Jubiliejiniai Rolando Romoslausko štrichai ir pasaulinė Giedriaus Kuprevičiaus premjera.

Publikuota: 2019-04-08 Autorius: Tomas Bakučionis
Jubiliejiniai Rolando Romoslausko štrichai ir pasaulinė Giedriaus Kuprevičiaus premjera.

Balandžio 5-ąją Kongresų rūmuose Rolando Romoslausko 60 metų sukaktį orkestras pažymėjo su Giedriaus Kuprevičiaus koncerto altui ir orkestrui pasauline premjera. Nesunku būtų nuspėti, kad šio kūrinio inspiratorius yra būtent R. Romoslauskas, kaip ir beje prieš penkerius metus Z. Bružaitės sukurto Koncerto altui ir orkestrui bei daugelio lietuvių kompozitorių kūrinių altui su kameriniu ansambliu. Su Giedriumi Kuprevičiumi Rolandas Romoslauskas „Vilniaus arsenalas“ bendradarbiauja jau daugelį metų, tad nenuostabu, gal galvodamas apie koncertą altui su orkestru R. Romoslauskas kreipėsi būtent į Giedrių Kuprevičių. Trijų dalių koncertas turi savaip programinį pavadinimą - „Trys mano būsenos“, pirmoji dalis – „Klajonės“, antroji – „Nerimas“, trečioji – „Ramybė“. Koncerte puikiai išnaudojamos alto tembrinės savybės ir techninės galimybės, gal tik kūrinio partitūroje nemenka varinių pučiamųjų baterija kartkartėmis užgoždavo solistą, kita vertus nežinia, kaip alto ir orkestro dinaminis balansas skambėtų tikrai geros akustikos koncertų salėje (o ne kompartijos suvažiavimų rūmuose....), gal ausis visai kitaip girdėtų? Tačiau svarbiausia – kūrinys atspindi būdingus Giedriaus Kuprevičiaus kūrybos bruožus, bent man tai yra visada atgaiva. Kūrinio muzikinė kalba patraukli, tarsi balansuojanti ties lengvaisiais, populiariausiais žanrais, tačiau išbaigta forma ir klasikinės orkestro spalvos gražina į akademinį žanrą. Koncerto muzika nestokoja elegantiško humoro ir autoironijos, kuomet šalia rimtojo Vagnerio ar dar rimtesnio Pučinio citatų lengvai praskrenda paties G. Kuprevičiaus „Kregždutės“ (pirmoje dalyje – „Klajonėse“) ir sykiu – sveiko improvizacinio užtaiso (antroji dalis – „Nerimas“), tai pat būdingo kompozitoriui. Apskritai – šis naujasis opusas yra tobulas patrauklumo ir intelektualumo derinys.

Taip gražiai sutapo, kad Koncerto altui ir orkestrui pasaulinė premjera įvyko paties kompozitoriaus jubiliejaus išvakarėse, balandžio 8-ąją, Lietuvos kompozitorių sąjungos, Lietuvos muzikų sąjungos, Lietuvos mokslų akademijos narys, profesorius, Giedriu Kuprevičius švenčia savo 75-ąjį gimtadienį.

Nors alto koncertinis repertuaras nėra platus dėl šio instrumento tembrinės specifikos, tačiau bent keli soliniai opusai neabejotinai patenka į pasaulinį muzikos „aukso fondą“. Kaip žinia, altistų ir sykiu publikos neparastai mėgstama populiarioji W.A. Mozarto „Simfonia concertante“ Altui, smuikui ir orkestrui Es-dur (KV 364). Savo jubiliejiniam koncertui Rolandas Romoslauskas pasirinko kitą ne mažiau įstabų tokios pačios sudėties opusą – Makso Brucho (Max Christian Friedrich Bruch, 1838-1920) Koncertą smuikui, altui ir orkestrui e-moll op. 88, ir pasikvietė LVSO primarijų Zbignevą Levickį.

Įdomu tai, kad koncerto premjera įvyko 1912 metais ir pirminė jo instrumentinė versija buvo skirta klarnetui ir altui. Kompozitorius kūrinį sukūrė specialiai savo sūnui Maksui Feliksui Bruchui, kuris buvo talentingas klarnetistas. Tačiau tuo metu Europa jau kraustėsi iš proto nuo aštrių Igorio Stravinskio harmonijos potėpių ir Diagilevo baleto trupės, tad M. Brucho koncertas tiek publikai, tiek kritikams tuo metu pasirodė neoriginalus, neįdomus ir senamadiškas. Koncertas publikuotas buvo tik apie 1940 metus. Tačiau žvelgiant nūdienos akimis ir klausant šių laikų ausimis, tai yra vienas nuostabiausių vokiškojo muzikinio romantizmo pavyzdžių. Kupinas dvasingų melodijų ir spalvingos harmonijos, puiki orkestruotė, įdomūs solinių instrumentų dialogai. Visa tai atsispindėjo Zbignevo Levickio ir Rolando Romoslausko interpretacijoje, jų duetas buvo tikrai puikus. Prie LVSO dirigento pulto tą vakarą stojo Robertas Šervenikas, antroje koncerto dalyje labai gyvai ir virtuoziškai nuskambėjo populiarioji F. Mendelsono Ketvirtoji „Itališkoji“ simfonija.

Komentarai