In memoriam Jonas Vytautas Bruveris (1939–2023)
Eidamas 84-uosius metus, mirė muzikologas, ilgametis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Jonas Vytautas Bruveris (1939 03 19–2023 03 18).
Jonas Vytautas Bruveris gimė Medikuičiuose (Joniškio vlsč.). 1956 m. baigė Joniškio vidurinę mokyklą, 1960 m. – kompozicijos studijas Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje (Juozo Karoso kl.). 1960–1965 m. studijavo muzikologiją anuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (Juozo Gaudrimo kl.), 1966–1969 m. – muzikos estetiką Leningrado konservatorijos aspirantūroje. 1973 m. J. V. Bruveris apgynė menotyros mokslų kandidato disertaciją „M. K. Čiurlionio kūrybos estetinės problemos“.
Nuo 1969 m. jis ilgus metus dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje: muzikos istorijos, muzikos estetikos, muzikos kritikos disciplinas. 1993–1999 m. buvo Senato pirmininkas. Prof. J. V. Bruverio specialybės klasę baigė nemažai Lietuvos muzikologų (Judita Žukienė, Jonas Vilimas, Karina Firkavičiūtė ir kiti).
Lygiagrečiai nuo 1975 iki 1992 m. su pertrauka jis dirbo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Literatūros skyriaus redaktoriumi, 1981–1984 m. dėstė Bratislavos universitete, 1992–1996 m. buvo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorius, nuo 1993 m. Lietuvos Franzo Schuberto draugijos pirmininkas.
Jonas Vytautas Bruveris parašė straipsnių apie lietuvių ir užsienio muziką, išleido knygų, iš kurių reikšmingiausia – 2006 m. išleista „Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras“. Už šį darbą muzikologui buvo skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
J. V. Bruveris išleido biografinių leidinių: apybraižą „Mikalojus Konstatinas Čiurlionios“ (1973), „Čiurlioniui – 100“ (1977), „Kiprui Petrauskui 100“ (1988), „Birutė Almonaitytė: dainininkės gyvenimas, kūryba, mintys, bičiulių žodžiai“ (1999).
Daugelis muzikologo publicistikos straipsnių 2014 m. buvo surinkti į knygą „Muzikos žemyno keliais: straipsnių rinkinys“ (sud. Rūta Gaidamavičiūtė, išleido Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Visos temos, į kurias ilgametis LMTA profesorius, įdėmus kultūros reiškinių stebėtojas ir vertintojas, tyrė ne vieną dešimtmetį sugulė į tais pat metais LMTA išleistą knygą „Lietuvių muzikos istoriniai kontekstai: teorinis sintetinis mokslo darbas“: čia aptariami M. K. Čiurlionio gyvenimas ir kūryba, lietuviškos operos formavimasis ir raida, Vilniaus kultūrinio gyvenimo spalvos, novatoriški muzikinės Lituanikos tyrinėjimai ir kt.
Profesoriaus Jono Vytauto Bruverio darbai buvo įvertinti aukščiausių apdovanojimų: greta 2006 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, 2012 m. jis buvo apdovanotas „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
***
Apie didingumą
In memoriam muzikologui Jonui Vytautui Bruveriui (1939 03 19–2023 03 18)
Jūratė Katinaitė (7 MENO DIENOS)
Kovo 18-ąją netekome išskirtinės muzikologų bendruomenės asmenybės profesoriaus Jono Bruverio. Iki 84-ojo gimtadienio pristigo vienos dienos... Nekrologuose paprastai rašoma „eidamas 84-uosius...“. Tačiau iš tikrųjų Profesorius užbaigė visą jam skirtą laiko ratą ir nebeįžengė į savo naują metų ciklą... Simboliška – turbūt taip jis pats pasakytų. Mėgo filosofinę simbolių analizę.
Kelios Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) alumnų kartos mena Bruverį kaip monumentalią asmenybę – plačios erudicijos, grakštaus humoro, mandagaus elgesio su aplinkiniais, saviironišką, žaismingą... Buvo dėmesingas pašnekovams, pagarbus studentams. Tačiau galėdavo būti kategoriškai kritiškas: raštu ar žodžiu, diskusijoje ar recenzijoje, bet visada argumentų kalba įveikdavo oponentą be jokių užgaulių žodžių, konfliktiškų proveržių. Aštriai ir sykiu delikačiai. Net nesupyksi.
