Ir sugrįžę, ir neišvykę...
Kartais vis eskaluojama patriotiškumo tema norom nenorom priverčia pamąstyti apie savąsias vertybes – kiek mums patiems svarbi Tėvynė, kiek stiprų ryšį su ja norėtume išlaikyti. Gražesnio gyvenimo beieškant, kartais pasirenkamas svečias kraštas, tačiau ar tai reiškia, kad žmogus praranda patriotizmo „natas“ savyje? XVII „Sugrįžimų“ festivalis, sukviečiantis svetur gyvenančius lietuvių menininkus nors trumpam aplankyti gimtąjį kraštą, buvo dar viena proga pasvarstyti apie žmogaus jungtis su Tėvyne, šiuo atveju – per pasidalinimo prizmę: savo ryšį su gimtine išreikšti pasidalinant svetur įgyta patirtimi, troškimu ją padovanoti tėvynainiams. Kitas klausimas, kiek pozityvi toji patirtis: ar tikrai ten geriau nei čia?
Gegužės 6 d. vakarą Nacionalinėje filharmonijoje vykusio koncerto preliudija buvo pianistės Šviesės Čepliauskaitės atliktas Mykolo Kleopo Oginskio „Atsisveikinimas su Tėvyne“ – žymusis polonezas, renginyje įsimbolinęs šiais metais minimas kompozitoriaus 250-ąsias gimimo metines ir, be abejo, atliepęs festivalio tematiką. Pasak festivalio vadovės Liucijos Stulgienės, „Sugrįžimai“ dėkoja ir sugrįžtantiems, ir neišvykusiems – Š. Čepliauskaitė priklauso pastariesiems, kaip ir koncerte taip pat dalyvavęs bosas Liudas Mikalauskas. Pianistė nostalgišką kūrinį praturtino savo virtuoziška improvizacija, žavėjusia drąsa „paspalvinti“ kūrinį ir lengvu, grakščiu garsu.
Iš sugrįžusiųjų pirmasis scenoje pasirodė fagotininkas Povilas Bingelis, šiuo metu gyvenantis Bazelyje (Šveicarija), grojantis su šio miesto kameriniu bei Ženevos Camerata orkestrais. Gaila, kad šis atlikėjas bendroje koncerto programoje užėmė nežymią vietą, atlikdamas vos tris kūrinius: Olav Bergo „Vertigo“ fagotui solo, Antonio Vivaldi Koncertą fagotui ir styginiams g-moll RV 495 bei Žilvino Smalio Concertino fagotui ir styginiams. Pastarojo kūrinio atlikimas – kartu ir šio opuso premjera. Čilėje gyvenantis Ž. Smalys parašė šią kompoziciją Šveicarijoje reziduojančiam P. Bingeliui, ir džiugu, kad kūrinio premjera įvyko būtent gimtojoje Lietuvoje. Trijų dalių Concertino (dalys Risoluto, Aria ir Presto) – neoklasicistinės manieros, solisto atliktas virtuoziškai, o ypač sužavėjo antroji dalis, kurioje fagotininkas pademonstravo ypač dainingą, ilgai tęsiamą frazuotę, dėl ko ši lėtoji Aria iš tiesų suskambo lyg ištrauka iš operos. Pasigėrėjimą kėlė ir P. Bingelio dinaminis lankstumas. Labai gyvai buvo atliktas A. Vivaldi Koncertas, kuriame, kaip ir Concertino, solistui akompanavo kamerinis orkestras „Modus“, vadovaujamas Roberto Bliškevičiaus. Apskritai šis jaunatviškas kolektyvas, grojęs antroje koncerto dalyje, įnešė energijos po ramios pirmosios dalies, kurioje vyravo lyriški vokaliniai opusai.
Prakalbus apie pačią koncerto struktūrą, vertėtų pateikti kelias pastabas dėl programos sudarymo. Pirmojoje dalyje skambėjo lyrinės kompozicijos (beveik vien vokalinės; instrumentinis intarpas dalies viduryje buvo Marco Alesi atlikti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio preliudai ir ekspromtas), kurių klausant kone pusantros valandos (tiek truko pirmoji renginio dalis), norom nenorom dėmesys vis dažniau nuklysta šalin. Antroji koncerto dalis buvo ne mažiau trumpesnė, tik čia, priešingai, vyravo gyvo charakterio kūriniai. Galbūt reikėjo pasirinkti kontrastingesnes paeiliui einančias kompozicijas ir apskritai pačią programą trumpinti, nes, kaip žinia, kuklumas – ne yda. Tačiau kuklumu nepasižymėjo ir pasirinktų kūrinių stilistika, kurioje vargiai galima įžvelgti kokią nors koncepciją.
Štai mecosopranas Daiva Gedvilaitė (šiuo metu gyvena Vokietije), dominavusi pirmąją koncerto dalį ir tris numerius atlikusi antrojoje dalyje, matyt, norėjo pademonstruoti savo repertuaro stilistinę įvairovę. Solistė atliko margaspalvę programą – nuo klasicizmo iki šių dienų: skambėjo Wolfgango Amadeus Mozarto, Roberto Schumanno, Richardo Wagnerio, Franzo Leháro, Luigi Denza, Astoro Piazzollos, Carlos Guastavino bei Dalios Kairaitytės dainos. Tačiau ar šis stilistinis kaleidoskopas tikslingas? Manau, visiems atlikėjams vertėjo surasti bendrą vardiklį ir programą sudaryti prasmingesnę, nes susidarė įspūdis, kad sumesta tai, kas papuola, negalvojant, kaip tai skambės viso koncerto kontekste. Šiuo atveju visuma kiek priminė chaosą. D. Gedvilaitė – savito tembro solistė, jai dainuojant neretai buvo justi polinkis „nutamsinti“ kai kuriuos tonus nežymiai juos pažeminant intonaciškai, kas suteikė spalvinės įvairovės. Tačiau kiek pritrūko lygesnio balso, gilesnio jo skambesio. Žaismingai nuskambėjo duetas „La ci darem la mano“ iš W. A. Mozarto operos „Don Žuanas“, atlikta kartu su L. Mikalausku. Žinoma, žavesio čia suteikė ir šio atlikėjo charizma. Ne mažiau artistiškai jis atliko ir ariją „Non più andrai“ iš „Figaro vedybų“, tik gaila, kad naudodamas pernelyg daug rubato, ne itin derančio su klasicistinių kūrinių traktuote, nuolat skubindamas tempą, L. Mikalauskas skambėjo visai atskirai nuo jam pritariančio orkestro…
Norėtųsi tikėti, kad ateityje išgirsime daugiau sugrįžtančių tėvynainių – sugrįžtančių pasidalinti sava patirtimi, o taip pat pasisemti jos, kitokios, iš neišvykusiųjų. Džiugu, kad po pasaulį išsibarstę lietuvių menininkai nepamiršta savo gimtojo krašto ir patriotizmą išreiškia pasidalindami savo menu su tautiečiais. Tačiau festivaliui reikėtų palinkėti konceptualesnio požiūrio – ir į programą, ir į atlikėjus, nes atsiradusi „neišvykusiųjų“ kategorija keistokai skamba festivalio kontekste ir vargiai dera su jo idėja.