Kai dauguma nenori klausyti arba teatras teatre

Publikuota: 2014-12-15 Autorius: Kultūros ekspertai
Kai dauguma nenori klausyti arba teatras teatre

„Įkursime „bordeliuką", o jūs čia galėsite pavaidinti", - tokią prieš keletą metų ištartą frazę prisiminė aktorius Andrius Bialobžeskis penktadienį surengtame aktorių ir žiniasklaidos susitikime, kuriame buvo aptariamas Kultūros ministerijos parengtas naujas Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas. Jame numatoma repertuarinius teatrus paversti viešosiomis įstaigomis, kurios turėtų pačios užsidirbti savo egzistencijai, įtvirtinamas įstaigų vadovų vienvaldiškumas, aktorių priklausomybė nuo jų įgeidžių sudarant su jais terminuotas darbo sutartis.
„Atsisakius neterminuotų darbo sutarčių teatruose bei juos pavertus viešosiomis įstaigomis, aktoriai netektų socialinių garantijų, o patys teatrai taptų komercinėmis įstaigomis", - teigia teatralai.
Grupė teatralų, reaguodama į Kultūros ministerijos parengtas Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pataisas, penktadienį per spaudos konferenciją pristatė kreipimąsi, kuriame nurodoma, jog ministerijos parengtos pataisos leistų teatrų vadovams reorganizuoti teatrus į viešąsias įstaigas, nutraukti neterminuotas darbo sutartis ir sudaryti terminuotas.
Baiminasi, kad sutartys bus sudarytos tik su įstaigos vadovui parankiais aktoriais, neliks nuolatinių teatro trupių ir repertuarų, socialinių garantijų, o teatrai taps ne kultūros, bet pelno siekiančiomis organizacijomis.
„Kultūros ministerija, veikiama keleto suinteresuotų valdininkų, užsimojo sunaikinti Lietuvos profesionalųjį repertuarinį teatrą. Slapta nuo teatro bendruomenės parengtas naujas Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo projektas parankus absoliučiai teatrų vadovų vienvaldystei ir tokiai valstybei, kuriai kultūros politikos nebuvimas tapo norma", - teigiama teatralų kreipimesi.
Kaip sakė Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Henrikas Savickis, įstatymo projektas numato galimybę sudaryti su aktoriais iki 5 metų trukmės terminuotą sutartį - jai pasibaigus, aktoriai būtų atleidžiami, o vadovybė neįsipareigotų su jais sudaryti naujų sutarčių, aktoriai neužsitikrintų jokių socialinių garantijų.
Žvelgdama į tokią perspektyvą dar jauna aktorė Toma Vaškevičiūtė purtė galvą ir sakė: jei įsigaliotų tokia tvarka, ji bandytų mesti aktorystę ir ieškoti kitos, patikimesnės veiklos.
„Toks įspūdis, kad mūsų valstybė ne kyla, o leidžiasi. Jeigu išlenda tokie projektai, vadinasi, valstybė nebegali išlaikyti teatrų, nors niekur pasaulyje rimti teatrai neišsilaiko be paramos", - teigė aktorius Vytautas Rumšas.
Jis atkreipė dėmesį, kad siūlomas teatrų ir koncertinių organizacijų modelis primena tą, kuriuo vadovaujasi „Domino" teatras, kurio spektakliuose pagal sutartis, beje, vaidina ne vienas repertuarinio teatro aktorius.
Neneigdami, kad turi mūsų teatro erdvėje turi būti ir tokių teatrų bei spektaklių, kuriuos žiūrovams siūlo „Domino", teatralai vis dėlto nenorėtų viso teatro meno sutraukti iki pramogos. Ir, pavyzdžiui, Nacionalinio dramos teatro aktoriai tikrai nesiilgi laikų, kai teatrui vadovavo Adolfas Večerskis ir pagrindinėje šalies dramos teatro scenoje puotavo pelno lengvai duodančios komedijėlės.
Aktoriaus A.Bialobžeskio įsitikinimu, repertuarinių teatrų pertvarkymą į viešąsias įstaigas palankus tiems teatrų vadovams, kurie nori daryti versliuką, ypač dabar, kai dauguma teatrų remontuojami, rekonstruojami ir čia sukasi nemažai lėšų.
