Iš praeities reikia mokytis. Prisiminimai apie Filharmonijos meno vadovą kompozitorių Rimvydą Žigaitį
Pirmas ir lemtingas susitikimas su kompozitoriumi, pedagogu, Lietuvos muzikinio gyvenimo organizatoriumi Rimvydu Dionizu Žigaičiu (1933–2010) įvyko 1957-aisiais. Kai baigiau Panevėžio septynmetę muzikos mokyklą, Vytauto Mikalausko fortepijono klasę, Vilniaus specialiajai vidurinei muzikos mokyklai (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) vadovavusi Veronika Fakejevaitė buvusiam J. Miltinio teatro studijos kolegai, aktoriui ir režisieriui Jonui Aleknai pasiūlė dukrą atvežti į Vilnių.
Į Vilnių atvažiavome paskutinę rugpjūčio savaitę. Mokykloje, kuri tuomet buvo Lietuvos konservatorijos rūmuose (tada Lenino prospekte), mokytojai Olgai Šteinberg grojau Bachą, Čaikovskį... Pedagogei patiko, sakė galėsianti priimti į savo klasę, tačiau reikia, kad tam pritartų kuris nors solfedžio mokytojas. Laimė, tuo metu mokykloje užduotis mokiniams ruošė jaunas mokytojas Rimvydas Žigaitis, ir jis, direktorės paprašytas, patikrino mano solfedžio, harmonijos žinias. Pasirodė, kad mokyklos reikalavimus tenkinu, tad buvau priimta.
Į klasę mokytojas Žigaitis įžengdavo kiek spyruokliuojančia eisena. Pro langą suspindus saulei, jo plaukai imdavo žibėti rudeninio klevo lapo spalva. Neatrodė, kad gyventų prabangiai. Ir iš kur antrą dešimtmetį po karo galėjo būti prabanga!
Tais laikais muzikos mokyklos klasės būdavo nedidelės, mūsiškėje mokėmės devyniese. Pamokoje mokytojas galėdavo paklausinėti kiekvieną. Solfedžio valandos būdavo ramios, sakytumei, šeimyniškos. Viską spėdavome: parašyti diktantą, pasolfedžiuoti, pasitikrinti namų darbus, išklausyti ir pasiaiškinti naujas užduotis. R. Žigaitį atsimenu tik sėdintį – prie staliuko arba prie klasėje stovėjusio pianino. Kalbėdavo visai ne „mokytojiškai“, greičiau tėviškai, negarsiai.
Įdomiausi būdavo mokytojo nukrypimai nuo dėstomos medžiagos. Mums pagrodavo naujų savo kūrinių fragmentų, prisimenu „Vaisių dainelę“ (ž. Kosto Kubilinsko), „Dainelę apie riešutus“ (ž. A. Matučio). Jau vėliau Filharmonijos solistai jas dainuodavo koncertuose mažiesiems. Pagrodavo Sonatinos fortepijonui ištraukų, padainuodavo „Vaikystės“ melodijų. Atsiverčiau Lietuvos muzikos informacijos centro pateikiamą R. Žigaičio kūrybos sąvadą, tačiau jame ne visi kūriniai. Kad ir gražūs muzikos birbynei puslapiai, inspiruoti vėlesnio bendradarbiavimo su birbynininkais Romualdu Apanavičiumi, o ypač su Antanu Smolskumi. Juose ryški nostalgiška tėviškės gaida.
Apie praeitį mokytojas fragmentiškai papasakodavo ir mums. Įspūdingiausi epizodai susiję su mažo berniuko vargonavimu Kazlų Rūdos bažnyčioje. Juk tada kojomis nesiekė pedalų! Ir į Vilniaus muzikos mokyklą nepriėmė mokytis vargonuoti – dar per jaunas. Gal mokytojo pasakojimai apie vargonus, galingą instrumentą, buvo padarę įspūdį, nes 1962 m. prof. Leopoldui Digriui konservatorijoje atkūrus Vargonų katedrą, mūsų klasės pianistės Laisvė Paškevičiūtė, Giedrė Lukšaitė ir aš į ją ir patraukėme. Tačiau minėtame sąvade fiksuojamas tik R. Žigaičio iškilmingas Allegro festivo vargonams. Ne tas buvo metas... Iš jo pasakojimų „pažinome“ Konradą Kavecką. Jau vėliau R. Žigaitis savo pagarbą vargonams ir vargonininkams išreiškė su L. Digriu organizuodami vargonų muzikos festivalius, sekmadieninius vargonų ir chorinės muzikos koncertus sausakimšoje tuometėje Paveikslų galerijoje (Arkikatedroje bazilikoje).
