In memoriam Algimantas Bražinskas

Publikuota: 2020-02-04 Autorius: Virginija APANAVIČIENĖ
In memoriam Algimantas Bražinskas

Toli, palei šilą, ugnelė ... užgeso

Kompozitorius Algimantas Bražinskas gimė dar nepriklausomoje Lietuvoje (1937 m. lapkričio 12 d. Vilkaviškyje), ir tai galbūt lėmė jo maištingą, laisvamanišką charakterį. Sunki vaikystė, šeimai po Antrojo pasaulinio karo traukiantis su miniomis pabėgėlių iš Mažosios Lietuvos, blaškymasis po Europą, motinai tikintis pabėgėlių stovyklose surasti pasimetusį tėvą, grįžimas iš Prahos į skurdžią pokario Lietuvą, kaimą prie Druskininkų, įsirėžė kaip skaudi gyvenimo patirtis. Vėliau, jau tapęs kompozitoriumi, tėvą jis aplankė JAV ir parsivežė jo pokario metų dienoraščius, kuriuose – ir jo nutolusi vaikystė.

Muzikoje jis surado save: iš pradžių grojo ant popieriuje nusipieštos klaviatūros, vėliau mažoje kaimo mokykloje rado pianiną. Mokėsi Druskininkų muzikos mokykloje, grojo smuiku, akordeonu ir fortepijonu, Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (1953–1956 m.) studijavo kompoziciją ir ten beprotiškai pamėgo groti fortepijonu – naktimis, apgavęs sargą, įsmukdavo į klasę. Vasaromis skambindavo Druskininkų poilsiautojams. 1956–1961 m. studijuodamas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Eduardo Balsio klasėje, perėmė geriausias mokytojo profesines savybes. Studijas baigė grodamas savo paties Pirmąjį koncertą fortepijonui, kuris vėliau buvo įtrauktas į tuometinės Sovietų Sąjungos aukštųjų muzikos mokyklų fortepijono specialybės programas kaip privalomas moderniosios muzikos repertuaro kūrinys.

Dar studijuodamas A. Bražinskas įsidarbino Lietuvos kino studijoje, kūrė muziką filmams. Jis parašė muziką ir Arūno Žebriūno filmui „Paskutinė atostogų diena“, vienam iš daugiausiai apdovanotų visų laikų lietuvių kino meno darbų. 1965 m. filmas pelnė specialųjį XVIII Lokarno kino festivalio prizą „Sidabrinės burės“ ir VI Kanų tarptautinio filmų jaunimui susitikimo Didįjį prizą, šeštajame Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje Taline apdovanoti režisierius A. Žebriūnas, operatorius J. Gricius ir kompozitorius A. Bražinskas. Jis kūrė muziką ir dramos spektakliams, nes teatro menas jam tapo artimesnis, „šeimyninis“, stebint spektaklius su puikiąja aktore Eugenija Pleškyte.

Septintas ir aštuntas XX a. dešimtmečiai lietuvių muzikoje buvo kupini modernistinių ieškojimų, jų nestokojo ir Bražinsko muzika. Jis parašė daug iškilių, į lietuvių muzikos istoriją įėjusių kūrinių, tarp jų kamerinę simfoniją „Homo sum“ (ž. J. Marcinkevičiaus, 1974). Ją Lietuvos kameriniam orkestrui, mišriam chorui ir solistui Vaclovui Daunorui atliekant perpildytoje Valstybinės filharmonijos salėje klausytojams užgniauždavo kvapą.

Choro „Cantemus“, vadovaujamo Lauryno Vakario Lopo, tarptautinės šlovės pradžia taip pat susijusi su A. Bražinsko kūryba – 1989 m. Areco (Arezzo, Italija) konkurse atlikęs balades „Kur tėvulio dvaras“, „Upele šventoji“, „Karčema“, „Pirtis“ ir kitas (Vytauto Bložės ž.) laimėjo antrąją premiją ir sidabro medalį. Dėl originalios lietuvių folkloro ir modernių XX amžiaus muzikos priemonių – sonoristikos, aleatorikos – samplaikos šios baladės chorui „Cantemus“ garantavo tarptautinių konkursų Tūre (Prancūzija), Tolosoje (Ispanija), Goricijoje (Italija) prizus.

Solistė Nijolė Ambrazaitytė neprilygstamai atlikdavo vokalinį ciklą „Keturios raudos ir aukojimas“ (ž. M. Martinaičio, 1970), koncertuose ir per radiją skambėjo choriniai ciklai „Pavasario žaidimai“ (ž. S. Gedos, 1976), „Penkios Kukučio baladės“ (ž. M. Martinaičio, 1978), koncertas chorui „Mano vasarų žemė“ (ž. S. Gedos, 1985), dainos, kantatos.

Bražinskas pradėjo lietuvių kompozitorių „muzikinių paminklų“ Mažosios Lietuvos atminimui istoriją. Jo Donelaičiui skirta opera „Kristijonas“ (1983) buvo pastatyta Klaipėdos muzikiniame teatre 1986 metais.

