Interviu veidrodis: atspindys su karūna (Pokalbis su Rūta Gaidamavičiūte)

Muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė (g. 1954) 1978 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija, LMTA), prof. Algirdo Ambrazo muzikos teorijos klasę. Humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos teorijos katedros profesorė. Yra parengusi monografijas „Osvaldas Balakauskas. Muzika ir mintys“ (Baltos lankos, 2000), „Vidmantas Bartulis. Tarp tylos ir garso“ (LMTA, 2007), „Juozas Antanavičius. Tarp muzikos, mokslo ir kalnų“ (LMTA, 2010), „Jonas Bruveris. Muzikos žemyno keliais.“ (LMTA, 2014), „Su Birute Almonaityte“ (Petro ofsetas, 2014, kartu su J. Bruveriu), „Donatas Katkus. Apie muzikos būtį“ (LMTA, 2015), „Danutė Palionytė. Kad žydėtų muzikos gėlynai“ (LMTA, 2021), autorinių straipsnių rinkinių „Nauji lietuvių muzikos keliai“ (LMTA, 2005), „Kūrybinių stilių pėdsakais. Pokalbiai su muzikais“ (LMTA, 2005), „Muzikos įvykiai ir įvykiai muzikoje“ (LMTA, 2008), „Su lietuvių muzikos tėkme“ (LMTA, 2023). 1988 m. Rūta Gaidamavičiūtė pelnė Kultūros fondo ir M. K. Čiurlionio draugijos premiją. 2015 m. įvertinta Vyriausybės kultūros ir meno premija, o 2024 – Vytauto Landsbergio premija. Moksliniai interesai: šiuolaikinė lietuvių muzika, ritmo problemos, liaudies ir profesinės muzikos ryšiai. Gražios sukakties proga jubiliatę kalbina kolegė Gražina Daunoravičinė.
G. D. Esi viena ankstyvųjų interviu žanro propaguotojų Lietuvoje, pradėjusi klausinėti lietuvių kompozitorius dar 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir tuo pagrindu sukaupusi labai vertingą šaltinių lobyną. Galima Tave pelnytai vadinti interviu žanro eksperte, klasike. Tačiau vadovaujantis sudėtingojo kontrapunkto praktika, bandykime veidrodžiu „apversti“ situaciją, kai vietoj klausinėtojo, arba vadinamojo interviuotojo tampi respondentu (interviuojamuojų) ir atsakai į kelis klausimus. Pirmiausia klausčiau kas sistemiškai Tave skatino kalbėtis su kompozitoriais? Ar tai buvo blaivus spontaniškas supratimas, kad reikia fiksuoti „pagautą tiesos akimirką“, išsiaiškinti ryškiausių laikmečio muzikos figūrų nuomonę, požiūrį į savo kūrybą ir lietuvių muzikos tėkmę. Taip jauna muzikologė suteikė tribūną autoritetams.
R. G. Smagu, kad nors vieną mano veiklos sritį pripažįsti. Skatinti niekas neskatino, pačiai buvo įdomu su protingais žmonėmis bendrauti, norėjosi iš vyresnių patirti ne tik profesinės, bet ir gyvenimiškos išminties. Iš pradžių būdavo nejauku, kad pvz. tokiam protingam autoriui kaip Balakauskas užduosi per kvailą klausimą, bet kartais tenka apsimesti nežinančiu, kad visgi tą atsakymą gautum. Šiais laikais, kai visi neturi laiko, bendravimo ir tiesioginių kontaktų negali būti daug, o kai medžiaga surinkta ir paskelbta, jos „galiojimo laikas“ tampa beveik neribotas. Ir susipažinti su ja gali ir tie, kurie šiaip realaus kontakto nepatirtų niekada.
Specialisto pokalbiai su respondentais paprastai skiriami viešumai – spaudai, radijui, dabar ir interneto svetainėms. Tavo veiklos raktažodis (interviu) muzikologės kelyje nurungė kitą spaudai skirtą žanrą – recenziją. Abi veiklos – viešumos ir žurnalistinio talento sritys, tačiau skirtingo seismiškumo. Pavojingesnė, ekstremalesnė kritika, ramesnio gyvenimo garantas – interviu. Konkrečios kultūros sveikatai ir gyliui gyvybiškai reikalingos abi. Kodėl prioritetą skyrei pokalbiams?
