In memoriam Vincentas Kuprys

In memoriam Vincentas Kuprys (1937 kovo 25 – 2022 spalio 3)

Kažkada dobilų laukais, palei Šušvę ir tabaluojančiu lieptu per upę teko laimė klajoti tėtės Jono Aleknos tėviškėje. Nuo kaimo prie kaimo su istorijos palikimą piešiniais fiksavusiu menotyrininku Romualdu Alekna. Kubiliūnai, Eitviliai, Dvareliai, Kasciuškai, Pašušvio dvaras ir stilinga bažnyčia, vos už kilometro – gimtasis Vincento Kuprio Paskerdūmio kaimas. Prie kaimo – Šušvės intakas Skerdūmė. Žmonės pasakojo net apie du čia buvusius dvarelius: Zaciše, vėliau Paskerdūmiuku vadintas ir iš karaimų – totorių save kildinusių Jelenskių valdos.

Pašušvio pievų aromatai, turtingas miškas, 248 hektarai išmintingai tvarkomos Kuprių žemės, soti tėvų duona, liūliuojantis mamos balsas ilgam liko mažo vaiko pasąmonėje. Ketverių Vincukas su šeima jau dardėjo link Altajaus. Tėvas Vincentas, Krakių kredito unijos direktorius, buvo „reikiamai įvertintas“: atskirtas nuo šeimos ir įkalintas Rešotų lageryje. Po mėnesio mirė iš bado. Sibiro taigoje motinai Jadvygai teko auginti keturis vaikus.

Mama sunkiausių darbų vietose – gal didesnį gaus duonos kąsnį savo vaikams? Vincas mažiausias. Tačiau ir jis tuojau keliaus į Katūnės upę žvyro sijoti. O dabar dar per mažas: trainiojasi apie valgyklą, šeimai parneša bulvių lupenų, valgomų žolelių šaknelių, paukščių kiaušinių, rastų uogų...

1947 m. slapta su vaikais mama pabėgo į Lietuvą. Vincentas jau brandžiame amžiuje sunkiai galėjo paaiškinti kaip ji atliko tokį žygdarbį! Negalėjo pasinaudoti Krakėse stovėjusiu dviaukščiu mediniu šeimos namu, kur vyras buvo įsteigęs banką, paštą. Paskerdūmio kaime iki 1940-ųjų tėvas išlaikė pradinę mokyklėlę, o dabar jo Vincukas turėjo lankyti Alksnėnų mokyklėlę.

Tačiau slapstydamiesi tėvynės rytmečiais Kuprienė su sūnumis tesidžiaugė dvejus metus – vėl sugavo, vėl dardėjo į šiaurę... Tremties vaizdai šokiravo visą kelią iki Irkutsko, plaukiant Lenos upe. Pusgyviai pasiekė Bodaibo gyvenvietę. Tai buvo Lenos aukso kasyklų centras. Skurdas, ligos, atšiaurus klimatas ir nuožmūs žmonės buvo jo „pasididžiavimas“. „Alkis buvo mano jaunystės palydovas“, – yra sakęs V. Kuprys. Nuo mirties jį išgelbėjo tremtinys gydytojas Jonas Enrikas Gurskas (1925–1990). Molainiuose, šalia Panevėžio ūkininkų šeimoje gimęs Jonas su broliu Albertu mokėsi Molainių, vėliau Panevėžio reformuotoje mokykloje. Baigė Panevėžio berniukų (dabar J. Balčikonio) gimnaziją.

Gursko tėvus 1948 m. gegužės 22 d. ištrėmė. Sūnų nerado. Apie jų paieškas vyrukus, jau studentus, perspėjo KPI rektorius prof. K. Baršauskas. Tačiau aktyviai ieškomi buvo pagauti 1949 m. kovo 25 dieną, apsupus namą Kaune Seinų Nr. 28. Iš Jonavos geležinkelio stoties IV kurso studentą vežė iki Ust-Ordinsko Buriat prie Irtkutsko. Po dviejų mėnesių broliai buvo perkelti į Bodaibo „Lenzoloto“ trestą. Paskirtas greitosios pagalbos gydytoju. Iš tremties J. Gurskas grįžo 1956 metais. Dideli jo nuopelnai pediatrijai ir Panevėžiui. Čia jis grįžo baigęs KMI. Dėmesys vaikų fizioterapijai paskatino analizuoti ir realizuoti kūdikių plaukimo praktiką.

Netoliese gyveno lietuvė tremtinė dantų gydytoja Juozapaitytė. Ji ištekėjo už tremtinio Kutros, kuriems gimė vėliau žinoma žurnalistė Dalia Kutraitė.

