KAD GIRIA ŽALIUOTŲ... Dainų šventei - 100

Publikuota: 2024-07-08 Autorius: Arvydas JUOZAITIS, Vytenis Povilas ANDRIUKAITIS, Krescencijus STOŠKUS
KAD GIRIA ŽALIUOTŲ... Dainų šventei - 100

TAPATYBĖ ir SAVIGARBA – dvi nenusakomos, bet neįveikiamos jėgos. Jos gyvos be įvaizdžio ir vaizdinio. Regis, patyrėme didžiausią iš visų LIETUVOS DAINŲ ŠVENČIŲ.
Dievaži, visą savaitę vaikščiojau apsvaigęs. Guliau apsvaigęs, kėliau apsvaigęs. Ir vis dar kažko laukiau. Dainuodamas balsu laukiau, ir niūniuodamas sau po nosimi laukiau.
Ko?
Dar daugiau laimės? – Kur jau ten daugiau!
Ir štai vakar naktį, grįžęs iš Vingio parko didybės, kurią išalsavo į vidurvasario dangų 200 000 lietuvių sielų, išgirdau ataidint pušų viršūnėmis du žodžius: TAPATYBĖ ir SAVIGARBA.
Nelyginant pirmaisiais SĄJŪDŽIO metais.
Taip. TAPATYBĖ ir SAVIGARBA.

Arvydas Juozaitis

***

Atsiverčiu mūsų Tautos tvirtą 1992 m. spalio 25 d. apsisprendimą ir skaitau:
„LIETUVIŲ TAUTA
- prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę...
- išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius…“

Šis tvirtas apsisprendimas išsaugoti dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius galingai visomis spalvomis prasiskleidė jubiliejinėje šimtmečio Dainų šventėje.

Jubiliejinė Dainų šventė startavo Kauno Dainų slėnyje, paskelbdama Lietuvai, kad „Miškais kalnai žaliuoja“. Ir nukėlė šis startas mane į 1958-ųjų Kauną, kai jį pirmą kartą išvydau vaiko akimis mums sugrįžus iš tolimos Jakutijos į Lietuvą.

Tas mano vaikystės Kauno Dainų slėnis, tas nuostabus Kauno Ąžuolynas, kur lakstyta, grybauta, žaista. Ir su dideliu jauduliu laukta Joninių ar kitų Kauno dainų švenčių tame Dainų slėnyje.

Grįžus tėvams iš Sibiro tremties, mes gyvenome Aukštuosiuose Šančiuose, Kaišiadorių gatvėje. Iki Dainų slėnio tebuvo ranka paduoti. Tad ir į visus Dainų slėnyje vykusius renginius akimirksniu nulėkdavome. Vaikams nereikėjo nei bilietų, nei leidimų. Prasmukdavome lengvai, ir išsižioję klausydavomės dainų, eilių, muzikos, žavėjomės šokiais ir žaidimais.

O kiek vėliau, 1964 m. jau mes, Kauno 21 vidurinės moksleiviai, ten repetavome, ruošdamiesi moksleivių Dainų šventei Vilniuje. Ir tada apėmė pasididžiavimo jausmas, kad štai ir mes jau dainuojame Dainų slėnyje. Ir mes savo balseliais galime džiuginti suaugusiųjų širdis.

Vėliau, 1970 m. ir 1975 m. su Kauno medicinos instituto choru „Neris“ dalyvauta respublikinėse Dainų šventėse Vilniuje. Ir Kalnų parke, ir „Žalgirio“ stadione, ir Vingio parke, ir eisenose - visur tada buvo pilna mūsų dainų, šurmulio, juoko. Ir džiaugsmo, kai štai gatve žygiuojant skamba „Viens, du, trys, graži Lietuva, kaip gėlelė žydi visada…“.

Ši jubiliejinė šimtmečio Dainų šventė Vilniuje kaip reta mums visiems padovanojo gausybę renginių: „Aš esu Lietuva. Sujunkime širdis“, „Skambėkite, kanklės“, „Rasi rasoj rasi“, „Esaties lieptais“, „Gyvybės medis“, „Žeme, kas tu esi“, „Vario audra“, „Amžių tiltai“ ir pagaliau „Kad giria žaliuotų“. Tikras Lietuvos Dvasios išsiskleidimas.

Išvardiju tuos renginius kaip gyvą mūsų dvasios jėgą, gimtosios kalbos grožį ir dainų bei šokių pynę tik tam, kad būtų galima geriau pajusti mūsų Gyvybės Medį, paženklinusį Lietuvą ir Vilnių šiomis dienomis tautinės bendrystės dvasia.

Teisūs mūsų poetai, svajoję, kad jų posmai taps dainomis. „Tėvynės dainos, jūs - auksinės/ Be jūsų - šąla mums krūtinės. “, „Esu Daina: einu aš į lietuvio/ Namus, kur kaista šiltas židinys./ “, „Ašara Dievo aky/ Lietuva, ką tu veiki/“, „Kur giria žaliuoja, ten mano namai/“, „Mūsų dienos - kaip šventė, / Kaip žydėjimas vyšnios,-/ “- poetų Jono, Eduardo, Justino, Ksavero, Salomėjos posmų negali pamiršti šioje akimirkoje vien tik tam, kad Lietuvos giria ir toliau žaliuotų. Ir kad niekas nekirstų ar neiškirstų tų jų posmais pasidabinusių medžių iš mūsų dainingos žemės. Tie poetų posmai rašyti Lietuvai, todėl ir liks jos dvasioje. O ir nežinomi poetai, kurių posmai virtę liaudies dainomis, taip pat išliks.

Daug diskutuota ir diskutuojama apie Dainų šventę Lietuvoje. Mano kolegai, tarybmečio ir dabarties istorikui Alfredui Bumblauskui „dainų šventės buvo kokčios“. Jo teigimu, „roko muzika išlaisvino Lietuvą iš komunizmo. “ Ir kas galėjo patikėti, kad toji roko muzika bus tokia galinga? Dar daugiau, jo teigimu „Dainų šventės tikrai nepakėlė Lietuvos iš komunizmo į naują būtį“. Alfredui geriau žinoti, mat jis tuo komunistu buvo ir ta komunizmą gerai suprato.

