Juozo Domarko epocha
Daugiau nei pusšimtį metų Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (LNSO) vadovavęs profesorius Juozas Domarkas šias pareigas nuo rudens turėtų perduoti jaunesniajam kolegai. Pauzė tarp dviejų orkestro sezonų – proga iš arčiau pažvelgti į asmenybę, kurios nuopelnus rimtajai muzikai sunku pervertinti.
Nuo bandymų pasikalbėti apie artėjančias esmines permainas maestro iš pradžių mėgina atsitverti žemaitišku humoru. „Pas mus Žemaitijoje yra toks posakis: jei paršelis bus skerdžiamas rudenį, vasarą jam ausų niekas nepjauna“, – telefonu sako J. Domarkas, siūlydamas dar neskubėti liesti šios temos. Tolstant trokštamo pokalbio vizijai telieka atsakyti, kad esu kilusi iš Suvalkijos, o ten toks posakis nežinomas. Lengvas įžūlumas šįsyk pasiteisina: sutartu metu beldžiuosi į maestro namus pasikalbėti apie daugiau kaip pusę šimtmečio trukusį LNSO etapą ir artėjantį rudenį, kai orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu oficialiai turėtų tapti Modestas Pitrėnas.
Pakeliui į muziko namus prisimenu trumpą susitikimą Varšuvoje šių metų birželį su garsiu Lenkijos politiku Włodzimierzu Cimoszewicziumi. Buvęs Lenkijos premjeras, šiuo metu – Senato narys Lietuvos žurnalistams prisipažino rudenį vyksiančiuose rinkimuose į Seimą nedalyvausiantis. „Gyvenu vienkiemyje miško pakraštyje. Į mano sodybą ateina stirnų, stumbrų, aš juos fotografuoju, nuotraukas keliu į feisbuką, žmonės spaudžia „patinka“… Smagu“, – apie besikeičiančią gyvenimo kryptį ir prioritetus kalbėjo politikas. Spėju, kad galbūt panašiomis mintimis šią vasarą jau gyvena ir maestro. Tačiau iš orkestro vadovo posto besitraukiančiam J. Domarkui, regis, savo stumbrų ir stirnų fiksavimo etapo dar teks palaukti. „Mano simfoninio orkestro dirigento karjera tuo nesibaigia. Tik aš nebūsiu LNSO meno vadovas. O kaip mes, LNSO dirigentai, dalysimės darbus, – tai visiškai nesvarbu“, – sako J. Domarkas. Visgi pripažįsta, kad nuo rudens darbo krūvis orkestre bus mažesnis. Jį teko susimažinti jau anksčiau, atsisakyti kai kurių kvietimų dirbti svetur: neseniai atmetė pasiūlymą diriguoti koncerte Volgograde, praėjusį lapkritį – Sankt Peterburge. „Ateina tam tikras amžius, su kuriuo reikia skaitytis“, – paaiškina maestro.
Tai – ne vienintelė priežastis, kodėl 51 metus orkestrui vadovaujančio J. Domarko darbo stažą galima vadinti veikiau išimtimi nei taisykle. Šiais laikais su orkestrų vadovais įprasta pasirašyti sutartis keleriems, o ne keliasdešimčiai metų. LNSO atvejo unikalumą liudija ir profesoriaus namuose įrėmintas dokumentas: Lietuvos rekordų agentūra „Factum“ yra pripažinusi J. Domarką ilgiausiai orkestrui vadovaujančiu dirigentu Europoje.
Tačiau paties J. Domarko valia šio rekordo galėjo ir nebūti. „Čia yra trupučiuką įdomesnė priešistorė, kurios žmonės nelabai ir žino“, – tarsteli maestro. Maždaug prieš dvylika metų, M. Pitrėnui jau laimėjus aukso medalį Katovicuose vykusiame dirigentų konkurse, J. Domarkui kilo mintis vyriausiojo dirigento pareigas perduoti jaunam talentingam savo mokiniui. „Pagalvojau apie tuos stumbrus, apie kuriuos ir jūs kalbėjote, ir parašiau premjerui Algirdui Brazauskui laišką, kad į savo vietą atvedu jos vertą mokinį“, – prisimena pašnekovas. Vis dėlto, turėdamas omenyje jauną M. Pitrėno amžių ir galimą pasipriešinimą, maestro pasisiūlė pereinamuoju laikotarpiu likti meno vadovu, o dirigentu skirti jaunąjį kolegą. Toks pasiūlymas išties sulaukė pasipriešinimo, tik dar aršesnio, nei buvo galima nuspėti. J. Domarkas rodo savo archyvuose likusį premjerui adresuotą vieno jo patarėjo laišką, kuriame abejojama šia idėja, siūloma galvoti apie tarptautinį konkursą, tačiau čia pat sakoma, kad tokiam surengti reikėtų didelių išlaidų… Galiausiai šis sumanymas taip ir buvo užgesintas.