Didžiuodamasis pasakodavo apie studijas 1952–1957 m. garsiojoje Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijoje, profesoriaus Aleksandrovo klasėje, apie profesinės meistrystės ugdymą ir savotišką to dešimtmečio laisvę kurti. Išgirdome iškilių atlikėjų, kuriuos mūsų mokytojui tekdavo išgirsti koncertų salėse, pavardes. Vėliau ne vieną jų girdėjome grojantį Filharmonijoje.
Jau studijuodamas R. Žigaitis išbandė vadybininko gebėjimus. Sakė, kad norėjo suburti nuo Lietuvos nutolusius jaunuolius, „juos apsaugoti nuo nostalgijos“. Sukurti galimybę vienas kitam padėti net ūkiniais klausimais, pasidalinti kartais sulaukiamu lietuviškų lašinukų bryzu... Jis telkė Maskvoje gyvenančius lietuvius ir lipdė studentų dainų ir šokių ansamblį. Gal Vlado Bartusevičiaus populiarinamas, vis reikšmingiau visuomenėje pasirodantis Vilniaus universiteto studentų liaudies dainų ir šokių ansamblis buvo savotiškas vedlys? Jį žavėjo šio ansamblio entuziazmas ir ruošiamos programos. Tačiau kurti jam nepradėjo. Vis rutuliojosi muzikos birbynei idėjos, ateities kartoms paliko gražių raliavimų...
Žigaičio kūrybos mano mokykliniais metais leitmotyvu tapo pradėta kurti opera „Konradas Valenrodas“. Tikriausiai vieninteliai būsime girdėję mums demonstruojamus vis naujus jos fragmentus. Jau studijuodama sutikusi savo mokytoją vis paklausdavau: „Kaip gyvena Konradas Valenrodas“?“ Gaila, kad operos fragmentai neatsispindėjo bent baigtinėse smulkios formos kompozicijose.
Visų specialybių mokiniai dainuodavo Antano Jozėno vadovaujamame mokyklos chore, su juo net Valstybinės filharmonijos salėje esame atlikę R. Žigaičio kantatą „Keliai“ (V. Reimerio tekstas).
1961 metais R. Žigaitis sukūrė labai simpatiškus šešis preliudus fortepijonui. Vieną dieną mano specialybės mokytoja O. Šteinberg atnešė jų rankraštį į pamoką. „Duodu tau savarankiško darbo užduotį. Pasirink du preliudus ir paruošk egzaminui“. Užduotis buvo netikėta ir labai maloni – pirmą kartą pagroti naujus čia pat vaikščiojančio kompozitoriaus kūrinius! Mano interpretacija mokytoja liko patenkinta, kaip ir į klasę pakviestas autorius. Tuos du preliudus groju iki šiol. Jie skambėjo Čekoslovakijoje, tarptautinėje jaunimo stovykloje (1963 m.), Suomijoje (1965 m.), Odesoje (1972 m.), daugybę kartų – Lietuvos mokyklose. Šis ciklas plačiau buvo girdimas Jurgio Bialobžeskio koncertuose.
Kurį laiką dirbau Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos katedroje koncertmeistere, tačiau katedra buvo iškelta į Klaipėdą. Jau turėjau šeimą, tad pasiūlymo vykti į pajūrį atsisakiau. Su R. Žigaičiu net keletą metų dirbome po vienu stogu, bet susitikę tik persimesdavome keliais žodžiais. Staiga sulaukiau jo skambučio. Dabar, jau būdamas Filharmonijos meno vadovu, pasiūlė ateiti dirbti koncertmeistere. Vadinasi, mane stebėjo ir Pedagoginiame institute.