Jam talkina jau tų laikų gerai nežinanti, bet juos „dekonstruojanti“ Nerija Putinaitė, teigdama, kad dainų šventės „buvo centralizuotas totalitarinio režimo renginys, tautinius sentimentus ir jausmus kreipęs į labai aiškią vagą. Būdavo išravimos visos netinkamos dainos.”

Tiesą pasakius, kaip vienas tų ankstesnių švenčių dalyvių, kažkaip nebuvau to centralizuoto totalitarizmo paveiktas ir į kokią nors aiškią vagą įstatytas.

Štai 1974 m. KMI choras „Neris“, vadovaujamas Algimanto Mišeikio, į savo repertuarą įtraukė dainas „Kur giria žaliuoja“, „Lietuva brangi“, „Lietuviais esame mes gimę“ ir t. t. Ir skambėjo jos tada, skamba jos ir dabar. Ir jos nebuvo išravimos kaip netinkamos, nors Nerija teigia priešingai.

Galiu tvirtai pasakyti, jog būtent prie tradicinės lietuvių kultūros būdavo prikabinamos sovietmečiui skirtos ir jokio populiarumo nesulaukdavusios dainos, bet ne atvirkščiai, kaip apie tai teigia Nerija. Jas, tas sovietines mantras, mūsų lietuviška gelmė lengvai prarydavo.

Ir dar kiek apie roką ir lietuvybę. Taip, „Hiperbolė“ grojo puikų roką, o ir Justino Marcinkevičiaus eilės šiai grupei taip pat tiko. Tas rokas egzistavo dar iki Sąjūdžio mitingų, bet tik „Tautiška giesmė“, trispalvės ir Sąjūdžio organizuojami renginiai įtraukė A. Kaušpėdą į „Roko maršus“ po Lietuvą, bet ne atvirkščiai. Dainų švenčių „Lietuva brangi“, „Kur giria žaliuoja“ ar „Lietuviais esame mes gimę“ buvo kur kas galingesnis ginklas. „Einu namo, kol saulė dar nenusileido“, „Pabudome ir kelkimės“, „Mindaugas”, „Mažvydas”, „Katedra” ir „Kiek rovė, neišrovė” veikė irgi kur kas galingiau. Tad roko maršai visai nenuneigia to giluminio tarybmečio lietuvių kultūros ir Dainų švenčių išugdyto poveikio lietuvybei, nes tai ateina iš kur kas gilesnių klodų.

Ir apie tuos gilesnius klodus gražiai paliudija Vincas Kudirka. „Tėvynės varpuose“ V. Kudirka taip aprašo savo atsivertimą į lietuvybę: „Tarp mūsų buvo Basanavičius, mokinys iš vyriausios klesos. Bevažiuojant jis atsiliepia: „panowie, zaspiewajmy!“...Tik štai Basanavičius užvedė lietuviškai: „Augin tėvas du sūneliu…“. Rodos kas man gerklę užėmė iš gėdos. „Chlop!“ - pamislijau sau lenkiškai ir nuleidęs nosį tylėjau… Potam, ar į pusmetį, gavau Nr 1 „Aušros“. Žiūriu, ant pirmojo puslapio stovi Basanavičius. „Pranašas“- pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai… Rodos, išaugau išsyk, ir ta pasaulė jau man perankšta… Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs“.

Štai tikslus atsakymas ir A. Bumblauskui, ir N. Putinaitei, ir kitiems, kokį poveikį lietuviška daina ir giluminė lietuvybė gali turėti į nutautėjimą linkstančiam žmogui. Vargu ar kosmopolitinis rokas turi tokią galią.

Taip, Dainų šventės daugybei mūsų padėjo pasijusti lietuviais. Ir niekas čia neneigia nei roko, nei kitų žanru, neneigia ir valstietiškų ar kitokių šaknų. Būtent iš tų daug gilesnių lietuvybės klodų, iš tų „Augin tėvas …“ ateina šimtmečių dvasios jėga.

Teisus Kazys Saja, „Mamutų medžioklėje“ parašęs: „O kažkur yra Šventė, yra! Turi būti/ kaip atpildas tiems, kurie ieško,/ kaip antausis tiems, kurie netiki,/ kiekvienam kitokia ir visiems sava-/ Turi būti šventė, ieškokim - YRA! “

Taip, buvo, yra ir turi būti ŠVENTĖ. Jubiliejinė šimtmečio Dainų šventė, išaugusi iš ankstesniųjų dainų švenčių, jau YRA ir ji atvėrė vartus naujam Dainų šventės šimtmečiui.

Aišku, kad galima pateikti jos scenarijui ir jos organizavimui kritinių pastabų. Gal galima buvo pasigesti daugiau plačiai žinomų dainų, kurias su choristais mielai dainuotų ta gausybė Vingio parko žiūrovų. Gal reikėjo mažiau LRT intarpų, gal net ir trumpesnių. Bet visa tai - antraeiliai dalykai.

Daug svarbiau buvo su džiaugsmu stebėti tokią galybę žmonių Vingio parke. Mane tai nukėlė į 1988 m. jame įvykusi Sąjūdžio mitingą. Tada ėjau į jį su savo žmona bei trimis mažamečiais vaikais.

O štai dabar ėjau į šią Dainų šventę su žmona ir su savo mažamečiais anūkais, kurių mama, mano duktė, Vingio parko estradoje dainavo kartu su tais beveik 12000 choristų iš visos Lietuvos „Kur giria žaliuoja, ten mano namai…“. Anūkai įdėmiai klausėsi tos jų mamos dainuojamos Mūsų Dvasios balso, ir to priesako „Kad giria žaliuotų“.

Ir VISA LIETUVA KLAUSĖSI, kaip nubangavo, nulingavo tos Dainos po ją ir po platų pasaulį.

