Jonas Jurkūnas – kompozitorius, užmetęs daug meškerių

Publikuota: 2020-07-23 Autorius: Lietuvos muzikos informacijos centras
Jonas Jurkūnas – kompozitorius, užmetęs daug meškerių

Lietuvos muzikos informacijos centras išleido kompozitoriaus Jono Jurkūno kūrinį „Audiodoodle #3“. Jo natas redagavo veržlus belgų ansamblis „Khaldei Trio“, prieš porą metų atlikęs kūrinio premjerą. Pasirodžiusio leidinio proga muzikologė Sigita Ilgauskaitė kalbino kompozitorių apie kūrybą, žaidimą, kaitavimą, rožių auginimą, šuns vedžiojimą ir ką tik nori.

Tu baigei Vienožinskio dailės mokykloje skulptūrą?

Taip, baigiamasis darbas buvo skulptūros. Tačiau aš įstojau berods metais anksčiau ir vienuoliktoje klasėje jau buvau laisvas. Tada susimąsčiau apie gitarą, nors tėvai dailininkai ir su muzika nesusiję. Vieną dieną tėvas grįžęs po baliaus manęs užklausė, tai ką aš ketinu daryti? Aš toks, visas jaunas ir mandras, atsakiau, kad „groti!“. O jis man tėviškai patarė. Sako: „nieko aš nesuprantu apie muziką, bet jei tu nori iš to gyventi, tai reikia daug meškerių užmesti“. Ir aš pasinaudojau šiuo patarimu. Visur, kur kviesdavo, sutikdavau. Dabar gal mažiau, bet anksčiau norėjosi visur dalyvauti ir jėgas išbandyti.

Tave gan dažnai sunku pagauti, esi labai užimtas žmogus. Rašai pačią įvairiausią muziką – kinui, teatrui, televizijai ir kartu tavo muzika skamba tradicinėse koncertų salėse, šiuolaikinės muzikos festivaliuose. Čia, žiūrėk, Roskildės šviesų festivalyje Danijoje pristatinėji ir atlieki elektroninės muzikos projektą „Robotic Folk“, o po kelių mėnesių Lietuvoje skamba tavo sukurta koliažinė opera „Mažvydas“, kurią atlieka „Lietuvos“ ansamblis. Susidaro įspūdis, kad vienu metu dirbi prie kelių projektų iš karto. Kaip tu spėji visur?

Kai daugiau dirbau prie reklamų ar kitų taikomosios muzikos projektų, kūrybą natūraliai įrėmino terminai. Juk turi padaryti viską laiku, nes yra kažkas, kas laukia už nugaros ir neleidžia atsipalaiduoti. O kai kuriu muziką sau, niekas nespaudžia. Tačiau vis tiek dažniausiai yra terminai. Todėl atėjus laikui nesvarbu, kiek jau yra sukurta, imi ir pabaigi. Tiesa, anksčiau buvo dar ir naktis, dabar lieka tik diena. Nebe tie metai... (šypsosi).

Tai svarbus ne projektų kiekis, bet laiko vadyba?

Čia toks free džiazas gaunasi. Davidas Langas yra sakęs, kad galutinis terminas yra būtent tai, kas tave įveda į formą, įformina. Jis sugretino termino pabaigą su žmogaus mirtimi. Tai yra kiekvieno mūsų gyvenimo galutinis terminas. Nes jei gyventume amžinai, galėtume daryti ką norim, o kai žinom, kad vis tiek reikės „sąskaitas apmokėt“, elgiamės kitaip... O dėl tų darbų – viskas susidėlioja savaime.

Tačiau įvairūs tavo veiklų deriniai man atrodo žavūs ir įspūdingi, o dar skiriasi ir žanrai, ir apimtys...

O tuo metu dar ir dėstyti reikia! (juokiasi). Bet viską galiu paaiškinti. Viskas yra daug paprasčiau ir išeina natūraliai. Viskas dėliojasi po truputį, apmąstant ir stengiantis, kad būtų įdomu ir nuoširdu. Būna taip, kad prie projekto „sirpstu“ ir net įeinu į tam tikrą transą. Vis dėlto kūryboje pasitaiko įvairių stadijų. Tarkim, techniniai natų koregavimo darbai, ar papildomas orkestruotės sukūrimas. Tada tenka rinktis – ar kurti kokį elektroninį projektą, kur viskas paprasčiau, ar natas rašyti ir labiau vargti. Tačiau tai irgi labai svarbu ir reikalinga. Kūryboje nutinka visaip. Būna, kad ir užkliūnu, suklumpu. Vieną kartą, gavęs užsakymą, rašiau, kūriau, bet kūrinys išėjo ir per ilgas, ir per sudėtingas.