Nevadinčiau to interviu, nes tai asocijuoja su greitu paviršutinišku paklausinėjimu. Dažniausiai vykdavo ilgi pokalbiai su keliais pratęsimais. Po to rinktos „aukso smiltys“, savo tekstą maksimaliai apkarpant. Manau, kad su kiekvienu klausinėjančiuoju tas dialogas užsimezga kitoks. Vieni patys stengiasi pasirodyti esą labai protingi ir jiems pašnekovas yra tik pretekstas išsisakyti, kiti tiesiog atlieka užduotį, pateikia kelis klausimus ir tuo viskas baigiasi. Čia diapazonas nuo žurnalizmo iki giliausių atverčių. Smagu, kai cituoja, kai matai, kad medžiaga gyva, bet smagiausia tuo metu, kai įvyksta, kai esi įsileidžiamas, patikimi svarbūs dalykai, kai žinai, kad atskleista gelmė peržengia profesijos rėmus, kai išeini artimesnis, nei atėjai.
Neabejotinai nujauti kodėl iki šiol Lietuvoje neišsirutulioja profesionali, patikima ir gerbiama muzikos kritika. Bandau svarstyti kodėl ir kodėl akademijos organizuojami studentų geriausio kritikos straipsnio konkursai kol kas nedavė geidžiamo rezultato. Kultūros proceso refleksijos netenkina apžvalginė kritika. Toliau lūkuriuojame stebuklingai užgimstant kažko panašaus į kompetencija ir atsidavimu kritikai išsiskyrusį Vladą Jakubėną. Jo profesinį kraitį užtikrino studijos Rygos konservatorijoje ir Berlyno aukštojoje muzikos mokykloje, kompozitoriaus praktika ir ilgalaikis darbas tarpukario „Lietuvos aido“ redakcijoje. Taigi, tarpukario Lietuvos muzikos pulsą matavo toli gražu ne studentas... Tarp muzikos kritikos kliuvinių matau ir Lietuvoje nesukurtą institucinį mechanizmą – finansavimo, įdarbinimo, skatinimo, profesinio tobulinimosi ir permanentiško prestižinio darbo prielaidas. Prašau, pagilink diskursą, nors labai daug ką jau esi aptarusi. Bet neatsakei į klausimą kam instituciškai turėtų labiausiai rūpėti vegetuojanti Lietuvos muzikos kritika – kultūros ministerijai, kompozitorių sąjungai, LMTA ar konkrečios spaudos redakcijoms?
Turbūt neskaitei tam skirto mano straipsnio šių metų “Kultūros baruose” (Nr. 5)[1] Jame gvildenu ir Tavo užduodamus klausimus, ir daugelį kitų dalykų. Kol kas realiausia, kad prie šios nelabai patrauklios veiklos sutartinai prisidėtume visi, net ir Tu. Taip ir plačiau aprėptume, ir neliktų kelių žmonių vyraujančio tendencingo požiūrio, nes kam ir kas kuriuo metu yra dominantė, dažniausiai nesutampa.
Pripažįstu, kritikai reikia brandos, prigimtinio entuziazmo, atsidavimo ir pasiaukojimo, bet visa tai būtina ir bet kuriai muzikologo veiklai... Mūsų studijų laikais žinojau kad kursiokė Rūta konservatorijos sienose dažniausiai kalbėdavo apie muzikologijos problemas, tyrimus, tikrai ne apie kultūrinę spaudą. Studijavai sisteminės (teorinės) muzikologijos korifėjų – Antano Venckaus ir Algirdo Ambrazo – specialybės klasėse. Vis dėlto vėliau giliausiai nubridai ne tiek į mokslinių tyrimų pievas, bet į kultūrinės muzikologijos lankas. Kodėl?
Tavo žodžius „ne tiek“ keisčiau į „ne tik“. Esu parašiusi nemažai ir mokslinių straipsnių bei studijų, matyt ne visus juos skaitei. O skaičiumi, aišku, smulkieji žanrai lenkia. Tačiau laiko prasme moksliniai tyrinėjimai vis tik užima didžiausią dalį. Tačiau jaučiu pareigą rašyti ne tik Tau ir dar trims pasišventėliams, bet ir bandyti pasiekti šiaip smalsius žmones. Iš mano beveik aštuonių šimtų veiklos pozicijų pokalbiai sudaro tik aštuntą dalį. Jų vertė išryškėja, kai kalbinamųjų nebegalime pasiekti. Visi mes tiek su artimaisiais, tiek su kitais bendruomenės nariais jaučiamės lyg vieni kitus prakalbinti galėsime visada. Deja, ne tik laikas, bet ir susitikimų skaičius ribotas. Tuomet belieka gailėtis, kad per mažai buvo užfiksuota. Rašydama kitus tekstus visada remdavausi pokalbių medžiaga, juk daugelis svarbių dalykų tiesiog pulsuoja atminty, nereikia net specialiai ieškoti, nes skirtingai nuo kitų parengtos medžiagos, savąją tiesiog girdi su visomis intonacijomis.