Vytenis Povilas Andriukaitis

DAINŲ ŠVENTĖS dienoraštis

Pirmosios Dainų šventės dienos renginys Katedros aikštėje pranoko visus lūkesčius. Nesitikėjau, kad mano amžiaus žmogus dar galės išvysti ką nors panašaus į šį klasikinės kultūros šedevrą.

Sakau tiesiai – tai apoloniškos kultūros prisikėlimas Lietuvos žemėse, tiek pasirenkant unikalų šventės vadovų santūrumą ir taktiškumą, tiek meistriškai panaudojant lietuviškų sutartinių stilių, šiaudinių sodų ornamentiką, ir minią žmonių disciplinuojančią piemenų švilpynę.

Nemaniau, kad Lietuvoje dar yra žmonių, kurie taip subtiliai jaučia klasikinės kultūros dvasią ir gali taip lengvai atsiriboti nuo masinės vartotojų visuomenės rutinos bei perdėtai apsinuoginančių, apakinančių ir kurtinančių popsinės kultūros pretenzijų į šiuolaikines dioniziškas pramogas. Ši šventė – ne pramoginė.

Liudininkų lūpomis išpasakodamas pačias sunkiausius gyvenimo įvykius, kuriose žmonės raminosi dainomis, sujungdamas pačias tremtinių ir partizanų dainas su jų atsiradimo įvykiais ir pačių liudininkų pasirodymais, šventinis renginys virto sukrečiančia tautos likimo drama. Į ją sugebėta įpinti ir susirūpinimą nykstančio dainavimo įpročiais, kai stebėtina retenybe tampa dainuoti dar mėgstančios šeimos.

Ji iškėlė minią žmonių iki meditacinio savo istorijos išgyvenimo, kuris ilgai išliks žmonių atmintyje ir neabejotinai veiks jų gyvenimo pasirinkimus. Šlovė ir gili padėka šio šventinio kūrėjams, rėmėjams ir atidiems žiūrovams!

Antroji Dainų šventės diena. Šventumas nėra asmeniškas išsilaisvinimas nuo kasdieninių rūpesčių slėgimo. Tai aukščiausia, kiek gali pakilti ir patirti žmogus savo bendruomeninių vertybių pasaulyje. Aukštesnio mato neturime. Visa kita – marios rūpesčių ir beprotiško skubėjimo. Net nežinant, kur jis veda.

O Šventė yra lauktas ir sulauktas tos patirties išgyvenimo (ugdymo, palaikymo ir pasitikrinimo) būdas. Vakar buvo Antroji to išgyvenimo diena, pasiekta bendru lietuvių etnokultūrinio paveldo gaivinimu, pavadintu Dainų švente.

Daina – tos šventės centre. Ji buvo ne tik šventimo būdas, bet ir kilnus pasiryžimas gaivinti užmirštamą dainavimo kultūrą. Buvo sutelktos visos pajėgos, kad patikėtume, jog Lietuva dar dainuoja. Gražiausia, kad įsitraukti STENGĖSI visi. Dainininkai ir klausytojai. Kam nesisekė, bent savo judesiais palaikė dainų ir šokių ritmą. O tą padaryti nebuvo sunku: sutartinės darniai sujungė pirmąją ir antrąją šventės dieną. Tik šįsyk sulaukėme pakankamai vientiso etnokultūrinio gamtos pagerbimo (išaukštinimo), aukojimų, žvejybos ceremonijų ir vestuvinių apeigų ritualo.

Jį nutraukia šiurpių karų tragizmas. Nesunku lietuvių folklore buvo surasti šių dienų dvasiai gerai tinkamų karinių dainų. Bet sunku buvo įsivaizduoti, kad jas įmanoma taip tęstinai, dramatiškai, skausmingai sudainuoti. Tai buvo viso šventinio reginio kulminacija, po kurios lėtas tikros motinos su savo nuostabiu kūdikėliu išėjimas į avansceną pasirodo kaip panelės Marijos stebuklas. Vargu ar buvo įmanoma parodyti iškalbingesnį ženklą Lietuvos prisikėlimui.

Gyvieji šokių šventės ornamentai. Tai pats įstabiausias ir profesionaliausias dalykas, kuris vakar mane burte užbūrė.

Stebi tokią didžiulę lyg ir visai pabirą įvairiomis kryptimis judančių šokėjų minią... ir štai – netikėtas FENOMENAS: nelauktai ji pavirsta griežtų, gana taisyklingų, kiekvieną sykį vis kitokių sandarų ORNAMENTU. Ir tie ornamentai gimsta vienas po kito. Net maži jų pažeidimai įgauna gimstančios pasaulio tvarkos tvėrimo prasmę. Iš pradžių tie ornamentai sustingdo minią, o šokių eigoje galų gale atsiranda judantys ornamentai, aliuzijos į įvairias ūkines veiklas, procesus, namų apyvokos daiktus ir pan. Vienur tas ornamentas primena tautines juostas, kitur lovatieses, trečiur - tiesiog papuošalus...

Galų gale atsiranda susikertantys keliai, o gal ir "Amžių tiltai", kuriais nuo seno lietuviai bėgo iš Lietuvos. „Laimingo kelio!“ – mojavo šokėjai pavymui bėgantiems tautiečiams. Bet ne taip retai jie ir sugrįždavo. Prastos dikcijos ir menkai girdimo diktoriaus komentaras irgi gana netikėtai paragino tais tiltais juos grįžti NAMO. Akivaizdu – Dainų šventė suteikė pilietinės drąsos ir pakurstė patriotinius jausmus. Gaivinkim, kol galim. Ir laukim laukim sugrįžtančių. Neatrodo, kad jie bijotų pasitikrinti savo tautybę...

Tokie dalykai neužmirštami. Turbūt ne tik man.

Didžiausia padėka visiems šios unikalios šventės sumanytojams, kūrėjams ir dalyviams! Pagarba išvykstantiems ir ŠLOVĖ SUGRĮŽTANTIEMS!

