Kai balius baliui nelygus arba Savoja Kaune ir Klaipėdoje

Publikuota: 2014-10-16 Autorius: Kultūros ekspertai
Kai balius baliui nelygus arba Savoja Kaune ir Klaipėdoje

Kauno muzikinio teatro pastatyta Paulo Abrahamo operetė „Balius Savojoje“ (režisierius Andrius Žiurauskas, dirigentas Jonas Janulevičius, dailininkė Kotryna Daujotaitė, šviesų dailininkas Romualdas Jankauskas, choreografė Aušra Gineitytė, chormeisteriai Ramūnas Tilvikas ir Rasa Vaitkevičiūtė) ryški visų pirma džiugia, optimistiška tonacija, žaižaruojančia linksmybe ir mielais juokeliais. Tačiau keli jos atsiradimo ir ypač autoriaus likimo faktai leistų pažiūrėti į veikalą iš įvairesnių kampų.
Žydų kilmės vengrų kompozitoriaus P. Abrahamo „Baliaus Savojoje“  premjera 1932 m. savaip užbaigė prieškario Berlyno – tuometės Europos muzikos sostinės – operetės istoriją. Opuso modernumą ir aktualumą galime užčiuopti idėjų plotmėje, kuomet šmėsteli keletas įdomių minčių apie lygias vyro ir moters galimybes meilėje, egzotikos kupinuose kitataučių personažų epizoduose, o svarbiausia muzikinėje partitūroje, kurioje  skamba tuo laikmečio madingų šokių (pasadoblio ir tango, polkos ir čardašo, fokstroto ir valso) melodijos ir ritmai. Nenuostabu, jog atvykęs į Berlyną diriguoti savo operečių, kompozitorius akimirksniu tapo europietiška įžymybe. Jį pavadino operetės „kronprincu“, omeny turint jam vietą užleidusius „karalius“ Francą Leharą  ir Imrę Kalmaną. Keista pagalvojus, jog po šios linksmos premjeros Vokietijos sostinėje daugiau nei dešimtmečiui įsivyravo kitokios nuotaikos. Tragiškai susiklostė ir paties kompozitoriaus likimas – atėjus naciams, jis turėjo emigruoti, galiausiai atsidūrė Niujorke – čia klajonės ir nepripažinimas pakirto jo nervinę sveikatą. Autorius susirgo psichine liga, iki gyvenimo pabaigos neprisiminęs nei savo praeities, nei savo muzikos...
Grįžkime prie premjeros. Be istorinių aplinkybių ji turėjusi ir kitokios intrigos. Visgi buvo nepaprastai įdomu pamatyti, kaip pastatymas pasiseks muzikinio spektaklio žanre debiutuojančiam režisieriui, Kauno Lėlių teatro aktoriui A.Žiurauskui. Prisipažinsiu, išankstiniam  nusiteikimui netruko abejonių ir nepatiklumo. Tačiau nuo pat pirmų scenų buvau „prijaukinta“ ir su malonumu stebėjau ne tik pagrindinių herojų, bet ir choro ir baleto artistų, virtusių „gyvais paveikslais“, vaidybą. Judesiui ir šokiui šiame spektaklyje skirta itin daug dėmesio – taip išvengta statikos ir operetinių šablonų. Pastoviai jauti režisieriaus pastangas išlaikyti žiūrovo dėmesį - turbūt, todėl tiek daug atrastų spalvingų detalių ir tiek daug žaismės. Vieną didžiausių pagiriamųjų žodžių reiktų ištarti spektaklio dailininkei. Permatomos scenos konstrukcijos suteikė vaizdui lengvumo ir rezonavo su žaisminga muzika, o prabangūs, įvairiaspalviai, kiekvienam atlikėjui pritaikyti kostiumai stebino nesenkančiu išradingumu.
Na, o galiausia trupės „taupyklė“ pasipildė naujais ryškiais vaidmenimis. Skirtingus akcentus sudėjusios Kristina Siurbytė ir Raminta Vaicekauskaitė, kiekviena su savąja įtaiga nupiešė Madlenos paveikslą; taikliai ir, sakyčiau, natūraliai Ramūno Urbiečio pavaizduotas bonvivanas Aristidas, juokingai Egidijaus Bavikino ir Dainiaus Bervingio suvaidintas nerangusis Selestinas, itin šmaikščiai Mustafos Bėjaus rolėje save atradęs Žanas Voronovas. Šalia patyrusių dainininkų šioje operetėje sėkmingai debiutavo ir jaunimas - Deizės partiją dainavusios ir šokusios Nelė Kovalenkaitė, Ingrida Kažemėkaitė, Ieva Goleckytė. Tad visi naujos operetės akcentai sudėti savo vietose – tikėtina, jog teatro eksperimento rezultatas žiūrovams patiks. Negali nepatikti...