Iš aktorių dažnai gali išgirsti, jog jie turi įeiti ir išeiti iš vaidmens. O kaip yra kompozitoriui? Ar kuriant kelis muzikinius projektus, reikia kažkokių panašių technikų?

Yra visaip. Būna, kad kai kurios idėjos užsimiršta, kai kurios iškyla, tad jas reikia „susižvejoti“, sugrįžti. Kartais būna ir fizinių dalykų, kai galvoje nepaliaujamai skamba melodija ar motyvas. Tačiau geriau į tai nekreipti dėmesio, nes galima ir išprotėti. Tada geriausia atsipalaiduoti ir naujai „pakrauti baterijas“. Va, dabar neseniai – rožes sodinau.

Kalbant apie rožes... Esi sakęs, kad tau svarbu susikurti vidinę ramybę ir tylą – tada kurti galima praktiškai bet kur. Žinau, kad per karantiną buvai išvykęs į sodybą. Ar ten buvo vieta, kur galėjai pasikrauti, nurimti, mėgautis laiku, ar vis tiek pasinėrei į kūrybą?

Sodybos galima net ir neakcentuoti. Tiesiog per karantiną aplankė mintis, jog aš niekam neskolingas jokios muzikos! Nebeliko ką kurti! Aplankė ramybė, kaip akmuo nuo širdies nukrito ir tada atsitraukiau nuo jos. Todėl aš einu grėbti lapų, kalti, malti, šunį vedžioti, ką tik nori. Nes reikia atsvaros, reikia kartais pirštus į žemę suleisti. Aš esu labai prastas meistras, bet vis tiek galiu kokią tvorą suręsti. Net ir sportas padeda. Mano vienas bičiulis pakvietė pamėginti jėgos aitvarus, nors nieko ten nenusimanau. Būna, krentu, išsidaužau, tempia mane per vandenį... bet čia gyvenimas! O muzika yra toks savotiškas sėdėjimas savo galvoje, kažkokiame debesyje. Pamenu, parašiau „100 pavasarių“ pagal Kazio Binkio eilėraštį, bet norėjosi atitolti nuo tų poetinių, romantinių saulės, rasos, miško ir kitų gamtos aprašymų. Reikėjo kažko aktyvaus, netikėto. Sukūręs kūrinį paprašau žmonos: „gali peržiūrėti?“. O ji po kurio laiko sako: „kokias čia nesąmones prirašei, man baisu pagalvoti, kas tavo galvoje?“, bet va, jauni atlikėjai, trio „Claviola“, kurie dar atviri, alkani, dėkui jiems, puikiai atliko tą kūrinį. Tačiau visur reikia atsvaros ir todėl tie prisilietimai prie žemiškų, buitinių dalykų yra būtini.

Ne kartą aktorių interviu esu skaičius, jog jie darbą televizijoje ir teatre visiškai atskiria. Tarsi teatras yra ta sritis, kur jų širdis, o dažnai darbas televizijoje – tiesiog daug pelningesnė veikla, iš kurios galima padoriai gyventi. O kaip muzikoje? Ar yra finansiškai pelningesnė ir ne tokia pelninga muzikos sritis?

Žinoma, kad taip. Muzikoje yra labai daug sričių. Viena pelningesnių yra vadinamoji taikomoji muzika. Tačiau ir ji labai skirtinga. Gali būti grynai komercinis, techninis užsakymas, o gali būti užsakymas, kuriame vis tiek ką nors atrasi, galbūt dirbsi su komanda. Tačiau reikia specializuotis, nes amatas, kurti komercinius fonus reklamoms, turi savo specifiką. Pamenu, kai buvau jaunas ir išvykau į „Bang on a Can“ stovyklą, vyko susitikimai su Michaelu Gordonu. Priėjęs prie jo pasakiau, kad štai pradėjau kurti televizijai, reklamai, o jis taip ramiai: „na, taip, amatas...“ Tada aš jo nesupratau, nes galvojau, kad koks didis dalykas yra, kai eidamas pro parduotuvę gali išgirsti savo muziką, bet dabar suprantu, jog yra dalykai, turintys didesnę ir mažesnę išliekamąją vertę. Tiesiog vieni darbai padeda susimokėti už šildymą, o kiti yra artimesni širdžiai, tačiau negalėčiau muzikos sričių padalinti taip kaip aktoriai su teatru ir televizija.

Kalbant apie projektus kyla klausimas, tai kaipgi atsiranda kūrinių užsakymai?