Sakykite, ką norite, bet negaliu susitaikyti su šventės pavertimu eiline gyvenimo pramoga. Mes esame ne tik masinės, pramoginės (hedonistinės), bet ir nepasotinamos vartotojų visuomenės produktas. Mano galva jį analogiška graikų dionizijų kultūrai. Todėl viskas, kas peržengia pramogų ribas, mums viskas atrodo „pakasynos ir graudūs verksmai“.

Bet žmonių kultūra nėra vienmatė. Joje yra išlikę dar šiokie tokie ir švenčių likučiai. Tik LIKUČIAI. Nei rusų, nei anglų kalbos neskiria šventės nuo laisvalaikio. Todėl rimtai kalbant apie šventumą, ten tenka vartoti lotynišką sacrum. O mes, išėję iš ateistinio pasaulio to nė nepastebime.

Užsimindamas apie dionizijas, aš buvau priverstas, joms priešpriešinti apoloniškąją šventimo ir švenčių kultūrą. Dionizijus – instinktų, juslinio aistringumo, emocinio siautėjimo, iracionalumo, vyno, chaoso dievas. Tuo tarpu Apolonas - saulės, o kartu ir pasaulio tvarkos, protingumo, logiškumo, kilnaus garbingumo dievas. Mano išmanymu, jis arti to, ką M. Eliadė vadina sakralumu.

Šventė – ne malonumai, ne skanumynai, ne vaišės, ne pramogos, o rimtas susikaupimas apeiginiam (simboliniam) gyvenimo išpasakojimui. Tai reiškia, kad jis gali būti ir dramatiškas, ir tragiškas, kaip ir kiekvienas pilietiškai atsakingas meno kūrinys. Bet šiandien svarbiausia atsikratyti įsitikinimo, kad šventė yra paprasta pramoga tarp tūkstančių kitų pramogų, būdingų nepasotinamai vartotojų visuomenei. Šventė yra pramoga tik tiems, kurie yra seniai užmiršę šventumo išgyvenimo patirtį. Šventumas yra maksimalus susikaupimas įsijausti ir įsisąmoninti kiekvienos šventės paskirtį, pasiryžimas pasišvęsti ir aukotis aukščiausioms vertybėms, kurios yra susijusios su tos šventės paskirtimi. Šiuo atveju su pagarba savo Tėvynei, gimtajai žemei, tautos, valstybės ir jos kultūros likimui. Čia ne malonumai rūpi, kartais net reikia iš skausmo kaukti kaip šuniui.

Dainų šventės baigiamoji stadija. Reikia nusilenkti organizatoriams– atliktas didelis dainos gaivinimo ir tautos sutelkimo darbas. Nežinau, ką Lietuvoje būtų galima su juo sulyginti. Išgarbinta daina, pašlovinta tautinė tapatybė, o tautiečiai pakviesti grįžti namo. Tiesa, nepasakyta, kaip Lietuva ketina juos pasitikti. Nepaisant to, šitoks patriotizmas aukščiausios valdžios akivaizdoje parodytas pirmą kartą po 30 metų. Tai daug prasmingiau, negu visi plepalai apie dvigubą pilietybę. Beje, neužmirštas ir internacionalizmas, tačiau jis stipriai sušvelnintas fasadiniu pažadu prireikus ginti Lietuvą.

Be jokios abejonės patį didžiausią įspūdį padarė baigiamoji dalis, kai pasigirdo Justino Marcinkevičiaus „Dėl tos dainos“, Maironio „Dainų dainelės“, Salomėjos Nėries ir Vytauto Kernagio „Mūsų dienos kaip šventė“, K. Sakalausko-Vanagėlio „Kur giria žaliuoja“ ir Maironio „Lietuva brangi“. Diriguoti išėjo Danguolė Beinarytė, Vytautas Miškinis ir Povilas Gylys. Tai buvo visos dainų šventės viršūnė. Ją sudarė pati talentingiausia klasika. Didžiulė beveik 12-kos tūkstančių dainininkų jėga. Atiduota viskas, kas įmanoma. Neprilygstami žodžiai, nuostabiai juos atitinkanti muzika, dainavimas iš visos širdies ir galingai ekspresyvūs senųjų dirigavimo meistrų gestai. Kolektyvinio dainavimo ŠEDEVRAS.

Net Kernagis man pasirodė patrauklus. Anksčiau į jo garbinimą žiūrėjau rezervuotai. Dabar jis mane beveik įveikė. Ne tik dėl dalyvavimo finale. Pirmiausia dėl to stebuklo, kuris buvo parodytas Katedros aikštėje, kai scenoje kartu pasirodė trys dirigentai: V. Miškinis, jo mokinys ir nufilmuotas V. Kernagis. Dėmesingai kontroliuojamam mokiniui savo dirigavimą užbaigus, paskutinius dirigavimo gestus parodė pats velionis. Lyg koks stebuklas. Apoloniškai santūrios folklorinės šventės kontekste sodrus Maestro balsas pasirodė labai prakilnus, o gestai visai ne ekstravagantiški, bet veikiau adekvatūs etnokultūros orumui.

Finalas daug pagelbėjo, bet visa pustrečios valandos šventė toli gražu neįstengė prisijungti prie finalinio triumfo efekto. Nemaža dalis dainų kartojosi, ypač jos atrodė blankiai, kai atsidūrė gerokai skurdesniame kontekste. Kitomis dienomis nepalyginamai uoliau triūsė operatoriai: šventės vaizdus buvo galima matyti iš pačių įvairiausių pozicijų. Dabar operatoriai atrodė lyg užsnūdę. O gal jiems buvo uždraustas ankstesnis aktyvumas. Tik kodėl?

Jie beveik nerodė net aktyviai į kiekvieną dainą reaguojančių žiūrovų. Juk jie irgi buvo dainų šventės dalyviai, kurių didžioji dalis pati mielai įsitraukdavo į dainavimo procesą. Didžiąją laiko dalį kameros buvo priverstos spoksoti į labai panašias dainininkų minioje įsitaisiusias gražuoles, kurios ne tik dainavo, vedė programą, bet ir atkakliai siūlė išaiškinti dainų ir dainavimo esmę bei imitavo interviu ėmimą iš aplink ją susitelkusių dainininkų: ne tik suaugusių, bet ir vaikų.

