Justinas Jarutis: neįmanoma pasiruošti vaikui, mirčiai ir sėkmei

J. Jarutis praėjusiais metais buvo bene dažniausiai linksniuojamas Lietuvos atlikėjas. „Lietuvos balso“ projektas televizijoje, solo karjera, pasirodymai įvairiuose renginiuose pakeitė jo kasdienį gyvenimą. Dabar baseine kažkas nusišypso ir jis nusišypso atgal. Gatvėje močiutės atsisuka ir garsiai ištaria jo vardą. Bet „Freaks On Floor“ grupės lyderis nesiskundžia – viskas, anot jo, priklauso nuo mūsų požiūrio į kasdienybę.

Prieš beveik penkiolika metų pradėjęs savo muzikinį kelią, jis su „Freaks On Floor“ išleido penkis albumus ir kūrė stilingą elektroniką su projektu „The Sneekers“. Dabar jo grupių veikla šiek tiek nurimusi, nes didžiąją dalį laiko jis skiria solo karjerai. Atrodo, toks sprendimas pasiteisino.

Susitinkame valandai Vilniaus senamiestyje. Po to seka kiti paprasti jo gyvenimo kasdienybės fragmentai. Mano irgi. „Palauk, apie ką kalbėsimės?“, – klausia jis manęs. „Skiltis vadinasi „Populiarumo kaina“, teks apie populiarumą ir kalbėtis“, – atsakau. Justinas juokiasi.

-Kažkada minėjai, kad išgirdęs „The Beatles“ ir „Red Hot Chili Peppers“ nebenorėjai vaidinti ir labiau už viską troškai groti milijonui žmonių. Kaip tas noras tave atvedė iki ten, kur esi?

Pradėjau groti prieš maždaug penkiolika metų gimtajame Kupiškyje. Kai nutrūkdavo gitaros styga, neturėdavau galimybės važiuoti jos pirkti į Vilnių. Išmokau iš naujo pervynioti ir vėl naudoti. Jaučiau didelį norą groti, rinktis virtuvėje su draugais ir kurti dainas. 

Esu čia tik kvailo užsispyrimo dėka. Galėjau daug kartų mesti muziką ir sugalvoti kitus būdus pinigams uždirbti. Buvo laikotarpių, kai muzika mane erzino, bet nesustojau kurti – noriu įrodyti sau pačiam, kad galiu pasiekti kažką reikšmingo.

Pradėjau groti nelengvais laikais, kai vyravo krizė. Tačiau jauni atlikėjai dabar turi kur kas daugiau spaudimo – viskas, ką jie sukuria, turi skambėti naujai, nesikartoti. Niekas negali skambėti blogai, nes visos techninės priemonės yra prieinamos kiekvienam.

-Atrodė, jog tave roko žvaigždės ir „Freaks On Floor“ vokalisto vaidmenyje visuomet ir matysime. Kada pirmą kartą sukirbėjo mintis imtis solo karjeros?

Buvo 2011-ieji. Mes kartu su Roku („Freaks On Floor“ grupės būgnininku Roku Beliukevičiumi – aut. past.) po antrojo albumo turėjome įdomų laikotarpį. Gal nepadarėme visko, ką galėjome su įrašu, todėl atsirado noras kurti muziką pačiam. Po metų išleidau dainą, bet viską taip ir palikau.

Ne vien tik mintys, bet rimtesnė solo veikla įsibėgėjo maždaug prieš trejus metus. Gimė dukra, atsirado kitokių jausmų; nesinorėjo jų priskirti freaksų diskografijai – norėjau, kad kūriniai atspindėtų mano vidinę būseną ir asmenines mintis.