Tam, kad žmogus atsivertų, jis turi tavimi pasitikėti. Atsimenu, kalbantis su Antanu Rekašiumi, jis iš pradžių bandė atsimušti bendromis frazėmis, bet, kai suprato, kad nesitrauksiu, kažkelinto susitikimo metu ėmė ir atsivėrė. Galbūt kartais galiu pasakyti tą pačią mintį kaip ir pašnekovas, bet kuriančio žmogaus visai kitas autoritetas ir jei tai susiję su aktualiais dalykais, svarbiais visuomenei vardais, lengviau galiu pasitraukti į antrą planą. Antanas Venckus paliko man svarbiausią klausimą – „o kas iš to?“ Į jį ir stengiuosi atsakyti tiek straipsniuose, tiek kalbindama kuriančius žmones. To paties galime paklausti ir pačios savęs ir to nereikėtų atidėlioti paskutiniam gyvenimo reziumavimui.
Pasakymas “o kas iš to” man taip pat įstrigęs iš pirmųjų savarankiško darbo dešimtmečių. Bet iki šiol ausyse jis skamba būtent profesoriaus Juliaus Juzeliūno balsu. Kažkodėl pribrendusiose diskurso situacijose tą klausimą jis užduodavo rusiškai “nu i čto že”? Tačiau Tavo dominuojančios veiklos raktažodis (interviu) socialiniuose moksluose interpretuojamas kaip kone pagrindinis mokslinio tyrimo metodas. Taigi, panašu, pokalbius galėjai taikyti ir kaip mokslo įrankį, kaip informacijos kaupimo priemonę ir tą informaciją egoistiškai naudoti savo tyrimams. Vis dėlto Tavo sukauptu interviu turtu daugiausia naudojasi kiti. Kyla klausimas, ar nepripažinai šio žanro, kaip naudingo mokslinio tyrimo metodo, nors turiu pripažinti kad sovietmečiu mažai kas apie tai kalbėjo. Kiek atsimenu, Tavo disertacijoje apie ritmiką dažniausiai buvo taikomos apklausos ir statistiniai metodai.
Nesutinku, kad tai dominuojanti mano veikla, tiesiog gal Tau ji aktualiausia. O minėtus metodus taikiau, ne visada paraidžiui, tiesiog tai kartais inspiruodavo tyrimų žiūros taško pasirinkimą, kartais įžiebdavo norą polemizuoti. Statistika labiau pritaikoma vienarūšiams objektams, kaip mano atveju buvo nagrinėjant sutartinių ritmą. O jei nustatysiu, kad koks nors kompozitorius dažniau nei kitas naudoja subdominantės funkciją, tas skaičiavimo vargas nustatinėjant nebus vertas gaunamo rezultato, nebent dirbtinis intelektas pavaduos. Žymiai svarbiau atskleisti kaip kompozitoriaus sumanymas koreliuoja su realizavimo jėga, ar atveria naujus horizontus. Netiesiogiai tai yra ir tam tikra komunikacija tarp kuriančių žmonių, kurie gal ne visada kalbasi tarpusavy. Tai ypač pasakytina apie ateinančias jaunesnes kartas, kurioms metrų patirtis yra ir profesinė mokykla, ir estetinė provokacija formuluojant savo požiūrį.
Dabar, kai šitaip išplėtota mokslinė interviu teorija, ar domėjaisi skelbiamomis interviu formų sistematikomis? Jeigu taip, gal galėtum apibūdinti savo organizuotus pokalbius pagal konkrečiam tipui priskiriamas procedūras? Kalbu apie skirstymą į griežtai struktūruotus, nestruktūruotus, giluminis ir negiluminis, laisvai besirutuliojančius atvirus pokalbius be išankstinio scenarijaus ir paruoštų klausimų. Tuo sąrašas nesibaigia. Nepriklausomai nuo to, visi jie iš klausiančiojo reikalauja išsamaus daugelio faktų žinojimo, geros probleminimo nuojautos, kultūros lauko naujausių įvykių informacijos, patirties ir daugybės kitų dalykų.
