JULIUI JUZELIŪNUI 110
Vasario 20 d. Miko ir Kipro Petrauskų namuose įvyko jaukus vakaras-susitikimas „Julius Juzeliūnas. Mokytojas ir mokiniai“. Tai buvo III Baltijos ir šiaurės šalių muzikos festivalio atidarymo renginys.
Festivalio įkūrėja ir meno vadovė Zita Bružaitė į Juzeliūno kūrybą ir asmenybę pažvelgė per istorijos ir tradicijų tęstinumo prizmę, todėl dėmesys buvo skirtas trims kompozitoriams – Juliui Juzeliūnui, jo kompozicijos mokytojui Juozui Gruodžiui ir buvusiai mokinei Lietuvos muzikos akademijoje Loretai Narvilaitei. Minėjimui neatsitiktinai pasirinktas muziejus, kur saugoma mūsų tautos muzikinės kultūros istorija.
Muziejininkė, muzikologė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė anonsavo virtualią parodą, parengtą iš muziejaus rinkinių. Nuotraukos, dokumentai, laiškai, koncertų programos, kūrinių rankraščiai ir leidiniai gyvai byloja apie Juzeliūno studijas pas Gruodį Kauno konservatorijoje, kūrybą sovietų okupuotoje ir laisvoje Lietuvoje. Eksponatai pristatomi išsamiais aprašais.
Koncertinėje dalyje griežė Kauno styginių kvartetas – Karolina Beinarytė-Palekauskienė (I smuikas), Aistė Mikutytė (II smuikas), Eglė Lapinskė (altas) ir Kasparas Šerpytis (violončelė). J. Gruodžio „Jūros daina“ iš baleto „Jūratė ir Kastytis“, aranžuota Z. Bružaitės, leido gėrėtis savita kompozitoriaus harmonine kalba. Džiugino ausiai maloni salės akustika, kurioje buvo girdėti kiekvieno akordo spalva, visų kvarteto instrumentų melodikos slinktys ir skambesio darna. J. Juzeliūno Styginių kvartetas Nr. 1, sukurtas daugiau kaip prieš 60 metų (1962), pasirodė aktualus bei modernus ir mūsų laikui. Koncertinę programą užbaigė L. Narvilaitės specialiai šiai progai parašytas elegantiškas „Žiemos laiko šokis“. Ažūrinis muzikos audinys skambėjo lengvai ir šviesiai, partitūroje gausu įvairiausių štrichų ir dinamikos niuansų, kuriuos Kauno kvartetas perteikė meistriškai.
Papildomų potėpių Juzeliūno portretui suteikė iš įvairių gyvenimo laikotarpių medžiagos sūnaus Gedimino ir dukters Emilijos sumontuotas dokumentinis filmas, taip pat kalbėjusiųjų prisiminimai. Su dėkingumu apie savo buvusį mokytoją kalbėjo kompozitorės L. Narvilaitė, Z. Bružaitė, Jurgita Mieželytė.
Sūnus Tomas atskleidė ryškiausius tėvo būdo bruožus, jo meilę Lietuvai ir pasiaukojamą darbą Sąjūdžio metais:
Mano sesuo Danguolė yra filologė, poetė, brolis Gediminas – žymus mokslininkas, fizikas, o aš nuėjau savo tėvo keliu – tapau kompozitoriumi. Mano santykius su tėvu galima suskirstyti į tris etapus.
Pirmasis etapas – nuo gimimo iki 18 metų. Tai buvo vaiko santykis su tėvu. Prisimenu vieną nutikimą: kai man buvo devyneri, susirgau gripu. Tuo pačiu metu susirgo ir tėvas, tad mes abu kokias dvi savaites gulėjome lovose tame pačiame kambaryje. Tuomet daug bendravome, netrūko visokių „šposų“ ir humoro. Per tas kelias savaites mes labai susidraugavome.
Antrasis etapas prasidėjo man grįžus iš kariuomenės. Tai buvo jau kitoks, subrendusio žmogaus santykis. Mano tėvas buvo tarnavęs nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, o kareivis kareivį visada supras. Tuo metu daug diskutuodavome meno bei visuomenės gyvenimo temomis. Užsidegiau tėvo idėja, kurią jis perėmė iš savo profesoriaus Juozo Gruodžio – sukurti nacionalinę kompozicijos mokyklą. Idėja aiški: egzistavo Nyderlandų tapybos mokykla, yra tokie reiškiniai kaip prancūzų ar vokiečių muzika, vadinasi, turi būti ir lietuviška muzika. Manau, ši idėja aktuali ir šiandien – esu girdėjęs užsieniečius sakant, kad lietuviška muzika jiems skamba kažkaip savitai ir keistai.