Eugenija Žakienė

Miesto sode pirmąjį spalio savaitgalį viliojančiai liejosi valso melodijos. Kauno valstybinis muzikinis teatras jomis kvietė žiūrovus į premjerą – "Balių Savojoje". Šia Paulo Abrahamo operete teatras pradėjo naują sezoną. Vyresnioji kauniečių karta dar prisimena senąjį pastatymą (1990 m.), tačiau praėjus ketvirčiui amžiaus, šis kūrinys pasitinka žiūrovus nauja režisūra, minimalistiniu scenovaizdžiu ir jaunatviškais atlikėjais.
Reikšmė operetės istorijoje
Kaip žanras operetė susiformavo XIX a. viduryje, kai pasaulio ramybę sudrumstė perversmas pramonėje, kartu su mokslo ir technikos naujovėmis nulėmęs gausius pokyčius visuomenėje, žmonių buityje ir gyvensenoje. Daug kam nusistovėjusio gyvenimo normų griūtis buvo sunkiai pakeliama. Tada suskambusi operetė – trumpalaikė užuovėja nuo slogių minčių ir globalių problemų – pasiūlė lengvus, žiūrovo nevarginančius siužetus, kuriuose pynėsi lengvai įsimenamos melodijos, viliojančios nerti į scenoje atsiskleidžiantį buitinių intrigų ir miesčioniškų rūpesčių sūkurį.
Nors trumpam šalin galvos skausmą dėl politikos kataklizmų, ekonominės krizės, idealų kaitos – viskas pasimirš, kai valso ar kitų šokių garsams aidint liesis šampanas, koketuos plunksnomis banguojančios skrybėlėtos damos, lydimos galantiškų kavalierių su frakais, ir banaliausiomis intrigomis supintos dramos visada išsispręs, pasibaigdamos visuotinu džiugesiu. Nors trumpam...
"Balius Savojoje" – operetė su visais jai būdingais bruožais, tačiau jos statytojai Kaune, subtiliai balansuodami tarp žanro ypatybių, išvengė lėkštumo ir paviršutiniškumo. Operetė – kertinis muzikinio teatro žanras, nors šio miesto teatro repertuaras džiugina žiūrovus ir operomis, ir miuziklais, ir šokių spektakliais.
Vengrų kompozitoriaus operetė "Balius Savojoje" tarsi baigė operetės žanro evoliuciją. Jos muzika, papildyta naujų modernių šokių – fokstrotų, tango – ritmais, skelbė naujo žanro – miuziklo – artėjimą.
Daugiasluoksnis siužetas
"Balius Savojoje" – ryškus tarpukario laikotarpio, pakėlusio uždangą šiam veikalui beveik prieš šimtmetį Berlyno scenoje, atspindys. Operetė tuo metu buvo šiuolaikiška turiniu, atspindėjusi ne tik populiarėjančią Europoje amerikietišką kultūrą, bet ir revoliucinių politikos, ekonomikos, mokslo pokyčių veikiamą žmonių sąmonę, kintančias pažiūras, vertybes. Kartu pakito ir moterų vaidmuo visuomenėje – išsikovotos balsavimo ir skyrybų teisės keitė jų savivoką, stiprino savarankiškumą.
Už besiplėtojančių operetėms būdingo meilės trikampio peripetijų čia bręsta naujai susiformavusio moters įvaizdžio dinamiška išraiška. Kaip į vyro neištikimybę reaguoja ši XX a. pradžios moteris, pajutusi laisvę ir savarankiškumą? Ir kaip sureaguoja vyrai į jos mestą iššūkį – akis už akį, bučinys už bučinį?
Spektaklio režisierius Andrius Žiurauskas, debiutuojantis operetės žanro režisūroje, nesileisdamas į dažnus nūdienos scenose beprasmius eksperimentus, maskuojančius tuštybę ir neturėjimą ką pasakyti, nuosekliai ir kryptingai veda žiūrovą šios intrigų istorijos vingiais.
Taiklios mizanscenos, subtiliu humoru ir išraiškingomis intonacijomis nuspalvinti veikėjų dialogai, kurių fone plėtojasi iš pažiūros banali, bet kartu ir dramatiška istorija moters, siekiančios įrodyti savo lygiateisiškumą ir nepriklausomybę.
