Ilgiausių metų Algirdui Martinaičiui!

Publikuota: 2021-05-15 Autorius: Lukrecija STONKUTĖ
Ilgiausių metų Algirdui Martinaičiui!

Algirdo Martinaičio 70-mečiui skirtas renginys turėjo įvykti praėjusiais metais, bet gyvenimą pakoregavo pandemija. Vis dėlto šių metų gegužės 13-ąją, iki kompozitoriaus 71-ojo gimtadienio likus keturioms dienoms, Šv. Kotrynos bažnyčioje buvo surengtas autorinis kompozitoriaus vakaras „Algirdo Martinaičio jubiliejus 70+“. Taigi dar suspėta į jubiliejinius metus...

Vakarą parengė Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Barkauskas), dalyvavo smuikininkė Rūta Lipinaitytė, dainininkė Asta Krikščiūnaitė ir pianistas Daumantas Slipkus. Vakarą vedė muzikologas Viktoras Gerulaitis, artimas kompozitoriaus draugas nuo pat studijų laikų, tad žodinė koncerto dalis priminė jaukų dviejų bičiulių pokalbį.

Laikas – amžinas, bet ir nuolat mirštantis, nors kartu atsinaujinantis su kiekviena minute, diena, šimtmečiu. Žmogui labai svarbu įprasminti jam duotą gyvenimą, kuris begalybės atžvilgiu tėra akimirka. Ir kiek per tą akimirką yra nuveikęs kompozitorius Algirdas Martinaitis! Kūriniai orkestrui, chorui, opusai kameriniams ansambliams ir solistams, muzika operoms, teatro spektakliams, kino filmams. Nors Martinaičio muziką sunku įsprausti į konkrečios stilistikos rėmus, jis dažnai pavadinamas neoromantiku, gal kad jo kūryboje gausu gamtiškų motyvų, poezijos, stiprių emocijų. A. Martinaičio kūrybos kaleidoskopas sukasi nuo lietuvių folkloro garsyno iki Rytų kultūrų pajautos, religinių apmąstymų. Kompozitoriaus veiklos ir muzikinių darbų vertę liudija ir apdovanojimai. Jis pirmas iš lietuvių kompozitorių pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją (1989 m., už „Gamtos ciklą“), yra apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi už nuopelnus Lietuvai, dviem „Auksiniais scenos kryžiais“ už muziką spektakliams. Bet labiausiai žavi jokiais apdovanojimais neįvertinama viena gražiausių Algirdo Martinaičio savybių – jo begalinis kuklumas.

Bet grįžkime prie autorinio vakaro. Po ilgos karantininės pertraukos ir atlikėjai, ir publika apimti malonaus jaudulio. Į akis krinta orkestro muzikantų elegancija ir puošnumas, ko anksčiau gal ir nepastebėdavau. Vakaras pradedamas Oskaro Milašiaus eilių įkvėptu kūriniu styginių orkestrui ir fortepijonui „Artizarra“ („Ryto žvaigždė“). Milašiaus poezija buvo lyg ir renginio leitmotyvas, pastebimas kone visose koncerto kompozicijose.

„Artizarra“ – vienas iš kūrinių, lydinčių mus į kompozitoriaus muzikos semantikos tankmę. Ryto žvaigždės simbolika perteikiama skaidria faktūra, švelniais prisilietimais prie instrumentų. Tačiau jį atliekant netrūko ir ryškių spindesio proveržių: aštrių orkestro štrichų, staigių melodinių posūkių, tikslių fortepijono (Daumantas Slipkus) tembrinių intarpų, primenančių svaigių orientalistinių peizažų koloritą. Nuskambėjęs kūrinys tarsi susisiejo ir su šiandienos aktualijomis Pažadėtoje žemėje, bylojo apie tikėjimą, viltį ir kovą už gėrį.

Toliau keliavome čekų kompozitorių Bedřicho Smetanos, Antonino Dvořáko muzikinės stilistikos takais pramaišiui su džiazo, popmuzikos ir Lotynų Amerikos šokių ritmais kompozicijoje „Serenada panelei Europai“. Panašu, kad ja A. Martinaitis fanfariškai apibendrino amžiaus pabaigą, mat kūrinys parašytas 1999-aisiais. Koncerte išgirdome (ir pamatėme) karantininę „Serenados panelei Europai“ interpretaciją – kūrinio pabaigoje orkestrantų choras dainavo su kaukėmis.

Drauge su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru scenoje pasirodė solistai A. Krikščiūnaitė ir D. Slipkus. Girdėjome kompoziciją „Tolimosios daina“, vėlgi inspiruotą O. Milašiaus kūrybos. Įgudusi ausis kūrinyje galėjo išgirsti ir Johanneso Brahmso Trečiosios simfonijos trečiosios dalies atgarsių. „Tolimosios daina“– emociškai sudėtingas A. Martinaičio kūrinys, iš atlikėjų reikalaujantis ne tik nostalgiškos jaunystės pajautos, bet ir drąsos „kapstytis“ prisiminimuose. Itin lyriškai muzikavusį orkestrą paryškino sodrus ir gilus A. Krikščiūnaitės sopranas bei jautriai D. Slipkaus paskambintas „Baltųjų klavišų“ motyvas.

Antroje renginio pusėje kūrinys styginių orkestrui „Rojaus paukščiai“ priminė gilų A. Martinaičio ryšį su gamta. Kaip papasakojo V. Gerulaitis, kūrinys buvo sukurtas elektrinei violončelei arba saksofonui su fonograma, tačiau vėliau kompozitorius parašė versiją styginių orkestrui, kurioje aiškiai girdimos egzotinės indų ragos dermės. Džiugino įtaigus orkestro griežimas, dėmesys intonacinėms detalėms, ką lemia kolektyvo ir jo vadovo tarpusavio supratimas. Beje, diriguodamas kūrinį M. Barkauskas dar spėjo pagroti skrabalais.

Jubiliejus negali būti be dovanų, bet šį kartą dovaną gavo publika – pernai parašyto A. Martinaičio kūrinio styginių orkestrui ir sopranui „Valse triste“ (Liūdnas valsas) premjerą. Solistė A. Krikščiūnaitė užbūrė įtaigiu jausmingumu.

Koncertas smuikui ir orkestrui ,,Trijų mˊart komedijų sezonas“ grįstas šiuolaikinėje muzikoje mėgstama metų laikų idėja. Kompozitorius metus suskirstė į tris dalis: „Komedija dellˊarte“, „Baletas-komedija“ ir „Medžioklė“. Kūrinyje girdimi įvairių šokių ritmai, ypač ryškus tango. Yra nemažai citatų iš Piotro Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“, o „Medžioklės“ dalyje kompozitorius drauge su dirigentu šėlsta trimituodami medžioklės ragus primenančiais pučiamaisiais. Pagrindinė šio spektaklio „aktorė“ buvo smuikininkė R. Lipinaitytė, sužavėjusi savo energija, švaria intonacija, meistriškai atskleidusi gausią kūrinio ornamentiką.

Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad jubiliejinis kompozitoriaus Algirdo Martinaičio koncertas pagaliau įvyko! Noriu tikėti, kad tai buvo ne tik šventė kompozitoriui, visai muzikų bendruomenei, bet ir grįžimo į gyvą koncertinį gyvenimą pradžia.

Komentarai