Išleistas naujas Dmitrijaus Golovanovo solinis albumas „Heritage“

Publikuota: 2021-09-18 Autorius: Ieva KANANAVIČIŪTĖ
Išleistas naujas Dmitrijaus Golovanovo solinis albumas „Heritage“

Džiazo ir improvizacinės muzikos pasaulyje gimė naujas kūrinys – šių metų kovo mėnesį išleistas pianisto ir kompozitoriaus Dmitrijaus Golovanovo solinis albumas „Heritage“ (liet. „Paveldas“). Gausioje autoriaus kūrybinėje amplitudėje pastarojo albumo kūriniai, skirti fortepijonui ir elektronikai, išskiria savo tiek žaismingu, tiek melancholišku ir mediatyviu skambesiu, kurį sukelia improvizacinė šios muzikos prigimtis. Bent jau taip jį apibūdina šio teksto autorė, kadangi, pasak paties Dmitrijaus Golovanovo, skirtingi klausytojai jo muziką apibūdins skirtingai.

Atlikėjas ir kompozitorius vengia kalbėti apie savo muzikos stilių, teigdamas jog, „darau tai, ką darau, visų pirma, tam, kad tai patiktų man. O mano vertinimo kartelė užkelta labai aukštai ir ją sunku pasiekti. Pastebiu, kad darant tai nuoširdžiai ir su atsidavimu, muzikoje atsiranda kažkoks papildomas veiksnys, kurio neįmanoma „įdėti“ į muziką kitaip. Tai yra kažkokia ugnis, kurį traukia klausytoją, nepriklausomai nuo jo muzikinių pomėgių ir skonio. Tarsi atsiranda kažkokia jungtis su vidiniais klausytojų pasauliais. Tą labai vertinu ir tuo keliu einu.“ Tęsdamas priduria, jog „kažkas yra pasakęs, kad nėra muzikos žanrų ir stilių, yra tik gera ir bloga muzika. Galima ginčytis, bet jei pažvelgtume į tai iš klausytojo pusės, dažną klausytoją sudomina nauja muzika, kažkoks specifinis kūrinys ar atlikėjas. Kai tai vyksta, nėra stereotipinio stiliaus skirstymo. Tiesiog ta muzika patinka. Ir tuo metu jam ar jai tai yra tiesiog gera muzika. Tad stengiuosi kurti ir atlikti „gerą“ muziką.“

Paprašytas pristatyti albumo kūrinius, D. Golovanovas atsakė, jog nenorėtų „konkrečiai pristatyti kiekvieno kūrinio tam, kad klausytojas išgyventų mano muziką savo asociacijų pasaulyje.“ Albumą galima išgirsti internetinėje svetainėje www.listen.golovanov.lt, taip pat iš autoriaus nusipirkus CD arba LP. Albumo „Heritage“ pristatymo koncertai dėl pandemijos sąlygotų visuomeninių apribojimų nukeliami į 2022 metus.

Naujasis albumas „Heritage“ – tai kūrėjo ilgai brandintas ir mintyse nešiotas darbas. Jis, pasak J. Golovanovo, tarsi apibendrina ilgą kūrybinį etapą, kuriame susijungia ne tik muzikavimas solo, bet ir duetu su Janu Maksimovičiumi bei trio „Infiltrators“. „Taip pat albumas pristato mano vertybes ir požiūrį į šeimą, kartų santykius, asmenynes atsakomybes“ – teigia autorius. Suintrigavus šiam pasakymui, tęsiame pokalbį apie albumo gimimo aplinkybes, turinį, menines inspiracijas ir kūrybinį kelią.

– Neseniai išleidote albumą „Heritage“. Minėjote, jog jam ruoštasi buvo ilgai. Kiek laiko užtruko kūrybinis procesas?

– Taip. Galima sakyti, kad šiam albumui ruošiausi visą savo sąmoningą gyvenimą. Techniškai išpildžiau jame tai, ko negalėdavau padaryti anksčiau. O albumo mintį ir viziją nešiojau kelis pastaruosius metus. Galvojau apie jo koncepciją, kūrinius, viršelį, pavadinimą. Nuo 2020 pavasario pradžios pradėjau intensyviai ruoštis, gryninti „gyvos“ elektronikos koncepciją, sukūriau trūkstamus kūrinius ir galiausiai albumas buvo įrašytas 2021 kovo mėnesį. Dėl skirtingų aplinkybių turėjau visą albumą įrašyti per vieną dieną, todėl važiuodamas į Paliesiaus dvarą, kur dariau įrašų sesiją, žinojau apie albumą viską, ką galima buvo žinoti (kūrinių eilės tvarką, trukmę, kaip susijungs kūriniai), išskyrus improvizacines vietas.

