Juditos triumfas

Publikuota: 2014-11-27 Autorius: Kultūros ekspertai
Juditos triumfas

Baroko operos teatras į savo repertuarą įtraukė neeilinį kūrinį – vienintelį iš keturių kompozitoriaus Antonio Vivaldi oratorijų išlikusį „Juditos triumfą“ (pilnas oratorijos pavadinimas – „Juditos triumfas prieš Holoferno barbarus“) Giacomo Cassetti libretu. Spektaklio premjera lapkričio 26 d. Lietuvos rusų dramos teatre.

Spektaklį pastatė režisierius Gintaras Varnas, dirigentas Juozas Mantas Jauniškis, meno vadovas Viktoras Gerasimovas. Scenografija patikėta Julijai Skuratovai. Orkestre pirmuoju smuiku grieš iš Anglijos atvykusi  Agata Daraškaitė. Spektaklyje pasirodys lietuvių publikai jau gerai žinomos solistės Nora Petročenko, Diana Tiškovaitė, Renata Dubinskaitė, Eglė Šidlauskaitė, Rūta Vosyliūtė. Solistėms talkins rinktinis merginų choras „Liepaitės“. Prie lietuvių prisidės talentinga senosios muzikos atlikėja iš Lenkijos Klaudyna Žolnierek grosianti teorba.

Šį kartą Baroko operos teatras pristatė sceninį oratorijos „Juditos triumfas“ pastatymą, sekdamas didžiųjų teatrų tradicija. „Juditos triumfo“ pasirodymas Lietuvos profesionaliosios muzikos scenoje – aktualus ir naujas įvykis, kadangi šis kūrinys Lietuvoje dar niekuomet nebuvo atliktas. Atsižvelgiant į kūrinio originalumą ir nenuginčijamą istorinę vertę, kompozicijos atlikimas – svarbus įvykis mūsų šalies muzikiniame gyvenime, turtingas gilia Bibline tematika, o kartu atliepiantis ir neramias nūdienos pasaulio aktualijas. Kūrinio atlikimas – gero barokinio muzikinio repertuaro išmanymo ženklas, mažai pažįstamos A. Vivaldi kūrybinės pusės pristatymas. Nors mūsų dienomis šis kompozitorius geriau pažįstamas kaip instrumentinių kompozicijų autorius, tačiau savo laikais jis buvo vienas sėkmingiausių sceninės muzikos kūrėjų.

„Juditos triumfas“ – tai alegorinis pasakojimas apie 1716-ųjų metų rugpjūčio venecijiečių pergalę prieš turkus, pastariesiems apsiautus Korfu salą. Kartu kūrinys atspindi ir bendras laikotarpio venecijietiškų oratorijų naratyvines tendencijas – ypač populiarią kovos su užkariautojais iš rytų tematiką. „Juditos triumfo“ premjera netgi sutapo su Korfu gynybos karinių dalinių maršalo Johanno Matthiaso Schulenburgo išlaisvinimo diena – pirmą kartą oratorija atlikta 1716-ųjų lapkritį – tačiau pats karininkas premjeroje nedalyvavo. Muzikinėje „Juditos triumfo“ partijoje nuo pat pradžios iki pabaigos jaučiamas karinis charakteris.

Metaforiniam pasakojimui apie pergalę pasirinktas gerai žinomas Senojo Testamento pasakojimas apie žydų našlę Juditą. Pagrindinis kūrinio personažas, Betuliano našlė Judita reprezentuoja Venecijos respubliką, tuo tarpu jos oponentas Holofernas – turkų otomanų imperiją. Našlė Judita, suviliodama savo priešą, jam atkeršija mirtimi. Šie du personažai kuriami kontrasto principu, tiek jų, tiek antraeilių personažų rolės ypatingai charakteringos. Kūrinio siužete slypi nepaprastas kontraversiškumas: oratorija, parašyta Pieta našlaičių mokyklos merginoms, tačiau pagrindinėje biblijinio siužeto linijoje iškyla nenumaldomas keršto ir kraujo troškimas.

Oratorija „Juditos triumfas“ atskleidžia italų kompozitoriaus melodisto talentą bei instrumentuotės meistrystę. Instrumentuotė žymi siužetinius nuotaikų pokyčius bei įprasmina simbolines prasmes – laiko tėkmę, ištikimybę, paprastumo grožį, aistrą.

Jau 2016-aisiais bus švenčiamos oratorijos sukūrimo ir pirmojo atlikimo 300-osios metinės, kurioms intensyviai ruošiasi ryškiausi Europos muzikos kolektyvai. Todėl „Juditos triumfo“ atlikimas Lietuvoje – reikšminga reakcija į profesionaliojo meno pasauliui svarbią datą.

Oratorija žvangant ginklams

Milda Augulytė

„Mintyse šią oratoriją skiriu Ukrainai. Duok Dieve, kad Ukrainoje atsirastų kokia nors Judita, kuri suviliotų poną Vladimirą Putiną ir padarytų tai, ką reikia", - Lietuvos radijui kalbėjo režisierius Gintaras Varnas apie savo naujausią darbą  Antonio Vivaldi oratoriją „Juditos triumfas", inscenizuojamą Baroko operos teatro užsakymu. Jos vienintelė premjera - lapkričio 26 d. Lietuvos rusų dramos teatre Vilniuje.

„Juditos triumfas" (visas pavadinimas - „Juditos triumfas prieš Holoferno barbarus") pagal Giacomo Cassetti libretą - vienintelė iš keturių išlikusių kompozitoriaus A.Vivaldi oratorijų. Lietuvoje ji visa kol kas nebuvo atlikta - skambėjo tik epizodai.

Lėmė politiniai ir meniniai motyvai

„Juditos triumfas" - tai alegorinis pasakojimas apie 1716 metų rugpjūčio venecijiečių pergalę prieš turkus, kai pastarieji apsiautė Korfu salą. Kartu kūrinys atspindi ir bendras to laikotarpio venecijietiškų oratorijų tendencijas, ypač - kovos su užkariautojais iš Rytų tematiką.

Turkų puldinėjamoje Venecijoje gyvenęs kompozitorius A.Vivaldi metaforiniam pasakojimui apie pergalę pasirinko gerai žinomą Senojo Testamento pasakojimą apie žydų našlę Juditą.

Legenda pasakoja, kad Judita, labai graži, dora ir pamaldi našlė, norėdama išgelbėti asirų apsiaustą Betulijos miestą, nueina į priešo stovyklą. Po keleto dienų asirų karo vadas Holofernas, tikėdamasis gražuolę suvilioti, pakviečia ją į puotą savo palapinėje, bet nusigeria ir užmiega. Judita pagriebia kardą ir nukerta Holofernui galvą.

Įsidėjusi galvą į tarnaitės parūpintą krepšį Judita grįžta namo. Vos išaušus Holofreno galva pakabinama ant miesto sienos, o betulijiečiai, Juditos padrąsinti, būriais išeina į kalnų perėjas. Asirai, pamatę kas atsitiko jų vadui, puola į paniką, atsitraukia, karas baigiasi.

„Kada, jei ne dabar statyti oratoriją „Juditos triumfas"? Kada, jei ne šiandien, kai už lango žvanga ginklai, vyksta karas kaimyninėje šalyje ir galbūt artėja prie mūsų? A.Vivaldi oratoriją parašė gyvendamas Venecijoje, per karą su turkais, radęs biblinį siužetą apie Juditą, kuri išgelbsti tautą. A.Vivaldi oratoriją sukuria, regis, vienu mostu. O svarbiausia, kad per visą oratoriją minimas žydų miesto Betulijos pavadinimas ir staiga finale nuskamba tekstas: „Ačiū Juditai, ji išgelbėjo tėvynę - mūsų Venecija bus laisva." Tai aiški nuoroda, kad A.Vivaldi oratoriją kūrė kaip savotišką burtą, kaip šamanišką aktą Venecijai apginti. Tai pagrindinė priežastis, kodėl man atrodė būtina šią oratoriją pastatyti kaip tik dabar", - apie paskatas imtis naujo kūrinio kalbėjo G.Varnas.