Jame derėjo priešingi poliai. Galėdavo užsidegęs pasakoti apie romantizmo estetiką, filosofiją, „vertybių hierarchiją“, mąstyti „nuo aukštų bokštų“ (tariant jo mylimo Čiurlionio žodžiais), tačiau užkliuvęs už iš pirmo žvilgsnio nereikšmingo fakto su ne menkesniu užmoju nerti ieškoti – o kas už jo? O dar giliau? Ir ilgai neišnerti iš intriguojančių faktų vandenyno. Jei prireikus paskambini pasitikslinti kokio nors dalyko, išgirsti atsakymą su galybe detalių ir kontekstų. Buvo ir idėjų milžinas, ir detalių kolekcininkas.
Po muzikologijos studijų Juozo Gaudrimo klasėje tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje 1966 m. talentingas jaunuolis įstojo į Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) konservatorijos aspirantūrą studijuoti muzikos estetikos. Jo profesorius buvo Arnoldas Sochoras, muzikos sociologijos Sovietų Sąjungoje pradininkas, bandęs įteisinti šią discipliną kaip savarankišką muzikologijos sritį, nepavaldžią ideologijai. Anuomet Leningradas dar buvo išlaikęs Peterburgo dvasios likučius, Čiurlionio buvimo ženklus... 1973 m. Bruveris ten apgynė disertaciją „M.K. Čiurlionio kūrybos estetinės problemos“.
Prabėgus ištisiems dešimtmečiams, 2011 m. LMTA kartu su Vilniaus dailės akademija ir Lietuvos kompozitorių sąjunga surengė ambicingą tarptautinę konferenciją Čiurlionio mirties 100-osioms metinėms paminėti. Bruveris tuomet skaitė plenarinį pranešimą „Apie didingumą“, apibendrindamas vieną svarbiausių savo gyvenimo temų – Čiurlionio kūrybos didybę, remdamasis Immanuelio Kanto didingumo koncepcija: „Didingu reikia vadinti ne objektą, o dvasios nusiteikimą“. Štai šis kantiškasis „dvasios nusiteikimas“ buvo esminis Bruverio estetikos atramos taškas. Romantinio mąstytojo atramos taškas.
1975 m. tuomečio Valstybinio akademinio operos ir baleto teatro direktoriumi ir meno vadovu skiriamas Virgilijus Noreika pareiškia sutiksiąs imtis pareigų, tik jeigu jam bus leista pasirinkti geriausią komandą – ką tik iš stažuotės Vienoje grįžusį dirigentą Joną Aleksą ir ką tik disertaciją apsigynusį muzikologą Joną Bruverį. Leista. Nors oficialios Bruverio pareigos – Literatūrinės dalies vedėjas, sykiu jis atliko ir sovietiniuose teatruose nebūtas operos dramaturgo pareigas – turinio konsultanto, eksperto, patarėjo. Iki tol epizodiškai į jo muzikologinius tekstus užklysdavusi opera tapo ne tik pareiga, bet ir didžia aistra, hobiu.
1992 m. Bruveris paliko teatrą pakviestas vadovauti nepriklausomybės pradžioje įsteigtam Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui bei surinkti jam eksponatų kolekciją. Čia dirbęs ketverius metus jis atsidavė „detalių kolekcininko“ talentui – pasinaudodamas užmegztais ryšiais ir žiniomis kaupė muziejaus fondus. Prisimenu, kaip akademijos koridoriuje žibančiomis akimis būreliui kolegų pasakojo radęs Marijos Šlapelienės – tai pirmoji Birutė pirmoje nacionalinėje Miko Petrausko operoje „Birutė“ (1906) – pirštinaites... Virtines tokių istorijų apie direktoriaus entuziazmą galėtų papasakoti pirmosios muziejaus darbuotojos.