„Siekiama perskirstyti lėšas ir užvaldyti erdves. Vyksta rekonstrukcijos, yra geros patalpos. Gerai būtų priimti sau naudingus sprendimus ir, subūrus ištikimų žmonių būrelį, vykdyti kokią nors kultūros namų veiklą. Tokių pasiūlymų, tik kitų struktūrų, būta prieš gerus 20 metų: mes įkursime bordeliuką, o jūs čia galėsite pavaidinti", - kalbėjo aktorius A.Bialobžeskis.
Antra vertus, dabartinė valstybinių teatrų ir koncertinių įstaigų sistema taip pat netenkina teatralų. Jų statusas - kaip valdininkų, o ne kūrybos žmonių. Skaičiuojamos darbo valandos, praleistos scenoje, o tai, kad didysis aktorių darbo krūvis - ne spektaklis, o pasirengimas jam, repeticijos, niekam nė motais. Be to, iš uždirbtų lėšų teatrai negali nė tušinuko įsigyti - visos lėšos turi pereiti biurokratinį mechanizmą, patekti į Kultūros ministerijos buhalteriją.
„Pagal dabartinį įstatymą mes galime „prasitrinti" teatre iki penktos valandos, kaip daro ne vienas valdininkas, ir eiti namo, - juokėsi aktorius Vytautas Anužis, ką tik sukūręs įspūdingą Karaliaus Lyro vaidmenį Lietuvos rusų dramos teatre. - Po interneto erdvę jau klajoja visokios lentelės, kuriose suskaičiuota, kiek koks aktorius per metus pasirodė scenoje ir kiek tas pasirodymas kainuoja. Antai minima, kad Klaipėdos dramos teatre vienas aktorius vaidino tik dviejuose spektakliuose. Mums ne paslaptis, kas turimas galvoje. Tai - Vytautas Paukštė. Bet ar jo buvimas teatre beprasmis, ar jo patirties, patarimų, pačios asmenybės nereikia jaunajai aktorių kartai?"
Aktorius Arūnas Sakalauskas, tęsdamas šią temą, prisiminė, kaip būdamas jaunas mokėsi iš mūsų teatro grandų. O dabar vaidina jau su savo mokiniais, jie mokosi iš jo. Tas kartų perimamumas - viena repertuarinio teatro stiprybių.
„O kas liks iš teatrų repertuaro, spektaklių, jei kas kelerius metus bus keičiama visa trupė? - klausė V.Anužis. - O pagal naująjį įstatymą taip ir numatyta: teatro vadovą skiria darbdavys, šiuo atveju - Kultūros ministerija, o režisierius atsiveda savo trupę. Norima aktorių paversti klapčiuku, drebančiu dėl savo darbo vietos."
Paklausti, ar norėtų, kad liktų tokia tvarka, kokia yra dabar, koks būtų optimalus Lietuvos teatrų ir koncertinių organizacijų veiklos modelis, aktoriai nelabai galėjo atsakyti, ir tarsi pritarė, kad jį turėtų parengti specialistai. Dabar teatro bendruomenę itin žeidžia, kad Kultūros ministerija su kai kuriais reformos iniciatoriais viską daro slapta, už akių, be diskusijų ir geriausių variantų, palankių tiek teatro raidai, tiek patiems aktoriams, paieškos.
Kultūros ministerija penktadienį išplatintame pranešime savo ruožtu nurodo, kad terminuotos darbo sutartys galioja daugelyje Europos Sąjungos (ES) valstybių teatrų, o įstatymo projektas nėra rengiamas slaptai - į darbo grupes įtraukti ir teatralai.
„Svarbu pabrėžti tai, kad kai kuriuose teatruose aktoriai per metus neturėdami nė vieno spektaklio gauna didesnius atlyginimus nei tie, kurių užimtumas per metus 100 procentų. Problema nėra nauja, apie tai kalbama jau daugiau nei 20 metų. Juo labiau klausimas nėra spendžiamas už uždarų durų - darbo grupėse rengiant įstatymą dalyvauja teatrų atstovai - tiek vadovai, tiek aktoriai. Prie kontraktinės sistemos perėjo praktiškai visi ES teatrai, taip pat Ukraina, kuri įstatymus pakeitė jau prieš 20 metų", - tvirtina Kultūros ministerija.
Savo ruožtu teatralai reikalauja į įstatymo projektą rengiančią darbo grupę įtraukti „pripažintų teatro menininkų, praktikų ir kultūros analitikų. Taip pat ketinama lapkričio 10 dieną sušaukti nacionalinių ir valstybinių teatrų suvažiavimą, o neišbraukus iš įstatymo projekto diskutuotinų įstatymų nuostatų žadama rengti protesto akcijas ar net streikus.