Be prasmingo siužeto, G.Varnui, jau pasiilgusiam muzikos po Onutės Narbutaitės operos „Kornetas" pastatymo, patrauklus buvo ir oratorijos melodingumas.

„Tokiais kompozitoriais kaip A.Vivaldi niekas nesisvaido, gal nelabai kada gyvenime vėl gausiu tokį tokį pasiūlymą, tad darbo mielai ėmiausi", - sakė režisierius.

Aplinkybės susiklostė palankiai

Statyti A.Vivaldi „Juditos triumfą" - Baroko operos teatro meno vadovo Viktoro Gerasiomovo sumanymas, kurį jis įgyvendino kartu su teatro direktoriumi Linu Koženiausku.

Be sąsajų su neramiomis nūdienos pasaulio aktualijomis, kūrinys reikšmingas ir istorine prasme - 2016-aisiais bus švenčiamos oratorijos sukūrimo ir pirmojo atlikimo 300-osios metinės, kurioms ruošiasi ryškiausi Europos muzikos kolektyvai. Tad buvo proga prisidėti ir lietuviams.

Dar viena kūrinio pasirinkimui įtakos turėjusi aplinkybė, galima sakyti, „techninė": galimybė gauti natų, suburti dainininkus ir muzikantus, kurie galėtų tą kūrinį atlikti. Šiuo atveju visos aplinkybės sukrito palankiai.

Herojai tarsi nužengė iš freskų

Baroko operos teatras „Juditos triumfui" pristatyti Lietuvos publikai pasirinko ne koncertinį, o sceninį vaidybinį variantą. Tai nėra naujiena - Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre kelerius metus išsilaikė vienas subtiliausių šio teatro pastatymų - Johanno Sebastiano Bacho „Pasija pagal Joną", režisuota Roberto Wilsono, šiemet repertuare atsirado itin prašmatniai inscenizuota Georgo Friedricho Handelio oratorija „Aleksandro puota".

Baroko operos teatras, sekdamas didžiųjų teatrų tradicija, irgi oratoriją įvelka į spektaklio rūbą ir pakvietė tai padaryti režisierių G.Varną, bene barokiškiausią mūsų režisierių, jau įrodžiusį savo meistrystę Claudio Monteverdi madrigalinėmis operomis „Tankredžio ir Klorindos kova", „Nedėkingųjų šokis".

„G.Varnas yra tikrai barokinis režisierius. Net jeigu spektaklio žanras nėra tiesiogiai sąlygotas baroko, jis vienaip ar kitaip išlenda. G.Varno kuriamas barokinis puošnumas nėra tiesmukas, jis išryškėja nedidelėmis, subtiliomis detalėmis. Specifinį jo spektaklių baroko dvelksmą sunku apibūdinti. Tai nėra kokia nors prabanga, aksomai, brokatai, kabantys šviestuvai, bet užtenka vieno taiklaus solisto judesio, minimalistinės detalės ir matai - tai labai subtilus pudruotas G.Varno barokas", - kalbėjo „Juditos triumfo" repeticijas mačiusi Baroko operos teatro atstovė Laūra Karnavičiūtė.

G.Varnas kol kas nelinkęs atskleisti visų spektaklio detalių, bet neslepia, kad rasti režisūrinius sprendimus jam nebuvo sunku, nereikėjo kankintis: „Turėjau vieną neišbandytą idėją ir ji, mano galva, čia tobulai tiko. Panaudojau plokščias lėlės, kurias artistai valdys ir kartu dainuos. Scenoje tarsi atgis, ims judėti senos apsilupinėjusios freskos ir suvaidins Juditos istoriją."

Kūrinys ir karinis, ir feministinis

„Juditos triumfo" scenografiją sukūrė G.Varno bendražygė Julija Skuratova. Didžioji dalis kūrybinės komandos taip pat moteriška: orkestre pirmuoju smuiku grieš iš Anglijos atvykusi  Agata Daraškaitė, dainuos solistės Nora Petročenko, Diana Tiškovaitė, Renata Dubinskaitė, Eglė Šidlauskaitė, Rūta Vosyliūtė, solistėms talkins merginų choras „Liepaitės". Prie lietuvių prisidės senosios muzikos atlikėja iš Lenkijos Klaudyna Žolnierek, grosianti teorba. Bet diriguos vyras - Juozas Mantas Jauniškis.

Tokią atlikėjų sudėtį lėmė aplinkybės - A.Vivaldi oratoriją kūrė dirbdamas muzikos mokytoju mergaičių prieglaudoje.

„Tai labai feministinė oratorija. Visas partijas, net Holoferno, patikėti moterų balsams, buvo drąsus ir įžūlus sprendimas. O žinia, kurią perduoda A.Vivaldi, yra tokia: moterys išgelbės pasaulį. Šiandien aš mintyse šią oratoriją skiriu Ukrainai. Duok Dieve, kad Ukrainoje atsirastų kokia nors Judita, kuri suviliotų poną Vladimirą Putiną ir padarytų tai, ką reikia. Tikėkimės, kad istoriją perskaitys ir klausytojai, apsilankę spektaklyje", - vylėsi režisierius G.Varnas.

Parodys tik vieną kartą?

Oratorijos „Juditos triumfas" inscenizacijos pristatymą tenka baigti nelinksma gaida: kas nepateks į lapkričio 26-osios spektaklį, gali jo ir nepamatyti. Spektaklis kuriamas su skolintomis dekoracijomis, pakylomis, ekranais, minimaliomis lėšomis, kurių užtenka tik tam kartui.

„Jeigu įdėjus tiek pastangų, kūrybos spektaklis bus parodytas tik vieną kartą, vadinasi, tie, kurie skiria pinigus, yra kvailiai - pinigai išmetami į balą", - apmaudo dėl paramos kultūros projektams skyrimo tvarkos neslėpė režisierius G.Varnas.

Pagal spektaklio režisieriaus Gintaro Varno sumanymą finale į sceną turėjo išriedėti Rusijos prezidento Vladimiro Putino butaforinė galva. Tačiau šios scenos žiūrovai neišvydo. Kodėl? Pasirodo, su tuo susijęs tikras detektyvas.

Režisierius G.Varnas, pakviestas inscenizuoti „Juditos triumfą", įžvelgė šios sakraliosios karo oratorijos sąsajas su nūdienos politinėmis aktualijomis ir tai buvo viena svarbiausių paskatų imtis šio darbo.

„Venecijietis A.Vivaldi šią oratoriją rašė tuo metu, kai osmanų armija siaubė Austrijos-Vengrijos žemes ir Venecijos vandenis Adrijos jūroje. Pasinaudodamas bibline istorija jis sukūrė „Juditos triumfą" kaip savotišką šamanišką burtą, turintį prišaukti venecijiečiams jų išgelbėtoją Juditą.

Kada, jei ne dabar statyti oratoriją „Juditos triumfas"? Kada, jei ne šiandien, kai už lango žvanga ginklai, vyksta karas kaimyninėje šalyje ir galbūt jis artėja prie mūsų?

Dar liepos mėnesį, rengdamasis „Juditos triumfo" pastatymui, mąsčiau: o, kad Ukrainoje atsirastų tokia Judita, dėl kurios galvą pamestų Rusijos vadovas V.Putinas, ir ji padarytų tai, ką reikia..." - darbo pradžią prisiminė G.Varnas.

Žiūrovai, gausiai susirinkę į spektaklio premjerą, išvydo įspūdingą scenos veiksmą: plokščias lėles laikančios dainininkės (visos partijos parašytos moteriškiems balsams) tarsi susiliejusios į išblukusią freską. Paskui ji ima eižėti, atskyla pagrindiniai herojai ir pamažu suvaidina Juditos istoriją.

