Irina Gorin: „Laisvė prie fortepijono nėra atsitiktinė“

Pokalbis su pianiste ir pedagoge Irina Gorina apie pirmąsias fortepijono pamokas, vaizduotę ir muzikinį savarankiškumą

Kaip nuo pirmųjų fortepijono pamokų ugdyti vaiko klausą, vaizduotę ir norą muzikuoti? Pianistė ir pedagogė Irina Gorin šiuos klausimus nagrinėja savo darbe ir pradedantiesiems skirtoje knygų serijoje „Tales of a Musical Journey“. Pokalbyje su Agne Urbutiene ji pasakoja apie disciplinos ir kūrybinės laisvės ryšį, mokytojo atsakomybę bei konkursų vietą jaunojo muzikanto gyvenime.

Vaizduotė ir emocinis ryšys su muzika jūsų pedagoginėje filosofijoje užima svarbią vietą. Kodėl, jūsų manymu, šiandien tai ypač aktualu?

Šiandien vaikai auga apsupti ekranų ir greitų pramogų. Jie įpratę prie jau sukurtų vaizdų ir istorijų, todėl rečiau tenka patiems įsivaizduoti ir fantazuoti. Kai vaikas atsisėda prie fortepijono, o mes kalbame tik apie natas, ritmą ir rankų padėtį, pamoka gali priminti dar vieną užduotį. Tačiau paprašius įsivaizduoti vaikštantį lokį ar skrendantį paukštį, įsitraukia visas jo kūnas ir protas. Mokymasis tampa žaidimu.

Muzikuodamas vaikas gali pats susikurti ištisą pasaulį – istoriją, jausmą, personažą. O emocinis ryšys skatina vis sugrįžti prie fortepijono. Vien taisyklingai spausti klavišus nepakanka, kad norėtųsi groti. Kai muzika tampa paties vaiko patirtimi, mokytis norisi todėl, kad tai teikia džiaugsmą.

Ką svarbiausio apie vaikų santykį su muzika supratote per ilgametę pedagoginę veiklą?

Karjeros pradžioje daugiausia dėmesio skyriau disciplinai ir technikai. Dabar matau, kad vaikai dažnai geriausiai mokosi tada, kai jaučiasi saugūs, yra padrąsinami ir gali laisvai tyrinėti. Tai viena priežasčių, paskatinusių sukurti „Tales of a Musical Journey“. Norėjau padėti vaikams pajusti, kad muzika gali būti gyva, asmeniška ir prasminga.

Kokią pirmąją muzikinę patirtį norėjote suteikti pradedantiesiems savo knygų serija „Tales of a Musical Journey“?

Norėjau, kad mokymasis groti fortepijonu nuo pat pirmos pamokos būtų muzikalesnis ir vaizdingesnis, kad vaikai pasijustų patekę į garsų, istorijų ir atradimų pasaulį.

Man buvo svarbu suteikti jiems džiugią ir įkvepiančią pirmąją patirtį prie fortepijono. Siekiau, kad kartu su gera technika jie ugdytųsi smalsumą, gebėjimą klausytis, kūrybiškumą ir meilę muzikai. Kai vaikas pajunta emocinį ryšį su tuo, ką groja, mokymasis tampa daug gilesnis ir džiaugsmingesnis.

Kaip ugdote mokinių gebėjimą muzikuoti laisvai ir išraiškingai?

Pirmiausia stengiuosi sukurti aplinką, kurioje vaikas nebijotų ieškoti, klysti ir atrasti. Man labai svarbus asmeninis ryšys su mokiniu. Atsiradus pasitikėjimui, galiu skatinti jį įdėmiai klausytis, formuoti frazes ir pačiam priimti muzikinius sprendimus. Laisvė prie fortepijono nėra atsitiktinė – ji išauga iš tvirtų pagrindų, aiškių gairių ir erdvės kūrybiškumui.

Pasitelkiu istorijas, vaizdus ir klausimus, kurie kviečia mokinius mąstyti plačiau, nei reikalauja natų tekstas. Kai jie gali muziką girdėti, jausti ir įsivaizduoti, jų grojimas tampa natūralesnis ir išraiškingesnis.

Ar šiandienos vaikai mokosi kitaip nei ankstesnės kartos? Kaip keičiasi mokytojo vaidmuo?