Į aktorių nuogąstavimus penktadienį vidurdienį sureagavo kultūros ministras Šarūnas Birutis, pranešė ELTA.  Anot jo,  teatrų reformą įvykdžiusioje Estijoje aktoriai uždirba dvigubai daugiau.
Š.Birutis atmeta aktorių nuogąstavimus dėl ministerijos parengtos nacionalinių ir valstybinių teatrų reformos, pagal kurią teatrai taptų viešosiomis įstaigomis, o su aktoriais būtų sudaromos terminuotos darbo sutartys. Anot jo, 25 metus gyvename ydingoje sovietinėje teatro sistemoje, kurią būtina keisti, kad aktorių darbo sąlygos būtų geresnės, o atlyginimai didesni.
Kultūros ministerijos duomenimis, Lietuvoje aktorius vidutiniškai uždirba 540 eurų, kai seniai teatro reformą įvykdžiusioje Estijoje šis skaičius yra dvigubai didesnis, Latvijoje - trečdaliu.
„Tikrai teatrai nebus uždaryti, tikrai aktoriai vaidins, spektaklių bus daugiau. 25 metus mes gyvename sovietinėje teatro sistemoje, visos valstybės seniai iš jos išėjo. Mes visą laiką išsigandę laikomės tos sistemos ir, matyt, tai yra vienintelė tokia sritis", - teigia Š.Birutis.
Anot ministro, šiuo metu trūkumų yra labai daug - konkursą laimėjęs naujas teatro vadovas, atėjęs su savo vizija ir programa, negali jos įgyvendinti, kadangi atėjęs į teatrą randa neterminuotais darbo santykiais sudarytą trupę.
„Išeina taip, kad šiuo metu valstybiniuose teatruose turime apie 370 aktorių, tačiau per 400 aktorių yra kviečiama į spektaklius papildomai vaidinti ir tam praktiškai yra išleidžiamas antras biudžetas, tuo tarpu kada dalis aktorių užimti yra viename ar dviejuose spektakliuose per mėnesį, bet užtai gauna visą atlyginimą kaip už visą darbo krūvį", - sako ministras.
Paklaustas apie aktorių nuogąstavimus, esą po reformos dalis jų neteks darbo ir neturės jokių socialinių garantijų, ministras teigė - vaidinantys aktoriai ir toliau vaidins.
„Visko gali būti, ką reiškia neteks? Jeigu žmogus nedirba, tai jis ne darbo neteks, o neteks darbo užmokesčio už tai, ko jis nedirba. Nei vienas žurnalistas, gydytojas ar bet koks kitas universitetinį diplomą turintis specialistas negauna užmokesčio, jeigu jis nedirba. Kiekvienam tai yra visiškai suprantamas dalykas", - stebisi Š. Birutis.
Ministras užtikrino - finansavimas teatrams nemažės, todėl visos baimės, esą sumažės aktorių, yra nepagrįstos.
„Ta sovietinė sistema priveda prie to, kad aktoriai uždarbiauja televizijose. Be abejo, atlyginimai yra maži, ar jis vaidina ten 200 spektaklių, ar 2 spektaklius, vis tiek ta bazinė alga yra tokia, kokia yra, tai verčia gerus, paklausius, talentingus aktorius bėgioti kitur, kad užsidirbtų papildomus pinigus", - teigia kultūros ministras.
Pasak Š. Biručio, teatrams virtus valstybės įsteigtomis viešosiomis įstaigomis, atsirastų galimybė lanksčiau apmokėti už darbą kūrybiniams darbuotojams, taip pat kaupti savo lėšas.
Ministro teigimu, dauguma aktorių reforma yra patenkinti. „Įvairiai galima traktuoti. Gali būti tokie, kas iš tikro turi mažiau vaidmenų. Jie supranta, kad turėdami mažiau vaidmenų proporcingai mažiau uždirbs, o daugiau gaus turintys daugiau vaidmenų. Galbūt ateis gabus jaunimas. Aišku, konkurencija bus, kaip ir visose kitose srityse. Gal tos baimės tikrai verčia žmones imtis įvairių akcijų arba skambinti pavojaus varpais, bet nemanau, kad tai būtų pagrįsta ir teisinga", - svarsto ministras.
Kultūros ministerijos duomenimis, 2013 m. iš 368 aktorių ir solistų, dirbusių dramos ir muzikiniuose teatruose, 105 yra nepakankamai užimti repertuare ir įstaigos spektakliuose dalyvauja nuo vieno karto per metus iki dviejų kartų per mėnesį.

