In memoriam Gražina Apanavičiūtė 1940–2019
Balandžio 5-ąją gimusi Gražina Apanavičiūtė augo Kybartuose, Kybartėliuose. Vaikystė – sodyboje netoli ežero ir senelio bityne. Po darbų virš sodžiaus pleveno lietuviškos melodijos, paprastų kaimo žmonių dvasia. Geroji mama glostydama dukrelės kasas liūdnai dainuodavo. Gal todėl jai, kaip retai kokiam kitam dainininkui, sekėsi taip nuoširdžiai perteikti lietuvių liaudies muzikos gražiausius bruožus. Įvairūs pojūčiai, liūdesys smelkiasi į širdį klausant jos dainavimo, – pačios dainininkės skaudžiai išgyvento ir permąstyto. Kiekviena jos atliekama daina — vertybė, bylojanti apie lietuviškos praeities dvasią, jausmų harmoniją, laisvės ilgesį.
Apanavičių namuose visi gimtadieniai virsdavo muzikiniais vakarais, ir Gražina – dar mergaičiukė – sodriu balsu traukdavo numylėtą „Mano sieloj šiandien šventė“. Mokytis profesionaliai dainuoti Gražina Apanavičiūtė pradėjo Lietuvos konservatorijoje (LMTA), Salomėjos Vaidžiūnaitės ir Aleksandros Staškevičiūtės klasėse. Tėvas labai norėjo matyt dukrą scenoje. Nupirko pianiną, rūpinosi gyvenamuoju plotu Vilniuje. Buvo matyti begalinis dukros darbštumas siekiant užsibrėžto tikslo — dainavimo meno aukštumų.
Gražaus stoto mergina, savito, spalvingo balso jauna dainininkė Lietuvos operos ir baleto teatre dainuoti pradėjo dar nebaigusi studijų, 1968-siais. Jau repetavo Richardo Wagnerio „Lohengrine“. Viena po kito sekė ir kiti vaidmenys: Mikaela Georges Bizet „Karmen“, Margarita Charles Gounod „Fauste“, Grafienė Wolfgango Amadeuso Mozarto „Figaro vedybose“. Operos ir koncertinėje scenoje brendo balsas, artistinė natūra. Repertuare atsirado vis kitokios stilistikos muzikiniai-sceniniai paveikslai: Jaroslavna ( Aleksandro Borodino „Kunigaikštis Igoris“), Jakate-rina ( Dmitrijaus Šostakovičiaus „ Jekaterina Izmailova“) ir kt.
Ryškiausi vaidmenys sukurti G. Verdi (Aida, Elizabetė). G. Puccini (Toska, Turandot) operose. Gražina Apanavičiūtė laikoma viena iš geriausių Richardo Wagnerio operų atlikėjų. Gaila, kad tiek jų mažai Lietuvoje buvo statyta, o į kitas šalis dainuoti solistei durys buvo užtrenktos. Tai Zenta „Skrajojančiame olande", Ortrūda ir Elza „Lohengrine" . Venera „Tannhaeuseryje", kaip ir to paties kompozitoriaus kūrinių koncertai su žymiaisiais dirigentais Arnoldu Katcu, Jevgenijum Svetlanovu, Veronika Dudarova, Jonu Aleksa ir kitais puikiai parodė retą solistės talentą ir pajėgumą kurti tokio sudėtingumo partijas Wagnerio kūriniuose.
Ir vėliau daug dainavo diriguojant Jonui Aleksai. Jau 1977 m. pasirodo ne tik spektakliuose, bet ir koncertuose su jo diriguojamu teatro orkestru atlikdama G. Verdi, G. Puccinio, A. Rubinšteino operų fragmentus. Dainavo F. Schuberto „Stabat Mater“ su V. Noreika, R. Sipariu, I. Milkevičiūte, G. Grigorian, V. Prudnikovu (1980). 1981 m. su LVAOBT orkestru ir Konservatorijos choru J. S. Bacho Mišias h-moll. VU Didžiajame kieme su A. Markausku ir Radijo ir televizijos choru J. Brahmso „Vokiškąjį Requiem“ Koncerte operos Lietuvoje 350 – mečiui 1986 m. Dalios ariją iš B. Dvariono operos „Dalia“.
Koncertavo ne tik Lietuvoje. 1984 su J. Aleksos diriguojamu Leningrado simfoniniu orkestru dainavo fragmentus iš R. Wagnerio operų. Šalia manęs sėdėjęs daug girdėjęs miesto melomanas neišlaikė: „Koks puikus tai balsas!“ Leningrado filharmonijos vadovybė su malonumu J. Aleksą kviesdavo diriguoti. Ir muzikantai jį vertino. J. Aleksai skirdavo sudėtingas programas, nes muzikantai ir klausytojai visada tikėjosi susitiks su nepažinta europietiška kultūra. G. Apanavičiūtė dažnai būdavo kartu scenoje. Ir 1989 –siais Taline su Sergejum Larinu ji dainavo R. Wagnerio „Lohengrino“ fragmentus.