– Teigėte, jog albumas pristato Jūsų vertybes ir požiūrį į šeimą, kartų santykius, asmenynes atsakomybes. Papasakokite apie tai plačiau.

– Albumo pavadinimas „Heritage“ arba „Paveldas“ yra susijęs su tuo, kaip aš, būdamas tėvu, vaiku ir tam tikra prasme visuomenės veikėju, suprantu savo ir kitų žmonių atsakomybes perimant tai, kas buvo iki mūsų ir perduodant tai, kas liks po mūsų. Tai ir kultūra, ir šeimyniniai santykiai, kuriuos laikau labai svarbiais, ir maži kasdieniai poelgiai, pokalbiai bei maži dalykai, kurie, jei daromi atsainiai ir neatsakingai, gali turėti neigiamų pasekmių. Trys kūriniai – „Return to Wonderland“, „A Little Piece for a Big Occasion“, „September Song” yra inspiruoti ir dedikuojami mano šeimai, kiti inspiruoti kitų svarbių mano gyvenime žmonių. Tačiau man ne tiek svarbu perduoti kažkokią konkrečią žinutę, kiek norisi, kad klausytojas susimąstytų, pajustų ar kitaip surastų savo prasmę šioje muzikoje. Tai muzika, kurios reikia klausyti tyloje, ramybėje, būnant kartu tik su savo mintimis.

– Ką kiekvienas albumo kūrinys simbolizuoja (pavyzdžiui, „A Little Piece for a Big Occasion“, „Dedication“, „What if...“ ir kt.)?

– Kūrinys „A Little Piece for a Big Occasion“ buvo sukurtas gimus pirmajam sūnui. Kūrinio pradžioje girdisi telefonu atsitiktinai įrašytas garsas namuose, kai sūnus, jau būdamas šešerių, pats susigalvojo melodiją ir pradėjo groti ja pianinu, o aš prisijungiau prie jo harmonizuodamas melodiją. Šį trumpą muzikinį ekspromtą aš panaudojau prieš kūrinį. Kiti kūriniai tokie kaip „Dedication“ ar „Forgotten“ įkvėpti mano dėstytojo Richie‘o Beiracho bei draugo perkusininko Arkadijaus Gotesmano pasakojimų. Ir nors beveik visi kūriniai įkvėpti konkrečių žmonių, jie yra abstrakčios dedikacijos reiškiniams, supantiems mus. Albumo viduje esantis kinų filosofo Lao Tzi tekstas, kalbantis apie gyvenimo ir mirties prasmes, mano manymu, labai tiksliai apibūdina albumo nuotaiką ir idėją. Nuo savęs aš priduriu tik tai tiek, kad albumą skiriu savo tėvams, kurių perduoto man „paveldo“ dėka esu toks, koks esu ir vaikams, kurie padėjo man tai suvokti.

– Kodėl rinkotės angliškus kūrinių pavadinimus?

– Džiazo muzikos kalba yra anglų kalba, o kadangi atlieku savo muziką ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje rinkoje, tad ir albumą orientuoju į tarptautinį klausytoją.

– Esate daugybės albumų bendraautorius. Kurie albumai Jums brangiausi?

– Į visus albumus įdėta daug meilės ir širdies, tačiau soliniai ir duetiniai darbai su Veronika ChiChi bei su Janu Maksimovičiumi yra brangiausi. Juose yra daugiausia vietos mano mintims ir požiūriui į muziką. O labiausiai išskirčiau „Heritage“ ir „Beyond“ (2020). Šie albumai yra paskutiniai, šviežiausi, brandžiausi, labiausiai apgalvoti, tačiau dėl karantino gavę nepelnytai mažai dėmesio ir klausytojų. Ir tai yra ne ta muzika, apie kurią rėkiama reklamose ir socialiniuose tinkluose. Tai muzika, kuriai reikia laiko, ramybės, tylos. Matyt dėl to ji ir yra man brangiausia ir arčiausiai širdies.