Nuėjau apsižiūrėti. Koncertmeisteriai privalėjo dirbti su esamais solistais, palikimu iš pirmojo pokario dešimtmečio, ir kiekvieną mėnesį dviem savaitėms vykti į gastroles po Lietuvą. Tai buvo neįmanoma, nes mes su vyru patys vieni auginome vaikus. Tačiau man rado redaktoriaus etatą – turėjau koordinuoti solistų veiklą. Pradėjau analizuoti jų darbą ir mane pašiurpino „tarybinių dainų“ repertuaras bei vargšų atlikėjų betikslis gainiojimas po Lietuvą. Edukaciniai koncertai, vadinamieji koncertai-paskaitos, vykdavo chaotiškai, mokyklos skųsdavosi atlikėjų chaltūromis, atmestiniu požiūriu į mokinių muzikinį ugdymą.
Naujõs Filharmonijos vedlių kartos asmenybės – Dainius Trinkūnas, Rimvydas Žigaitis, Pinchosas Mendelsonas – kaupė meno vadybos, administravimo, ūkio, finansų valdymo patirtį. Sutartinai buvo kuriama terpė, kurioje menininkai galėjo skleisti savo talentą, bręsti scenoje. Jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje pradėjo pastebimai keisti šios koncertinės organizacijos vertybinius kriterijus.
Kartu su R. Žigaičiu klausydavome jaunų solistų pasirodymų, dalyvaudavome perklausose. Kai kurie jų tapo ilgamečiais Filharmonijos solistais (Regina Maciūtė, Irena Argustienė-Laurušienė, Genovaitė Jasiūnaitė ir kiti). Kolegiškai koordinuodavome darbus. Daug dabar žinomų ir jau nebegrojančių instrumentininkų savo repertuarą, jo interpretaciją patikrindavo kryptingai rengiamuose koncertuose. Formavosi nauji ansambliai (V. Dapkutės (fortepijonas), P. Juodišiaus (smuikas), A. Palšausko (violončelė) trio, G. Dalinkevičiaus (smuikas) ir J. Kurausko (gitara) duetas, simfoninio orkestro artistų pučiamųjų kvintetas ir kt.). Daugeliui muzikantų ir duonos kąsnis tapo sotesnis.
Su konservatorijos Muzikos istorijos katedros vedėju prof. Juozu Gaudrimu aptardavome koncertams siūlomų lektorių muzikologų kandidatūras, svarstėme galimybę patvirtinti lektoriaus praktikos valandas. Filharmonijoje pradėjusius dirbti žmones tekdavo stebėti paskaitų, koncertų metu, J. Gaudrimui referuoti apie problemas.
Esu dėkinga šioms šviesioms asmenybėms, kurios leido fantazuoti, bandyti, fiksuoti tai, kas pasiteisina. Ėmiausi kurti edukacinę muzikinio ugdymo sistemą, tad buvau komandiruojama į Estiją, Latviją, Ukrainą, Rusiją dalyvauti estetinio, muzikinio ugdymo konferencijose, vaikams skirtose muzikos šventėse. Reikšminga pažintis buvo su Poznanės filharmonijos edukacine veikla „Pro Sinfonika“.
Sistemą kūriau apibendrindama visas praktikas. Buvo leista suformuoti darbščią, išmoningą Muzikos vaikams ir jaunimui skyriaus komandą (Birutė Urbonienė, Irena Jurevičienė, Renata Šernaitė, Antanas Ignatavičius, talkindavo režisierė Nijolė Krotkutė, aktorė Eugenija Jankutė, administratoriai Jonas Vareika, Julius Urbonavičius, Bronius Mitkevičius ir kt.). Pirmiausia buvo sutvarkyti gastrolių grafikai, etatiniai solistai galėdavo savo mėnesio normą (15 koncertų) įvykdyti per savaitę. Likdavo laiko ruošti repertuarą, repetuoti naujus kūrinius ir... pasirūpinti šeimomis. Taip tvarkydamiesi galėdavome pakviesti daugiau ir įvairesnių atlikėjų, nes skirtingo amžiaus vaikams mokyklose reikėdavo surengti tris arba šešis koncertus per metus, kad jie pagal muzikos dalyko kursą išgirstų gyvą muziką: dainuojančiųjų balsus, medinius, varinius, styginius instrumentus. Kiekvieną mėnesį tikslinėms vaikų amžiaus grupėms suorganizuodavome po 50 ir daugiau koncertų, mokyklos laukdavo ir švenčių, per kurias Filharmonijos salėje išgirsdavo ypatingas programas. Susiklostė geri dalykiniai ryšiai su Švietimo ministerija (talkindavo puikiai muzikos dalyko situaciją mokyklose koordinavęs inspektorius Antanas Gradeckas), profesinių mokyklų koordinatoriumi dainininko Vaclovo Daunoro broliu Pauliumi, Kultūros ministerijoje išspręsdavome vaikams skirtų mūsų užsakomų naujų kūrinių finansavimo problemas.