Vizualumo galia
Režisūrinį sumanymą harmoningai papildo laikmečio dvasią ir madas atspindinti jaunos dailininkės Kotrynos Daujotaitės scenografija ir drabužiai, perteikiantys operetės sukūrimo metu Europos dailėje ir architektūroje išryškėjusią secesijos stilistiką.
Veiksmui ir šokiams paliktoje erdvėje apsiribota vos keliais šio stiliaus elementais – to pakanka kuriamoms mobilioms aplinkoms tiek hercogo de Fobla viloje, Nicoje, tiek "Savojos" viešbutyje vykstančiame baliuje.
Veikėjų išvaizda taip pat paklūsta perteikiamam laikotarpiui – nuo Marselio bangelėmis suraitytų garbanų iki moterų aprangoje pradedančių įsitvirtinti kelnių ir dėl aktyvios veiklos bei šokių labai trumpėjančių drabužių. O vilos fontaną puošianti ir paslaptis sauganti figūrėlė lyg iš praeities – spalvingą gyvenimą čia praleidusių protėvių palikimas. Stilingi apdarai, spalvingi personažai.
Tarp jų – ir vampyriškos, vyrus savanaudiškiems tikslams išnaudojančios moters Tangolitos personažas, juodu apdaru ir parodijuotu kandžiojimusi artimas tuomečio, iš nebylaus nespalvoto kino kilusio moteriško "vamp" stiliaus įvaizdžiui.
Pagrindinių veikėjų Madlenos ir Aristido santykių dramą sušvelnina dar dviejų besiformuojančių spalvingų porų – turkų pasiuntinio Mustafos Bėjaus ir amerikietės kompozitorės Deizės bei tarnų Arčibaldo ir Bebės – siužetinės linijos, pabaigoje vainikuojamos vedybomis. Triumfuoja meilė, nugludinanti tariamos neištikimybės trikampių briaunas – kitaip operetėje ir negali būti.
Skirtingos traktuotės
Visi personažai – gana spalvingi, leidžiantys lengvai kurti jų charakterius. Vis dėlto lengvumas ir paviršutiniškumas būna visai greta. Bet kurioje operetėje yra pavojingi žanro štampai, link kurių nesunku nuslysti, todėl suvaldyti vaidmens lengvumo ir gilumo pusiausvyrą – nelengva užduotis.
Šios operetės ryškiausias personažas – markizė Madlena, nestokojanti retokai operetės žanre pasitaikančio dramatizmo. Vaidmenį ryškiai, bet skirtingai kuria Raminta Vaicekauskaitė ir Kristina Siurbytė.
Pirmosios Madlena, sumaniusi neištikimam vyrui atsilyginti tuo pačiu, savo sprendimą vykdo su juntama vidine kova tarp praeityje moters gyvenimą varžiusių padorumo normų ar santuokos nulemtų įsipareigojimų ir stiprėjančio moterų savarankiškumo bei lygiateisiškumo. Antroji kerštauja kur kas atviriau, be ryškesnių susivaržymų, tarsi išnaudodama laikmečio atvertas galimybes. R.Vaicekauskaitė kuria vaidmenį net ir balsą traktuodama su didesne dramatine įtampa ir dinamizmu.
Jai tolygus partneris – Aristidą kuriantis Ramūnas Urbietis, prilygstantis tiek sodriu vokalu, tiek emocionalumu, prasiveržiančiu jausmais, patosu, net įtūžiu. Kita solistų pora K.Siurbytė ir Raimondas Baranauskas kur kas artimesni tradicinei operetei.
Jaunųjų proveržis
Spalvinga figūra – Mustafa Bėjus, turkų pasiuntinys, lydimas šešių buvusių žmonų. Jį įkūnija net trys solistai: Egidijus Bavikinas, Žanas Voronovas ir Kęstutis Alčauskis, kiekvienas – savaip spalvingai. Išraiškingos balso intonacijos, tokia pat išraiškinga vaidyba, žaismingas humoras ir energija, nepalieka abejingų žiūrovų.