Matyt, dėl to čia buvo užduodami tokie primityvūs, tušti ar iš viso neatsakomi klausimai: Kodėl jūs dainuojate? Ar sunkios buvo repeticijos? Kodėl ta daina jums patinka? Ar esate dalyvavusi dainų šventėje? Koks bus kitas šimtmetis?

Tokie klausimai sunkiai ištveriami net kasdienės televizijos programose. Jau ten jie atrodo uždavinėjami iš nežinojimo, ką sakyti. O čia juk iškilmingas ir šimtmečio jubiliejui skirtas koncertas. Bet kodėl nusisukta nuo to šimtmečio, atsakymo nerandu.

Čia buvo padaryta viskas, kad su savo Naujosios Akmenės „Cementininku“ būtų įkyrėta jau pirmoje šventės pusėje ir sumenktų lyg ir užgimstantis didžiosios šventės įspūdis. Jeigu kas būtų pasufleravęs, kad čia reikia švęsti jubiliejų, šventė būtų pasukusi visai kita kryptimi. Tada būtų galvojama, kaip švęsti šimtmečio istoriją. O tušti miestų ir miestelių pasigyrimai savo laimėjimais būtų savaime atkritę. Juk jie taip primena kadaise įprastas sovietmečio ataskaitas.

Svarbiausia, tada pirmoje vietoje būtų atsidūręs klausimas, kodėl žmonės nustojo dainuoti. Kiek to įpročio nykimą paveikė bendruomeninio gyvenimo būdo suirimas ir kiek techninio įrašymo priemonių atsiradimas? Tada gal būtų privalu aiškintis net chorinio dainavimo įtaką senųjų dainavimo įpročių pasikeitimui. Ypač svarbu būtų išaiškinti, kaip dainavimo įpročius ir folklorą paveikė pačios muzikinės kultūros permainos, konkrečiau – popsas ir visa importinė masinė kultūra.

Galų gale būtų buvę gražu pamatyti, kaip dainų šventėse keitėsi ištisi dainų korpusai? Kokio pobūdžio poetų bei kompozitorių kūriniai buvo pasirenkami ir kokie užmirštami? Įdomu, kokie buvo tų kūrinių santykiai su liaudies kūryba? Kaip keitėsi požiūris į liaudies dainų harmonizavimą bei laisvą interpretavimą? Smalsu būtų sužinoti net kaip keitėsi dirigavimo manieros.

Kaip būtų puiku, jei išeidama iš dainų šventės, publika galėtų atpažinti ne tik Maironio, bet ir J. Naujalio, Č. Sasnausko, K. Kavecko, K. Griauzdės, A. Krogerto portretus. Bet negalima nutylėti ir pačios didžiausios gėdos. Kaip galėjo nutikti, kad net susiedami visą Dainų šventę su daina „Kur giria žaliuoja“ organizatoriai nesusiprato nors jos atlikimo metu didžiuliam chorui ir jos publikai parodyti kompozitoriaus J. Gudavičiaus bei poeto K. Sakalausko-Vanagėlio portretų. Kitaip kaip chamizmu, o lietuviškai KIAULYSTE, to apsileidimo pavadinti negalėčiau.

Krescencijus Stoškus

 

***

Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m. rugpjūčio 23 ir 25 dienomis Kaune. „Dainos diena“ pavadintą renginį atidarė Prezidentas Aleksandras Stulginskis, pakvietęs sugiedoti Lietuvos himną, kurį užtraukė 3500 dainininkų choras su kelių dešimčių tūkstančių palaikančia minia.

Per šimtą metų Kaune keitėsi santvarkos, mados, architektūra, renginiai, bet choristai, nepaisydami jokių aplinkybių, rinkosi dainuoti. Lietuvos dainų šventei augant ir plečiantis jos programai, dauguma šventės renginių persikėlė į Vilnių, bet Kaunas šventės istorijoje visuomet buvo ypatingai svarbus. Nenuostabu, kad susiklostė tradicija Lietuvos dainų šventę pradėti būtent Kaune, surengiant Dainų dieną. Ši Dainų diena buvo mažesnė, nei renginių savaitę Vilniaus Vingio parko estradoje užbaigusi Dainų diena, tačiau tokia pat jauki ir jautri. Dainų šventė po šimto meto grįžo į pirmuosius namus.

Jubiliejinės Dainų dienos „Miškais kalnai žaliuoja“ programa įkvėpta pirmosios Dainų šventės vedlių – Juozo Naujalio, Juliaus Štarkos, Stasio Šimkaus – pasakojo apie tiltus, kuriuos daina per šimtmetį nutiesė iki šiuolaikinės valstybės ir jaunatviško Kauno. Beveik 4000 atlikėjų – choristų ir šokėjų – atliko Dainų šventės istoriją ir dabartį sujungiančius kūrinius ir pakvietė žiūrovus svajoti apie ąžuolus ir upes, žalias lankas ir girias, apie Žemės veidą – augantį, atsinaujinantį, talpų.

RENGINIO PROGRAMOJE skambėjo Zitos Bružaitės, Vinco Kudirkos, Stasio Šimkaus, Vaclovo Augustino, Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko, Jono Švedo, Pranciškaus Beinario Galinos Savinienės, Kęstučio Daugirdo, Juozo Tallat Kelpšos, Jūratės Baltramiejūnaitės, Vytauto Miškinio, Juliaus Štarkos, Liongino Abariaus, Eduardo Pilypaičio, Antano Jonušo, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Eglės Sirvydytės, Giedriaus Svilainio, Leonido Abario, Vidmanto Virbicko, Gintauto Abariaus, Kazimiero Viktoro Banaičio, Prano Stepulio, Dariaus Polikaičio, Vido Aleksandravičiaus, Raimundo Martinkėno, Lino Adomaičio, Vytauto Kernagio, Algimanto Bražinsko, Juozo Gudavičiaus, Laimio Vilkončiaus, Vytauto Klovos, Raimundo Katino muzika Jurgio Zauerveino, Vlado Braziūno, Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Ramutės Skučaitės, Kajetono Aleksandravičiaus, Jono Liniausko, Alekso Dabulskio, Jono Vanagaičio žodžiais.