Veiksmą komentuoja ir papildomų asociacijų kuria vaizdo projekcijos didžiuliame ekrane scenos gale.

Kūrinio pabaigoje, kai Judita pakelia kardą, nuriedėjusi Holoferno galva tarsi sukelia istorinę laviną - ekrane viena po kitos rieda žmonijos tironų galvos iki pat mūsų laikų - Lenino, Stalino...

O finalinėje scenoje, kai vyriausiasis žynys Ozijas tarsi užmiršta biblinį siužetą ir prabyla apie A.Vivaldi gyvenamojo meto aktualijas tardamas „Ačiū Juditai, ji išgelbėjo tėvynę - mūsų Venecija bus laisva", pagal režisieriaus sumanymą per sceną turėjo perriedėti V.Putino butaforinė galva. Bet neperriedėjo.

Pasirodo, ne visa kūrybinė grupė pritarė tokiam režisūriniam sprendimui. G.Varnas tai žinojo, todėl galvą užrakino savo grimo kambaryje ir pasiėmė raktą. Bet kažkas iš galvos priešininkų tarsi kontroliniam darbui nepasiruošęs mokinukas ėmė ir prikišo į kambario durų spyną degtukų.

Režisierius su asistentais, prieš finalinę sceną atėję paimti V.Putino galvos, liko it musę kandę - atrakinti spynos negalėjo, laužti durų nesiryžo, kviesti avarinę tarnybą buvo per vėlu. V.Putino galva taip ir nepasirodė scenoje.

Kas buvo tas piktadarys, sužlugdęs režisieriaus sumanymą, galėtų atskleisti nebent stebėjimo kameros, bet jų Rusų dramos teatre, kuriame rodytas spektaklis, nėra. Režisierius G.Varnas turi tik netiesioginiais įrodymais grindžiamų įtarimų.

Savo sumanymą Baroko operos teatrui režisierius išdėstė dar liepos mėnesį, pasiteiravo, ar jis teatro vadovams tinka.

„Jeigu netinka, patariau ieškotis kito režisierius. Tačiau viskas tiko ir sukirtome rankomis, - pasakojo G.Varnas. - Staiga prieš mėnesį po vienos repeticijos prieina teatro direktorius Linas Koženiauskas ir sako: „Kai kurios solistės atsisako dainuoti, jei scenoje bus V.Putino galvos karikatūra."

Atsakiau, kad ji tikrai bus, o solistės neturi jokių teisių koreguoti režisūrinį sumanymą. Tai menininko pasirinkimas. Ar ta galva tinka, ar ne, gerai ar blogai ją ridenti, atsakau aš.

Apie šią karo oratoriją aš ilgai galvojau ir, tiesą pasakius, stačiau beveik vien dėl tos galvos. Tie žmonės, kurie užblokavo galvą, sugadino visą sumanymą, jį visiškai nubraukė."

G.Varnas kaltę dėl sužlugdyto sumanymo verčia Baroko teatro vadovybei ir vertina tai kaip cenzūrą.

„Pasirodo, po 25 nepriklausomybės metų mes turime cenzūrą - ne valstybinę, o vadybinę. Vadybininkai, teatro direktoriai, meno vadovai sprendžia, kas gali būti rodoma, kas negali. Niekaip negaliu su tuo sutikti. Toks įspūdis, kad vėl gyvename sovietiniais laikais", - kitą dieną po spektaklio karščiavosi G.Varnas.

Jis priminė vyresnįjį kolegą Jono Jurašą ir skandalą dėl spektaklyje „Barbora Radvilaitė" uždrausto rodyti Aušros vartų Dievo Motinos paveikslo. Kaip žinome, 1974 metais režisierius dėl to emigravo.

„Tokie pat dalykai vyksta XXI amžiuje, nepriklausomoje Lietuvoje. Dar baisiau, kad tai vyko slapta.

Kai ta solistė užsispyrė ir iškėlė ultimatumą: arba ji dainuoja, arba V.Putino galvos nėra, aš atsakiau: „Renkite oratorijos koncertinį variantą be manęs, atsisakykite inscenizacijos." Tuomet viskas kažkaip užsiglaistė ir tik vėliau supratau: iki premjeros gyvenau širšių lizde - į akis tau šypsomasi, o už akių rezgama, kaip čia tave greičiau sunaikinti."

G.Varno polinkis į politines temas, tvirta pilietinė pozicija seniai žinoma. Dar Sąjūdžio metais jis įkūrė „Šėpos teatrą", kuris su savo politine satyra persmelktais spektakliais tuomet vaikščiojo tarsi ašmenimis.

„Tuomet iš tikrųjų buvo pavojinga. Dar tebegyvenome Sovietų Sąjungoje, aplinkui buvo pilna KGB, komunistų partijos agentų ir nieko - iki šiol visi gyvi. Jeigu tada nebijojome, tai ko dabar bijoti?

Mane nustebino, kad bijo jaunoji karta. Ko jiems bijoti? Kartais net šventvagiškai pagalvoji: jeigu jau tokia tauta, tai greičiau čia tie V.Putino tankai atvažiuotų. Tegul važiuoja.

Ir svarbiausia, kad tokie kinkadrebiai vadinasi Baroko operos teatru. Jie barokui daro didžiulę gėdą.

Mūsų laikais kiekvienas gali įsteigti teatrą, pavadinti jį renesanso, romantizmo vardu, bet teatru tampama ne pasivadinus juo, o pastačius spektaklį. Šitie berniukai mane labai nuvylė", - kalbėjo G.Varnas apie žmones, kuriuos jis įtaria „įkalinusius" V.Putino galvą grimo kambaryje.

Baroko operos teatro direktorius L.Koženiauskas, kuriam režisierius verčia kaltę sužlugdžius premjerą ir įvedus cenzūrą, išgirdęs tokius žodžius tik gūžtelėjo pečiais: „Nežinau, kodėl galva neišriedėjo, nesuprantu, kodėl režisierius mane dėl to kaltina, ir tokių dalykų nekomentuoju. Su scenos dalykais neturiu nieko bendra - nei režisuoju, nei dainuoju, nei groju. Esu tik juridinio asmens - Baroko operos teatro - vadovas. Menininko darbų nekritikuoju - nesu specialistas. Po spektaklio režisierių tik pasveikinau."

„Juditos triumfo" scenografė, lėlių ir nelemtosios V.Putino galvos kūrėja J.Skuratova spektaklį žiūrėjo iš salės, o ne iš užkulisių, todėl nežino, kas ten vyko. Ji tik pasakė, kad galva buvo baigta gaminti prieš pat spektaklį ir saugiai paslėpta užrakintame kambaryje. Dailininkė prasitarė, kad spektaklio supolitinimas jai nebuvo priimtinas.

„Nuo pat pradžių sakiau, kad tokių politinių dalykų nemėgstu ir nesu tikra, ar koks putinistas iš už kampo neduos man plyta per galvą. Tokių žmonių Lietuvoje pilna. Bet pagrindinis pastatymo komandos viršininkas yra režisierius - jis pasakė, kad reikia, tai ir darėme. Mano žodis nėra lemiamas.

Man atrodo, kad spektaklio meninė vertė be V.Putino galvos nenukentėjo, bet suprantu ir Gintarą - jis buvo idėjos autorius, čia buvo jo principo reikalas."

Didelio entuziazmo dėl V.Putino galvos nerodė ir spektaklyje dalyvavusio „Liepaičių" choro atstovai - mat ją turėjo ridenti viena chorisčių. „Nekišime vaikų į politiką", - dar prieš spektaklį užtikrinio viena mokytoja.

Baroko operos teatras atsiprašė G. Varno, kad neleido išridenti V. Putino galvos  1

2014-12-04

Tai, kad Baroko operos teatro inicijuotame, režisieriaus Gintaro Varno statytame spektaklyje „Juditos triumfas“ buvo užkardytas kelias prariedėti Rusijos prezidento Vladimiro Putino butaforinei galvai, yra autoriaus teisės pažeidimas, nes šis veiksmas scenoje buvo sumanytas paties autoriaus. Taip tvirtina LATGA-A teisininkas Paulius Sartatavičius. 

