Kad išliktų mokyklos dvasia. LMTA rektorius, pianistas Zbignevas Ibelhaubtas

Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir Lietuvos muzikos ir teatro akademiją sieja labai seni ir glaudūs ryšiai – istorija ir netgi bendri namai. Praėjusio šimtmečio viduryje čia, LMTA Centriniuose rūmuose, viena šalia kitos veikė dvi įstaigos – Vilniaus dešimtmetė muzikos mokykla ir tuometė Valstybinė konservatorija, tais pačiais koridoriais vaikščiojo abiejų mokyklų pedagogai ir jų auklėtiniai. Ta tradicija, galima sakyti, tęsiasi iki šiol, tiesiai iš mokyklos suolo čiurlioniukai dažniausiai ateina į mūsų auditorijas.

Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai sudaro labai svarbią dalį mūsų studentų, pasirinkusių ne tik muzikos, bet ir šokio, teatro ar kino specialybes. Daugelis šiandien akademijoje dirbančių pedagogų yra baigę Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, o nemažai mokyklos mokytojų – mūsų absolventai. Trečiai grupei priskirčiau pedagogus, dirbančius abiejose įstaigose. Taip ir gimsta mūsų labai subtiliame ir individualizuotame menų studijų procese reiškiniai, kuriuos vadiname atlikimo mokyklomis: Raimundo Katiliaus smuiko, Olgos Šteingberg, Veronikos Vitaitės fortepijono... Tokių pavyzdžių yra labai daug – visų nė neišvardinsi.

Kalbant šiandien madingomis sąvokomis – ir Čiurlionio menų mokykla, ir LMTA yra tos pačios menų ugdymo ekosistemos dalyvės: iš čia išeinantys talentingi, visapusiškai išsilavinę jauni žmonės užpildo Lietuvos kultūros lauką. Ir ne tik Lietuvos – jie garsina šalies vardą pasaulyje ir grįžę daro didžiulę įtaką abiem mūsų mokykloms ne tik menine veikla, bet ir dėstydami jose. Su mokykla kartu vykdome daug projektų, labai džiaugiuosi mūsų bendradarbiavimu ir draugyste. Nuoširdžiai sveikindamas Čiurlionio menų mokyklą gražios sukakties proga, linkiu puikių, talentingų, gabių mokinių ir ne mažiau talentingų profesionalių mokytojų.

Kartais mums lyg ir priekaištaujama, kad nemaža dalis mokyklą baigiančių čiurlioniukų studijuoja užsienio aukštosiose menų mokyklose, o ne LMTA. Į tai mėginu atsakyti klausimu – o mes, jeigu būtume turėję galimybę išvažiuoti studijuoti į Vokietiją, Prancūziją, Austriją, ar būtume atsisakę progos susipažinti su tokios aukštos kultūros šalių muzikos dėstymu? Mes galėjome – ir važiavome – į Maskvą ar Leningradą (Sankt Peterburgą). Jeigu ne studijuoti, tai bent pasitobulinti, į seminarus, konferencijas, koncertus... Grįžome mes – grįžta ir dabartiniai studentai. Išprusę, pažinę pasaulį ir turintys su kuo palyginti. Bet kartais net magistrantūros ar doktorantūros studijas jaunimas renkasi jau mūsų akademijoje. O mūsų, LMTA vadovų, rūpestis – pasitempti, kad pačios geriausios studijų sąlygos būtų Lietuvoje. Turime sukurti mokymo sistemą ir infrastruktūrą, nenusileidžiančias senosioms Vakarų mokykloms.

Bet sėkmingoms studijoms labai svarbi pradžia – ką gavai, ko išmokai mokykloje. Aš pats muzikos mokytis pradėjau ketverių privačiai pas mokytoją Bronę Kimel, su kuria bendrauju ir dabar, nors ji jau daugelį metų gyvena JAV. Žinoma, kad reikia mokytis muzikos, nusprendžiau ne aš – tai padarė tėvas. Mūsų šeimoje muzikų nebuvo. Tėvas, politinis kalinys, ką tik grįžęs iš Sibiro, turbūt manė, kad ideologijos skersvėjuose saugiausia profesija man bus muzika. Buvo nupirktas pianinas, į namus atėjo mokytoja.