Naujoji Mustafos nusižiūrėta nuotaka – amerikietė kompozitorė Deizė Parker, užsimaskavusi Pasadoblio pseudonimu. Šį dinamišką, jaunatvišką vaidmenį kuria trys jaunos solistės, teatre žengiančios tik pirmuosius, bet gana tvirtus ir įtikinamus žingsnius: Ingrida Kažemėkaitė, Ieva Goleckytė (abi jau kūrusios vaidmenis praeitą sezoną "Grafo Montekristo" pastatyme) ir Nelė Kovalenkaitė, Deizės vaidmeniu debiutuojanti Kauno teatro scenoje.
Šio vaidmens atlikėjoms tenka gretinti tradicinės operetės stilistiką su brodvėjiškąja. Visos trys Deizės vaidmenį kuria gana vienodai, papirkdamos nepameluotu entuziazmu, sceniniu žaismu ir jaunatvišku natūralumu. Ilgainiui ateis ir patirtis, padedanti suvaldyti pasitaikančius vokalo netolygumus. Galima tvirtai teigti, kad į teatrą žengia perspektyvi jaunoji karta.
Deja, netolygaus vokalo nepavyko išvengti vampyrišką Tangolitą kūrusiai Ievai Vaznelytei. Ją vaidmenyje dubliuojanti Rūta Zaikauskaitė pavojingosios juodosios Tangolitos personažą kuria stilistiškai kur kas įtikimiau.
Ne antrasis "antrasis planas"
Nelieka nuošalyje net ir tarnai – pagrindinių įvykių fone savo vienatvę užpildyti abipusiais jausmais siekia Bebė (Raimonda Tallat-Kelpšaitė bei Nomeda Vilkanauskaitė) ir Arčibaldas (Gediminas Maciulevičius bei Jonas Lamauskas). Tarnų vaidmenų muzikinė pusė nėra labai turtinga, tačiau antroje dalyje skambantis duetas su greitėjančia pabaiga "Kodėl gi man tu taip rūpi" tampa neįveikiamu iššūkiu abiem tarnų poroms. Vaidybine prasme tarp jų nepranokstamas G.Maciulevičius, savąjį Arčibaldą piešiantis sodriomis skoningo humoro spalvomis.
Vien pasirodymu salę juoktis priverčia dar viena aktorių pora – tai uždaro ir drovaus jaunuolio Selestino, advokato padėjėjo, atsitiktinai tapusio Madlenos meilužiu, personažą kuriantys E.Bavikinas ir baleto artistas, šokį į aktorystę ne pirmą kartą sėkmingai išmainantis Dainius Bervingis. Kaip šis, taip ir viešbučio savininko Pomerolio vaidmuo neturi jokio muzikinio solinio numerio, todėl suteikia galimybę pasireikšti nedainuojantiems aktoriams: Ramūnui Šimukauskui ir spektaklio režisieriui – A.Žiurauskui.
Netradicinis sprendimas
Scenoje atsiduria dar vienas personažas, nenumatytas originalioje versijoje – tai spektaklio dirigentas Jonas Janulevičius, pristatomas kaip baliaus svečias – pianistas ir kompozitorius Džonas, kuris užleisdamas dirigento pultą Deizei, pats sėdasi muzikuoti prie fortepijono. O, kad taip meistriškai bei lengvai muzikuotų ir orkestras – taip, kaip jo dirigentas!
Operetės partitūra nesudėtinga, bet orkestro pirmieji akordai neskamba sklandžiai, kaip turėtų. Juk tai spektaklio vizitinė kortelė – pirmas įspūdis išlieka ilgam. Geriau jau jis būtų nesugadintas nuo pirmų taktų.
Prasidėjo ruduo ir prisiminimus apie vasaros malones nuplovė žvarbus lietus. Medžių spalvų paletė neteikia džiaugsmo mąstant apie šildymo kainas, ekologinę taršą ar nežinia iš kur kylančius virusus. Deja, nerimas, rūpesčiai, problemos nepranyksta taip greitai, kaip norisi. Pabėgti nuo jų nors trumpam – verta. "Balius Savojoje" tam labai tinka. Nors trumpam užsimiršti, nusišypsoti, net ir išėjus į rudens tamsą uždainuoti atmintyje įstrigusią valso ar fokstroto melodiją. Tokia operetės paskirtis ir jos žavesys. Kad širdyje būtų šviesiau. Nors trumpam.

Gražina Dainauskienė 

 

Komentarai