Bodaibe, vadintoje „Ne dai bog“, Vincentas susitiko dar su vienu šviesuoliu tremtiniu –mokytoju Mykolu Simonaičiu, atvedusiu jį į muzikos pasaulį. „Bodaibo lietuviai vasaros sekmadieniais rinkdavosi aikštelėje prie kapinių. Dainuodavo, šokdavo šliafoksą. Simonaitis grodavo akordeonu, mokėjo virpinti klarnetą. Pats gražiai tenoru dainavęs ragino ir mus“, – pasakojo Kuprys.

Brolis Vytautas, gavęs darbą Novosibirske, atsivežė pas save ir Vincentą. Čia baigė vidurinę mokyklą. Sunkiai dirbo, meldėsi už sergančią mamą, pradėjo dainuoti. „Ei, uchnem“ gal buvo viena iš pirmųjų sudainuotų mokykloje.

Koks atsitiktinumas! Uralo konservatorijos direktorius buvo Konstantinas Černecovas, pokario metais konservatorijos Vilniuje direktoriaus pavaduotojas. Jo žmona – iki šiol gerbiama vokalo žinovė, dėstytoja Liudmila Menabeni, Elenos Čiudakovos, ir ne vieno kito dainininko pedagogė, konsultantė. Černecovas išgirdęs, kad Kuprys lietuvis, iškart priėmė studijuoti ir kitaip gelbėjo.

Inspiruotas Fiodoro Šaliapino radijo įrašų, filmo apie Enrico Caruso, netgi mokydamasis Novosibirsko vidurinėje mokykloje Vincentas nutarė tapti dainininku. Pasimokęs Uralo politechnikos instituto metalurgijos fakultete, vis dėlto įstojo ir į Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) Modesto Musorgskio konservatoriją ir 1961 m. baigė Jurijaus Vigasino ir Fridos Finkelštein-Obrazcovskajos klasę. Joje vadovautasi Pauline Viardot mokyklos principais. Taip Vincentas artėjo prie europietiškos vokalinės kultūros. Daug skaitė, klausė muzikos.

Sverdlovske mokėsi likimo bendrai Hermanas Perelšteinas, Žibutė Gelgotaitė, teatre dirbo baleto artistas Česlovas Žebrauskas.

Pedagogai ugdė platų jauno dainininko raiškos diapazoną: nuo herojinį charakterį kuriančio basso cantante balso, charakteringojo basso buffa iki žemos tesitūros basso profundo raiškos. 1959 metais, dar studentas Vincentas pakviestas į Sverdlovsko operos ir baleto teatrą. Debiutavo Gremino vaidmeniu teturėdamas 23 metus. Vėliau buvo rašoma: „Laisvai liejosi galingas dainininko bosas, subtiliausiai, neskubiai, psichologiškai giliai, tikroviškai, tauriai ir paprastai išryškindamas kiekvieną muzikos frazę. Ypač darė įspūdį žemos natos. V. Kuprio sukurtas Greminas pirmiausiai jaudino muzikiniu raiškumu. Tai svarbiausia. Salė ilgai ir karštai plojo.“

Sverdlovsko spauda skelbė, kad V. Kuprys – pats ryškiausias iš konservatoriją baigiančiųjų vokalistų. Artisto ir dainininko talentas, profesinės žinios leido jam tapti pilnaverčiu Sverdlovsko teatro nariu. Ruošė vieną vaidmenį po kito. Teatro direktorius sudarė sąlygas vykti į La Scalą stažuotei. Deja, KGB budėjo. Neįleido į Italijon skrendantį lėktuvą.

Vincentas rizikavo: susidarius aplinkybėms nuskrido į Lietuvą. R. Geniušui rekomendavus padainavo Mefistą. „Supratome, kad jis yra Dievo apdovanotas“, – pripažino tuomet Vytautas Viržonis. „Nuo pat pirmos iki paskutinės frazės iš Mefistofelio-Kuprio dvelkė magiška, demoniška jėga, ir žiūrovai karštomis ovacijomis apdovanojo dainininką. [...] Kuprio sukurtas Mefistofelio paveikslas ilgai liks atmintyje visų, kas turėjo laimės tą vakarą jo klausytis“, – 1962 m. rašė F. Karcub.

Gimė vaidmuo po vaidmens: kunigaikštis Gudalas „Demone“, Ruslanas M. Glinkos operoje, Don Basilio, Malūnininkas A. Dargomyžslio „Undinėje“, Ivanas Chovanskis Musorgskio operoje ir kt. „Manau, kad prie Sverdlovske mano sukurtų vaidmenų sėkmės prisidėjo ir atitinkamai parinktas grimas. To mane mokė talentinga grimuotoja Klavdija Porosionkova. Spektakliai Sibire, Maskvoje. Pasisekimas!“ Šiame teatre dainininkas sukūrė 45 vaidmenis.