Dirigavo Giedrius Vaznys, Algimantas Mišeikis, Alfonsas Vildžiūnas, Rolandas Daugėla, Ramunė Navickienė, Mindaugas Radzevičius, Romualdas Sadzevičius, Danguolė Beinarytė, Zinaida Gerasina, Vilija Mažintaitė, Romaldas Misiukevičius, Dainius Druskis, Justinas Buta, Tomas Ambrozaitis, Vilma Masienė, Algirdas Šumskis, Raimundas Kukanauskas, Salvinija Jautakaitė-Hargreaves, Renata Mišeikienė, Beata Kijauskienė, Rasa Kazakevičienė, Birutė Janonienė, Roma Paulauskienė, Remigijus Adomaitis, Ramūnas Baršauskas, Ramutė Štreimikytė, Asta Jonkutė-Bogdanienė, Darius Polikaitis, Kęstutis Daugirdas, Kastytis Barisas, Kęstutis Jakeliūnas, Jovita Kulakauskienė, Gintaras Vilčiauskas, Robertas Šervenikas, Vytautas Miškinis, Leokadija Januškienė, Tomas Lapinskas, Gediminas Micka, Edmundas Jucevičius, Violeta Belevičiūtė, Ingrida Tarvydienė, Audrius Petrauskas

Solistai Lina Dambrauskaitė Marius Polikaitis, Rasa Serra, Linas Adomaitis

***

Birželio 30 d. Pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų diena „Aš esu Lietuva. Sujunkime Lietuvą“

Dainų šventėje susitinka visa Lietuva: jos regionai, Lietuvoje gyvenančios tautos, pasaulyje pasklidę lietuviai. Šis susitikimas – esminė Dainų šventės dalis. Per dainą ir šokį vieni kitus atrandantys žmonės – šiandienos Lietuva.

Vilniaus rotušės aikštėje vykusi Pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų diena „Aš esu Lietuva. Sujunkime Lietuvą“ subūrė visus, kad susipažintų dar artimiau.

***

Liepos 2 d. Kanklių koncertas „Skambėkite, kanklės“

1998 m. į Lietuvos dainų šventės programą įsiliejęs kanklių muzikos koncertas „Skambėkite, kanklės“ suvienijo per 500 Lietuvos kanklininkų. Šiam styginiam liaudies instrumentui Dainų šventėje skiriamas ypatingas dėmesys: kankliavimo tradicijos Lietuvoje siekia XV–XVIII amžių, o jų kilmė susijusi su mūsų protėvių tikėjimu.

Koncertas „Skambėkite, kanklės“ įprasmino svarbiausius ansamblinio kankliavimo Lietuvoje raidos istorijos momentus. Klausytojai išgirdo, kaip, remiantis praėjusio šimtmečio pradžioje tautiškai suskambusių lietuviškų kanklių istorija, kuriamos naujos kankliavimo tradicijos.

Renginio programą sudarė tradicinių Lietuvos regionų kanklių bei koncertinių kanklių ansamblių pasirodymai. Tradicinio kankliavimo regioniškumą atskleidė aukštaičių, žemaičių ir Klaipėdos krašto bei suvalkiečių tradicinėmis kanklėmis šių regionų repertuarą skambinančių ansamblių pasirodymai. Programos puošmena – seniausio Lietuvoje kanklių kolektyvo Veiverių kultūros ir laisvalaikio centro Skriaudžių ansamblio „Kanklės“ pasirodymas. Koncertinių kanklių ansamblių, subūrusių šalies muzikos ir meno mokyklų, konservatorijų bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kanklininkus, pasirodymas apėmė būdingo repertuaro klasiką ir šiandienos autorių kūrybą.

Svarbus programos akcentas – nuoširdus kartų muzikavimas, simbolizuojantis kankliavimo tradicijų perimamumą: mokinys ‒ mokytojas ‒ atlikėjas. Tai pagrindinė koncerto idėja, apimanti lietuviškų kanklių ir skambinimo jomis tradicijas bei jų išsaugojimo perspektyvą.

Renginio meno vadovė Regina Marozienė, režisierius Aleksandras Špilevojus

RENGINIO PROGRAMOJE skambėjo Vidmanto Bartulio, Reginos Marozienės, Algirdo Bružo, Algirdo Bružo, Vaidos Striaupaitės-Beinarienės, Lauryno Vakario Lopo, Donato Zakaro, Kristinos Vasiliauskaitės, Vytauto Klovos, Giedriaus Svilainio, Gedimino Dapkevičiaus, Stasio Šimkaus, Juozo Naujalio, Vytauto Miškinio muzika

***

Liepos 3 d. Ansamblių vakaras „Gyvybės medis“

Ansamblių vakaras Dainų šventės programoje išsiskiria autentiška trisluoksne kompozicija. Jį sudaro trys elementai: choras, atliekantis lietuvių liaudies dainas ir kompozitorių būtent šiam koncertui sukurtus kūrinius, liaudies instrumentų orkestras ir liaudies šokių grupė. Ansamblių vakaras „Gyvybės medis“ – neabejotinai vienas ryškiausių 2024 m. šimtmetį mininčios Lietuvos dainų šventės programos renginių.

Ansamblių vakaro kūrėjai ir atlikėjai interpretavo gyvybės medį kaip pasaulio sampratą. Programoje susitiko keturios dieviškosios stichijos – Ugnis, Oras, Vanduo ir Žemė, auginusios tautos gyvybės medį.

Gyvybę kurianti stichijų sąveika atsispindėjo ir Ansamblių vakaro programos choreografijos sprendimuose: folklorinis šokis derėjo su sceniniu tautiniu ir šiuolaikiniu šokiu. Vienas kitą papildydami, kontrastuodami jie kūrė nepamirštamą reginį, kurį dar labiau sustiprino specialūs kostiumai, naujausios vaizdo ir šviesų technologijos, scenografija.