Negaliu nesipiktinti V. Gerulaičio nuolatiniu profesinių technikos mokyklų moksleivių niekinimu. Jau ne vienoje televizijos laidoje jie buvo apšaukti ne tik chuliganais, bet ir banditais, „kurių vieta kalėjime“... Tai tikrai ne R. Žigaičio pozicija. Jis gerbė visus klausytojus ir siekė jų tobulėjimo. Pavyzdžiui, dviejose Klaipėdos profesinėse mokyklose po Filharmonijos koncertų ciklo atsirado norinčių mokytis muzikos.
Be abejo, profesinėse technikos mokyklose būdavo sunkiausia. 62 mokyklų lankymas šešis kartus per metus būdavo iššūkis, tačiau ir būtinybė labiausiai apleistiems vaikams suteikti galimybę pamatyti kitokio pasaulio spindulį. Tokia buvo mūsų komandos misija, kurią meno vadovas, direkcija ir Kultūros ministerijos Meno reikalų valdyba visada rėmė. Tai buvo svarbu, nes gimė daug naujų, tikslingai sukurtų kūrinių, į muzikinio švietimo sistemą stengtasi įtraukti ne tik jaunus atlikėjus, suteikiant jiems scenos erdvę, bet ir juos ruošiančias mokymo įstaigas.
Visas didžiulis muzikos edukacijos darbas buvo paliktas Muzikos vaikams ir jaunimui skyriui. Norėjome įsteigti Vaikų ir jaunimo filharmoniją, ministerijai jau buvau pateikusi galimybių studiją, tačiau R. Žigaitis tuo nebuvo suinteresuotas. Teko kuriam laikui palikti Filharmoniją, mūsų ryšiai su R. Žigaičiu ilgam nutrūko.
Nežiūrint asmeninių peripetijų, apie R. Žigaitį – Filharmonijos meno vadovą – galiu pasakoti daug. Planuojamu ir vykdomu edukaciniu darbu jis domėjosi vertindamas Filharmonijos solistų užimtumą koncertuose (nuo to priklausė jų uždarbis) ir naujų programų vaikams, moksleiviams meninį lygį. Jokie politiniai, ideologiniai reikalavimai programoms nebūdavo keliami. Pats procesą „ideologizuodavo“ pagal tam tikro meto reikalavimus – juk nuo to priklausydavo finansavimas. Koncertų ciklo preambulėje įrašydavo: skiriama kuriam nors partijos suvažiavimui, V. Lenino jubiliejui, darbininkijai ir panašiai. Bet visi kriterijai buvo skirti meniškumui vertinti.
Ypatingą dėmesį R. Žigaitis skyrė muzikos mokykloms, į jas atlikėjus siųsdavo su solidesnėmis programomis. Jos, turėjusios nedideles sales, tačiau gerus fortepijonus, tapo savitomis miestelių koncertų menėmis, kuriose reguliariai vykdavo koncertai. Rokiškio, Kupiškio, Biržų, Pasvalio, Anykščių, Jonavos, Ignalinos, Marijampolės (tuomet – Kapsuko), Mažeikių, Plungės, Tauragės, Jurbarko, Kėdainių, Ukmergės, Kuršėnų muzikos mokyklose savo programas pristatydavo visi Filharmonijos kameriniai kolektyvai, žinomi Lietuvos atlikėjai.