Esi beviltiškai priklausoma nuo įvairių sistematikų. Jos dažniausiai vienu ar kitu aspektu yra pritempiamos (kad gražiau atrodytų). Kiekvienas žmogus, ypač kuriantis, yra kitoks ir jo neįsprausi į schemą, nebent tai labai susivaržiusi persona, nenorinti atskleisti nei vienos labiau asmeniškos savybės. Ramiai Tau užleidžiu sistemiškiausios muzikologės titulą, nes man tai neatrodo didelė siekiamybė. Pasaulyje jau tiek prikurta įvairių klasifikacijų, kad jas perkelti grynas ar įvairiai sumiksuojant primintų stiklo karoliukų žaidimą. Man įdomiau atskleisti esmines konkretaus autoriaus ar kūrinio stiliaus savybes ir tai kiekvieną kartą vyksta skirtingai. Be to, kaip patyriau, žmonės tekstuose ieško labai skirtingų dalykų. Juos nebūtinai skaito tik tos srities profesionalai. Egzistuoja smalsumas, noras rasti paskatą savo mintims, pasijusti trečiuoju, tyliai sekančiu tą dviejų pokalbį...
Didžiausia siekiamybė užfiksuoti koncentruotas pašnekovų mintis, bet ne visada ir ne visi linkę lengvai jas atskleisti. Užtat, kai esi jomis apdovanojamas, jautiesi, lyg į savo gyvenimo korius atsinešęs kelis lašus nektaro. Manau, kad tas nešališkumas yra iliuzija, net ir testo atveju, net jei tai nėra tik varnelių dėliojimas, yra vietos atsakymą vertinti ir kaip pilnai atsakantį į klausimą, ir ne visai. O čia juk nekalba tau neįdomus žmogus. Su vienais gali kalbėti valandų valandas, su kitais matai, kad jokie klausimai nekabina, žmogus tiesiog nelinkęs formuluoti. Ypač tai išryškėja, kai bandai anketuoti, tuomet daug kas atmeta „taip“ arba „ne“ ir žinokis.
Pati esu patyrusi vadinamojo fokusuoto interviu „šaltą dušą“ kai atsisveikinant su XX a. (2000 m.) ruošiausi išsamiau pakalbinti profesorių Julių Juzeliūną. Sutarėme pakalbėti apie kompoziciją, ne apie „viską ir bites“. Ruošiausi kelis mėnesius, dar kartą peržiūrėjau aktualiąją jo kūrybą, perverčiau konkrečias partitūras, ilgai formulavau klausimus. Jaukiai kalbėjomės profesoriaus namuose Žvėryne, viską įrašiau į kasetę. Iš kažkur sužinojęs profesorius Ambrazas netrukus paprašė tos kasetės. Grąžindamas papriekaištavo, kad taip dažnai nutraukiu kalbantį kompozitorių ir grąžinu prie klausimo esmės. Tai buvo teisybė. Žinoma, pokalbio procese iš Juzeliūno tikėjausi tikslesnių atsakymų į savo klausimus, nes profesorius neretai tolo nuo klausimų šerdies ir būdinga maniera krypo į bendresnius samprotavimus mėgstamomis temomis. Priėmiau profesoriau Ambrazo kritiką kaip pamoką. Vis dėlto jis vėliau pripažino mūsų pokalbio turinio vertę ir prašė sutikimo tą interviu įdėti savo knygos „Julius Juzeliūnas. Gyvenimo ir veiklos panorama. Kūrybos įžvalgos“ prieduose. Man tai buvo satisfakcija.
Kiek esu patyrusi, Tu esi labiau sutverta kalbėti nei klausyti. O kalbinančiajam kartais reikia išklausyti ir nemažai šalutinės informacijos, leisti įsivažiuoti. Ne visi kompozitoriai yra kieti teoretikai ir tai nereiškia, kad jų kūryba ar mintys mažiau svarbios. Visiems jiems reikia dėmesio, palaikymo. Pokalbis, kaip ir apskritai santykis su kiekvienu žmogumi užsimezga kitoks ir kitaip. Jeigu ateisi su nuostata, kad turi būti tik taip ir bandysi įsprausti savo pašnekovą į savo sugalvotą tinklelį arba patirsi nesėkmę, arba labai apribosi autentiškumą.
Kaip tau sekėsi suvaldyti savo interviu respondentų atsakymus? Ar patyrei panašių „šaltų dušų“? Gal gali trumpai papasakoti apie savo darytų pokalbių su kompozitoriais, muzikologais ir kitais organizavimo praktiką. Ar turi kuriuos nors įprastus ritualus, kaip kiekvienam pašnekovui „matuoji“ individualių klausimų scenarijų? Ar tam tikra dramaturgija susirikiuoji klausimus, ar eigoje jiems leidi išbyrėti į nenumatytus papildomus klausimus, kurie praturtintų pokalbį. Ar baigiamajame etape perdėlioji medžiagą fokusuodama konkrečią pokalbio temą, tikslini klausimų formuluotes, išgrynini intrigą ir kuri pačią verbalinės medžiagos formą?
