J. Heifetzo konkurso svečias - Florianas Riemas

VII tarptautinio Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso finaluose Vilniuje lankosi išskirtinis svečias – Pasaulinės tarptautinių muzikos konkursų federacijos (WFIMC) generalinis sekretorius Florianas Riemas.

Violončelininkas, meno vadybininkas gimė Miunchene, studijavo Miuncheno konservatorijoje ir Indianos universitete JAV. Nuo 1999 m. kaip vadybininkas dirbo su maestro Gidono Kremerio orkestru „Kremerata Baltica“, orkestru „Ensemble Kanazawa“ Japonijoje ir Pietvakarių Vokietijos filharmonijos orkestru Konstancoje. Vėliau ėjo Tarptautinio Tongjango muzikos fondo Pietų Korėjoje generalinio direktoriaus ir meno vadovo pareigas, buvo Azijos ir Ramiojo vandenyno scenos menų centrų asociacijos (AAPPAC), Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos (ISCM) valdybos narys. Šiandien Florianas Riemas pasakoja apie neeilinę savo darbo patirtį ir dalijasi istorijomis iš Vilniaus.

Pone Riemai, WFIMC generaliniu sekretoriumi buvote paskirtas 2020 m. ir dirbote pasaulinės pandemijos metu. Esate minėjęs, kad įvairūs kelionių apribojimai apsunkino, iš esmės keitė įprastinį šiai pareigybei tenkantį darbą. Situacija nuo to laiko pasikeitė – pandemija iš esmės buvo suvaldyta, tačiau geopolitinis fonas taip pat esmingai pakito ir visame pasaulyje lieka įtempta ir nepastovi situacija. Kaip visa tai tiesiogiai ar netiesiogiai paveikė Jūsų darbą?

Pandemija visiškai pakeitė mūsų įprastą darbo formatą ir stilių. Iki 2020 m. buvome ganėtinai senamadiška šveicariška organizacija, visi mūsų tarptautiniai valdybos posėdžiai vykdavo gyvai, naudojome daug popieriaus ir laiškus siųsdavome registruotu paštu. Rinkimai ir balsavimai vykdavo tik gyvai, o norėdami pasiekti kvorumą savo asamblėjose turėjome naudoti įgaliotinių sistemą. Dabar susiduriame su sunkumais siekdami, kad žmonės fiziškai sudalyvautų susirinkimuose. Dėl laiko juostų tarp Fortvorto ir Sidnėjaus skirtumo mums itin sunku planuoti nuotolinius susirinkimus Zoom platformoje. Mums sunku paaiškinti kai kuriems vyresnio amžiaus nariams, kad jie praleido registracijos terminą, arba kodėl negali balsuoti gyvai atvykstant į vieną ar kitą vietą.

Nuo jūsų paskyrimo į generalinio sekretoriaus pareigas jau praėjo bent keletas metų, prieš tai Pietų Korėjoje dirbote Tarptautinės Tongjango muzikos fondo generaliniu direktoriumi ir meno vadovu. Kuo išsiskiria darbas su konkursais WFIMC, ir ar jis patenkino asmeninius lūkesčius, galbūt ambicijas, su kuriomis kandidatavote į šią poziciją?

Mano ankstesnis darbas buvo nuostabus, ir aš tikrai nenorėjau jo palikti. Tongjangas yra pajūrio miestas pietinėje Korėjos pusiasalio pakrantėje. Jūros gėrybės nuostabios, o miesto teritoriją sudaro daugiau kaip 500 salų – tai graži vieta gyventi. Tačiau Pietų Korėjoje generalinio direktoriaus pareigos yra labai trumpalaikės, paprastai jūsų kadencija trunka ne ilgiau kaip 3 metus. Man pasisekė pasilikti 7 metus, per tą laiką vadovavau ne tik kelioms salėms, muzikos festivaliui, koncertų sezonui, švietimo programai, vaikų chorui, muziejui ir itališkam restoranui, bet ir kasmetiniam konkursui, kuris mane neblogai paruošė Pasaulinei tarptautinių muzikos konkursų federacijai.

Darbas WFIMC labai skiriasi nuo šio, ir kartais pasigendu įtampos, jaudulio, koncertų salės vaizdų ir garsų. Tačiau, kita vertus, vargu ar yra tarptautiškenis darbas nei tas, kurį dirbu šiuo metu, o darbas su 120 konkursų visuose penkiuose žemynuose yra neabejotinai įdomi užduotis.

Mums didžiulė garbė, kad atvykstate į VII tarptautinį Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursą. Gal galėtumėte trumpai papasakoti, į ką atkreipiate dėmesį lankydamasis konkursuose, koks Jūsų vaidmuo ir kokios atsakomybės jums tenka?

Akivaizdu, kad nėra jokios „konkursų policijos“, ir mes neketiname nurodinėti savo nariams, ką daryti ir ko nedaryti. Tačiau mes stebime kiekvieną konkursą, stengiamės suprasti jų sistemą, vertiname jų procedūras, užduodame klausimus ir teikiame pasiūlymus. Mūsų valdyba gali imtis tolesnių veiksmų ir teikti rekomendacijas.

Kartais taip pat tarpininkaujame tarp dalyvių ir konkurso – jei menininkas mano, kad su juo elgiamasi nesąžiningai, išklausome abi puses ir bandome pasiūlyti sprendimus.

Šiemet konkursas transliuojamas ne tik per oficialias konkurso medijų kanalus, bet ir per „Violin Channel“ bei „Amadeus.tv“ platformas. Kadangi atvyksite konkursui įsibėgėjus, norėjau paklausti – ar ketinate stebėti tiesiogines transliacijas nuotoliu?