Beveik trečdalis aktorių ir solistų yra nepakankamai užimti, tad Lietuva neturėtų mokėti nedirbantiems aktoriams, sako kultūros ministras Šarūnas Birutis. Taip ministras atremia praėjusią savaitę išsakytus aktorių nuogąstavimus dėl ministerijos parengtos nacionalinių ir valstybinių teatrų reformos, pagal kurią teatrai galėtų tapti viešosiomis įstaigomis, o su aktoriais būtų sudaromos terminuotos darbo sutartys iki penkerių metų.

Kaip nurodo ministerija, tam gegužės pabaigoje yra pritaręs Vyriausybės Strateginis komitetas.

„Lietuvos visuomenė neturi mokėti nedirbantiems aktoriams, todėl teatrams reikalinga nauja teisinė bazė, kuri užtikrintų efektyvų valstybės biudžeto lėšų naudojimą. Šis klausimas nėra naujas ir yra aptarinėjamas jau daugiau kaip 20 metų", - Kultūros ministerijos pranešime sako ministras.

Ministerijos duomenimis, pernai iš 368 aktorių ir solistų, dirbusių dramos ir muzikiniuose teatruose pagal nuolatines darbo sutartis, 105 buvo nepakankamai užimti ir įstaigos spektakliuose dalyvavo nuo vieno karto per metus iki dviejų kartų per mėnesį. Greta jų pernai taip pat buvo pakviesti 417 menininkų pagal intelektinių paslaugų sutartis, apmokamas iš įstaigų uždirbtų lėšų.

Kultūros ministerija suskaičiavo, kad pernai pagal darbo sutartis dirbantiems 368 aktoriams bei solistams sumokėta beveik 14,2 mln. litų.

Taip pat nurodoma, jog, nepaisant nepakankamo etatinių įstaigų darbuotojų užimtumo, kviestiniams solistams bei aktoriams sumokėta dar beveik 2,5 mln. litų.

Ministerija informuoja, esą biudžetinėms įstaigoms persitvarkius į viešąsias įstaigas būtų galima kaupti uždirbtas lėšas ir operatyviai naudoti veiklai, o ne grąžinti į biudžetą, kaip yra dabar. Jos taip pat galėtų mokėti didesnius atlyginimus talentingiems aktoriams ar solistams, didinti pajamas vykdydamos ūkinę komercinę veiklą ir pan.

Terminuotos sutartys su menininkais leistų atnaujinti kolektyvą, lengviau įdarbinti jaunus aktorius ir aukščiausio lygio kūrybinius darbuotojus. Taip pat nauja tvarka esą leistų mokėti darbuotojams atlyginimą už konkrečias užduotis (spektaklį, koncertą), nes šiuo metu atlyginimas mokamas ir tuo atveju, kai aktorius ar solistas neturi darbo.

Šiuo metu pagal mažiausią nuolat dirbančių aktorių užimtumą Lietuvoje pirmauja Valstybinis jaunimo teatras, jame yra aktorių, per metus į sceną nelipusių nė karto, dalis jų suvaidino viename spektaklyje per tris mėnesius.

Klaipėdos dramos teatre bei Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre per metus dalis aktorių ir solistų žiūrovams pasirodė tik vieną kartą, kiti - taip pat tik kartą per tris mėnesius.

Kituose teatruose mažiausias aktorių užimtumas siekia nuo vieno pasirodymo per du mėnesius iki dviejų per mėnesį. Tik dviejuose spektakliuose per metus pasirodė net aštuonių valstybinių ir nacionalinių teatrų aktoriai.

Didžiausias atlyginimų fondas pernai priskaičiuotas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre - nuolatiniams kūrybiniams darbuotojams čia, neatskaičius mokesčių, sumokėta 3,9 mln. litų. Maždaug po milijoną litų atlyginimams priskaičiuoti keturiose Kultūros ministerijai pavaldžiose įstaigose - Kauno (1 mln. litų) ir Klaipėdos (beveik 1,2 mln. litų) valstybiniuose muzikiniuose, taip pat Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (1,1 mln. litų) ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre (1 mln. litų).

Kviestiniams aktoriams bei solistams daugiausia pernai mokėjo taip pat Lietuvos nacionalinis dramos teatras (beveik 1 mln. litų), Klaipėdos muzikinis teatras (380 tūkst. litų), Lietuvos nacionalinis dramos teatras (270 tūkst. litų) ir Nacionalinis Kauno dramos teatras (290 tūkst. litų).

