IR VĖL – APIE MUZIKĄ
Nacionalinis Kauno dramos teatras kasmet prieš šventas šventes žymi Lietuvos teatro gimtadienį. Šiemet -104-tą. Graži kultūros gyvenimui neabejingų verslo žmonių iniciatyva – kuklios išvaizda, bet jau prilygintinos „Auksinio scenos kryžiaus“ reikšmei „Auksinės teatro rūtos šakelės“ (steigėjai ir mecenatai – įmonių grupės „SDG“ vadovai Rūta ir Eduardas Jasai) įteiktos aktorei Jūratei Onaitytei, teatro dekoracijų sustatymo skyriaus vadovui Vytautui Damarackui, dramaturgei Daivai Čepauskaitei ir aktoriui Dainiui Čiučeliui. Pilnutėlė vietinių ir kviestinių inteligentų ir jiems prijaučiančiųjų salė sutiko „rūtelininkus“ ovacijomis ir garsiais teatraliniais šūksmais „bravo!“. Buvo retai kad taip tikra ir smarkiai gera. O muzikalinę dalį užėmė puikus, kitaip, nei daugelis, rusų pianizmo mokyklos neišsižadėjęs pianistas (ir savitas dailininkas) Viktoras Paukštelis, apie kurio rečitalį privalu šioje greitoje recenzijoje tarti keletą žodžių.
Nedidelė, tačiau gerai apgalvota programa – A.Pärto, A.Vivaldi ir F.Chopino kūriniai suskambo labai nelauktai, kitaip, nei mūsų padangėje įpratintai ausiai girdimų štrichų atsklaidomis, O ir pačių kūrinių atranka nustebino dėlionės tvarka, gebėjimu visus trys, labai skirtingus autorius perskaityti „paukšteliškai“, lyg tai būtų viena, didelė, iš skirtingų stilių opusų sudėta siuita. Toks sprendimas byloja apie didžią pianisto drąsą ir pavojų „užsirauti“ ant labai kitaip, nei visi, muziką girdinčios kritikos. Viktoras Paukštelis savo interpretacinėmis savybėmis priminė man garsų kanadietį pianistą Glenną Guoldą, kurio skambinimo maniera dar ir dabar kai kuriuos žinovus „ kaip reikia groti teisingai“ varo į aklagirdį. Pirmiausiai - tobula instrumento pedalizacija, artimo garso išgavimas labai tiksliais pirštų jėgos apskaičiavimais, muzikinių sluoksnių išryškinimas, vienu metu skambant „piano“ ir „forte“ dinamikai, vakarietiškai atlikimo kultūrai būdingas santūrus emocionalumas (gali būti dar mažiau), ir galiausiai – retai pas ką girdimas idealus „ppp“. Žinia, „facebook“ nėra ta erdvė, kur galėčiau leistis į platesnius patirto įspūdžio aptarimus, tačiau pratęsiu - sulaikytas publikos alsavimas bylojo, kad girdima kiekviena nata, kiekvienas štrichas, kiekviena frazė. Net gerai žinomo F.Chopino „Scherzo nr.1 h-moll op.20“ muzika suskambo nelauktai, su gerai pianisto apmąstyta dramaturgija ir toji šiam, iš saloninės muzikos stiliaus bandančiam išsiveržti Chopino kūriniui suteikė gerokai kitokį, ne tik tuometinių salonų publikai nesuprantamą potekstinį muzikos turinį. Dar kartą tą vakarą publikos išskanduoti „bravo!“ ir tauriai pagrota R.Schumanno pjesė bisui užbaigė renginį. Tad belieka džiaugtis teatro vadovų skoniu, pakvietus rečitaliui pasaulyje pastebėtą ir labai palankiai priimamą pianistą Viktorą Paukštelį.
Išlaikant pasakojimo apie teatro gimtavakario turinio muzikinę ABA formą, pažymėsiu dar vieną iniciatyvą - verslininkus jungianti asociacija „Nacionalinio Kauno dramos teatro klubas“ dviem jauniems ir aktyviems teatro žmonėms - Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorei Miglei Navasaitytei bei kultūros projektų ir turizmo vadybininkei Rūtai Malaškevičienei įteikė materialiai turiningus „Metų proveržio“ prizus.
CODA. O Viktoro Paukštelio verta klausytis ir jo soliniuose koncertuose, nors jis ir nėra jokių LT valstybinių premijų laureatas.