pasirinkti metodai) jame dera su jau pasiektu aukščiausiu įvaldos lygmeniu, kada jokių antrinių sąlygų atlikimo mene nelieka, o lieka tik muzikos tėkmė grynuoju pavidalu. Luką Geniušą pavadinčiau išskirtiniu fortepijono meno atstovu, tęsiančiu aristokratiškąją didžiųjų rusų-vokiečių mokyklos pirmtakų liniją, bet darančiu tai savaip, nes jis jau yra suformavęs savąjį atlikimo „brendą“. Kita vertus, galima drąsiai teigti, kad tarp nūdienos pianistų reikėtų gerai paieškoti tokių žvaigždžių, kurios, nestatydamos savęs pirm autoriaus, yra ne tik įdomios kad ir ką skambintų, bet ir visiškai patikimos tradicijos prasme. Kitaip sakant, Luko Geniušo skambinimas – tai XXI a. pradžios etalonas, nepamėgdžiojamas, tačiau gyvas pavyzdys kaip reikia elgtis su fortepijonu, su muzika, su atlikėjo profesija. Tai – sunkiai pasiekiamas universalus lygmuo, prie kurio talentingasis pianistas artėjo nuosekliai, augdamas septynmyliais žingsniais.

 Beethoveno sonatą atliko jis ramiai ir lyg žaisdamas, atskleidė ankstyvojo klasicizmo laikotarpio dvasią, neprilygstamai meistriškai išnaudodamas visas įmanomas pedalo funkcijas. Chopino fantazijoje melodingą, pusbalsiu išdainuojamą pradžią keitė švelniai jaudinantys judrūs epizodai, tačiau irgi kaip intymus pasakojimas, o mazurkose pianistas žavingai priminė, kad tai – šokis (taip ir galėjai matyti sietynų šviesoje besisukančią porą). Tiems, kas girdėjo anksčiau L. Geniušo skambintus visus Chopino etiudus per vieną vakarą, pasirinkti etiudai suteikė malonumą gėrėtis blizgančia technika, permatoma faktūra, apipinančia minkštai, laisvai vedamą temą, jos logines atramas. Bisui nuskambėjo Leonido Desyatnikovo „Niekada“, „Rondo“.

Tarp pianisto pamėgtų kompozitorių – ne tik L. Desyatnikovas, su kurio kūryba pianistas nuosekliai supažindina publiką. Lukas Geniušas garsėja kaip menininkas, kuris atranda ir propaguoja retai grojamus šiuolaikinės rusų muzikos autorius, kaip antai Valerijaus Arzumanovo rinktinės pjesės iš ciklo 27 lengvos pjesės op. 74 (1985) šiais metais išleistoje kompaktinėje plokštelėje „Konsonanso emancipacija“. Įsiminė ir piano.lt surengtas rečitalis, kurio metu jis skambino sovietinio laikotarpio kompozitorių kūrybą. Tokiu siekiu ir smalsumu ištirti ir įgarsinti, populiarinti pasaulyje visą įmanomą savo šalies geriausių kompozitorių fortepijono literatūrą pasižymėjusį galėčiau įvardyti nebent kitą P. Čaikovskio konkurso laureatą, Michailą Pletniovą. Galbūt jaunojo virtuozo misija – nupūsti dulkes nuo kontroversiškojo XX a. laikotarpio, kada kūrė daug įdomių kompozitorių,  smulkiuose žanruose įprasminusių gyvenamojo meto pasaulėvaizdį? Luko atliekama ši muzika suskamba įdomiai, turiningai, atskleidžia žanrinę įvairovę; joje perteikiamos rusų liaudies dainos, lopšinės, buitinio romanso melodikai būdingos intonacijos dvelkia nostalgija, perteikiamos nuoširdžiai, svajingai, o maršiniai, idėjiniai, šokiniai motyvai – su neprilygstamu taiklumu ir sąmoju. Lakoniška kalba, programiniai charakteringi vaizdai, tarsi kinas ar teatras garsuose – neišsenkamas aruodas L. Geniušo intelektui, artistiniam išradingumui ir įvairiapusiškumui reikštis. Lieka pasvajoti, kada taip tobulai skambės primirštos ir lietuvių to paties laikotarpio pjesės... Tiesa, pakalbintas Lukas neatmetė galimybės, jog kada nors atvažiuos koncertuoti su panašia lietuviškų autorių programa. Belieka tikėtis, jog gausiai apkrauta pokonkursinė turnė po garsiausias pasaulio scenas šiam įdomiam projektui suteiks laiko įsikūnyti.

Antroje koncerto dalyje su A. Pritchinu, su kuriuo pradėjo kamerinį muzikavimą prieš trejus metus, L. Geniušas atliko retai (bent jau Lietuvoje) girdimus kūrinius: P. Čaikovskio „Suvenyrą“ op. 42 bei Igorio Stravinskio 4 pjesių ciklą – divertismentą  iš baleto „Fėjos bučinys“. Charakteringus, sudėtingus kūrinius duetas atliko intriguojančiai, gražų, jautrų smuikininko tembrą papildė ir griežimą lydėjo savarankiška, štrichais žaižaruojanti fortepijono partija. Girdėjome puikų ansamblį, vieningą interpretaciją. Du M. K. Čiurlionio preliudai (d-moll ir D-dur, aranžuotė Kristinos Ivanauskaitės-Jucienės) nuskambėjo gal kiek neįprastai, bet skaidriai, itin lyriškai. Bisui buvo atlikti I. Stravinskio „Dythiramb“ iš koncertinio dueto ir L. Desyatnikovo „Vaikiškas disko“ iš „Albumo Aylinai“ (šį duetas paskambino fortepijonu 4 rankomis). Nuotaikingas koncertas pažėrė daug naujų įspūdžių ir tapo svariu festivalio atidarymo akcentu.

2015 09 30