Pasak Š.Biručio, dar viena problema - maži kultūros darbuotojų atlyginimai. Jis tvirtina, kad Latvijoje aktoriai uždirba vidutiniškai 800 eurų (beveik 2,8 tūkst. litų) , Estijoje daugiau kaip 1000 (3,5 tūkst. litų), o Lietuvoje - 540 eurų (kiek daugiau nei 1800 litų). Ministras sako, kad Latvijoje ir Estijoje atlyginimai pakelti pakeitus kultūrinių įstaigų teisinę bazę.

Penktadienį grupė aktorių išreiškė nepritarimą ministerijos parengtam Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo projektui. Anot jų, perėjimas prie terminuotų sutarčių išardys ilgai gyvavusią repertuarinio teatro struktūrą, dėl to suprastės spektaklių kokybė, mažės galimybės formuotis talentams. Teatralų nuomone, leidžiant steigtis viešosioms įstaigoms teatrai rizikuos tapti komercinėmis, o ne kultūrinėmis įstaigomis.

2014-ieji - Teatrų metai - artėja prie finišo. Kaip jiems sekėsi šių metų varžybose greta kitų konkurentų - Donelaičio, Oršos mūšio, dainų šventės metų? Kokie rezultatai jau matomi? Kokių klaidų nepavyko išvengti? Savo nuomones sutiko išreikšti kultūros ministras Šarūnas Birutis, Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas Martynas Budraitis, Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas, aktorius Ramutis Rimeikis, teatro kritikas, Lietuvos kultūros tarybos narys Vaidas Jauniškis bei teatrologai Andrius Jevsejevas, Audronė Girdzijauskaitė ir Šarūnė Trinkūnaitė.

Kaip vertinate 2014-uosius kaip Teatrų metus?

Šarūnas Birutis: Šiemet teatrai pristatė ypač daug premjerų, surengė nemažai edukacinių programų vaikams,  teatrų trupės dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose. Lietuvos teatro vardas skambėjo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tad, mano manymu, Teatrų metai suteikė daug gražių emocijų visiems - ir teatro žmonėms, ir jo mylėtojams. Be to, kalbėjausi su teatrų vadovais, jie taip pat džiaugiasi teatrų rezultatais.

Martynas Budraitis: Galiu vertinti tik tai, kas susiję su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru, nes plačiau domėtis, deja, nepakanka laiko. Nacionaliniam dramos teatrui 2014-ieji buvo eiliniai darbo metai, ir tiek.

Šarūnė Trinkūnaitė: Tiesą pasakius, buvau visai pamiršusi, kad šie metai buvo Teatrų metai. O tai, ko gero, akivaizdus įrodymas, kad jie buvo visiškai neišskirtiniai - tokie, kokie būtų buvę, jei niekas jų nebūtų pavadinęs Teatrų metais.

Ramutis Rimeikis: Teatrų metus vertinu labai neigiamai, nes tai, kad jie buvo paskelbti Teatrų metais, nieko nepakeitė: teatrai kaip dirbo, taip ir dirba, leidžia premjeras, gastroliuoja ir t.t. Manau, jei valdžia paskelbė metus Teatrų metais, tai turėjo skirti atitinkamą finansavimą, sudaryti programą, kad galima būtų ką nors ypatingo per tuos metus padaryti. O to nebuvo. Pavyzdžiui, Teatro sąjunga teikė projektą, siūlė rengti susitikimus, kuriuose kiekvienas teatras žiūrovams būtų pristatytas kaip nors plačiau. Negavome tam projektui nei lito.

Vaidas Jauniškis: 2014-uosius, kaip ir visus kitus teatrų metus, vertinu kaip eilinius, kuriuose nebuvo nei daug pakilimų, nei didelių fiasko ar siurprizų. Galėčiau įvertinti tik estetinę šių metų teatro pusę: matau stiprų nevyriausybinių scenos menų organizacijų proveržį, apie kurį byloja pelnyti „Auksiniai scenos kryžiai". Tai, kad nevyriausybiniai teatrai kuria įdomiausią produkciją, buvo matoma ir anksčiau, šiemet tai dar sykį buvo patvirtinta. Pagaliau ir jų „nepasisekimai" dažnai būna įdomesni nei valstybinių teatrų sėkmės.