Kompozitorius buvo žvaigždė, be jo kūrinių neapsieidavo nė viena Lietuvos dainų šventė – „juk tuose kūriniuose buvo ir šventas žodis – Lietuva“,– sakė kompozitorius, parašęs kantatas „Tėvynei – širdžių sutartinė“ (1968), „Tėviške, tu saulės lelija“ (ž. Sigito Gedos, 1981) ir dar daugelį kitų.

Bražinsko muzika skambėdavo ne tik dainų švenčių vaikų, mišrių ar moterų chorų repertuaruose, bet ir liaudies ansamblių vakaruose, šokių dienose. Poetiniuose tekstuose būdavo privalomų „tarybinių“ žodžių, turėdavusių tarnauti to meto politinei idėjai, bet kūrinių dainingumas, lietuviška gaida pavergdavo ir vaikų, ir suaugusių atlikėjų širdis. Juk Bražinskas buvo Balsio mokinys! Nenuostabu, kad dainoje „Ugnelė“ (ž. Algimanto Baltakio), kurią Virgilijus Noreika pirmąkart atliko 1957 metais, vėliau ją daugiau nei penkis dešimtmečius dainavo ne tik Europoje, bet ir Šiaurės Amerikoje, taip pat ir savo 80-mečio koncerte 2015-aisiais, įsižiebusi melodingumo liepsnelė plazdėjo daugybėje kūrinių, keliose dešimtyse valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ programų, kurių repertuarą jis gludindavo pasitardamas su žmona Vida, šio kolektyvo choreografijos meistre. Per Lietuvos radiją ir televiziją nuolat skambėdavo šio ir kitų kolektyvų – kaimo kapelų, „Armonikos“ ansamblio – atliekama A. Bražinsko muzika, jo kūrinius grojo ir visos Lietuvos mėgėjų meno kolektyvai.

Bražinskas vienas pirmųjų, o gal ir pirmasis, pradėjo naudoti kompiuterines technologijas muzikos kūriniams užrašyti, todėl, nelaukdamas leidyklų paslaugų, galėdavo juos platinti atlikėjams, mielai padėdavo ir kolegoms kompozitoriams. Jis narsiai reikšdavo nuomonę dėl kūrinių įsigijimo tvarkos, kai užsakyti ir parašyti kūriniai nuguldavo juos įsigijusios tuometinės Kultūros ministerijos stalčiuose, pasisakydavo už sveiką konkurenciją, nes pats galėjo pelnytai džiaugtis ne vieną sezoną Kauno muzikinio teatro repertuare išsilaikiusiu miuziklu „Pagramančio šnekučiai“ (1975), prieš keletą metų atgimusiu Panevėžio muzikiniame teatre, atnaujintu „Lietuvos“ ansamblio kaip miuziklas „Žemės paukščiai“. Jis skausmingai išgyvendavo socialines bendruomenės problemas, kurias atskleidė miuzikle „Gaivus šiukšlynų vėjas“ (1998).

Algimantas Bražinskas kai kuriuos savo kūrinius vertino kritiškai, pavyzdžiui, operą „Liepsna“ (1987), kelias kantatas. Jis ne visuomet lengvai „atrasdavo“ įsimintinas melodijas, o melodiją laikė muzikos siela. Nemėgo, kai absoliutinami konstruktyvieji muzikos kūrybos principai.

Baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją, Bražinskas dvejus metus dirbo Lietuvos kino studijoje muzikos redaktoriumi, 1963–1968 m. buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos konsultantas, bet vėliau gebėjo gyventi iš kūrybos. Jis – tikras menininkas, nemėgęs samdomo darbo rutinos, laisvos natūros žmogus, nors ir jam teko taikytis prie epochinių pokyčių. Nevengdavo aštresnio žodžio, kas patikdavo ne visiems „cecho broliams“, tačiau nestokojo ir linksmo, pozityvaus požiūrio į gyvenimą.

„Muzika kiekvienai dienai“ – iškalbingas 2013 m. sukurtų, 2018 m. publikuotų 24 programinių pjesių rinkinys fortepijonui. Jį pats kompozitorius 2015 m. pristatė žemaičių muziejuje „Alka“ Telšiuose, Sedoje, Švenčionių Juliaus Siniaus muzikos mokykloje, pats pagrodavo po keletą pjesių, keisdamasis su pianistu Andriumi Vasiliausku.

Kompozitoriaus kūriniai ir šiandien skamba Kauno valstybinio choro koncertuose, skambėjo Lietuvos senjorų dainų ir šokių šventėje (2019), 25-ajame fortepijono muzikos festivalyje „Lietuviška gaida 2018“, XX tarptautiniame vasaros kamerinės muzikos festivalyje „Kuršių Nerija“ (2018), juos groja vaikų kanklių ansambliai (pjesė „Vasaros aidai“), jaunieji solistai jo dainas atlieka konkursuose.

Neblėstantis tobulėjimo nerimas Bražinską kasdien versdavo sėsti prie fortepijono ir rašyti muziką, kuri plazdėjo jo širdyje nuo ankstyvos vaikystės kaip prasmingiausias gyvenimo iššūkis.

1975 metais A. Bražinskui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo, 1987 m. – liaudies artisto vardas. Jis buvo apdovanotas Lietuvos valstybine premija (1973), Vyriausybės kultūros ir meno premija (2008), Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi (2004 m.), S. Šimkaus, J. Švedo premijomis.

 

Komentarai