„Kadangi kūrinys turėjo būti visiškai įgyvendintas su atributais ir sceniniais rekvizitais, šioje vietoje ši teisė yra iš esmės pažeista, nes pats kūrinys jau yra iškreiptas. Vertinti pačią situaciją, kas atsakingas ar kas galbūt kaltas dėl to, kad kūrinys buvo iškreiptas, sunku, nes teatras šiuo atveju yra užsakovas, kūrinio naudotojas. Jis iš esmės įsipareigoja, kad būtų sudarytos aplinkybės, kad tas kūrinys būtų įgyvendintas visa apimtimi ir būtent taip, kaip jis yra sukurtas“, – LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ antradienį aiškino teisininkas.

V. Putino galva liko įkalinta grimo kambaryje

Baroko operos teatras iniciavo vienos iš keturių Antonio Vivaldi oratorijų „Juditos triumfas“ (visas oratorijos pavadinimas – „Juditos triumfas prieš Holoferno barbarus“) pastatymą, kurį režisuoti buvo pasiūlyta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui G. Varnui. Tačiau, režisieriaus teigimu, premjeros vakarą režisūrinis oratorijos sprendimas buvo pakeistas.

„Jis buvo pakeistas spektaklio metu, nors tam tikrų ženklų ir požymių, kad bus kažkas daroma, buvo jau seniau. Pirmiausia turiu pasakyti, kad šį sumanymą, idėją, pastatymo koncepciją, kad oratorijos finale, per Ozijo ariją, turėtų prariedėti V. Putino galva, pasiūliau dar liepos mėnesį, kai Baroko teatras pasiūlė man imtis šio kūrinio“, – sakė G. Varnas, kurio idėja taip ir nebuvo realizuota.

Režisierius pasakojo, kad, įsigilinęs į pjesę, jis suprato, jog „Juditos triumfas“ tam tikra prasme yra šių dienų kūrinys – turint galvoje dabartinį geopolitinį kontekstą, jį reikia statyti šiandien. Baroko laikais, pasak G. Varno, A. Vivaldi parašė šią operą jam pačiam labai aktualiu metu, kai Veneciją, kurioje jis gyveno, puolė turkai. Visa oratorija, režisieriaus manymu, yra tarsi biblijiniai tekstai apie žydų miestą Betuliją.

„Staiga finale, Ozijo rečitatyve, kuriame [viskas] jau baigiasi, Judita atneša galvą [Asirijos kariuomenės vado Holoferno – LRT.lt], žydų tauta jau išgelbėta, miestas išgelbėtas. Staiga Betulija pavirsta Venecija – mūsų miestas  Venecija ir mūsų Adrijos jūra bus laisva, ateis naujoji Judita. Tai yra žinia. Akivaizdu, kad A. Vivaldi kūrė šią oratoriją kaip karo oratoriją ne šiaip sau, ne tik meniniais, estetiniais sumetimais. Dėl to man pasirodė, kad tai yra labai svarbu“, – dėstė G. Varnas.

Nors tuo metu režisierius statė kitą spektaklį, dirbti prie kūrinio jis sutiko suvokęs, kad negali praleisti tokios galimybės. Mat G. Varnas sumanė, kad reikėtų jo nupasakotame epizode praridenti Rusijos prezidento V. Putino butaforinę galvą.

„Jie [Baroko operos teatras] turbūt suprato, kad aš apie tą galvą juokauju. Matyt, nes prieš mėnesį prasidėjo tokie tarsi ultimatumai – jei bus ta galva, kai kurios solistės nesutiks dainuoti ir t. t. Tokiu atveju – labai paprasta, nutraukim tą pastatymą, kad darbas nenueitų veltui, jūs atliekate jos koncertinį variantą ir viskas, mes išsiskiriame“, – apie savo pasiūlymą Baroko operos teatrui pasakojo G. Varnas. 

Jo teigimu, likus dviem dienoms iki premjeros, kol Rusų dramos teatre vyko montavimo darbai ir repeticijos, buvo galima justi neįprastą atmosferą, o galiausiai režisieriaus asistentė šiam prasitarusi, kad Baroko operos teatro direktorius Linas Koženiauskas uždraudęs jai į sceną ridenti butaforinę V. Putino galvą, ir ši esą jokiu būdu negali pasirodyti scenoje.

„Supratęs, kad vyksta tokie dalykai, paslėpiau galvą savo grimo kambaryje, kad ji nedingtų iš teatro. Užrakinau ir atidaviau raktą technikui, kuriuo pasitikiu, kuris turėjo paimti tą galvą prieš finalinę epizodą, nunešti, kur reikia, ir ją praridenti. To nepavyko padaryti, nes buvo užkimšta spyna ir atrakinti raktu jis jos negalėjo. Aš atbėgau, laužėme ją, bet neišlaužėme. Tai štai. O ponas L. Koženiauskas paskui pasigyrė solistėms, kad jis išgelbėjo operą“, – teigė G. Varnas. Per premjerą V. Putino galva į sceną taip ir nebuvo išridenta.

Baroko operos teatras: galvojome, kad mintis apie „kažkokią galvą“ buvo humoras

Savo ruožtu Baroko operos teatras, bandydamas apsiginti nuo viešoje erdvėje režisieriaus išsakytų teiginių, esą jis susidūrė su cenzūra, pristatė savo istorijos versiją.

Antradienį teatras išplatino pranešimą spaudai, kuriame, be kita ko, atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pasaulinėje teatrų praktikoje egzistuoja režisieriaus, teatro vadovų ir atlikėjų kūrybinis bendradarbiavimas, o galiausiai atsakomybė už meno produkto kokybę ir formą tenka ne tik spektaklio kūrėjams, bet ir meno įstaigai bei jos vadovams.

Pasak Baroko operos teatro, režisierius G. Varnas nėra teisus teigdamas, kad liepos mėnesį jis V. Putino butaforinės galvos ridenimą įvardijo kaip esminę sąlygą, kuri darytų įtaką jo apsisprendimui statyti veikalą. Esą „mintis apie „kažkokią galvą“ buvo suformuluota tik kaip prielaida, gal humoras, tačiau jokiu būdu ne kaip rimtos koncepcijos dalis.

„Jei ši koncepcijos detalė būtų buvusi pateikta kaip esminė pačioje derybų pradžioje, nenorėdami skatinti politinio skandalo aistrų ir kurstyti nesantaikos, jau rugpjūčio mėnesį su režisieriumi būtume bandę ieškoti tinkamos formos jai realizuoti, siekdami abiem pusėms palankaus sprendimo. Bendram sutarimui neatsiradus, būtume mandagiai atsisakę gerbiamo režisieriaus paslaugų ir skubiai ieškoję kito menininko sceniniam oratorijos sumanymui įgyvendinti“, – rašoma pranešime spaudai.

Kad butaforinės V. Putino galvos ridenimas yra režisieriaus idée fixe, anot Baroko operos teatro, paaiškėjo likus dviem savaitėms iki premjeros, o išniekintos ir kruvinos – diena iki premjeros.

„Tai reiškia, kad projektas žlunga, Kultūros tarybos pastatymui skirtus pinigus reikia grąžinti, o didžioji jų dalis jau išleista, įtraukta daug žmonių, atlikti svarbiausieji paruošiamieji darbai... Net likus dviem savaitėms iki spektaklio, režisierius kategoriškai nesileido į jokius kompromisus. Bet koks bandymas baigdavosi vieninteliu atsakymu: „Galva bus arba atšaukiam premjerą.“ Toks režisieriaus elgesys laikytinas manipuliavimu“, – įsitikinęs Baroko operos teatras.

Pranešime spaudai taip pat cituojamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnis   „Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę“, keturi jo punktai.