Darbas teatre ir muziejuje padėjo pamatus profesoriaus opus magnum: dešimtmečiais kaupta medžiaga ilgainiui sugulė į monumentalią monografiją „Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras“, aprėpiančią operos kultūrą Lietuvoje nuo XVII a. iki 1920 m. įsteigto Valstybės teatro ir iki pat leidinio publikavimo 2006 metais. Beveik 600 puslapių albumo formato knyga primena XVIII a. prancūzų enciklopedistų – Diderot, Voltaire’o, Rousseau – užmojus. Leidinio asmenvardžių rodyklėje – per 2300 pavardžių. Ir kiekviena knygoje ne tik paminėta, bet ir apibūdinta trumpesniu ar ilgesniu enciklopedinio pobūdžio tekstu. Čia gali atrasti neįmanomų rasti faktų. Už šį titanišką darbą Bruveris apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Ir visada visų veiklų fone nuo 1969 m. buvo darbas su studentais konservatorijoje (vėliau tapusioje LMTA). Atkūrus nepriklausomybę Bruveris kelias kadencijas buvo išrinktas Senato pirmininku. Studentai mylėjo ir gerbė Dėstytoją, užburdavusį savo pasakojimais, o per egzaminus vaišindavusį saldainiais. Jis mokėjo anglų ir vokiečių kalbas, jomis ne tik skaitė, bet ir gerai kalbėjo, rašė, atsiradus galimybių dalyvaudavo tarptautinėse konferencijose. Nepriklausomybės pradžioje tai buvo didžiulis pranašumas ir žavesys. Žinojome, kad dar sovietmečiu jis keletą metų dėstė muzikos estetiką Slovakijoje, Bratislavos universitete. Tas žinojimas ir Dėstytojo stilingumas, patamsinti akinių stiklai, bendravimo laisvumas, humoras išskyrė jį iš aplinkos. Atrodė vakarietiškas, modernus.
Sykį po Vėlinių dar būdama pirmakursė savo gimtajame Joniškyje sutikau Dėstytoją geležinkelio stotyje laukiantį to paties traukinio į Vilnių. Ėjo 1992-ieji ir dar kursavo legendinis traukinys „Žuvėdra“, važiuodavęs iš Talino į Minską. Tik du mėnesius tebuvau lankiusi jo paskaitas, bet įlipus į traukinį jis pasiūlė atsisėsti kartu. Keturias kelionės valandas kalbėjomės. Iš pradžių drovėjausi, nesijaučiau lygiavertė pašnekovė, bet pokalbis įsilingavo – sužinojau, kad mes ne tik iš to paties krašto, bet ir gimę prie to paties upelio, tik skirtingose vietose. Jis – nuo Medikuičių, kur ką tik buvo apsilankęs. Lankė Joniškio 1-ąją vidurinę, kurioje dar dirbo „tikri smetoniniai mokytojai“, o į Vilnių atvykęs pirmiau nei konservatoriją baigė Juozo Karoso kompozicijos klasę tuometėje Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje. Aptarėme ano laiko aktualijas – nuo neseniai vykusio Broniaus Kutavičiaus jubiliejinio koncerto iki Landsbergio ir Brazausko. Vilniuje išlipau iš traukinio išaugusia saviverte. Šitoks pašnekovas!
Po daugelio metų Kompozitorių sąjungoje vyko Muzikologų sekcijos, kuriai tuomet vadovavau, biuro susirinkimas. Bruveris buvo jo narys, tačiau nesulaukėme jo ateinančio. Paskambinau. „Ojej, kaip aš atsiprašau! Koks žioplys! Dovanokit man! Sūnus paprašė anūkytę pasaugot! Negalėjau atsisakyt, ji tokia protinga mergaitė!“ – nuolankiu tonu atsiprašinėjo Profesorius. Akimirką suglumau. Vis dėlto kokia laimė mergaitei turėti šitokį senelį! Jis dabar su ja kaip su suaugusia bendraus keturias valandas. Daug valandų. Profesorius jau atidavė, ką galėjo, muzikologijai ir Lietuvai. Bet dar gali užauginti anūkės savivertę!
Ilsėkitės ramybėje, brangus, didingas Mokytojau...
Jonas Bruveris. T. Bauro nuotr.