Teatralizuotą Ansamblių vakaro programą atliko per 4000 dainininkų, muzikantų ir šokėjų. Skambėjo žinomi kūriniai ir net 20 naujų, specialiai šiai programai sukurtų kompozicijų.

KŪRYBINĖ GRUPĖ Šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, Režisierė ir vyr. choreografė Leokadija Dabužinskaitė, Muzikos vadovas Giedrius Svilainis, Direktorė Edita Klaunauskaitė

RENGINIO PROGRAMOJE skambėjo Gedimino Dapkevičiaus, Aro Žvirblio, Gedimino Kalino, Giedriaus Svilainio, Eugenijaus Čiplio, Antano Jonušo, Danguolės Aukselienės, Artūro Noviko, Povilo Velikio, Povilo Budgino, Raimundo Martinkėno, Žemynos Trinkūnaitės, Vaidos Striaupaitės-Beinarienės, Algimanto Bražinsko, Kristijono Lučinsko, Vido Aleksandravičiaus, Sigutės Žurauskaitės, Mikalojaus Noviko, Dariaus Daknio, Eduardo Pilypaičio muzika, Robertos Macelienės, Ligitos Vaičiūnaitės, Linos Klepeckaitės-Diržininkienės, Danutės Radvilavičienės, Leokadijos Dabužinskaitės, Laimutės Kisielienės, Vidmanto Mačiulskio, Robertos Leščinskaitės, Indrės Alaburdienės, Tamaros Kalibataitės, Jurgitos Plepytės, Aušros Krasauskaitės, Juozo Lingio, Ričardo Tamučio kurta choreografija ir sceninė kompozicija.

***

Liepos 4 d. Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra“

Šimtmečio Dainų šventė – puiki galimybė apmąstyti Lietuvos muzikinę kultūrą, kurios kelionė atsispindėjo ir pučiamųjų instrumentų orkestrų koncerte „Vario audra“. Didžiuliam jungtiniam orkestrui talkins būgnininkai, šokėjai ir dainininkai, kurių bendrai kuriama energija paliko neišdildomą įspūdį.

KŪRYBINĖ GRUPĖ. Scenarijaus autorius ir meno vadovas Remigijus Vilys, Režisierius Andrius Žiurauskas, Vyriausioji baletmeisterė Ugnė Zanevičiūtė – Audejeva, Baletmeisteriai - Lilija Bernatavičienė, Gabija Audejevaitė, Sonata Jankienė, Mindaugas Kosaitis, Kūrėjai - Egidijus Ališauskas, Eimantas Anskaitis, Arūnas Banys, Ričardas Čiupkovas, Saulius Mickevičius, Audrius Baronas, prof. Kazys Daugėla, Kostiumų dailininkė Aina Zinčiukaitė, Koordinatorius – Gerimantas Statinis

RENGINIO PROGRAMOJE skambėjo Sauliaus Petreikio, Valdo Stanaičio, Donato Bukausko, Juozo Gudavičiaus, Broniaus Jonušo, Kazio Daugėlos, Lorano Gadeikio, Mykolo Kleopo Oginskio, Tado Zakarausko, Gintauto Abariaus, Miko Karoso, Valdo Stanaičo, Balio Dvariono, Emeriko Gailevičiaus, Tauro Adomavičiaus, Antano Bujavičiaus, Rimanto Giedraičio, Mindaugo Tamošiūno, Jan de Haan, Kristijono Sakalausko, Jievaro Jasinskio, Arūno Banio Kęstučio Daugirdo muzika.

Dirigavo Remigijus Vilys, Mindaugas Rarivanas, Egidijus Ališauskas, Gražvydas Raila, Romas Jasevičius, Vincas Bakšys, Kęstutis Dvaržeckis, Linas Senkus, Tadas Šileika, Mikas Karosas, Audrius Baronas, Kęstutis Meškauskas, Valdas Stanaitis, Saulius Balsys, Vytautas Skripkauskas, Vladimir Šoch, Eglė Patinskaitė, Ligita Bilevičienė, Rokas Podelis, Giedrius Vaznys, Andrius Gudas, Anatolijus Kavaliauskis, Donatas Ziegoraitis, Domas Ziegoraitis, Saulius Mickevičius, Audrius Pučinskas, Eimantas Anskaitis, Aleksandras Šamaninas, Vilmantas Vapsva, Artūras Vrublevskis, Kazys Daugėla, Bronius Vilimas, Rimantas Rutkauskas, Karolis Variakojis, Gediminas Brūzga, Martynas Bražas, Vygantas Rekašius, Albinas Kučinskas, Ričardas Čiupkovas, Jievaras Jasinskis, Kęstutis Daugirdas.

Solistai Petras Vyšniauskas, Robertas Beinaris, Domas Ziegoraitis

***

Liepos 5 d. Šokių diena „Amžių tiltais“
Šokių dienos koncertas žiūrovus kaskart stebina atlikėjų masiškumu – scenoje pasirodo net 9000 atlikėjų. Šokėjai aikštėje kuria įspūdingas kompozicijas, o žiūrovų akys laksto, bandydamos sugauti sukinius, žingsnelius, rankų mostus. Kompozicijos atliekama taip organiškai, tarsi visi šokėjai kasdien repetuotų tūkstantiniame rate.

Šokių dienos koncertui pasirinktas tilto simbolis atliepė Dainų šventės pavadinime „Kad giria žaliuotų“ užkoduotus laiko tėkmės ir kaitos, būties prasmės suvokimo bei geriausių tautos ir Dainų švenčių tradicijos tęstinumo akcentus. Tautosakoje tiltas suprantamas kaip visa apimanti, daugiaprasmė žemės ir dangaus, žmonių ir dievų pasaulių, būties ir nebūties, pradžios ir pabaigos, tikro ir menamo, jaunystės ir senatvės, savos ir kitos kultūros jungtis.