Autorių teisėje vienas svarbiausių – kūrybos laisvės principas

Asociacijos LATGA teisininkas Paulius Sartatavičius sako nesiimsiąs komentuoti, ar režisierius G. Varnas susidūrė su cenzūra, tačiau, anot jo, autoriaus teisė šioje situacijoje buvo pažeista. Esą autoriui visada priklauso tam tikros teisės, visų pirma – neturtinės, iš kurių viena yra į kūrinio neliečiamybę.

„Tai reiškia, kad autorius gali prieštarauti (leisti arba neleisti) dėl bet kokio kūrinio pakeitimo, iškraipymo. Vertinant iš tos pusės, kadangi kūrinys turėjo būti visiškai įgyvendintas su atributais ir sceniniais rekvizitais, šioje vietoje ši teisė yra iš esmės pažeista, nes pats kūrinys jau yra iškreiptas. Vertinti pačią situaciją, kas atsakingas ar kas galbūt kaltas dėl to, kad kūrinys buvo iškreiptas, sunku, nes teatras šiuo atveju yra užsakovas, kūrinio naudotojas. Jis iš esmės įsipareigoja, kad būtų sudarytos aplinkybės, kad tas kūrinys būtų įgyvendintas visa apimtimi ir būtent taip, kaip jis yra sukurtas“, – LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ aiškino teisininkas.

P. Sartatavičius patikslino, kad patalpos, kur buvo laikomas rekvizitas, buvo prieinamos tik teatro darbuotojams, o ne visai visuomenei, taigi teatras ir atsakė už tai, kad būtų sudarytos aplinkybės kūrinį įgyvendinti iki galo. Esą buvo užkirstas kelias patekti į patalpas ir paimti rekvizitą, todėl visai nesvarbu, ar tai padarė teatro darbuotojas, ar kas nors kitas, nes teatro pareiga buvo užtikrinti, kad kūrinys būtų įgyvendintas visa apimtimi.

Kultūros ministerijos Autorių teisių skyriaus vedėja Nijolė Janina Matulevičienė pastebėjo, kad autorių teisėje vienas svarbiausių principų yra kūrybos laisvės principas. Tai esą didelė vertybė, visų pirma pasireiškianti tuo, kad kūrinio autorius priima sprendimą, koks kūrinys turi pasiekti visuomenę, kokias kūrybinės išraiškos priemones jis pasirinks.

„Ar tai kažkam patinka, ar tai gražu, ar negražu, – visuomenei vertinti. Bet autorių teisei tai neturi reikšmės. Autorių teisių apsaugai svarbu, kad tai būtų originalus kūrybinės veiklos rezultatas. Svarbu – originalumas. Be abejo, kūrybinės laisvės principas iš autoriaus reikalauja ir didelės atsakomybės.  Kurdamas autorius turi galvoti, kokią žinią jis siunčia visuomenei, bet, kalbant apie kūrybos laisvės principą, [...] jis labai glaudžiai susijęs su kūrinio neliečiamybe. Jei jau kūrinys sukurtas toks ir teatras šiuo atveju jį tokį priėmė, tai vėliau kažką keisti ir daryti jau tikrai negalime“, – įsitikinusi N. J. Matulevičienė.

Ji vis dėlto pridūrė, kad iškyla klausimas, kaip vis dėlto autorius įteikė kūrinį teatrui: ar tai buvo tik nupasakota vizija, ar įteiktas režisūrinis planas, kuriame aiškiai nurodyta, kas kurioje scenoje vyks. „Jei toks režisūrinis planas, scenarijus, inscenizacijos planas ar projektas [buvo], tai labai akivaizdu, kad teatras, jį tokį priimdamas, susitaikė su tuo, kad štai toks spektaklis scenoje ir bus parodytas. Jei to nėra, truputėlį sunkiau įrodyti, kaip yra iš tikrųjų, kokia ta vizija buvo ir kokia kūrybinės išraiškos forma buvo pasirinkta“, – teigė specialistė.

N. J. Matulevičienė sakė vis dėlto sutinkanti su autoriumi, kad tokia situacija yra apmaudi: „Apgailestauju, kad taip atsitiko, labai gaila, bet aš manau, kad tai – apmaudus nesusipratimas ir vis dėlto autorius ir teatras ras sprendimą.“ Tačiau Kultūros ministerijos darbuotojai paprieštaravo režisierius: „Aš nemanau, kad tai yra apmaudus nesusipratimas, tai yra tyčinis aktas, tyčia iškreipiantis kūrinį. Koks čia nesusipratimas?“ – LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ antradienį klausė G. Varnas.

Trečiadienį Baroko operos teatras išplatino oficialų atsiprašymą, skirtą G. Varnui. „Šio spektaklio premjeros metu iškilus rimtam nesusipratimui, apgailestaujame, kad dėl savo patirties stokos bei kitų susiklosčiusių aplinkybių nesugebėjome tinkamai suvaldyti situacijos ir norėtume viešai atsiprašyti Lietuvos nacionalinės premijos laureato režisieriaus G. Varno, kad neužtikrinome galimybės įgyvendinti visą jo režisūrinį sprendimą. Norėtume tikėtis, kad ateityje oratorija turės galimybę pasiekti platesnę žiūrovų auditoriją“, – rašoma išplatintame atsiprašyme.

2013 12 03

2014 m. lapkričio 26-osios vakarą, trečiadienį, Baroko operos teatras parodė Gintaro Varno režisuotą Antonio Vivaldi oratoriją „Juditos triumfas“. Šioje neeilinėje premjeroje gausiai susirinkusi publika nuoširdžiu susižavėjimu ir euforijos lydimais plojimais įvertino konceptualų, neabejotinai unikalų ir didį talentą liudijantį režisieriaus sceninį sprendimą, kurį jam padėjo įgyvendinti nauja kokybe suskambėjęs orkestras, solistės, choras, scenografė, šviesų ir vaizdo projekcijų dailininkai.

Šis naujas kūrybinės grupės vaisius visais meniniais aspektais leido tikėtis, jog tai – išskirtinio dėmesio vertas perspektyvus pastatymas, paženklintas išskirtine kokybe. Jei ne vienas momentas – scenoje neprariedėjusi butaforinė Rusijos prezidento Vladimiro Putino galva ir šio fakto skandalingas eskalavimas žiniasklaidoje, akimirksniu nukreipęs dėmesį nuo unikalios premjeros meninės vertės.

Jau kitą dieną atlikėjus kalbinusius žurnalistus domino vienintelis klausimas – nelemtoji, slogias asociacijas keliančios asmenybės galva. Po tiesioginių režisieriaus kaltinimų „putinizmu“ ir bailumu Baroko operos teatro vadovybei pasipylė straipsniai ir komentarai, gilinantys ir interpretuojantys šią kaltinimų laviną.

Ar iš tiesų viskas buvo taip, kaip teigia režisierius, kaltinantis teatro vadovybę, ant pastatyme dirbusių atlikėjų ir rengėjų metantis vos ne politinių sąmokslininkų šešėlį, pats tuo tarpu likdamas tik tariamos cenzūros auka?

Reikėtų nepamiršti, jog pasaulinėje teatrų praktikoje egzistuoja režisieriaus, teatro vadovų ir atlikėjų kūrybinis bendradarbiavimas, o galiausiai atsakomybė už meno produkto kokybę ir formą tenka ne tik spektaklio kūrėjams, bet ir meno įstaigai bei jos vadovams.

Mūsų neseniai susibūręs kolektyvas yra užsibrėžęs nemažus tikslus ir viena svarbiausių mūsų siekiamybių yra aukščiausia meninė kokybė visais lygmenimis. Pirmasis sceninis naujo kolektyvo darbas – rimtas išbandymas, svarbi paraiška publikai ir ženklus naujas laiptelis į tolesnius darbus. Todėl oratorijos sceniniam pastatymui nedvejodami pasikvietėme G.Varną, kaip neabejotinai vieną talentingiausių Lietuvos scenos kūrėjų, jau ne pirmą kartą susidūrusį su Baroko epochos muzikos veikalais. Visiškai pasitikėjome šiuo kūrėju, tikėjomės kartu įgyvendinti geriausias kūrinio sceninio pastatymo vizijas.

