Jadvyga Giedraitė-Godunavičienė (1932 spalio 7 d. – 2019 lapkričio 29 d.)

Jadvyga Giedraitė-Godunavičienė (1932 spalio 7 d. – 2019 lapkričio 29 d.)

Kitapus ežero, prie juodo alksnio
Prigludusi tarytum laumė
Mana lemtis budėjo...
Jos rūbą –rudenio voratinklį –
Tyliam rūke kedeno vėjas.
Vėl iš rytų, vėl vakaran
Praskrido juodas paukštis –
Grėsmingas pranašas,
Iš tolo pašaukęs...

Jadvyga Giedraitė-Godunavičienė, Lietuvos nusipelniusi žurnalistė, poetė

Nustojo Tau vėjas į veidą pūtęs... Nusinešė visas negandas, netekčių skausmą, gėlą. Tačiau sąmonės alpulyje Tau vis iškildavo žmonių, tarsi gyvų, čia pat esančių, figūros. Tų, kuriuos mylėjai, su kuriais draugavai, dirbai, dainavai, skaitei poeziją, keliavai, kalbinai, aprašei, niekada nepamiršai... Susitaikiusi su likimu laukei paskutiniosios, negalėdama išsivaduoti iš vienintelio savo rūpesčio – kaip be jos pagalbos gyvens vaikaitė Karolina...

Grūšlaukis, Šventoji, Palanga, Klaipėda... „Į pasaulį atėjau mažoje palėpėje, labai sunkiai, vos neatėmusi gyvybės savo motinai... Baisiai klykdama... Atrodo girdžiu tą varganą klyksmą, galbūt žadėjusi nelengvą gyvenimą, kuriam priešinausi paleidusi gerklę...“. Skaitau klasės draugės Justinos iš mokyklos Šventojoje laišką: „Jadzele. Prisimenu Tave mažą, sušalusią, ankstų rytą atėjusią iš pamiškės į mokyklą. Mes gyvenome mieste, o Tu atklampodavai tris kilometrus. Mudvi šildydavomės prie klasės krosnies. O! Kaip seniai tai buvo...“.

Skambiabalsė mergaitė nuo jūros svajojo tapti dainininke. Tačiau tremties debesys užklojo šešiolikmetės kelią, nubloškė į šaltį, nepriteklius, pažeminimo raistus. Fizinis nuovargis, psichologinė atmosfera, Tėvynės ilgesys – jaunystės palydovai. Tačiau kovingas būdas, noras gyventi, būti su žmonėmis padėjo net tremtyje rasti džiaugsmo, svajoti. O poezijoje galėjo skleistis Jos siela. Jausmai nugulė į nuolat rašomus, išgiedamus poezijos posmus, spalvingus atsiminimus. Visa tai – išleistose knygelėse: Neišskirsk, baltas paukšti, 1998 m., Juodalksni, broli mano, 2006 m. Vėjas į veidą, 2017 m.. 1994 m.„ Vyturio“ leidyklos išleistoje keleto autorių knygoje Ešelonų sesės išspausdintos Sibire rašyto dienoraščio ištraukos Ar grįšim kada?.

Rašantys, meno žmonės, inteligentai, tremtiniai Jadvygą pažinojo kaip puikią žurnalistę. Jau grįžusi iš tremties, nuo 1964 metų dirbo Kretingos rajono laikraščio „Švyturys“ redakcijos korektore, rašančia žurnaliste. 1965-siais savo gyvenimą susiejo su „Vakarinių naujienų“ redakcija. 1967-aisiais tapo laikraščio Kultūros skyriaus redaktore, menininkų laukiama, mylima, fiksuojanti kūrybą, veiklą. Žurnalistikos keliai vedė į įdomiausių asmenybių pasaulius. Spalvingi, gyvi Jadvygos reportažai iš kūrybos seminarų, gastrolių, parodų, naujų knygų, muzikos kūrinių pristatymų. Mokėjo dirbti su jaunais, pradedančiais rašyti kolegomis. Daug rašė į kitus leidinius jau likvidavus laikraštį. Kurį laiką nuo 1999-ųjų buvo Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovė spaudai.

Jadvyga 1988 metais dalyvavo kuriant Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių bendriją, iki 1995 metų buvo jos valdybos narė, nuo 2006 metų – Etikos komisijos narė.

Eini , eini per vėtrą – į žvakės liepsną.
Artėji prie didžiausios paslapties,
Jinai bežodė priartės,
Po akmeniu slėgta, nuo žvilgsnių paslėpta –
Išmušus Tavo valandai...

Jadvyga Giedraitė-Godunavičienė

Ilsėkis ramybėje greta mylimųjų...

ATSISVEIKINIMAS GRUODŽIO 1 D., SEKMADIENĮ 10–14 VAL. VILNIAUS LAIDOJIMO RŪMUOSE OLANDŲ G. LAIDOJAMA ANTAKALNIO KAPINĖSE.