– Ar Jums svarbi publikos reakcija? Koks Jūsų požiūris į apdovanojimus, padėkas? Kokių ryškiausių yra tekę sulaukti?

– Kažkas pasakė išmintingą mintį: „Jei salėje yra bent vienas žmogus, kuriam rūpi, ką darai, – tai verta tai daryti. Net jei tas žmogus esi tu pats.“ Kaip sakiau, groju muziką, nes myliu ją. Klausytojo reakcija man yra svarbi, tačiau tai nėra mano tikslas. Labai malonu, kai po koncerto prieina žmogus ir pasako, ką pajuto, pagalvojo ar išgyveno koncerto metu arba po albumo perklausos. Kartais nepažįstami žmonės parašo žinutę socialiniame tinkle „Facebook“.

Neseniai koncertavau Danijoje. Pagrojome vieną mano baladę, kurią atlikome labai jautriai ir intymiai. Pats po kūrinio buvau apstulbęs ir negalėjau pristatyti sekančio kūrinio. Po koncerto priėjo vyras ir pasakė, kad pravirko per šį kūrinį ir visą valandą mes kalbėjome apie muziką ir jos poveikį. Dar neseniai Vilniuje einant tuščiu skersgatviu ir prasilenkiant su nepažįstamu vyriškiu jis staiga pasakė man: „Ačiū už muziką!“ Po trumpo pokalbio ėjau toliau, mąstydamas apie „paveldą“, kurį palieku šiame pasaulyje. Tai ir yra didžiausias apdovanojimai, neskaitant tų magiškų muzikos momentų, kurie vyksta scenoje ir kuriuos išgyvenu atlikimo metu. Apdovanojimai, teikiami už nuopelnus, padeda kūrybos sklaidai ir marketingui, tačiau man, kaip muzikantui ir kūrėjui, svarbesni klausytojų žodžiai.

– Iš kur semiatės inspiracijos muzikos komponavimui? Kaip vyksta Jūsų kūrybinis procesas?

– Mano kūrybinis procesas kartais būna žaibiškas, tiesiog prisėdu ir sugroju, o kartais tęsiasi daugybę metų ir kūrinys renkamas po kruopelytes, vis papildant jį po taktą ar du su metų pertraukomis. Inspiracijos semiuosi iš proceso, iš mąstymo, iš kitos muzikos ir iš gyvenimo patirčių. Į muziką ir jos kūrybą žvelgiu kaip į kalbą. Kartais, turint gerą pašnekovą, pokalbis liejasi, keičiasi, ir naujos, dar nemąstytos mintys gimsta lengvai pokalbio metu. Kartais, ruošiant viešą kalbą, oratorius ilgai galvoja ir parenka tinkamiausius žodžius, vis keisdamas juos ir surasdamas tinkamus niuansus. O kartais viduje yra tiek daug emocijų ir minčių, kad tiesiog sėdi ir parašai tekstą. Kadangi dažnai groju improvizacinę muziką – ji gimsta vietoje atlikimo metu. Taip gimė kūrinys „Infinity“, įrašytas pirmajame albume „Me“ (2014). Jis buvo atliktas konkurso Vilniuje metu, kai vienas iš klausytojų pasiūlė pavadinimą „Infinity“, o aš turėjau improvizuoti užduota tema. Paskui, gavęs koncerto įrašą, aš užrašiau kūrinį natomis, nes jis buvo to vertas.

– Kokios muzikinio pasaulio asmenybės Jus labiausiai įkvepia?

– Yra daugybė muzikantų: puikų, gilių, įdomių, kuriuos aš atrandu visai netyčia. Pastebiu, kad ir mane klausytojai dažnai atranda netyčia. Deja, pasaulis sutvertas taip, kad tai, kas yra gerai, ne visuomet yra paviršiuje, o paviršiuje ir populiarumo viršūnėje dažnai atsiranda toli gražu ne patys geriausi muzikos pavyzdžiai. Vienas iš labiausiai paveikusių mane pastaruoju metu atlikėjų yra Janas Bangas ir beveik visi albumai su jo dalyvavimu.

– Kada gimė Jūsų pirmieji kūriniai?