Sibire V. Kuprys išbuvo 25 metus. Tačiau Lietuva viliojo. „Laurušas man – šviesiausia asmenybė. Jo pastangomis aš atsiradau Lietuvoje. Išrūpino butą, skatino atsivežti ir mamą“, – sakė V. Kuprys.

1962 m. Lietuvos operoje debiutavęs Mefisto vaidmeniu, nuo 1967 m. tapo trupės nariu. Ir vėl per 40 naujų vaidmenų: Don Bazilijus, Leporelas, Končakas, Pilypas, Dalandas... Džiaugsmingai imdavosi kurti personažus lietuviškose operose. Gimė Vydūnas Vytauto Paltanavičiaus „Kryžkelėje“, Milžinas Jurgio Juozapaičio „Marių paukštėje“, Rimvydas Jurgio Karnavičiaus „Gražinoje“ ir kt.

Operos scenoje V. Kupriui buvo svarbus persikūnijimo momentas. Tai mokėjo daryti. Vladimiras Prudnikovas sakė, kad jis buvo tikras artistas. Gebėjo sukurti ne tik charakterį, bet ir vizualų herojaus paveikslą. Buvo labai pareigingas, tvarkingas, visuomet pasiruošęs išeiti į sceną. Gerbdavo kolegas, nebuvo pavydus ar užgaulus. Visą laiką stengėsi iš kitų kažko mokytis. Kokios didelės buvo jo pastangos persimokyti ištisas operas lietuviškai!

V. Kuprys širdies damų neieškojo. Tačiau greitai į akį krito graži jauna pianistė. Sakė, graikų kilmės, žino apie tremties patirtis... Melitina Diamandidi (1949–2021) netrukus tapo rūpestinga jo žmona, draugė, partnerė. Ji mokėjo organizuoti gyvenimą. Kaupė vyro palikimą, organizavo koncertinį gyvenimą. Gyvenimo ryšis buvo toks stiprus, kad dabar jis paliko šį pasaulį tarsi skubėdamas pas Ją, vos metai žvelgiančią iš aukštybių... Su Ja nuolat rengė vis naujas koncertų programas, kurias pristatydavo Lietuvos ir užsienio koncertų salėse. Vincento Kuprio balsas skambėjo Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, tuometėje Čekoslovakijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Suomijoje, Italijoje, JAV, Kanadoje, Australijoje. Darbai nuolat sukosi radijo, plokštelių įrašų studijose (per 150 fondinių įrašų), koncertų salėse, teatre ir telkiant kraštiečius. Kuprys – kėdainiečių klubo steigėjas, šios bendruomenės prezidentas, Czesławo Miłoszo gimtinės fondo steigėjas, Lietuvos ir Graikijos draugijos kūrėjas, Šv. Kazimiero, Čekijos Šv. Vaitiekaus (Adalberto) ordinų narys, garbės riteris, Gedimino ordino kavalierius. Kembridžo tarptautinis biografijų centras dainininkui suteikė Tarptautinio metų žmogaus vardą (1997–1998).

Vincentas Kuprys su žmona nuolat talkino tremtinių veikloje, nuo 1994 m. dalyvavo politinių kalinių ir tremtinių ansamblio „Girių aidas“ koncertinėje veikloje. V. Kuprio galingas ir jautriai niuansuojamas balsas paliko gilius įspūdžius Kalifornijoje dainuojant su choru. Kolektyvą Čikagoje priėmė Lietuvos partizanų globos fondas. Skambėjo Bernardo Brazdžionio tekstais kurtos ansamblio vadovo A. Paulavičiaus dainos. Kupriai su šiuo partizanų dainų ansambliu koncertavo JAV, Kanadoje ir kitur.

Kupriai – Valstybinėje filharmonijoje radę ryšį su meno vadovu Rimvydu Žigaičiu, nuolat talkino Muzikos dienų miestuose ir miesteliuose metu, koncertavo pristatydami naujus lietuvių kompozitorių kūrinius, ruošė teminius koncertus. Skambėjo kompozitorių romantikų kūryba, rusų kompozitorių romansai, dainos. Labai daug dainavo lietuvių kompozitorių kūrinių, liaudies dainų. Šią veiklą tęsė ir Lietuvos muzikų sąjungos platformoje.

V. Kuprys užaugino dukrą pianistę Eugeniją. 1986–1998 m. dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. „Mano žirgas krito, tačiau aš, išmynęs naują, siaurą, bet savąjį takelį, pro retėjantį mišką juo stūmiausi vis pirmyn, kol pagaliau Vakaruose išvydau tą kitokių žolių ir gėlių gaiviais kvapais dvelkiantį slėnį...“ – yra sakęs Kuprys. Jame dainininkas atnašavo muzikai, operai, kuri „irgi malda – malda grožiui, meilei, asmens laisvei.“