Kas pasikeitė per tuos dvylika metų, kad šįsyk pasiūlymas griežtai neatmestas? „Pirmiausia Domarkas dvylika metų paseno. Man juk be 15 minučių aštuoniasdešimt“, – sako dirigentas, iš tiesų šį jubiliejų minėsiantis kitų metų liepą. Jo mokinys per šį laikotarpį įgijo daugiau profesinės patirties: M. Pitrėnas vadovavo Kauno simfoniniam orkestrui, Latvijos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestrui, dirigavo ir Šveicarijoje, Vokietijoje, Varšuvoje. Be to, prieš trejus metus tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu.
Kitoks orkestras, kitoks Vilnius
„Ar ne per jaunas?“ – klausimas, karjeros pradžioje persekiojęs ir patį J. Domarką. Kai 1964 m. maestro tapo Filharmonijos simfoninio orkestro (taip anksčiau vadintas LNSO) vadovu, jam buvo 28-eri, jis dar studijavo penktame Leningrado konservatorijos kurse ir, jei ne šis pasiūlymas, veikiausiai į Lietuvą nebūtų grįžęs. Čia, Nacionalinėje filharmonijoje, dirigento amplua jis jau buvo debiutavęs dar prieš porą metų: būdamas antrakursis, Vilniuje J. Domarkas dirigavo koncerte, kurio solistas buvo tos pačios Leningrado konservatorijos rektorius, žymus rusų pianistas Pavelas Serebriakovas. Tuometė kultūros spauda vienbalsiai retoriškai klausė, ar rektoriai koncertuoja su kiekvienu studentu. „Jaunesniam visada jūra iki kelių. Tada ir baimės jausmas buvo ne toks stiprus. Negaliu turbūt atmesti ir tam tikro tuščiagarbiškumo momento, vaikiško pobūdžio niuansų. Nepamenu, kaip tada jaučiausi, bet tikriausiai kažkaip panašiai“, – apie ryškią savo kelio pradžią pasakoja J. Domarkas. Be to, dar prieš išvykdamas studijuoti į tuometį Leningradą jis kelerius metus vadovavo Pučiamųjų orkestrui, vėliau pasivadinusiam „Trimitu“. Tad Lietuvos muzikos pasaulyje J. Domarko vardas jau buvo puikiai žinomas.
Jaunas, reiklus, radikalių permainų ėmęsis dirigentas kliuvo kai kuriems orkestro senbuviams.
Kai maestro stojo prie simfoninio orkestro vairo, po Antrojo pasaulinio karo buvo prabėgę beveik 20 metų. Pats Vilnius buvo visiškai kitoks miestas nei dabar. Simfoniniam orkestrui ne tik trūko profesionalumo ir aukštesnio meninio lygio – tai J. Domarkas buvo spėjęs užfiksuoti dar vasaromis klausydamas tradicinių orkestro koncertų Palangoje. Po karo žudynių Vilniuje stigo muzikantų, neretai orkestras savo sudėtimi labiau primindavo kamerinį orkestrą. „Bijau net prisiminti, kaip viskas atrodė, kai perėmiau tą orkestrą“, – mosteli jis. Be to, jaunas, reiklus, radikalių permainų ėmęsis dirigentas kliuvo kai kuriems orkestro senbuviams, į savo darbą jau įpratusiems žvelgti pro pirštus. J. Domarkas užsimena, kad tuo metu sulaukdavo ir grasinimų bei patarimų vienam sutemus gatvėmis geriau nevaikščioti. „Orkestre buvo nusistovėjusi tokia rutina: ateini, truputį pagroji, tada, jei reikia, sveikatą pataisai, tada vėl truputį pagroji ir keliauji namo. O kaip groji – nesvarbu. Taip ciniškai, bjauriai, mužikiškai buvo mąstoma. Viską reikėjo pakeisti“, – pradžią prisimena profesorius.
Po kelerių metų, matydamas beviltišką muzikantų trūkumo problemą, J. Domarkas ėmėsi vadovauti tuomečiam Vilniaus konservatorijos studentų simfoniniam orkestrui. Čia pastebėtus jaunus talentus jis kone už rankų 19 metų vedėsi į savo vadovaujamą nacionalinį simfoninį orkestrą. Muzikantus imta geriau ruošti ir konservatorijoje: čia dėstyti atvyko aukštos kvalifikacijos pedagogų iš Maskvos. Bet ant kojų besistojantis orkestras aštuntojo dešimtmečio pradžioje sulaukė dar vieno smūgio: sovietų valdžia leido žydams palikti Sovietų Sąjungą. „Tai buvo man dar vienas trenksmas į paširdžius. Per metus praradau apie 30 geriausių muzikantų“, – pasakoja J. Domarkas. Net septyni jų tapo garsiojo Izraelio filharmonijos orkestro, vadovaujamo dirigento Zubino Mehtos, nariais. Kai kurie jų šiam kolektyvui priklauso iki šiol.