Trečiasis etapas – Atgimimo ir Sąjūdžio metas. Čia mes su tėvu jau buvome bendražygiai, idėjos broliai. Tėvas tuomet dirbo Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, o aš buvau Sąjūdžio grupės „Muzika“ aktyvistas. Prisimenu epizodą, kai su kolegomis studentais gaminome tautines vėliavas studentų dainų šventei „Gaudeamus“. Tėvui tada labai patiko ši mūsų iniciatyva ir aktyvumas – jis vis užeidavo pažiūrėti, kaip mums sekasi, pasakydavo vieną kitą pastabą. Jam apskritai buvo prie širdies tai, kas vyko Sąjūdžio metu: tas nedidelis chaosas, šiokia tokia netvarka, bet svarbiausia – kad kažkas vyko. Profesorius Algirdas Ambrazas šį tėvo gyvenimo laikotarpį pavadino „Simfonija – Lietuva“. Ši „simfonija“ vyko 1988–1991 metais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tėvas grįžo į savo įprastą veiklos barą – kūrybą ir pedagogiką.
Šį mėnesį ne tik tėvo, bet ir mamos jubiliejai – vasario 15 dieną jai būtų sukakę 100 metų. Noriu tarti kelis žodžius ir apie ją. Ji buvo geroji namų dvasia, visą gyvenimą paaukojusi šeimai – vyrui ir vaikams. Mama buvo labai apsiskaičiusi, iki pat mirties skaitė grožinę literatūrą, poeziją. Jos dėka mūsų namai buvo demokratiški, tolerantiški ir atviri svečiams. Tėvas man yra sakęs: „Mes su tavo mama esame labai skirtingi žmonės.“ Tačiau, matyt, priešingybės (introvertas ir ekstravertas) viena kitą traukia. Mama visada įžvelgdavo gerąsias mūsų, vaikų, puses, jas skatino ir puoselėjo. Paskutinius dvejus jos gyvenimo metus teko ją slaugyti – per tą laiką su mama pajutau gilų ryšį, kurį jaučiu iki šiol.
Mūsų namuose Lietuva ir jos reikalai visuomet buvo aukščiau visko. Viską, ką tėvas darė, darė vardan Lietuvos ateities. Leisiu sau pasidalinti viena įžvalga apie lietuvišką tapatybę, kuri, manau, tėvui būtų patikusi: vokiečių neaplenksi kultūroje, lenkų – religijoje. O kuo gi ypatingi mes? Galbūt tiesa ta, kad lietuviai yra puikūs mąstytojai. Senovės šventosios giraitės – tyli, rami vieta, skirta pamąstyti. Arba mūsų Rūpintojėlis – mąstančio Dievo atvaizdas. Kitose kultūrose Dievas kovoja, laimina, baudžia ar net šoka, o mūsiškis – mąsto! Tai unikalu pasaulio kontekste.
Pabaigai pacituosiu tėvo mintį. Jauni žmonės dažnai išdidžiai sako: „Aš esu pasaulio žmogus, pasaulio menininkas“. Tėvas sakydavo: „Iš pradžių būk Lietuvos žmogumi, o tik po to galvok, kaip tapti pasaulio žmogumi“. Juk ir Bachas yra pasaulio žmogus, bet kartu – koks tikras vokietis! Toks buvo ir mano Tėvas – pirmiausia Lietuvos žmogus.
*
Kiek anksčiau, vasario 8 dieną, Danutės ir Juliaus Juzeliūnų sukaktys paminėtos Muzikos svetainėje. Popietėje savo kūrinius skambino Tomas Juzeliūnas, Andrius Vasiliauskas – J. Juzeliūno jaunystės laikotarpio sonatą, kalbėjo muzikologė Jūratė Gustaitė, kompozitorius Jurgis Juozapaitis, buvo parodytas nuotraukų iš šeimos archyvų ir dokumentinių kadrų montažas.