Turime detaliai ir atvirai paaiškinti konflikto užuomazgas ir eigą. Režisierius G.Varnas nėra teisus teigdamas, jog liepos mėnesį, per pradinę derybų stadiją, jis V.Putino galvos ridenimą įvardijo kaip esminę sąlygą, lemiančią jo apsisprendimą statyti veikalą. Mintis apie „kažkokią galvą“ buvo suformuluota tik kaip prielaida, gal humoras, tačiau jokiu būdu ne kaip rimtos koncepcijos dalis. Jei ši koncepcijos detalė būtų buvusi pateikta kaip esminė pačioje derybų pradžioje, nenorėdami skatinti politinio skandalo aistrų ir kurstyti nesantaikos, jau rugpjūčio mėnesį su režisieriumi būtume bandę ieškoti tinkamos formos jai įgyvendinti, siekti abiem pusėms palankaus sprendimo. Jei bendro sutarimo nebūtume radę, būtume mandagiai atsisakę gerbiamojo režisieriaus paslaugų ir skubiai ieškoję kito menininko sceniniam oratorijos sumanymui įgyvendinti.

Kad butaforinės V.Putino galvos ridenimas yra režisieriaus idee fix paaiškėjo likus dviem savaitėms iki premjeros, o išniekintos ir kruvinos – diena iki premjeros. Vadinasi, kad projektas žlunga, Kultūros tarybos pastatymui skirtus pinigus reikia grąžinti, o didžioji jų dalis jau išleista, įtraukta daug žmonių, atlikti svarbiausieji paruošiamieji darbai... Net likus dviem savaitėms iki spektaklio, režisierius kategoriškai nesileido į jokius kompromisus. Bet koks bandymas baigdavosi vieninteliu atsakymu: „Galva bus arba atšaukiam premjerą.“ Toks režisieriaus elgesys laikytinas manipuliavimu.

Mums suprantamas ir Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ vadovų apsisprendimas apsaugoti nepilnamečius vaikus nuo politinės akcijos, kurios padarinių negalime numatyti.

Savaime suprantama, kad visas kolektyvas jautė didžiulę atsakomybę ir už spektaklį, jo turinį, kurio esme, deja, tapo nukirsta Rusijos prezidento galva. Be galo apmaudu, jog dirbtinai išpūstas neišriedėjusios galvos skandalas nustelbė viską, o toks didelis gausaus talentingų meno žmonių triūsas liko nematomas.

Spektaklio projekcijose riedančios diktatorių galvos ir kitos meninės detalės puikiausiai atskleidė nūdienos aktualijas ir buvo visiškai aiškiai suprastos žiūrovų. Apmaudu ir ganėtinai absurdiška, kad feljetonu tapęs V.Putino „buvimas nebūnant“ nubraukė jaunų, pasiruošusių nuoširdžiai dirbti Lietuvos meno labui menininkų didžiulį darbą. Gaila, kad pačiam režisieriui jo kūrinys išsyk tapo nebesvarbus. Apribojant kūrinį vienkartiniu parodymu liko paneigtas didžiulis visos kūrybinės grupės indėlis ir itin vykęs sceninis veikalas pasmerktas staigiai ir skaudžiai žūčiai.   

Juditos triumfas, arba Begalvis Putinas
2014 12 12
Beata Baublinskienė

Lapkričio 26 d. Baroko operos teatras pristatė Antonio Vivaldi oratorijos „Juditos triumfas" premjerą. Tai antrasis šiais metais įsikūrusios trupės darbas, bet pirmasis jos teatrinis pastatymas, nes pavasarį parengtas Georgo Friedricho Handelio oratorijos „Prisikėlimas" atlikimas buvo koncertinis. Kodėl Baroko operos teatras taip susitelkęs į oratorijas, o ne į operas (juk to ir tikėtumeisi pagal pavadinimą), nelabai aišku (per spaudos konferenciją naujojo pastatymo dalyviai kalbėjo, kaip sunku gauti baroko operų natas - suprask, oratorijų natas gauti lengviau, kad ir pasaulis dar nėra atradęs šiuo atveju Vivaldi operų (ar tikrai?) ir pan.).

Kad ir kaip būtų, „Juditos triumfas" nutildė visas mintyse kirbėjusias abejones, nes visiškai įtikino būtent kaip teatrinis pastatymas. Meniniu požiūriu pavadinčiau šią premjerą sėkme, o ją laidavo iš esmės du pagrindiniai „banginiai". Pirmiausia talentingas, išradingas ir grakštus režisieriaus Gintaro Varno bei jo vadovaujamos komandos (scenografijos dailininkė Julija Skuratova, vaizdo projekcijų autorius Rimas Sakalauskas) sumanymas ir sklandus jo įgyvendinimas (išskyrus finalinę spektaklio „kastraciją" arba jo politinį nukenksminimą, bet apie tai sužinojome jau post factum). O muzikinėje plotmėje, be abejo, kokybės ir stiliaus įspūdžio nebūtų be techniško, įtaigaus ir tiesiog gražaus solistės Noros Petročenko (Juditos) dainavimo. Be abejo, labai svarbu yra orkestras -­ dirigento Juozo Manto Jauniškio vadovaujamo Baroko operos teatro orkestro styginiai griežė specialiai šia proga gautais baroko strykais ir tai skambesiui suteikė geidžiamo minkštumo, prie kurio prisidėjo ir barokinė teorba (grojo Klaudyna Żołnierek iš Lenkijos), o orkestro pirmasis smuikas Agata Daraškaitė žinių apie senosios muzikos atlikimo subtilybes semiasi net Anglijoje. Svarbu yra ir choras (giedojo „Liepaitės", choro vadovė Jolita Vaitkevičienė), apskritai visuma. Bet kad ir kaip stilingai griežtų orkestras ar darniai dainuotų choras, be pagrindinių solistų demonstruojamos „klasės" gero įspūdžio nebūtų. Juo labiau jog virtuoziškosios Vivaldi arijos net ir nelabai giliai besidomintiems baroku pirmiausiai siejasi su fenomenaliu Cecilijos Bartoli atlikimu. Mes Bartoli neturime, užtat turime N. Petročenko, ir šis palyginimas nėra komplimentas, tai - fakto konstatavimas, nes ši solistė ne tik supranta, ką ir apie ką dainuoja, kitaip tariant, yra įvaldžiusi stilių ir techniką, kuri jai leidžia demonstruoti baroko muzikai būdingus muzikinius „afektus", kontrastus, valdyti balso spalvas, bet jos dainavimas atskleidžia ir turtingą pačios dainininkės prigimtį - Petročenko tiesiog malonu klausytis, jos balsas pasižymi gražiu ir puikiai išlavintu tembru.

Vis dėlto „Juditos triumfas" kaip „karo oratorija", kurią režisierius dedikavo už laisvę kovojančiai Ukrainai, gavo ir „kovinį krikštą". Kilo autentiškas, „nesumeluotas", kaip mėgstama sakyti TV gyvenimo būdo laidose, skandalas. Kaip paaiškėjo kitą dieną po premjeros, spektaklio finale į sceną neišriedėjo nugalėto tirono galva (oratorijoje biblinė žydų didvyrė Judita nukerta apsvaigintam asirų generolui Holofernui galvą). Šiuo atveju tai turėjo būti Vladimiro Putino galva. Žinoma, ne tikra, o toks à la gipsinis biustas - kaip kad tarybiniais laikais būdavo apstu Lenino biustų (viena iš jų finale pasirodo ir vaizdo projekcijoje greta Stalino galvos ir daugelio praeities tironų galvų). Kaip įvykį aprašo Lrytas.lt portalo žurnalistė Milda Augulytė, į kambario, kuriame buvo saugomas Putino biustas, spyną kažkas prikaišiojo degtukų ir todėl spektaklio finale jos nebuvo įmanoma paimti.