– Mano pirmieji kūriniai pradėjo gimti studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metais. Tuo metu jau buvau džiazo pianistas ir džiazo muzikos rinka bei tradicijos diktavo sąlygas ir poreikį kurti muziką. Tiesa, dauguma pirmųjų kūrinių taip ir liko tarp akademijos sienų, tačiau jau baigdamas akademiją turėjau kelis koncertinius kūrinius. Vienas iš jų (ir vienas iš pirmųjų) – „Infected“ ne kartą skambėjo skirtingose Lietuvos ir užsienio festivaliuose, taip pat buvo įrašytas pirmajame soliniame albume 2014 metais ir šiemet vėl naujai pergrotas naujame soliniame albume „Heritage“. Šį kartą jis buvo realizuotas būtent taip, kaip buvo sumanytas (nors, pavyzdžiui, vienai iš klausytojų ankstesnė versija patiko labiau).

– Kokių žanrų muziką mėgstate atlikti, kurti?

Būdamas atlikėju ir kūrėju aš pats neklasifikuoju savo muzikos. Man nėra poreikio sprausti jos į rėmus. Tačiau mano „šaknys“ yra džiazo ir improvizacinė muzika. Ja kvėpuoju ir gyvenu iki dabar.

– Prisiminkite pirmąsias savo muzikines patirtis. Kaip nusprendėte tapti pianistu bei kompozitoriumi?

– Prieš tampant pianistu ir kompozitoriumi įvyko svarbus etapas – muzikos kalbos (arba kitaip muzikos amato) mokymasis Vilniaus Balio Dvariono Dešimtmetėje muzikos mokykloje. Sprendimą atvesti mane ten priėmė mano tėvai visai nesitikėdami tokių pasekmių – jie norėjo supažindinti savo vaiką su muziką ir praturtinti jo vidinį pasaulį. Už tai esu jiems labai dėkingas. Šio sprendimo ir kitų aplinkybių dėka aš, baigdamas mokyklą, galėjau rinktis muzikanto kelią. O lemiamas faktorius pastarajam sprendimui buvo Michelo Petrucciani muzika, kurios įrašus išgirdau ir kurio muziką įsimylėjau.

– Kokie įsimintiniausi projektai, įvykę pastarąjį dešimtmetį?

– Per paskutinius dešimt metų turėjau daug projektų, nuo vadovavimo vokaliniams ansambliams iki bigbendo. Buvo daug įdomių projektų, pavyzdžiui, su vienu žymiausių pasaulio saksofonistu Seamusu Blake‘u. Bet tie, kurie liko ne tik atminty, bet ir širdyje, yra tie, kurie labiausiai patinka ir verti įsiminimo: solo fortepijono projektas, Veronika ChiChi Quartet, bendradarbiavimas su Janu Maksimovičiumi bei Arkadijumi Gotesmanu ir su jai suburtas trio „Infiltrators“. Kai kurie, tokie kaip kolaboracija su J. Maksimovičiumi, gimė prieš 20 metų, kiti prieš maždaug 10, bet, svarbiausia, kad jie liko ir nesubyrėjo. O tai šį bei tą reiškia.

– Kokiomis kitomis veiklomis šiuo metu gyvenate?

– Šiuo metu be koncertinės, kūrybinės ir šeimyninės veiklos man tapo svarbus dėstymas. Karantino metu įkūriau savo individualaus mokymo studiją, į kurią ateina visi, kas nori pažinti džiazą ir improvizaciją. Priimu visus, nepriklausomai nuo amžiaus ir grojimo patirties. Man yra labai įdomu stebėti, kaip veikia žmonių sąmonė ir pasąmonė muzikos pasaulyje. Eksperimentuoju su, mano manymu, veiksmingiausiais būdais mokyti muzikos, stebiu rezultatus ir tobulėju šioje srityje. Noriu išmokyti savo mokinius mokytis ir teisingai klausyti muzikos, kad jie mokėtų kuo labiau įvertinti, kuo labiau įsigilinti, pastebėti niuansus ir pasimėgauti nuostabiu džiazo ir improvizacinės muzikos pasauliu.

– Dėkoju už pokalbį!

Susiję nuotraukų galerijos

Susiję nariai

Veronika Čičinskaitė-Golovanova

Veronika Čičinskaitė-Golovanova

džiazo atlikėja

Dmitrij Golovanov

Dmitrij Golovanov

džiazo ir improvizacinės muzikos atlikėjas, pedagogas

Ieva  Kananavičiūtė

Ieva Kananavičiūtė

Muzikologija

Komentarai