Iš ketvirtosios dimensijos

Gegužės 28 d. 19 val. Organum koncertų salė taps vieta, kur, regis, kažkas įvyks. Bet galbūt jau įvyko? Ar jau girdime šio koncerto aidą, ar dar tik girdėsime? Kažkur tarp šių aido sluoksnių nuvilnija Antano Škėmos mintynė, vedanti trimitininką Dovą Lietuvninką ir pianistę Kamilę Zaveckaitę į erdvę, kurioje garsas dar nėra galutinai apsisprendęs ar verta būti. O gal visgi išeiti?

„Iš ketvirtosios dimensijos“ - tai ne tiek koncertas, kiek būsena, į kurią patenkama per mažą plyšelį tarp ambientinių garsų. Čia Andriaus Šiurio, prieš kelias dienas mus palikusio Felikso Bajoro, Vidmanto Bartulio, Somei Satoh, Šv. Hildegardos Bingenietės ir kitų kompozitorių muzika skleidžiasi tarsi per miglą, kur trimitas ir ketvirtatonis trimitas praranda įprastą kryptį, fortepijonas tampa aidu, vargonai - lėtu kvėpavimu, o elektronika - sunkiai apčiuopiama erdve. Gal kiek nejauku, sakysite? Nes kompozicijos čia ne tiek vystosi, kiek tirpsta - šviesa nuolat persilieja į tamsą, o visa, kas pažįstama, ima slysti iš rankų. Ir kai viskas nutyla, visgi lieka ne tyla, o klausimas - ar kas nors čia apskritai skambėjo? Ar kas nors čia išties buvo?

,,Ir vieną kartą, argi reikia kartoti,

Kad nebeurgs pasenę šaldytuvai,

Kad mylimosios pirštai nevaikščios jo pašiurpusia oda,

Kad vorai apglėbs muses tinkluose,

Kad paskutinė kometa pražudys akmeninę uodegą.

Ir teliks išblizgintų kaulų vaikiškas tyrumas

Ir neplautų lėkščių keraminis purvas.

Ir teliks prisiminimas - visa jau pamiršta, -

Ir dievai supus savo sostuose.

Ir nebebus manęs,

Ir nebebus jūsų.'' - Antanas Škėma