Turint minty, kad visa tai vyko Rusų dramos teatre, visa ši istorija pakvimpa Michailo Bulgakovo „velniava" (pamenate, su Berliozo galva „Meistre ir Margaritoje" irgi vyko visas detektyvas), taip pat - tam tikru organizaciniu Baroko operos teatro balaganu, nes kad ir kokie būtų meniniai ir/arba ideologiniai nesutarimai kūrybinio darbo metu, jie turėjo būti vienaip ar kitaip išspręsti iki premjeros. Tačiau akivaizdu, kad niekas iš organizatorių neprisiėmė atsakomybės - arba saugoti tą Putino galvą it akies vyzdį, kad finale ji vis dėlto pasirodytų scenoje, arba, jei Putino galva buvo nepriimtina visai trupei, galbūt net atsisveikinti su režisieriumi. Bet pasielgta buvo, sutikime, pačiu prasčiausiu būdu, provincialaus teatro intrigų lygiu.

Ir vis dėlto, pati geriausia situacijos išeitis būtų, jei visi drauge - statytojai, atlikėjai ir organizatoriai - perliptų per tą Putino galvą ir pasiektų susitarimą, nes spektaklis tikrai vertas kartojimo ir tolesnio gyvavimo. Šiek tiek istorijos. Visas kūrinio pavadinimas yra „Juditos triumfas prieš Holoferno barbarus", libreto autorius Iacopo Cassetti panaudojo Juditos knygoje pasakojamą biblinę Betulijos miesto apsiausties, kariaujant žydams ir asiriečiams, istoriją kaip alegoriją tuo metu vykusiam karui tarp Venecijos ir Osmanų imperijos. Premjera įvyko 1716 m. lapkritį, ją atliko Venecijos mergaičių prieglaudos ir muzikos mokyklos „Ospedale della Pietà" auklėtinės, mat „rudaplaukis kunigas" Antonio Vivaldi buvo šios vienuolių išlaikomos įstaigos muzikos maestro. Todėl ir visos partijos skirtos moterų balsams.

Grįžkime į 2014-ųjų Vilnių. Vaizdiniu požiūriu „Juditos triumfą" pavadinčiau G. Varno ir R. Sakalausko Nacionaliniame operos ir baleto teatre statyto Onutės Narbutaitės „Korneto" pussesere, mat ne tik vaizdo projekcijų vaiskus spalvynas ir kai kurie motyvai, bet ir scenografijos principai, ypač choro scenose, siejasi su lietuviškuoju „pusbroliu" (nors „Korneto" scenografiją kūrė Medilė Šiaulytytė, o „Juditos triumfo" dailininkė J. Skuratova). Panašus ir požiūris į vyksmą scenoje kaip pabrėžtinai simbolinį, atitrauktą nuo realybės. Turbūt galima būtų atsekti ir kai kurių G. Varno bei J. Skuratovos statytų Claudio Monteverdi madrigalinių operų bruožus, bet atrastos sceninės kalbos tolesnis plėtojimas arba net autocitatos nėra nieko blogo, juo labiau kai šie „atsikartojimai" yra veiksnūs ir naujame kontekste. Išradingas ir žavus sumanymas solistus „aprengti" lėliniais rūbais (tai priminė vaikystės popierines lėles), kai patys solistai tampa ir lėlininkais. Paprastas, bet puikus sprendimas Juditos atveju: kai ji kreipiasi į Holoferną, sako tai, ką turi sakyti, meluoja, ji - su suknele. Kai lieka viena ir išreiškia savo tikruosius jausmus, ji išsineria iš lėlės drabužio ir tampa gyvu žmogumi.

Ypatingo grožio ir net paslaptingumo scenovaizdžiui suteikia vaizdo projekcijose rodomi autentiški viduramžių rankraščiai su žydiškais rašmenimis. Visa pastatymo stilistika, balansuojanti tarp lėlių teatro, animacijos ir komiksų, žaidybiškumu turėtų būti patraukli ir jaunajai auditorijai. O drauge tikrai labai neblogu lygiu atlikta muzikos partitūra galėtų būti įdomi Vivaldi muzikos gerbėjams, kurių juk yra tikrai nemažai. Surinktas penkių solisčių ansamblis, ko gero, yra geriausia, ką šiuo metu galėtume rasti Lietuvoje atlikti baroko muziką. Ne viskas buvo tobula, bet visuma buvo tikrai gera. Holoferno partiją dainavusi Renata Dubinskaitė sceniškai ryškiai įkūnijo savo personažą, bet dainavimu vis dėlto nesužavėjo -­ vietomis stigo balso paslankumo ir, manyčiau, dainininkė dar neatrado tikro savo balso tembro, autentiškos spalvos, kuria būtų galima gėrėtis. Holoferno tarną - eunuchą Vagaus - vaidinusi Diana Tiškovaitė dainavo paslankiai, tačiau malonaus tembro solistės balsas buvo kiek vienodokas, stigo išraiškos kontrastų. Sunkiau su Vivaldi techniškojo baroko iššūkiais tvarkytis sekėsi Juditos tarnaitę Abrą vaidinusiai jaunai dainininkei Rūtai Vosyliūtei, o vienintelę finalinę Oziaso ariją atlikusiai Eglei Šidlauskaitei šis pasirodymas, manyčiau, nebuvo pats sėkmingiausias jos karjeroje. Kita vertus, galbūt tuo metu užkulisiuose jau vyko „Putino galvos detektyvas" ir tai šiaip jau gana patyrusią solistę galėjo išmušti iš vėžių. Tačiau, pasikartosiu, nepaisant minėtų kritiškų pastabų, kūrinio muzikinis atlikimas vertas dėmesio ir pakartojimo ne ką menkiau nei įspūdingasis reginys. Ir, žinoma, su Putino galva finale. Nes dabar jau pusė publikos eis žiūrėti, kada gi ji pasirodys. Ir tikrai nemanau, kad toks finalas galėtų ką nors sugadinti. Pagaliau, gal vertėtų pačiai publikai leisti nuspręsti, kas jai priimtina ir kas ne.

Senosios muzikos genas. Baroko operos teatro pastatyta Antonio Vivaldi oratorija „Juditos triumfas“

Jūratė Katinaitė

Lapkričio 26-ąją Baroko operos teatras pakvietė į antrąją premjerą – Antonio Vivaldi oratoriją „Juditos triumfas“ (pilnas pavadinimas – „Juditos triumfas prieš Holoferno barbarus“) Lietuvos rusų dramos teatre. Pirmoji tik įsteigto teatro premjera – kovo mėnesį Valdovų rūmuose atlikta Georgo Friedricho Händelio oratorija „Prisikėlimas“, vėliau pakartota Šiauliuose ir Plungėje. Toks aktyvumas teikia vilčių, kad pagaliau ir senosios muzikos gyvenimas įgaus įvairovės ir taps visavertis. Ištisus dešimtmečius baroko ir ankstesnę muziką propagavo Algirdas Vizgirda su savo suburtu ansambliu „Musica humana“. Atsivėrus sienoms, pasklidus žinioms apie Vakaruose jau kelis dešimtmečius vykstantį autentiško atlikimo sąjūdį, entuziastų pastangomis bandyta aktyvinti panašią veiklą ir Lietuvoje. Taip radosi ansamblis, vėliau festivalis „Banchetto musicale“, tačiau nuolat koncertuojančių, ambicingą repertuarą kaupiančių muzikantų taip ir nėra. „Banchetto musicale“ festivalyje koncertuojantis Dariaus Stabinsko vadovaujamas konsortas, kad ir patraukia savo profesionalumu, vis dėlto yra tik proginis projektas, į kurį muzikantai atvyksta iš kelių šalių. Bandymų aktyvinti senosios muzikos atlikimus būta, tačiau jie niekada neturėjo institucinio palaikymo, nuoseklaus finansavimo, adekvataus mokslo ir kultūros įstaigų vadovų požiūrio. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nėra senosios muzikos katedros, pedagogų, instrumentų... Tad iš kur rasis tradicijos?