Manau, kad taip. Jie labiau įpratę prie greitai pasiekiamos informacijos, vaizdų ir technologijų, todėl daugeliui svarbios interaktyvios, lanksčios, jų poreikiams pritaikytos pamokos.

Mokytojas turi gebėti išklausyti ir padėti kiekvienam vaikui išlikti smalsiam bei kūrybingam. Man mokymas vis labiau siejasi su prasmingos patirties kūrimu.

Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp disciplinos ir įkvėpimo?

Keliant aukštus reikalavimus ir kartu palaikant bei padrąsinant mokinį. Disciplina suteikia kryptį, o įkvėpimas – norą jos laikytis.

Svarbu taisyti klaidas neatimant motyvacijos ir vadovauti neperimant visos kontrolės. Aiškūs lūkesčiai, ramus kartojimas ir apgalvotas grįžtamasis ryšys suteikia mokymuisi nuoseklumo, o istorijos, vaizduotė ir muzikiniai atradimai palaiko pamokos gyvybingumą. Jausdami pagarbą, mokiniai labiau linkę stengtis ir ieškoti savitos raiškos.

Geriausiose pamokose disciplina ir įkvėpimas papildo vienas kitą.

Kokią problemą dažniausiai pastebite šiuolaikiniame muzikiniame ugdyme?

Pernelyg didelį dėmesį greitiems rezultatams. Kartais jis užgožia paties vaiko augimą. Vaikai groja norėdami išvengti klaidų ar įtikti suaugusiesiems, o muzikavimo džiaugsmas lieka nuošalyje.

Daugelyje Vakarų šalių problema tampa ir ribotas pamokų laikas. Fortepijonui dažnai skiriama vos 20–30 minučių per savaitę, o atskirų muzikos teorijos ar istorijos pamokų nėra. Taip vaikas gali išmokti paspausti tinkamus klavišus tinkamu metu, bet nesusikurti artimesnio santykio su muzika.

Manau, vaikams reikia daugiau laiko. Todėl mokinius priimu tik tuomet, jei jie gali lankyti dvi valandos trukmės pamokas per savaitę. Net ir tada jaučiu, kad turėdama daugiau laiko galėčiau geriau padėti jiems augti.

Ar klasikinės muzikos konkursai padeda jauniems muzikantams tobulėti, ar gali trukdyti formuotis savitai meninei asmenybei?

Konkursai gali ir padėti, ir trukdyti. Viskas priklauso nuo jų vietos ugdymo procese. Sveika konkurencija gali motyvuoti, ugdyti atsakomybę, ištvermę, gebėjimą susitelkti ir suteikti aiškų tikslą.

Tačiau konkursui tapus pagrindiniu sėkmės matu, jauno muzikanto meninė raiška gali susiaurėti. Tuomet jis ima galvoti tik apie nepriekaištingą atlikimą, lyginimąsi su kitais ir pergalę, mažiau dėmesio skirdamas savam skambesiui ir bendravimui su klausytoju.

Konkursas turi būti priemonė, o ne tikslas. Jaunas muzikantas geriausiai auga tada, kai disciplina ir meniškumas ugdomi kartu, o mokytojas individualumą vertina taip pat, kaip pasiekimus.

Kas jums yra gražaus fortepijono garso pagrindas – technika, klausymasis, vaizduotė?

Visų šių dalykų visuma. Technika suteikia rankoms laisvę, klausymasis formuoja skambesį, o vaizduotė suteikia garsui prasmę ir gyvybę.

Gražų garsą kuria kartu veikianti klausa, protas ir širdis. Kai mokinys atidžiai klausosi ir įsivaizduoja muzikos spalvą ar charakterį, jo skambesys tampa asmeniškesnis ir išraiškingesnis.

Ką, be muzikinių įgūdžių, svarbiausia perduoti jaunam žmogui per fortepijono pamoką?

Meilę klasikinei muzikai. Vaikas gali išmokti natas ir ritmą, tačiau džiaugsmas, smalsumas ir asmeninis ryšys su muzika gali išlikti visą gyvenimą.

Svarbu ugdyti ir pasitikėjimą savimi, kantrybę, įprotį dirbti apgalvotai. Muzika moko klausytis, bandyti dar kartą – tai praverčia ir kitose gyvenimo srityse.

