Įsimintinas koncertas Panevėžio muzikiniame teatre

Publikuota: 2019-04-03 Autorius: Viktoras Januškevičius
Įsimintinas koncertas Panevėžio muzikiniame teatre

Filosofas L. Wittgeinsteinas yra pasakęs: „apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“. Todėl yra be galo sunku apsakyti (aprašyti) tą nuostabą ir susižavėjimą, kuriuos patyrė išrankiausi kamerinės muzikos gerbėjai, nepanaudojant seniai nuvalkiotų retorinio šlako žodžių: „puiku, nuostabu, fantastiška, cool“ etc., apsilankę fleitininko Justino Mačio ir pianistės M. Laukaitytės-Miklovienės koncerte, kuris vyko 2019-03-26 Panevėžio muzikiniame teatre.

Nedažnai galima Lietuvoje išgirsti dviejų valandų trukmės fleitos muzikos rečitalį, kurį sudarė taip skoningai ir darniai sukomponuota programa iš prancūzų kompozitorių XIX a. pabaigos ir XX a. pirmosios pusės sonatų bei puikiai įsikomponuojančių A. Martinaičio ir O. Balakausko fleitai solo parašytų irgi sonatinio pobūdžio, beje, dar ir su prancūziškom aliuzijom, kompozicijos.

Kaip žinia, fleita bene seniausias iš muzikos instrumentų, tačiau jos meno suklestėjimas Europoje vyko Renesanso ir klasicizmo laikmetyje. Šis išties „karališkas“ instrumentas (Fridrichas Didysis, mėgdžiojantis prancūzų Versalio kultūrą; jo Sans-Souci dvaro kultūra ir visas galantiškas amžius iki XIX a. pradžios) turi savitą, kiek matinį, „atokų“ tembrą, o kartu aukštam registre ir forte dinamikoje skvarbų ir žėrintį skambėjimą. Romantizmo epochoje XIX a., nepaisant ryškių meno virtuozų ir plataus panaudojimo orkestre, buvo kompozitorių romantikų kiek vengiamas, tačiau, pradedant „impresionizmu“, XX a. pradžia ir iki mūsų dienų įgauna vis platesnį repertuarą.

Mūsų laikais yra keletas garsių Europoje fleitos meno atlikėjiškų mokyklų. Ypatingai ryški, aišku, prancūzų. Šią mokyklą dalinai tęsia vienas iš J. Mačio pedagogų A. Vizgirda, o paties Justino studijų kelias pastoviai siejasi būtent su Prancūzija. Neatsitiktinai ir atliekant koncerto programą, atlikėjas kartu su savo partnere pademonstravo puikią šių kūrinių savito stiliaus pajautą, ypatingai žavėjo jo subtili garso filiracija, išieškoti agoginiai štrichai bei lankstus, itin plastiškas ritmas (būtent prancūzų klasikinės muzikos bruožai). Atlikėjų ansamblis buvo tiesiog tobulas (klausydamasis negalvojai apie fortepijono netobulumą, nelabai jaukią šios salės erdvinę atmosferą, nors geresnę visam mieste vargu ar surasi). Kaip jau buvo minėta, koncerto programa yra skirta elitiniam kamerinės muzikos klausytojui, tačiau pakerėta, gausi ir įvairi publika buvo taip sužavėta, kad, nepaisydama akademinių koncertų konvencijų, gausiai plojo po kiekvienos sonatos dalies, paversdami visą vientisą ir kruopščiai sudėliotą programą į 20 siuitinio pobūdžio miniatiūrų eigą, tuo suteikdama „ironišką“ galimybę atlikėjui kiek atsikvėpti.

Neabejoju, kad žymių Lietuvos fleitininkų, tokių, kaip A. Vizgirda, V. Gelgotas, G. Gelgotas, R. Giedraitis, L. Šulskutė ir kt. gretas puikiai papildo ir Justinas Mačys, kuriam galima palinkėti tik gausesnių koncertų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Europinis „standartas“ garantuotas!

Pasiūlymai ateičiai: koncertuojant provincijose, pageidautinas koncerto vedėjas bei komentatorius, kuris leistų atlikėjui kiek atsipūsti ir nesuteiktų galimybės ciklinės sonatinės architektonikos ardyti aplodismentais.

 

Komentarai