Aš stebiu tiesiogines transliacijas, bet saikingai – su tikslu, kad susidaryčiau įspūdį apie atmosferą ir bendruosius konkurso aspektus – repertuarą, vietą, garso kokybę, pristatymą [auditorijai], žiūrovų skaičių... Jei žiūrėčiau visas mūsų narių konkursų transliacijas internetu, man neliktų daug laiko pagrindiniams darbams!

Be abejo, tai puikiai suprantama. Jeigu neklystu, paskutinį kartą Lietuvoje buvote 2023 m. lankydamasis M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurse. Šiemet Lietuvoje ir likusiame pasaulyje minimos šio kompozitoriaus ir dailininko 150-osios gimimo metinės, jis gimė tais pačiais metais kaip ir Maurice’as Ravel’is. Kiek su Čiurlionio asmenybe ir kūryba esate susipažinęs Jūs pats, ir kokį įspūdį tą kart išsivežėte išvykęs iš Lietuvos?

Tiesą sakant, pirmą kartą Lietuvoje apsilankiau 2001 m., kai pradėjau dirbti orkestro „Kremerata Baltica“ vykdančiuoju direktoriumi. Čiurlionio vardą buvau girdėjęs dar studijų metais (esu violončelininkas), tačiau prireikė laiko, kad geriau susipažinčiau su jo muzika. Jei neklystu, Čiurlionis turi vokiškų šaknų, kurį laiką gyveno Leipcige, bet, deja, jo kūriniai už Lietuvos ribų nėra taip dažnai atliekami. Tikiuosi, kad jubiliejiniai metai situaciją šiek tiek pakeis – jo muzika tikrai nusipelno esmingo atgimimo!

Kita vertus, labai džiaugiuosi, kad po Mozarto (Zalcburgas), Liszto (Budapeštas), Chopino (Varšuva), Paderewskio (Bydgoščius) ir Johno Lennono (Liverpulis), Vilnius prisijungia prie miestų, turinčių muzikų vardu pavadintus oro uostus, ir suteikia savo oro uostui Čiurlionio vardą!

Vadybinį darbą pradėjote dirbti ne iškart – esate baigęs violončelės atlikimo studijas, kurį laiką griežėte kaip atlikėjas, ir tik vėliau kaip meno vadybininkas ėmėte dirbti su įvairiais orkestrais. Kuo atlikėjo išsilavinimas, ankstesnis vadovavimas Tarptautinio Isang Yuno konkursui padeda dirbant šiandien?

Akivaizdu, kad mokėjimas groti instrumentu, repertuaro išmanymas ir buvimas profesionaliu muziku gali padėti dirbti vadybininku. Kita vertus, yra daugybė dalykų, kurių reikia išmokti. Tačiau man pačiam, ir tai nuolat sakau paskaitų bei seminarų metu, didžiausias turtas, kurį galima turėti, yra draugai, kolegos, mokytojai – kiekvieno asmeninis tinklas. Yra nuostabu konkursų vertinimo komisijose sutikti kai kuriuos savo senuosius mokytojus, su kuriais studijavau 1990 m. Tiesiog gera žinoti, kad beveik visur pasaulyje, kur tik nukeliauju, esu pažįstamas ir galiu bendrauti su vienais ar kitais ten veikiančiais ir kuriančiais atlikėjais.

Žinoma, yra keletas žmonių, kurie man itin padėjo. Vienas jų – Gidonas Kremeris, kuris mane daug ko išmokė apie muzikus, vadybą, gastroles, derybas... ir galiausiai ragino nepamiršti muzikos, kuri mus visus vienija. Esu be galo dėkingas už pasitikėjimą ir paramą, kurią jis man suteikė.

Šiuo metu daug keliaujate, Jūsų darbas itin dinamiškas. Kokia Jūsų kelionė, aplankyta vieta ar konkursas per pastaruosius keletą metų buvo įsimintiniausi – kokie ryškiausi momentai ateina mintin?

Istorijų, kurias galima papasakoti, yra daug daugiau, nei telpa į tokį trumpą interviu, tačiau, prisimindamas savo apsilankymus būtent šiame mieste, visada pagalvoju apie vieną. Tai buvo 2002 m. ruduo, kai [Lietuvos nacionalinėje] filharmonijoje vyko svarbus renginys, organizuotas Amerikos ambasados. Manau, kad jis buvo susijęs su JAV prezidento George'o W. Busho, padėjusio Lietuvai tapti NATO nare, valstybiniu vizitu. Buvau atvykęs su „Kremerata Baltica“ iš užjūrio ir jutau laiko juostų pokyčio sukeltą nuovargį, tad atsikėliau anksti ir išėjau pasivaikščioti po senamiestį. Turėjo būti prieš 7 val. ryto, be to, sekmadienis – gatvės buvo tuščios, jomis beveik niekas nevaikščiojo. Tačiau eidamas Aušros Vartų gatve staiga pamačiau nediduką žmogų. Jis buvo gana toli, ir viskas, ką dar galėjau įžiūrėti, buvo jo nešama violončelė. Nusprendžiau pasidomėti ir išsiaiškinti, koks atlikėjas keltųsi taip anksti sekmadienį, todėl paėjėjau link jo... ir staiga supratau stovintis priešais Yo-Yo Ma! Jis buvo neįtikėtinai draugiškas, uždavė man daugybę klausimų apie „Kremeratą Balticą“ ir galiausiai pasiūlė tą patį vakarą, jo koncerto Filharmonijoje metu, atlikti nedidelę kamerinės muzikos programą su „Kremeratos“ atlikėjais. Iki šios dienos nepamirštu to pasirodymo!