Tačiau prieš kelerius metus debiutavusi trisdešimtmečių karta atsinešė kitokį meno funkcionavimo supratimą ir laužo standartus. Jaunieji menininkai buriasi į neformalius kūrybinius judėjimus, inicijuoja naujas veiklas, patys imasi organizatorių, kūrėjų ir atlikėjų funkcijų. Taip atsirado NOA, Baltijos kamerinis operos teatras, Baltijos baleto teatras, o šįmet debiutavo Baroko operos teatras. Pirmieji bandymai nuteikia optimistiškai ir veikalų, ir kūrybinės komandos pasirinkimo požiūriu. Nors senosios muzikos terpė Lietuvoje mažytė ir trapi, vis dėlto Baroko operos teatro vadovai sugebėjo suburti pajėgiausius statytojus, artistus, angažuoti ir motyvuoti mažiau patirties turinčius atlikėjus. O juk patirtis kaupiasi dirbant su patyrusiais meistrais.

Vien tai, kad Gintaras Varnas sutiko imtis „Juditos triumfo“ režisūros, garantavo sėkmingą rezultatą. G. Varnas ne tik garsėja konceptualiais, originaliais operų pastatymais Lietuvoje ir užsienyje, bet ir ypatinguoju operos genu, kuris išduoda režisieriaus jautrumą žanrui, muzikos kalbai. Būna talentingų režisierių, kurie sukuria įdomius operų pastatymus, tačiau jie neskamba, nors tu ką! Taip nutinka, jei režisierius neturi to operos geno, nejaučia iš prigimties nelogiško operos žanro magijos. Tai sunku racionaliai paaiškinti, tačiau operos režisūra yra įnoringas ir klastingas menas.

Šįkart G. Varnas lyg ir neišrado nieko naujo, pasitelkė daugelį metų kultivuotą savo režisūrinių priemonių arsenalą – lėlių teatrą, videoprojekcijas, šešėlių teatrą. Tačiau visuma, proporcijos, atlikimo kokybė – aukščiausios klasės! Ausį ir akį glosto spektaklio ritmo ir muzikinio vyksmo darna. Estetiškos, stilingos, tiesiog labai gražios vaizdo projekcijos, kurias sukūrė dailininkas Rimas Sakalauskas, perteikia, komentuoja, kuria asociacijas oratorijos turiniui (tekstui). O jų ritmą diktuoja muzika. Panašų šių menininkų bendradarbiavimo rezultatą regėjome Onutės Narbutaitės operoje „Kornetas“ (LNOBT), tik „Juditos triumfe“ jis asketiškesnis, tikslesnis. Reginį stiprina puikus šviesų dailininko Viliaus Vilučio darbas. Scenografiją ir kostiumus sukūrė dailininkė Julija Skuratova. Protagonistai laiko savo įvaizdį – statišką kostiumą-lėlę be galvos, atspindintį jo tipažą, o veidas – gyvo dainuojančio artisto, perteikiančio emociją. Puiki lėlių teatro versija operai.

Muzikiniam vyksmui vadovavo dirigentas Juozas Mantas Jauniškis. Jam teko spręsti kai kuriuos partitūros rebusus. Antai neturint specifinio instrumento, klarneto pirmtako šaliumo, skleidžiančio paslaptingą lyg vėjo plazdenimas garsą ir nuostabiai nuspalvinančio Juditos pirmos dalies ariją, reikėjo jį imituoti kitais instrumentais, vietoj keturių tenkintis viena teorba (Klaudyna Žolnierek), apsieti be mandolinos. Tai, žinoma, keičia skambesį, tačiau bent jau šių eilučių autorė tokiems „pavadavimams“ yra atlaidi. Baroko laikais kompozitoriai taip pat buvo labai praktiški, naudojosi esamomis priemonėmis, tad, jei nėra galimybių viską atlikti tiksliai, reikia ieškoti alternatyvų. Dirigentas ir jo suburtas orkestras įtikino savo versija. Galbūt retkarčiais norėjosi veržlesnių tempų (matyt, dainininkams buvo techniškai sudėtinga dainuoti greičiau) arba subtilesnės lyrikos, tačiau dirigento pasirinkimai buvo apgalvoti, todėl užtikrinti ir įtikinantys. Kitaip tariant, J.M. Jauniškis žino, ką daro, todėl jo traktuotė gana sklandi. Muzikanto kelią jis pradėjo kaip džiazo atlikėjas. Manyčiau, toji muzikavimo laisvė, neįveržta, bet tiksli muzikos tėkmė sąlygota anos patirties. Puiki, ekspresyvi orkestro koncertmeisterė Agata Daraškaitė, virtuoziškai klavesinu skambino Balys Vaitkus.

Ryškiausia spektaklio žvaigždė – Juditos vaidmens atlikėja Nora Petročenko (mecosopranas). Patyrusi senosios muzikos atlikėja šįkart pademonstravo plačią dramatinę skalę. Pirmoje dalyje jos Judita kenčianti, svajojanti, lyriška, o antroje – ryžtinga, tvirta. Atitinkamai išryškinami ir tembriniai niuansai, dinaminiai akcentai. Puiku, kad Lietuvoje turime talentingą, originalaus tembro, tarptautinio lygio senosios (beje, ir šiuolaikinės) muzikos atlikėją.

Maloniai nuteikė ir Renatos Dubinskaitės (Holofernas) vokalas. Dainininkės mecosopranas sutvirtėjo, įgijo jėgos ir spalvų. Šis vaidmuo – jos stiprus koziris ieškant naujų pasiūlymų tarptautinėje senosios muzikos rinkoje. Gerą įspūdį paliko Rūta Vosyliūtė (Arba). Jos aksominis sopranas teisingame gludinimo kelyje. Skaidrus ir trapus Dianos Tiškovaitės sopranas, jos Vagantui dar reikėtų vokalinės ištvermės, kurią dainininkė šiuokart kompensavo artistiškumu. Jos smulkiųjų puošmenų atlikimo technika įvaldyta sėkmingiau. Puikiai skambėjo Eglės Šidlauskaitės mecosopranas. Nors jos Ozijas – mažiausias vaidmuo vokalinės partijos apimtimi, dvi antrąją dalį įrėminančios arijos skambėjo monumentaliai. Puiki dainininkė, kurios kūrybinį kelią įdomu stebėti po sėkmingo debiuto O. Narbutaitės „Kornete“.  

Komplimentai skrieja „Liepaičių“ chorui ir jų vadovei Jolitai Vaitkevičienei. Gana sudėtingi chorai atlikti sklandžiai, raiškiai. Galbūt norėtųsi subtilesnio pirmosios dalies finalinio choro, visgi tai malda. Atkreipčiau į tai dirigento J.M. Jauniškio dėmesį.

Linkiu sėkmės Baroko operos teatrui, ypač jei pavyktų ne tik inicijuoti įdomius projektus, bet ir konsoliduoti senąją muziką norinčius puoselėti atlikėjus nuoseklesnei veiklai. Vertinga ir muzikantų patirtis, įgyta Vakaruose, ir jos sklaida čia tarp entuziastų. Pamažu bręstantys atlikėjai subrandins ir senosios muzikos klausytojų terpę. Taip pat tikiuosi, kad neišriedėjusi Putino galva pamokė teatro vadovus nežaisti su degtukais tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Menininkas turi teisę įgyvendinti savo sumanymą, kad ir koks jis netinkamas kam nors atrodytų. Jį vertina – išteisina ar pasmerkia – žiūrovai.

 

 

Komentarai