Ne visada reikia valdyti. Kartais šokinėjant pataikai į visai netikėtus laukus. Ruoštis visada ruošiuosi daug, bet esu patyrusi situacijų, kai visi 77 klausimai išbelsti, o gal kai kurių net nebematai prasmės užduoti ir reikia arba susitaikyti su pralaimėjimu arba netikėtai pereiti prie neplanuotų temų. Jei tai nepabaigiami pokalbiai su man artimais ir įdomiais žmonėmis, tai daug ką diktuoja tiesiog situacija, laikas. Kartais tenka viską permontuoti, o kartais palieku natūralią buvusio pokalbio tėkmę. Atsimenu vienas pirmųjų, tuomet ne pačios sumanytas, o redakcijos paprašytas buvo pokalbis su Stasiu Vainiūnu. Man pasirodė, kad jis priklauso tai įbaugintųjų kartai, be to ir amžius mus gerokai skyrė. Tuomet tokio pašnekesio, kokio norėjau, pasiekti nepavyko. Panašiai buvo ir su Antanu Račiūnu, šiaip žavinga ir šilta asmenybe, kuris didesnę pokalbio dalį pasakojo kaip jis norėjo perteikti alyvų kvapą. Tuomet pakeičiau žanrą ir kelias spalvingesnes jo ištarmes įmontavau į savo straipsnį.
Neblogai pažinodama vykdomų muzikologijos tyrimų dabartį, jaučiu kad ateityje subręs tarpdisciplininis darbas tema, kažkas panašaus į „Lietuvių muzikologijos interviu: žanrai, tipai ir situacijos“. Kaip jo initium, prašau pakalbėti ne tik apie savo rengtus pokalbius, bet ir apie Lietuvos profesionaliosios muzikos dabartį. Dar prieš dešimtmetį esu Tave titulavusi „geriausia lietuviškų kūrinių klausytoja“ ir šis titulas toliau galioja, jo dar neperkėliau ant kitų garbingų galvų. Iki šiol ten, kur skambės lietuviška muzika, visuomet publikoje pamatysime Tave, o klausytojo kėdėje - su pieštuku ir sąsiuviniu ant kelių... Turiu prifotografavusi net tokių nuotraukų. Kadangi atidžiai stebi mūsų muzikinės kultūros procesą ir daug apie jį žinai, prašau, ekspromtu apibūdink jos dabartinę būklę ir paeskizuoki perspektyvą.
Turiu nuvilti Tave, jau ne šimtu procentu sugebu viską susekti, taigi teks daugiau įsijungti ir Tau. Žinai, kai vis didesnį laiko tarpą reikia apibendrinti, tampa sunku apsispręsti ties kuo koncentruotis. Dabar daug visokių bandymų ieškoti krypties, tam tikro permąstymo laikas. Bet ir išgirsti vertų kūrinių tikrai pasitaiko. O prognozės tokiu chaotišku laiku gali tik remtis tikimybe, kad sudėtingos mums tenkančios patirtys neišvengiamai įkraus būsimą kūrybą. Tą žadančių matau beveik visose kartose.
Interviu visuomet yra dvipusis, dvikryptis fenomenas, savotiškas feniksas, kylantis iš savo pelenų, kuriuos „žarsto“ abu dalyviai ir jie abu gali imtis aktyvių vaidmenų. Turbūt yra nutikę taip, kad pokalbio metu Tavo respondentas pradėjo klausinėti pačią. Noriu paklausti, kokie praktikoje buvę įdomiausi atbuliniai klausimai? Ar kilę nesutaikomų prieštaravimų ir skirtingų nuomonių žiežirbų, kas rodė pašnekovo didelę kompetenciją arba nepriklausomą poziciją. Taigi, kada Tavo respondentas pradėdavo Tave klausinėti ir susikeisdavote vietomis, kaip kad dabar. Klausiu todėl, nes ne kartą man pripažinai, kad jaukiau jautiesi klausinėjančiojo barikados pusėje ir Tau priimtiniau klausti, o ne atsakinėti. Taigi ir šįkart buvo nelengva įprašyti keistis vietomis.
Daug ko nebeprisimenu. Kartais savo poziciją išsakai tikslindama klausimus, kartais apšilimui. Žiežirbų paprastai nebūna. Tik atsimenu, kai tuometinis rektorius Vytautas Laurušas norėjo išdėstyti savo poziciją „blogų“ muzikologų atžvilgiu, kai atnešiau tekstą su kontrargumentais, nusprendė to teksto neskelbti. Taigi turiu ir vieną nepublikuotą pokalbį. O šiaip, tai nepriklausau išminčių rangui, ir į dvikovas nekviečiu, savo sampratas dažniausiai išrašau straipsniuose.