Aštuntame dešimtmetyje kas pusmetį valandos rečitalį pateikdavo tuo metu dar Lietuvoje gyvenusi etatinė Filharmonijos solistė pianistė Estera Elinaitė, ji bendraudavo su muzikos mokyklų mokytojais. Nuolat jose lankydavosi smuikininkas Raimundas Katilius ir pianistė Larisa Lobkova. Su meno vadovu būta diskusijų dėl mažiesiems klausytojams skiriamų sudėtingų programų. Tačiau jis sakydavo: „Kad ir maži, tačiau tegul klauso gerų atlikėjų kokybiškai pateikiamos puikios muzikos.“ Mokytojai likdavo labai patenkinti, o su bruzdančiais vaikais aiškindavosi patys. Žinoma, kiekvieną kartą atliekamus kūrinius kas nors – atlikėjas arba muzikologas – pristatydavo, populiariau paaiškindavo. Kvartetai grodavo Beethoveno, Haydno, Čiurlionio, Naujalio, Ravelio kūrinius, R. Žigaitis prie jų derindavo ir solistų pasirodymus. Puiki buvo M. K. Čiurlionio kvarteto programa, kurioje skambėjo Claude´o Debussy kvartetas ir Reginos Maciūtės atliekama jo vokalinė muzika. Pavyzdžių galėtų būti daug.
Moksleiviams, regionų žmonėms R. Žigaitis siekė parodyti kuo daugiau kompozitorių kūrybinių portretų. Savo taip pat. Jo kūrinių buvo parengę vokalistai V. Daunoras, R. Maciūtė, V. Prudnikovas, D. Sadauskas, birbynininkai A. Jonušas, A. Smolskus, K. Mikiška ir kiti. Koncertuose solistams pats akompanuodavo, kalbėdavo.
R. Žigaičio noras direktoriauti (1975–1978 m.) nepasiteisino: gal stigo ūkininkavimo patirties, diplomatijos, gebėjimo lanksčiai valdyti finansus. Jis buvo menininkas, tikras koncertinės įstaigos meno vadovas: išmanė muziką, atlikėjų meną, sekė mūsų jaunų menininkų raidą, mokėjo įsiklausyti į jų pageidavimus, žinojo, kaip derinti programą, kurti jos dramaturgiją. Tiesa, meno vadovo užsispyrimas kartais sukeldavo ir konfliktų.
Jo darbas buvo nuolatinės koncertų ciklų turinio, išdėstymo geografiškai, atlikėjų įvairovės dermės paieškos. Štai 1986 m. Kuršėnų muzikos mokykloje vasario, kovo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais R. Žigaitis suplanavo tokį koncertų sezoną: Liudos ir Kęstučio Grybauskų fortepijoninis duetas, styginiai duetai ir trio, koncertas-susitikimas su kompozitoriumi Valentinu Bagdonu, Jaunųjų respublikos atlikėjų festivalio dalyvių, taip pat akordeonininkės Zitos Abramavičiūtės, smuikininko Raimundo Katiliaus koncertai. Analizuojant programas akivaizdu, kad Filharmonijos meno vadovas žinojo, jog toje muzikos mokykloje daugiausia vaikų mokosi fortepijono ir akordeono klasėse. Mažųjų lūkesčius atlieps V. Bagdono programa, o į koncertus ateisiančiai vietos inteligentijai svarbu išgirsti ryškiausius Lietuvos menininkus, tad grieš R. Katilius. Plungės muzikos mokykloje tais pačiais mėnesiais buvo surengti smuikininkės Ingridos Armonaitės ir pianistės Larisos Lobkovos, klarnetininko Algirdo Budrio ir pianisto Povilo Stravinsko, Filharmonijos simfoninio orkestro artistų pučiamų kvinteto, kanklininkės Linos Naikelienės, birbynininkų Antano Smolskaus, Kastyčio Mikiškos, Romualdo Apanavičiaus ir dainininkės Sigutės Trimakaitės koncertai, patrauklus susitikimas su kompozitoriumi Algimantu Bražinsku ir jo muziką atliekančiais solistais.
Galėtume minėti daug Lietuvos atlikėjų, išaugusių tų dešimtmečių Filharmonijoje. Nekalbant apie visada koncertams estradą turėjusius Vaclovą Daunorą, Giedrę Kaukaitę, Gražiną Apanavičiūtę, Gehamą Grigorianą, R. Katilių, P. Stravinską, A. Smolskų, Grybauskų fortepijoninį duetą, scenoje brendo Vladimiras Prudnikovas, Regina Maciūtė, pianistas Robertas Bekionis, obojininkas Juozas Rimas, klarnetininkas Algirdas Budrys, smuikininkai Robertas Butvila, Ingrida Armonaitė, Audronė Vainiūnaitė ir kt.