Norėčiau, kad pamokoje vaikas pajustų, jog jo mintys svarbios. Kviesdami mokinius mąstyti, įsivaizduoti ir išreikšti save, padedame jiems tapti atviresniems ir kūrybingesniems.

Ką klasikinė muzika gali pasiūlyti šiandienos greitai besikeičiančiam pasauliui?

Progą sulėtinti tempą, įsiklausyti ir pajusti tai, kas išlieka. Ji suteikia laiko apmąstymams, ramybei ir emociniam ryšiui.

Jaunam žmogui klasikinė muzika gali padėti patirti grožį ir tęstinumą, pajusti ryšį su tuo, kas pranoksta šią akimirką. Ji primena, kad ne viskas, kas vertinga, pasiekiama iš karto. Kai kuriems dalykams reikia kantrybės, klausymosi ir laiko.

Prie kurių kompozitorių nuolat grįžtate ir kaip mokytoja, ir kaip pianistė?

Prie Bacho, Mozarto, Beethoveno, Chopino, Rachmaninovo ir daugelio kitų. Jų kūryba suteikia mokiniams tvirtą muzikinį pagrindą, atveria raiškos galimybes ir skatina giliau suprasti muziką.

Kuo dažniau prie šių kompozitorių grįžtu, tuo daugiau atrandu. Tačiau mėgstu pažinti ir naujus kūrinius bei kompozitorius. Tai padeda išvengti mokymo rutinos ir kiekvienam mokiniui atrasti jam tinkamą muziką.

Kaip laikui bėgant keitėsi jūsų pačios santykis su muzika?

Muziką visada mylėjau. Keitėsi mano skonis, skirtingais gyvenimo etapais traukė vis kiti stiliai ir kompozitoriai. Dėl to mano santykis su muzika tapo turtingesnis.

Mėgstu mokytis naujų kūrinių ir atrasti naujus kompozitorius, ypač kartu su mokiniais. Tai vienas mokymo džiaugsmų – dalydamasi muzika pati ją vis iš naujo atrandu.

Kas šiandien jums teikia daugiausia prasmės muzikoje ir pedagogikoje?

Matyti, kaip mokiniai auga ir kaip muzikantai, ir kaip žmonės. Kaip jie tampa labiau pasitikintys savimi, savarankiškai mąstantys, gebantys išreikšti tai, ką jaučia.

Man svarbu ir dalytis žiniomis su mokytojais. Per juos galiu pasiekti daugiau mokinių, nei dirbdama vien savo studijoje. Ši galimybė man yra viena prasmingiausių pedagoginio darbo pusių.

Ką patartumėte jaunam mokytojui, tik pradedančiam dirbti su vaikais?

Kasdien mokytis iš kolegų, mokinių, savo mokytojų ir patirties. Darbas su vaikais reikalauja kantrybės, lankstumo ir smalsumo, todėl svarbu išlikti atviram.

Taip pat patarčiau pačiam toliau groti, pažinti daugiau muzikos, o prieš skiriant kūrinį mokiniui – jį išstudijuoti. Gerai išmanydamas kūrinį, mokytojas gali padėti vaikui giliau jį suprasti ir atlikti.

Atidžiai klausykitės, būkite geranoriški ir neskubinkite mokymosi. Vaikai geriausiai mokosi tada, kai jaučiasi saugūs, suprasti ir padrąsinami. Nuolat besimokantis mokytojas auga kartu su jais.

Ką muzika reiškia jums asmeniškai?

Muzika yra mano gyvenimo palydovė. Grožio, paguodos, iššūkio ir džiaugsmo šaltinis, padedantis giliau suprasti save ir kitus žmones.

Ačiū už pokalbį.

Abstract
This interview with pianist and educator Irina Gorin, conducted by Agnė Urbutienė, explores how early piano instruction can foster musical expression, imagination, and independence. Drawing on her teaching experience and her method book series, Tales of a Musical Journey, Gorin discusses the relationship between technical foundations, attentive listening, and emotional engagement. She reflects on balancing discipline with encouragement, the role of competitions in young musicians’ development, and the importance of adapting lessons to individual needs. Throughout the conversation, she emphasizes trust, curiosity, and lifelong learning as foundations for a lasting relationship with music.