Mudviejų pokalbis panašiai skleidžia informaciją į abi puses. Nesislapstant galima pripažinti kad jis truputi šališkas, nes viena kitą pažįstame dar nuo 7-ojo dešimtmečio, Čiurlionio mokyklos laikų. Tuo tarpu nešališkumas yra vienas kokybiško pokalbio reikalavimų. Čia įžvelgiu vėlgi tam tikrą prieštarą: juk klausinėtojas (šiuo atveju aš) prieš pokalbį turi būti gerai susipažinęs su visapusiška respondento (Tavo) medžiaga. Tad kaip pasiekti idealą – objektyvumą, nešališkumą, eliminuojantį išankstines nuostatas kai mokėmės ir studijavome tuo pat metu? Kadangi savo kalbintus personažus taip pat gerai pažinojai daugelį metų, kaip manai, ar Tau pačiai pavyko išlikti nešališka stebint jų kūrybą, dekonstruojant estetiką, apmąstant Lietuvos muzikos kultūros plėtotės lauką? Ar gebėjai eliminuoti savo subjektyvumą, išankstinę nuomonę siekiant refleksijos ir objektyvumo?
Niekada nesiekiau kažkokio menamo objektyvumo. Tai ne recenzija, nors ir jai pripažįstu subjektyvaus požiūrio prioritetą. Visų tipų pokalbius kreipiau link pašnekovo individualybės, kartu tikėdamasi, kad jie suformuluos ir savuosius išminties krislus, kurie liks ir kaip laiko ženklai, ir gal pasitarnaus kaip medžiaga apmąstymams jaunesniems kolegoms. Jeigu stengčiausi būti steriliai objektyvi (tai labiau tinka anketavimo atveju), nepasiekčiau gilesnių atverčių. Objektyvesnį mūsų kultūros vaizdą suformuos laikas, prakošęs daugelį subjektyvių požiūrių. Kalbant apie meną, ypač muziką, to subjektyvumo turi būti. Juk tiek iš kūrybos, tiek iš mąstymo apie ją pirmiausia tikimės originalumo, uždegančio tikėjimo savo tiesa. Jei siekčiau Tavo minimo objektyvumo, turėčiau kalbėti ir apie man neįdomius dalykus, aprėpti mažiau artimus autorius... Bet tam neužtektų gyvenimo. Mes vieni kitiems ir įdomūs esam, kad kiekvieno kita teisybė.
Pokalbio situaciją vėlgi galima interpretuoti tarsi dviejų asmenybių abipusį dvasinio-psichologinio matmens žvalgymą, kai du pašnekovai specifiškai tyrinėja ir egzaminuoja kitas kitą. Domimasi kaip pašnekovai kiekvienas individualiai išgyvename savo meno, kūrybos, šalies kultūros prasmę. Ruošdamas klausimus, iniciatorius tyrinėja būsimą pašnekovą. Atsakinėdamas žmogus pasąmonėje taip pat egzaminuoja klausinėtoją fiksuodamas kiek jis žino, kaip giliai išmano jo ir kolegų kūrybą, kokiame teoriniame kontekste tai interpretuoja, kokioje kultūrinės politikos tesitūroje (diapazone) vyksta svarstymas. Atrodo, kad pokalbiams renkiesi savo pažiūroms, skoniu, menine orientacija artimus respondentus. Tai patvirtina kad ir naujausias pokalbis su jubiliejų švenčiančiu Feliksu Bajoru. Prašau, paneik įspūdį ir duok pavyzdžių kad kalbinai ir sau radikaliai priešingų pažiūrų menininkus. Išplėsk jau papasakoto vienintelio neišspausdinto interviu su Vytautu Laurušu pavyzdžius.
Na, paneigti nebūtų labai sunku. Tarkim Bartulis ir Nakas, Balakauskas ir Latėnas, Kutavičius ir Laurušas, Bajoras ir Mažulis, Šerkšnytė ir Medekšaitė, Rekašius ir Kabelis... Kokio plataus spektro bebūčiau, jie negali būti vienodai artimi. Labai sunku būtų rasti tarp šių porų daugiau panašumų nei skirtumų. Lygiai kaip tarp atlikėjų Aleksos ir Milkevičiūtės, ar muzikologų Katkaus ir Palionytės ar Narbutienės ir Antanavičiaus. Visi tie pokalbiai ištįsę laike. Pirmasis įvyko bene 1978-aisiais. Keitėsi muzikų kartos, kažkiek keičiausi ir aš, o ir kultūrinė situacija sunkiai palyginama.