J. Aleksos, giliai jautusio vokalo esmę, įtaka Gražinai prasidėjo nuo pasirengimo Antono Rubinšteino operai „Demonas“. Ne tik sukurtas puikus Tamaros paveikslas, bet ir iš esmės permąstyti dainavimo principai. Dėmesys žodžiui, frazės interpretacija, dramaturgijos elementų suvokimas. Jis siekė vaidmens charakterio tikslumo. Jos dainavime atsirado paveikūs dinaminiai niuansai, prasmingos pauzės. Jaudino balsu reiškiami emocijų niuansai. Net piano dainuojama Wagnerio muzika buvo sodrių potėpių, stebinanti vidine įtampa. Gražina jautė orkestrą, suvokdama, kad ji pati yra bendro muzikos kūno dalis.
Įsimintinas G. Apanavičiūtės vaidmuo TV pastatytoje Belos Bartoko operoje „Hercogo Mėlynbardzdžio pilis“. Ypatingai įtaigiai dainavo G. Verdi „Requiem“.
Kartais dainininkės repertuaras praturtėdavo netikėtais kūrybos puslapiais. Lietuva nuo seno domėjosi Baltijos šalių kultūra. Dar trečiajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje Švedijoje koncertavo Kipras Petrauskas, Vincė Jonuškaitė. Tuo dešimtmečiu ir Balys Dvarionas pasirodė su Filharmonijos draugijos kameriniu orkestru. Radijo fonotekoje yra ir vėlesnių metų švedų muzikos įrašų. 1980-aisiais metais švedų muzika, koncertų turas atsirado ir Gražinos Apanavičiūtės biografijoje.
Ryškūs G. Apanavičiūtės vaidmenys lietuviškose operose: Valdovė Vytauto Barkausko „Legendoje apie meilę“, Eglė Vytauto Klovos „Pilėnuose“, Dalia Balio Dvariono operoje ir kituose sceniniuose veikaluose. Koncertuose mėgo dainuoti fragmentus iš V. Klovos, B. Dvariono operų. Važiuodavo į Kompozitorių sąjungos rengiamus „Muzikos rudenius“, atlikdavo naujus kompozitorių opusus. Premijuotas buvo jos atliekamas Jurgio Juozapaičio vokalinis ciklas S. Neries tekstu „Diemedžiu žydėsiu“. Daug dainavo su „Sutartinės“ ansambliu. Su juo radijo studijoje įrašė Vaclovo Juodpusio vokalinį ciklą „Zervynų kaimo dainos“, padainavo ir Menininkų rūmuose. TV filmas „Iš atminties ežerų" šiandien skamba tarsi nevienareikšmės metaforos. Mėgo liaudies dainas, savo kraštą atsiminusi, galėjo laisvai interpretuoti pritariant ir Lietuvos filharmonijos kapelai, ir „Armonikai“.
Heidelberge padainavusi Elizabetę, nusivylusi savuoju teatru, 1991-siais išvyko į JAV. Jau gegužės mėnesį koncertą surengė „Margutis". Čikagos Jaunimo centre vykusiame susitikime su didžia artiste dalyvavo gerai žinomas, turintis didžiulę patirtį darbe su vokalistais, pianistas koncertmeisteris Mangirdas Motekaitis.
Tačiau JAV G. Apanavičiūtė tegalėjo surengti kelis solinius koncertus. Buities kasdienybė dainininkę pasiglemžė.
„Stebint Gražinos Apanavičiūtės elgesį, bendravimą su aplinkiniais, kolegomis ir visiškai nepažįstamais žmonėmis, stebiesi jos paprastumu, gerumu ir kilnumu. Pyktis svetima s dainininkei. Ji moka atleisti“, – rašė tuosyk JAV gyvenęs Egidijus Mažintas.
Gražinos Apanavičiūtės muzikinis talentas, gamtos apdovanotas retu balso grožiu. Jei ne geležinė nuo pasaulio skirusi siena, dėl dainininkės būtų galėję varžytis pasaulio teatrai. Gyveno laiku, kuomet Lietuvos opera pasaulyje būtų galėjusi didžiuotis aukščiausio meistriškumo ir talento balsų puokšte. Gyveno laiku, kuomet turtingas spalvomis, obertonais, įtaigos galia Gražinos Apanavičiūtės dramatinis sopranas ir vaidmenys tiko būti pasaulio primadonų kohortoje.