Šiandien jauni muzikai – bėdžiai. Nebėra Menininkų rūmų, jaunas žmogus scena rūpinasi pats. Kas kaip sugeba. „Užsiraukė“ nebefinansuojami svarbūs Muzikų rėmimo fondo „Sugrįžimai“, greitai nebepažinsime po pasaulį išsiblaškiusių jaunų, perspektyvių ir net reikšmingą karjerą užsienyje kuriančių Lietuvos menininkų. O mokyklas baigę jaunuoliai nustemba išgirdę, kad dainininkas gali dainuoti be mikrofono. Dauguma nėra matę „gyvų“ instrumentų, orkestras jiems kelia šiurpą. Apie vaikų estetinį auklėjimą, deja, nebekalbama, muzikos, kitų menų pamokos mokyklose vyksta pasirinktinai, neprivalomai, didėja beklausių armija, nunykę vaikų chorai. Atsakingoms ministerijoms problema tapo nebesuprantama, daug dešimtmečių Švietimo ministerijoje meninio ugdymo mokyklose niekas nebekuruoja. Patiems mokytojams, profesoriams kultūra tapo tolima ir nepažįstama planeta.
Daug dėmesio R. Žigaitis skyrė Marijampolės (tuomet Kapsuko) O. Sukackienės pedagoginei mokyklai. Bendradarbiaudamas su mokyklos muziejaus kūrėju, rinkusiu medžiagą apie Marijampolės mokytojų seminariją, lituanistu V. Viliūnu, dėmesingai kūrė būsimiesiems mokytojams ugdyti būtinas Filharmonijos programas. Vieną tokių metų ciklų nuo sausio iki gruodžio sudarė devyni koncertai: grojo Valstybinis Azerbaidžiano kamerinis orkestras, pianistas Jurgis Bialobžeskis, programą parengė dainininkė Irena Argustienė (Laurušienė) ir violončelininkas Valentinas Kaplūnas, Regina Maciūtė, lietuvių poetų kūrybą skaitė aktorius Arnas Rosenas, koncertavo Kirgizijos valstybinis liaudies instrumentų orkestras, žymus smuikininkas Viktoras Pikaizenas, moksleiviai ir inteligentija susitiko su kompozitoriumi Vytautu Klova, o gruodžio 29 d. naujametinį koncertą surengė Lietuvos kamerinis orkestras.
R. Žigaitis geranoriškai išklausydavo atlikėjų siūlymus, juos užsirašydavo į specialų sąsiuvinį, gerokai pasvarstydavo ir priimdavo verdiktą.
Nuo 1963 metų intensyviau pradėti rengti koncertai muziejų salėse, meno galerijose. Vienas didžiausių Filharmonijos ir jos meno vadovo rūpesčių buvo tvirtinti ryšius su regionais – visais lygmenimis. Tai ne XXI amžiaus išradimas...
Filharmonijos sutartys su didžiųjų miestų vadovais padėjo klasikinę muziką įtvirtinti inteligentų bendruomenėse. Jos vis gausėjo miesto elitui rodant pavyzdį, pirmiausia patraukiant mokytojus. Pirmadienis buvo skirtas Panevėžiui, Dramos teatre vykdavo kameriniai koncertai, ypatingomis progomis atvykdavo ir simfoninis orkestras. Teatro administratorius Julius Urbonavičius buvo puikus Filharmonijos ambasadorius mieste. Antradienis buvo Šiaulių diena, ten įgaliotiniu tapo Bronius Mitkevičius. Mieste formavosi Filharmonijos filialas, kiekvieną mėnesį atskiri koncertų ciklai buvo rengiami Šiaulių pedagoginiame institute ir t. t. Klaipėdoje greta viešų koncertų būdavo atliekamos programos Eduardo Balsio menų mokykloje, vargonų muzika skambėdavo konservatorijos salėje. Kaune Filharmonijos filialas priimdavo simfoninius, kamerinius orkestrus, Vitražo ir skulptūros galerijoje (dabar Kauno Šv. arkangelo Mykolo (įgulos) bažnyčia, žinoma kaip Kauno soboras) kiekvieną savaitę vyko vargonų muzikos koncertai. Po du koncertus per mėnesį Universiteto salėje klasikinė muzika skambėdavo studentijai.