Vykstant muzikų kartų lūžiui, taip pat pačios muzikos paradigmos kaitai pastebima, kad vis daugiau jaunų lietuvių kompozitorių krypsta į vadinamojo „garsų meno“ (Klangkunst, sound art) lauką ir šioje sferoje be jokio „kultūros vėlavimo“ įsijungia į vakarietiškos muziko kontekstą. Pelnyti prestižiniai apdovanojimai spinduliuoja poveikį ne tik meno pasaulyje. Apkeliavęs visus kontinentus, 27 šalis ir 35 miestus, daugiau kaip 400 kartų paminėtas pasaulio spaudoje R. Barzdžiukaitės, V. Grainytės ir L. Lapelytės „Saulės ir jūros“ simuliakrinis pliažas išvirto reikšmingais pranešimais apie Lietuvą: kultūros ekonomikos sritį pralenkė 1,8 karto, valdymo – 2,5 karto, turizmo – 3,3 karto. Taigi, jaunimo kohorta kuria ne tik meninę, bet ir kitą pridėtinę vertę. Kalbant apie jauniausios generacijos menines aspiracijas ir kūrybos tendencijas, panašu, kad iš Tavo respondentų rato Vidmantas Bartulis buvo ta figūra, kuri tarsi „moduliuojantis akordas“ galėjo išvesti į naujausios generacijos pašnekovus. Ar žadi kalbinti šios kohortos kūrėjus?
Bartulis buvo apskritai tokia unikali asmenybė, kad per jo muziką galėjai išeiti į labai daug dalykų. Dabar tokių dosnių autorių iš jaunesnių kartų dar lyg nematyti. Kad pokalbis taptų įdomesnis, turi šiek tiek žavėtis portretuojamuoju, vien pasiruošimo čia dažnai neužtenka. Kalbėtis man įdomu, bet neturiu patvirtinto plano net tam, ką darysiu kitąmet. Svarbu, kad neliktų daug skolų iš šių metų. Gyvenimas pametėja progas ir situacijas ir nelaukti dalykai kartais nustelbia planuotus.
Dar 1997 m. Daivos Budraitytės-Parulskienės atlikta apklausa (kiekybinių duomenų rinkimo metodas) į lietuvių muzikos olimpą pelnytai iškėlė geriausią 1946-1996 m. kūrinį – Broniaus Kutavičiaus „Paskutines pagonių apeigas“. Įžvalgi iniciatyva nūnai peraugo į kasmetines geriausių Lietuvių kompozitorių kūrinių konkursus, labai reikalingus muzikos kultūros „sveikatos” ir progreso refleksijai. Kaip manai, ar interviu (kokybinių tyrimų metodas) pranašesnis už apklausas? Kodėl? Ar galima abiejų metodų praktinė jungtis, kaip turiningų, sudėtingų ir subtiliai niuansuotų duomenų, faktų rinkimo būdas?
Apklausos irgi turi daug subjektyvumo. Apklausiamųjų patirtis nebūna ta pati, vienas būna vieną girdėjęs, kitas – kitą, nekalbant apie amžių, pažiūras ir pan. Tokių etapinių kūrinių kaip Kutavičiaus, nebūna daug. Jų svarba aiški ir be apklausų. Pokalbio yra visai kitas atsidėjimas: ilgas paruošiamasis etapas, pats pokalbis, kuris neretai gali turėti kelias sesijas, šifravimas, atranka, spragų pildymas... Aišku, vaizdas būna pilnesnis, kai kalbinamasis atskleidžia ne vien savo intencijas ar kūrybos faktus, bet ir išreiškia savo santykį su kultūrine aplinka, komentuoja kolegų pasiekimus. Patikėk, labai nelengva sugalvoti 517-tą klausimą, kuris tam žmogui tiktų ir būtų svarbus kitiems. O jungtis, manu, įmanoma, labai sveikinčiau, jei tuo užsiimtum.
Šiandienos menotyros ir meno doktorantų darbuose tiek apklausos, tiek interviu kaip duomenų rinkimo metodai – jau pilnai integravosi į tiriamuosius tekstus ir priedus. Taip susikaupiama unikali, tematikai aktuali medžiaga. Tačiau vėl grįžtu į mūsų pokalbio pradžią ir noriu paklausti, kokia samprata vadovavaisi kalbindama savo respondentus. Ar siekei fokusuotų, siaurų klausimų, ar atvirkščiai, stengeisi aprėpti platesnius kontekstus? Kas svarbiau ir aktualiau? Plika tiesa yra minėtas faktas kad Tavo daryti interviu, kaip lietuviškos muzikologijos šaltiniai yra dažniausiai cituojama medžiaga tolesniuose tyrimuose. Tai liudija jų vertę.