KŪRYBINĖ GRUPĖ Scenarijaus autorius, meno vadovas, vyriausias baletmeisteris Vidmantas Mačiulskis, Meninės dalies vyriausioji koordinatorė Živilė Adomaitienė, Muzikos vadovas Kęstutis Lipeika, Režisierius Vygantas Kazlauskas, Dailininkas Audrius Pukšta, Direktorė Eglė Kotryna Balandienė. Šokių dienos baletmeisteriai: Idalija Braškytė, Olga Gross, Romas Jonušonis, Romualdas Laugalis, Raimundas Markūnas, Kristina Nainienė, Jurgita Plepytė, Goda Puleikytė, Jolanta Tendienė, Vilma Tiškevičienė, Zita Vaškelienė, Marytė Rimutė Zaleckaitė, Ramunė Zelbienė, Edmundas Žička, Danguolė Dapšytė

RENGINIO PROGRAMOJE skambėjo Zitos Bružaitės, Nijolės Sinkevičiūtės, Žemynos Trinkūnaitės, Jūratės Baltramiejūnaitės, Jurgio Gaižausko, Antano Jonušo, Sauliaus Petreikio, Giedriaus Svilainio, Antano Sperausko, Algimanto Raudonikio, Aloyzo Žilio, Algimanto Bražinsko, Broniaus Mūro, Vidmanto Virbicko, Kęstučio Lipeikos, Leono Povilaičio, Eugenijaus Čiplio, Ričardo Tamučio, Anatolijaus Lapinsko, Dariaus Daknio, Arūno Rakšnio muzika.

***

Liepos 6 d. Dainų diena „Kad giria žaliuotų“

Dainų šventės savaitės finalas – Dainų diena. Į Vingio parką šią dieną pro visus įmanomus įėjimus plaukia minios, susirenkančios išgyventi to, kas kaip prisiminimas liks visam gyvenimui: specialiai Dainų dienai pastatytoje parko estradoje 12 000 atlikėjų dainuos apie šimtmetį gyvybės.

Dainų diena „Kad giria žaliuotų“ apibendrino visą šimtmetį mininčios Dainų šventės savaitę. Šimtmetis – kaip istorijos laikotarpis, ir šimtmetis – tarsi nesibaigianti daina, kurios žodžiai – mūsų valstybės ir mūsų kultūros istorija, ryškiai atsispindinti ir šimtametėje Dainų šventės tradicijoje. Daina – kertinis ir nepakeičiamas šios tradicijos žodis, į kurį susitelkia Dainų dienos kūrėjai, šventės programą sudarę iš svarbiausių ir skambiausių kūrinių, liudijančių kintantį laiką ir dainavimo kultūros kelią, įprasminančių mus – dainuojančią, kūrybingą tautą, skirtingais balsais atliepiančią tuos pačius dainos žodžius.

KŪRYBINĖ GRUPĖ Kūrybinės grupės meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas, narės Danguolė Beinarytė ir Regina Maleckaitė, Režisierius Dalius Abaris, Scenarijaus autorius Mindaugas Nastaravičius

RENGINIO PROGRAMOJE skambėjo Broniaus Jonušo, Kazio Daugėlos, Balio Dvariono, Emeriko Gailevičiaus, Donato Bukausko, Juozapo Gudavičiaus, Liongino Abariaus, Zitos Bružaitės, Vinco Kudirkos, Stasio Šimkaus, Vaclovo Augustino, Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko, Jono Švedo, Pranciškaus Beinario Galinos Savinienės, Kęstučio Daugirdo, Juozo Tallat Kelpšos, Jūratės Baltramiejūnaitės, Vytauto Miškinio, Juliaus Štarkos, Eduardo Pilypaičio, Antano Jonušo, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Eglės Sirvydytės, Giedriaus Svilainio, Leonido Abario, Vidmanto Virbicko, Gintauto Abariaus, Kazimiero Viktoro Banaičio, Prano Stepulio, Dariaus Polikaičio, Vido Aleksandravičiaus, Raimundo Martinkėno, Lino Adomaičio, Vytauto Kernagio, Algimanto Bražinsko, Juozo Gudavičiaus, Laimio Vilkončiaus, Vytauto Klovos, Raimundo Katino, Vytauto V. Barkausko, Nijolės Sinkevičiūtės, Algirdo Martinaičio, Dainiaus Pulausko, Kęstučio Daugirdo, Sauliaus Petreikio, Donato Petreikio, Kristupo Bubnelio, muzika

Jurgio Zauerveino, Vlado Braziūno, Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Ramutės Skučaitės, Kajetono Aleksandravičiaus, Jono Liniausko, Alekso Dabulskio, Jono Vanagaičio, Mindaugo Nastaravičiaus, Antano Strazdo, Jolantos Milišauskaitės, Rimvydo Stankevičiaus, Sigito Gedos žodžiais.

Dirigavo Vytautas Skripkauskas, Albinas Kučinskas, Ričardas Kukulskis, Donatas Ziegoraitis, Rokas Podelis, Giedrius Vaznys, Remigijus Vilys, Saulius Mickevičius, Egidijus Ališauskas, Alfonsas Vildžiūnas, Robertas Šervenikas. Algirdas Šumskis, Rolandas Daugėla, Romaldas Misiukevičius, Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė, Vilija Mažintaitė, Linas Balandis, Tomas Ambrozaitis, Regina Maleckaitė, Deividas Kerevičius, Mindaugas Radzevičius, Rasa Gelgotienė, Rita Kliorienė, Rimvydas Mitkus, Milda Švelnienė, Tomas Lapinskas, Kęstutis Jakeliūnas, Beata Kijauskienė, Valerija Skapienė, Jolita Vaitkevičienė, Arvydas Girdzijauskas, Raimundas Katinas, Remigijus Adomaitis, Artūras Dambrauskas, Danguolė Beinarytė, Darius Polikaitis, Kastytis Barisas Vytautas Miškinis Povilas Gylys

Solistai Lina Dambrauskaitė, Linas Adomaitis, Marius Polikaitis, Rasa Serra Aistė Bružaitė (kanklės), Egidijus Ališauskas (birbynė)

Susiję nuotraukų galerijos

DAINŲ ŠVENTEI 100

DAINŲ ŠVENTEI 100

2024-07-06

Komentarai