Šiame muzikiniame vyksme dalyvaudavo visi Filharmonijos kolektyvai, gastrolieriai iš sąjunginių respublikų, kai kas iš Lenkijos, Čekoslovakijos. „Kapitalistinių“ šalių atlikėjų iš Vilniaus neišleisdavo saugumo institucijos. Kartais užsieniečiui dirigentui būdavo leidžiama diriguoti ir Kaune.
Reikia priminti, kad R. Žigaičio rūpesčiu buvo kuriamas ir stiprinamas Kauno valstybinis choras. Petro Bingelio ir simfoninio orkestro vyriausiojo dirigento Juozo Domarko, Sauliaus Sondeckio, Leopoldo Digrio iniciatyvos, nors ir karštai diskutuojant, būdavo besąlygiškai palaikomos.
Ypatingą dėmesį R. Žigaitis skyrė regionų žmonėms. Kaip parodyti jiems kuriančius kompozitorius, ne saviveiklines populiariosios muzikos grupes, bet klasikinę muziką atliekančius mūsų atlikėjus? Jam gimė filialų gamyklose, kolūkiuose idėja. Turtingi ūkiai buvo pasistatę geras kultūros namų sales, ūkių vadovai mokėdavo suburti klausytojus. Atlikėjams ruošdavo šventes, sutiktuves, palydas... Tai žino visi vyresniosios kartos atlikėjai, visi Lietuvos nusipelnę, liaudies artistai. Juos Žigaitis komandiruodavo pas paprastus, gėrio trokštančius žmones. Tokie filialai buvo Radviliškio rajone, Vandžiogaloje, „Draugo“ kolūkyje, Raseinių, Jurbarko ir kituose rajonuose. O kur dar savaitę trunkančios Muzikos dienos rajonuose, Nidos vargonų, Palangos vasaros ir kiti festivaliai! Nebūdavo pamirštamas ir pramoginis žanras: koncertuodavo Filharmonijos kaimo kapela, Juozo Tiškaus vadovaujamos „Estradinės melodijos“, konferansjė Juozas Zavaliauskas, Vytauto Kernagio suburti muzikai, Nijolė Tallat-Kelpšaitė ir kiti, koordinuojami Gracijaus Paugos.
Nepasakyčiau, kad savo padėtimi ir įtaka R. Žigaitis labai piktnaudžiavo, kuo, keičiantis valdžioms, buvo bandomas kaltinti. Kaip ir kiti kompozitoriai, surengdavo autorinių vakarų Filharmonijos filialuose. Niekada neversdavo atlikti savo muzikos koncertuose moksleiviams.
R. Žigaitis buvo užsispyręs žmogus. Siekdavo įvykdyti ir priversti kitus atlikti tai, kas būdavo suplanuota. Visada rasdavosi diskutuojančių, atsitraukiančių ir pataikūnų, šmeižikų, vienu istorijos periodu reikalaudavusių jų nepamiršti kaip Komjaunimo premijos laureatų, vėliau – kaip naujus vertybinius kriterijais išpažįstančių nepriklausomos Lietuvos kultūros kūrėjų.
Su R. Žigaičiu vėl pradėjome bendrauti tuomet, kai jau būdamas Muzikų sąjungos prezidentu pradėjo kviesti bendradarbiauti. Draugavome be įsipareigojimų, vis susitikdami Muzikų sąjungoje aptardavome aktualijas, muzikos naujienas, savo vaikų gyvenimus... Paskutinis skambutis mano mokytojui važiuojant į ligoninę buvo beviltiškas...
***
Šiandien tokia Filharmonijos ir jos meno vadovo Rimvydo Žigaičio veikla gal kam nors atrodys neįmanoma. Tačiau mes buvome pratę dirbti daug ir nuoširdžiai. Tokia darbų aprėptis galima ne vaizduojant nurodomas pareigybes ar demonstruojant peteliškes prie ekskliuzyvinių kostiumų, bet nuosekliai tarnaujant vardan meilės muzikai, jos sklaidos ir šviesesnės visuomenės ateities.