Vėliau įstojau į Čiurlionio mokyklą ir, kadangi nebuvau itin pažangus, turėjau ne vieną specialybės mokytoją: Virgilijų Visockį (vėliau išėjo dirbti į Kultūros ministeriją), Mildą Lapėnaitę ir Redą Kisielytę-Kaminskienę, Balio Dvariono fortepijono klasės absolventę, kuri man padarė didžiausią įtaką.

Buvau turbūt šeštoje klasėje, kai R. Kaminskienė iš Kauno atvažiavo dirbti į mūsų mokyklą. Ji tiesiog sužavėjo mane savo labai ryškiu emociniu santykiu su gyvenimu ir muzika. Iki šių dienų esu įsitikinęs, kad ir mokyklos pedagogas, ir akademijos profesorius pamokose turi būti emociškai aktyvus. Ypač mokykloje. Man mokytojos emocionalumas ir impulsyvumas padėjo pajusti pasitikėjimą savo jėgomis, kas buvo labai svarbu apsisprendžiant dėl muziko kelio.

Prisimenant mokyklą, sunku įvardyti visus šaltinius, iš kurių susikuria atmosfera. Man mokyklos atmosfera visais laikais yra svarbiausias dalykas. Mano laikais ji buvo išties palanki, draugiška, įkvepianti. Ypatinga! Ją kūrė ir mokytojai, ir moksleiviai.

Na štai, pavyzdžiui, toks faktas – konkuruodavome su draugais dėl klasių. Pianinu skambinti nebenorėjau, o mokykloje gauti klasę su fortepijonu galėjai nebent labai anksti atvažiavęs. Apie penktą ryto važiuodavom pirmaisiais troleibusais – Petras Geniušas iš Čiurlionio gatvės, aš iš Antakalnio; kuris bus pirmas, gaus geresnę klasę. Prie mokyklos atsirasdavome gerokai prieš šešias ir laukdavome, kol ją atidarys. Manau, kad ir šiandien likusi konkurencija dėl klasių... Bendramokslių pasiryžimas ir mokytojų palaikymas ne tik įkvėpė – formavo ir ugdė charakterį, užsispyrimą siekti, ko užsibrėžę.

Kita konkurencijos sritis – konkursai. Šiandien jie kartais turi iškreiptą prasmę – gausa naikina reikšmę ir svarbą. Tačiau prestižiniai konkursai išliko. Manau, kad konkursas nėra vienintelė, nors ir labai svarbi galimybė pasitikrinti, kodėl tu groji, kaip atrodai kitų atlikėjų kontekste, nes turi progą paklausyti kolegų, pabendrauti su žiuri nariais, išgirsti pastabų. Visa tai vertinu pozityviai. Kas kita – ir čia jau pedagogo pareiga – paruošti galimam pralaimėjimui, neišsipildžiusiems lūkesčiams... Būtina suvokti, kad konkursas tėra tik viena iš galimybių, bet ne pats svarbiausias dalykas gyvenime. Pasiseks – gerai, o nepasiseks – bus kitų pasirodymų, kitų konkursų.

Ir dar. Labai svarbu, kad išliktų mokyklos dvasia. Laikai keičiasi, viskas skaitmeninama, nevalingai atsiranda formalūs santykiai. O taip norisi išsaugoti kuo daugiau žmogiškumo... Net jeigu duodi pastabą mokiniui, svarbu, kaip tu tai pasakai, – ar draugiškai ir geranoriškai, ar užkirsdamas „tik taip“!

Visa tai ir sukuria ypatingą Čiurlionio mokyklos atmosferą, kurią lygiai taip pat sunku apibūdinti, kaip ir sąvoką „autoritetas“. Arba autoritetas yra, arba jo nėra. Mokytojai man būdavo autoritetai, aš jausdavau pagarbą jiems, stengdavausi jais sekti, klausyti jų. Taip, galbūt reikalavimai kartais būdavo per aukšti, atrodydavo net nepasiekiami. Bet jeigu nešoksi, tai ir neperšoksi...

Susiję nariai

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Kompozitorė, profesorė, muzikos kritikė ir apžvalgininkė (muzikos žurnalistė), muzikos meno ir mokslo žurnalo "Muzikos barai" leidėja ir redaktorė, leidėja (kompaktinės plokštelės, knygos), organizatorė (vadybininkė, prodiuserė)