Vis dėlto per kelis dešimtmečius galiausiai pavyko suformuoti tokį orkestrą, kokio ir siekta: solidų ir profesionalų, laukiamą garsiose užsienio koncertų salėse, be to, jis sugrojo turbūt visą lietuvių kompozitorių parašytą simfoninę muziką. J. Domarko nenustebina klausimas apie jo užsispyrimo ir kantrybės išteklius. „Aš buvau su tuo susitaikęs. Jei jau manimi patikėjo, negalėjau visko atsisakyti. Reikia tai reikia“, – kalba dirigentas. Stojusiam iš esmės atnaujinti ir atkurti orkestro, jam teko pamiršti asmenines ambicijas ir savo kaip dirigento vardo garsinimą tarptautiniuose konkursuose. Šiuose beveik nedalyvavo, nes, kaip pats sako, nenorėjo rizikuoti. „Būti vyriausiuoju dirigentu ir grįžti iš konkurso be laurų būtų truputį nesmagu. Aš ir taip turėjau kur rizikuoti: mano darbe reikėjo ir drąsos, ir akiplėšiškumo“, – prisimena J. Domarkas, vėliau tapęs daugybės tarptautinių dirigentų konkursų žiuri nariu.
Darbas be pabaigos
Žurnalo „Intelligent Life“ autorė Clemency Burton-Hill straipsnyje apie jaunąjį dirigentą Gustavą Dudamelį rašė: „šiandien daugelis garsių dirigentų yra pagyvenę Vidurio Europos tironai“. J. Domarkas į pastarąją etiketę žvelgia atlaidžiai ir sako, kad jo vadovavimo metodai buvo demokratiškesni. „Nežiūrint mano veržlaus ir kartais gal drastiško charakterio, man atrodo, santykiuose su žmonėmis esu pernelyg minkštas, – prisipažįsta profesorius ir kalba apie ypač svarbų orkestro mikroklimatą: – Protingesni už mane žmonės yra pasakę, kad simfoninis orkestras – tai valstybė valstybėje su savo įstatymais, struktūra, tradicijomis, papročiais. Viskas sukasi aplink 80-120 žmonių. Todėl dirigento darbas yra ir psichologinis, intelektinis, diplomatinis, – visi tie keiksmažodžiai tinka. Susipjauti su žmonėmis negalima niekur, o ypač tokiame glaudžiame kolektyve kaip simfoninis orkestras. Gali būti tironu, bet privalai išlaikyti sveiką protą, taktą ir orumą. Kiti neturi pamatyti tavo silpnų grobuoniškų savybių: godumo, pavydo, keršto.“
Dirigentas atsiduria tarp priekalo ir kūjo: jis turi ir daužti, ir nepataikyti.
Vadovaujant maždaug šimto žmonių kolektyvui nuolat iškyla klausimų, kuriuos dirigentui reikia spręsti čia ir dabar, – be jokios pauzės pasitarti ar apgalvoti. Galima pridėti dar ir tokį sudėtingą uždavinį kaip nuolatinis muzikantų atestavimas. Kas trejus metus kiekvienas orkestro muzikantas atestuojamas, ir čia, maestro žodžiais, pasitaiko labai nemalonių dalykų. Amžius, šlyjanti sveikata ir dar daugybė aplinkybių lemia, kad kartais paaiškėja, jog muzikanto profesinis lygis jau nebe toks geras kaip anksčiau. J. Domarkas prisimena atvejį, kai teko atleisti vieną muzikantą, kuris bendraudamas su kolegomis lyg bandė slėpti pirštus. Paaiškėjo, kad jų sąnariai gerokai išsukioti ligos, ir pirštai tiesiog nebegali išgauti reikiamo garso. „Niekas nenori pripažinti to, kas skausminga ar nemalonu, ypač būdamas vyresnio amžiaus. Tačiau už kiekvieno instrumento stovi gyvas žmogus, ir šioje vietoje su juo reikia stengtis rasti bendrą kalbą. Dirigentas atsiduria tarp priekalo ir kūjo: jis turi ir daužti, ir nepataikyti“, – kalba J. Domarkas.
Iš šalies žvelgiant atrodo, kad maestro karjera lyg tiesė šovė aukštyn, o save kaip dirigentą jis seniausiai realizavo šimtu procentų. Tačiau iš susimąsčiusio muziko veido akivaizdu, kad ir šiame kelyje buvo daugybė pustonių: „Vargu ar ir pats didžiausias poetas prieš mirtį galėtų pasakyti save visiškai realizavęs. Turbūt ne. Mano misija nebuvo vien tik realizuoti savo kaip dirigento repertuaro. Mano misija buvo sukurti ir išpuoselėti orkestrą. Tiek, kiek galėjau, kiek leido jėgos ir aplinkybės, darbą aš padariau. Bet tokiam darbui galo nėra.“