Sunku įvardinti, ar esu labiau prie elektroninių, ar prie akustinių menininkų, bet darau tai, kas įdomu. O užsakymai dažniausiai atsiranda iš ankstesnių darbų bei idėjų, kurias esu anksčiau aptaręs ir kartais tiesiog supuola palankios aplinkybės tiems projektams įgyvendinti. Tačiau užsakymai yra visų meno, muzikos renginių bei festivalių programų formuotojų ar vadybininkų rankose. Tų, kurie daro tą didelį nematomą darbą. Kompozitoriai čia yra tik mažas varžtelis. „Audiodoodle #3“ atveju tai buvo Zita Bružaitė, kuri paskambino ir paklausė, ar sukursiu naują kūrinį festivaliui „Iš arti“. Lietuvos muzikos informacijos centras irgi daro didelį darbą, jog leidžia Lietuvos kompozitorių natas. Mes ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos katedroje pašnekam, jog akustinę muziką reikia palaikyti, nes tai nykstantis dalykas.

Kadangi jau pradėjai kalbėti apie trio „Audiodoodle #3“, tai papasakok plačiau, kaip atsirado šis kūrinys? Nes pagal numeracija tai jau trečias „Audiodoodle“...

Pirmo nėra. Visada pradedu nuo antro. Aš specialiai taip darau, kad atrodytų solidžiau (šypsosi).

Ot gražu... Tai tu klastoji faktus, nes žmonės ieškos to pirmojo!

Ne, aš tiesiog žaidžiu. Arba bus galima atgaline data sukurti... Kažkada man padarė labai didelę įtaką Jorge Luiso Borgeso recenzija neegzistuojančiai knygai. Studijuodamas, muzikos estetikos kurse aš irgi rašiau recenziją savo neegzistuojančiam kūriniui, tarsi iš ateities. Tai savotiška žaidimo forma.

O koks yra tavo kaip kompozitoriaus santykis su atlikėjais? „Audiodoodle #3“ premjerą atliko „Khaldei Trio“ iš Belgijos. Tad kaip vyko darbas, ar tareisi su jais, ar tau buvo svarbi jų nuomonė?

Būtų nuostabu, jei muzikos kūrinys atitiktų teatro pjesę. Pagal ją vieną gali pastatyti daug skirtingų spektaklių. Muzikoje šiek tiek kitaip. Be abejo, gali būti skirtingos atlikėjų interpretacijos, tačiau dažnai nutinka taip, jog atlikėjui natos yra šventos ir jis nenori nieko keisti. O man visada norisi diskusijos su atlikėju bei ieškojimo, kaip kūrinys galėtų skambėti. Kita vertus, aš esu labai nereiklus ir minkštas kompozitorius, nes kiekvienas atlikimas man yra šventė ir didžiulis džiaugsmas. Tarkim, „Khaldei“ per repeticiją sugrojo „Audiodoodle #3“ ir klausia: „na, kaip?“. O aš tik nykščius į viršų keliu, nes nėra ką jiems pasakyti, kai jie groja kaip dievai. Net pats nustebau, kad aš šį kūrinį parašiau.

Man atrodo, kad tavo muzikoje yra daug pozityvumo ir žaidimo. Sakyčiau, kad tai gan retas bruožas lietuvių kūryboje bei muzikoje. Iš kur tu toks netipiškas, toks džiugus?

Be abejo, nereiškia, kad jei daug šypsausi, tai neturiu problemų ar bėdų. Tačiau kartais net ir pačius sunkiausius dalykus geriau paleisti su šypsena ir gal nuo to bus lengviau tiek tau, tiek kitiems. Kalbant apie kūrybą... Atrodo, jog žymiai lengviau yra vaikščioti su juodais rūbais – mažiau tepasi, derinti nereikia. Bet kažkada aš kalbėjau su gotais ir jie man pasakė, kad yra baltieji gotai – baltai apsirengę, baltais plaukais. Todėl aš save priskirčiau prie jų. O jeigu rimtai, tai mes augame tam tikroje muzikinėje tradicijoje, kurioje atsiskleidžia to meto aktualijos. Išgyvenus sovietinę priespaudą, tam tikro rokenrolo bei laisvės pokštauti lietuviškoje akustinėje muzikoje tikrai trūksta. Tuo labiau, minorine derme lengviau rašyti. Bet aš sau pasakiau, kad tam nepasiduosiu (šypsosi).

Lietuvos muzikos informacijos centro nuotraukos ir informacija

Susiję nuotraukų galerijos

Jonas Jurkūnas

Jonas Jurkūnas

0000-00-00

Komentarai