Daug laiko dirbau su savimi, kad galėčiau pasakyti: mano individuali karjera ir buvimas grupėje vienas kitam nemaišo. Esu aš ir yra grupė. Mes su Roku kuriame muziką ir kartu, ir atskirai (dabar Rokas pradėjo solo projektą „HEAVS“ – aut. past.). Muzika yra malonumas, o ne savęs išdavimas. Mes visuomet kūrėme tai, ką norėjome ir kaip jautėmės. Nėjome į populiariąją muziką, nesekėme tendencijų, likome savimi. Po tiek metų mes tampame vis artimesniais draugais, kurie vienas kitam išsako komentarus visomis temomis – kūrybos taip pat.

-Dabar tave galima sutikti visur – nuo projekto „Lietuvos balsas“ iki reklamų ir projektų. Ar visi tie dalykai neatitolina nuo muzikos?

Visai ne. Žinojau, kad televizija bus tik dar viena priemonė parodyti save. Tai labai gera platforma demonstruoti save kaip atlikėją, nes, pirmiausia, nesu televizinis veidas. Esu muzikantas. Niekada nenustojau kurti muzikos – netgi dabar, kai turėčiau ruoštis didžiausiam savo koncertui Žalgirio arenoje, laisvais vakarais einu į studiją ir kuriu naujas dainas, vystau idėjas.

-Kaip buvimas televizijoje ir padidėjęs dėmesys pakeitė žmonių požiūrį į tave?

Kai keiti darbą ar mokyklą, niekuomet nežinai, ar ten bus geriau. Taip ir čia – ne kartą galvojau, jog mane sukritikuos, sumenkins. Bet tiek kuriant naują projektą, tiek bandant naują stilių ar televiziją, jau nebesirūpinu dėl kitų nuomonės – darau tai dėl savęs. Visą muziką, kurią išleidžiu, aš mėgstu. Mano žingsniai dabar yra teisingi, matau tai iš savo perspektyvos, stengiuosi juos išlaikyti ir kartu eiti naujomis kryptimis.

Muzikos industrijoje yra žmonių, kurie bijo kvailai atrodyti sociume, būti neįvertinti. Bet iš tiesų tu rūpi tik pats sau. Jei groji elektroniką, bet nori groti metalą ir bijai kitų nuomonės, tai yra tavo bėda.

Gabrieliaus Jauniškio nuotr.

-Kada suvokei, kad esi labiau matomas ir stebimas negu anksčiau?

Pastaruoju metu sulaukiu nemažai dėmesio. Neseniai su šeima vakarieniavome Birštone. Eidamas pro šalį moters telefone pamačiau savo veido nuotrauką nuo albumo viršelio. Tada supratau, kad mane stebi.

Bet niekas neatsitiko per naktį. Kai kurie mano dabartinį etapą vadina piku. Jei tai tiesa, iki jo aš ėjau dvylika metų, žinojau visus galimus scenarijus: kas būna, kai išpopuliarėji po vienos dainos, kas būna, kai dirbi daug metų ir tik tada tampi matomas.

Labiausiai erzina, kai žmonės nejaučia ribų, gatvėje garsiai sako tavo vardą ir priverčia jaustis eksponatu. Bet su laiku išmoksti iš to juoktis – kol žmonės nelenda į mano namus, tol viskas gerai. Neįmanoma savęs tam paruošti. Negali pasiruošti mirčiai, vaikui ir sėkmei. Nemanau, kad Billie Eilish (jauna amerikiečių atlikėja, tapusi pasauliniu fenomenu – aut. past.) buvo tam pasiruošusi. Tai internetinės kartos lemtis, nes esi visur atpažįstamas. Labai daug priklauso nuo to, kaip pateiki save ir ko iš žinomumo tikiesi.

Aš nesikišu į politiką, nekomentuoju svarbių reikalų. Padarau viską, kad žmonės prie manęs nekibtų. Dabar sulaukiu daugiau šypsenų ir nusišypsau atgal – ar močiutei gatvėje, ar berniukui prie baseino.

-Minėjai, kad debiutinis solo albumas „Justinas Jarutis“ (2018) yra dedikuotas dukrai ir kad požiūris į muziką pasikeitė būtent po jos gimimo. Kaip?