Visada norisi aprėpti kuo plačiau. Tik tais atvejis, kai kalbamasi kokio stambesnio kūrinio pasirodymo proga, koncentruojamasi labiau. Priklauso ir nuo to ar tai pirmas pokalbis su tuo žmogum ar jau dešimtas. Su Kutavičium parengiau 8 pokalbius, su Katkum – 10, su Balakausku – 11, su Bartuliu – 15. Pagaliau negali tikėtis, kad žmogus išsamiai kalbės apie tai, kas jam neįdomu ar tuo metu neaktualu, nors gal visai tiktų tavo moksliniam darbui.
Atrodo neteisybė kad viešai publikuojamo interviu autorystė priskiriama klausimų kėlėjui (interviuotojui), o ne respondentui, nors didžiąja dalimi kalba būtent jis ir dažniausia cituojamos jo mintys. Taip, interviu procesą dažniausia inicijuoja tas, kuris klausinėja pašnekovą, tačiau, kaip kalbėjome, pačioje procedūroje specifinėmis funkcijomis dalyvauja abu ir sukuria patį fenomeną. Kaip manai, kokia interviu autorystės dalis turėtų būti priskirta Tavo pašnekovams (Kutavičiui, Bajorui, Balakauskui, Bartuliui, Latėnui, Urbaičiui, kitiems)? Juk atsakinėdami į klausimus būtent jie įvardina aptariamo reiškinio įvairaus gylio sluoksnius, dėsto savo partitūrų analizės faktus, deklaruoja taikomas kompozicines technikas, įkontekstina į tendencijas ir pan. Jie išpažįsta savo kūrybos filosofiją ar emocinius potyrius, t. y., jie verbalizuoja interviu centrinę medžiagą.
Ar Tau norėtųsi, kad tie kompozitorių tekstai būtų, bet aš nebūčiau su tuo susijusi? Suprantu kur Tu kreipi. Aš didesnę neteisybę matau kai žurnalistai ar radijo laidų kūrėjai ima tavo suformuluotas išvadas ir pateikia kaip savo ar kaip visuotinai žinomas tiesas, nesivargindami paminėti tų, kurie jas suformulavo. O Tavo noro, kad pokalbio pabaigoje būtų paskelbta kiek procentų kuriam priklauso, manau sunkiai įgyvendinama, nes skelbiamas tekstas ir medžiaga, kuri buvo svarstoma, nėra ta pati. O atsakančiojo asmenybė visada yra svarbesnė, į ją koncentruojamasi, pagaliau jos labui, populiarumui viskas ir vyksta, kartais net padedant formuluoti. Teisybė atsistato, kai Tu cituoji ne mano klausimus, o jų atsakymus. Kartais žymiai greičiau parašytum savo straipsnį (o ir daugiau garbės!), nei parengtum išsamų pokalbį. Bet, jei manai, kad neužfiksuota medžiaga taip ir netaps kultūros kūnu, eini ir darai.
Iš kitos pusės, ar neatrodo, kad interviuotojas ir respondentas pokalbio procese atsiduria skirtingose situacijose. Kompozitoriui tai suteikia puikią galimybę prisistatyti paaiškinti kūrybos esmę, parodyti savo žinias ir kompetencijas, yra ideali platforma savireklamai. Tačiau Blitz, čia ir dabar situacija riboja galimybę į atsakymus sutelkti išankstinį pasiruošimą. Tuo tarpu, iš anksto ruošiami klausimai suteikia privilegiją juos praturtinti įvairias požiūriais. Galbūt tuo grindžiama ir pati interviu esmė bei žavesys?
Ne visai sutinku. Kompozitorius su savo mintimis, siekiais yra visą laiką, o klausinėtojas į kalbinamąjį susitelkia tik ribotą laiką. Tavo mintys labiau tiktų bendresniems, su kitų kūryba ar kitais gyvenio aspektais susijusiems klausimams ar tiems aspektams, kurie autoriui nebuvo aktualūs. Mūsų profesija ne visada palanki mūsų pačių sielos kelionei, nes didelės pagundos nuolat vertinant kitus pernelyg susireikšminti. Tad verta dažniau prisiminti kantrybės, nuolankumo, supratingumo ir panašias dorybes.
Dėkoju už išsamius ir atvirus atsakymus. Įsimintina proga noriu palinkėti toliau išdidžiai nešioti geriausios lietuviškos muzikos klausytojos bei interviu karalienės karūną.
[1] Kalbama apie Rūtos Gaidamavičiūtės straipsnį “Muzikos kritika – iššūkiai ir galimybė susikalbėti“, išspausdintą žurnale „Kultūros barai“, 2024 Nr. 5, psl. 37-44, URL:
https://docs.google.com/viewer?url=http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id207/KB_2024_5_WEB.pdf