Dukra man yra svarbiausias dalykas pasaulyje. Jei iš manęs atimtum galimybę koncertuoti, kurti, turėti darbą, santykius ir galėtų likti tik vienas dalykas, tai būtų mano dukra. Man ji – didžiausia dovana, todėl buvo logiška jai paskirti albumą.

-Esi vienas aktyviausių Lietuvos atlikėjų dėl didžiulio kiekio koncertų. Ar visame šiame skubėjimo ir darbų pilname pasaulyje turi laiko klausytis, skaityti, sustoti?

Gal kam iš šono atrodo kitaip, bet turiu. Dabar daug skaitau ir renkuosi knygą vietoj filmo. Visada gali rasti laiko, tik reikia jį suplanuoti. Šiuo metu turiu tik vieno koncerto tikslą, bet vasarą ar gruodį ištaškau save į visas puses. Bet nesijaučiu pametęs save.

-Jautiesi psichologiškai stiprus?

O kas jaučiasi? Visi mes esame sveikai pasimetę ir keliame sau klausimus. Visą gyvenimą jaučiau labai stiprias emocijas ir tik jų dėka galiu kurti. Nesveika tikėtis, kad viskas bus gerai. Net ir bloga diena yra diena.

Pastaruoju metu svarstau: mes norime būti laimingi, bet kokia to kaina? Pamirštame, kad ir ašaros ir liūdesys yra laimės dalis. Būna, repetuodamas savo dainą apsiverkiu, nes ji man primena mano sesę. Esu laimingas, kad jaučiu ir nieko neslepiu nuo savęs.

Dainuoju apie tai, ką žinau. Pavyzdžiui, nieko nenutuokiu apie politiką, todėl apie ją nekalbu. Iki galo nesuprantu aplinkosaugos, todėl apie ją nekalbu. Dainuoju apie tai, kas artima – jausmus ir santykius. Savo muzika bandau būti tik atviras prieš asmenines emocijas – neturiu prie ką kovoti, tik pačiam prieš save. Tik tada, kai susigyveni su savimi, gali eiti ir spręsti kitas ir kitų problemas.

Man niekada nebuvo prieš ką priešintis. Būtų labai įdomu pažiūrėti, kaip sovietmečiu kūrusios grupės („Vairas“, „Hiperbolė“, „Foje“) mąstė ir rašė žodžius. Norėčiau pamatyti paprastą gyvenimą už scenos, patirti jausmą, kai tavo muzika yra draudžiama.

Gabrieliaus Jauniškio nuotr.

-Kai kalbėjausi su atlikėja Gabriele Vilkickyte, ji užsiminė, kad didžiausia mūsų kartos baimė yra kažką praleisti. Kokia didžiausia Tavo kartos baimė?

Mano karta jautė labai daug spaudimo. Baigi mokyklą, studijuoji, tada dirbi, imi paskolą ir perki butą, kuri šeimą. Tiek aš, tiek daug kas iš mano kartos bijo būti kalti ir klysti, padaryti neteisingus žingsnius. Mums būdavo pasakyta, kad klysti negerai, nes po to užklumpantis jausmas neleidžia ramiai gyventi. Ir dabar labiausiai bijau jaustis kaltas prieš save, kad kažko nedarau...

Seniau bijodavau praleisti koncertus, vakarėlius, bet dabar vakarais skaitydamas knygą suprantu, kad kai mirsiu, pasaulis nesustos. Neseniai viena draugė pasakė: troleibusai toliau važiuos, kai mes išeisime. Tai supaprastina visas tavo problemas. Niekas po mūsų nesugrius.

Dar bijau nepamatyti, kaip mano dukra užauga.

-Ką norėtum sau visuomet priminti?

Jei nežinai, ką daryti, nedaryk nieko. Reikia palaukti ir leisti sau pagalvoti. Vėliau laikas duos dar daugiau laiko išspręsti problemas.