Andrius Jevsejevas: Norėčiau atkreipti dėmesį, kad šie metai buvo paskelbti ne „teatro", o „teatrų" metais. Manau, toks pavadinimas leidžia suprasti, kad tai teatro kaip institucijos metai, o ne kaip kūrybinio veiksmo, kurio iš tikrųjų labiausiai ir trūksta. Tačiau juk aktoriai yra ne tik tie, kurie dirba teatruose, o teatro žmonės - ne tik tie, kurie turi etatą teatre. Juk yra daug laisvų menininkų, kurie ne ką prasčiau, o dažnai net ir daug geriau kuria.

O Teatrų metų niekaip nevertinu, nes nemanau, kad jie apskritai įvyko. 2014-ieji buvo tokie patys kaip ir kiti. Net peržiūrėjęs metų pradžioje paskelbtą Teatrų metų minėjimo priemonių planą iš 19 punktų atsimenu tik vieną, kuris buvo įgyvendintas dar iki metų pradžios - Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje buvo surengta visiškai neįdomi paroda apie Verdi operų pastatymus Lietuvoje. Tiesa, dar buvo sukurtas keistas Teatrų metų ženklas. Sunku suprasti, ar tai T raidė, ar plaktukas, ar kūjagalvis ryklys. Man asmeniškai gėda, kad jis toks, nes kai parodau jį užsienio teatralams, jie negali patikėti, kaip galima tokį sukurti Teatrų metų proga.

Apskritai metų pradžioje skelbtas priemonių planas nedžiugino. Į jį buvo įtraukti dalykai, kurie, mano manymu, nėra nei būtini, nei labai reikšmingi. Dalis jų organizuojami kiekvienais metais ir nėra kažkuo ypatingi (pavyzdžiui, edukacinės programos), kiti - sukurti stipriai vėluojant (tik dabar kuriami teatrą populiarinantys vaizdo klipai - gruodį, kai Teatrų metai jau baigiasi!). O įdomiausi projektai, galėję suteikti kažkokių naujų impulsų teatro gyvenimui, nebuvo net svarstyti. Apskritai tas priemonių planas atsirado „iš oro". Nesakau, kad slapčia, bet, manau, kad reikėjo pranešti visai teatro bendruomenei ir kviesti ją teikti pasiūlymus. O dabar tiesiog švaistoma energija, švaistomasi tuščiais pažadais, idėjomis ir bandoma sukurti iliuziją, kad vyksta kažkas ypatingo.

Kaip manote, ko buvo siekiama skelbiant šiuos metus Teatrų metais?

Šarūnas Birutis: 2013 m. Lietuvos Respublikos Seimas nusprendė 2014-uosius metus paskelbti Teatrų metais, o Vyriausybė nutarė tais metais visomis išgalėmis, tiek finansinėmis, tiek organizacinėmis priemonėmis, stiprinti teatrų veiklą, ugdyti kultūrinį sąmoningumą, akcentuojant Lietuvos teatro meninės kūrybos plėtrą, suteikiant galimybę visuomenei turiningai ir kūrybingai leisti laisvalaikį.

Andrius Jevsejevas: Manau, kad buvo siekiama tik politinių dividendų. Juk net ne iš teatralų bendruomenės kilo ši iniciatyva - tiesiog viena Seimo narė sugalvojo pasidaryti sau reklaminę akciją.

Ramutis Rimeikis: Manau, šie metai buvo paskelbti Teatrų metais todėl, kad buvo bandyta parodyti, jog kultūra yra remiama, jog jai skiriamas dėmesys. Tačiau faktas, kad OKT/Vilniaus miesto teatro patalpos buvo įrašytos į privatizuojamų pastatų sąrašą, atskleidžia visai kitokį požiūrį į kultūrą.

Vaidas Jauniškis: Manau, kad žmogus, paskelbęs šiuos metus Teatrų metais, Seimo narė Dalia Teišerskytė, vadovavosi humanistine intencija, apsiribojančia vien šūkiais, kurie man primena posakius kaip „alkstantį pavalgydink", „vargšą sušelpk", dešimt Dievo įsakymų ir pan. Gražu, bet pasakius reikėtų ką nors ir padaryti, bet metų iniciatorė šūkiu ir pasitenkino.

Kokią naudą, Jūsų nuomone, Lietuvos teatrui ir jo kūrėjams atnešė tai, kad 2014-ieji buvo paskelbti Teatrų metais?

Šarūnas Birutis: Teatrų metai skirti tam, kad būtų stiprinamas teatrų ir visuomenės bendradarbiavimas, atkreiptas dėmesį į teatrų sociokultūrinę misiją šiuolaikinėje visuomenėje. Teatras turėjo tapti akcentu kalbant apie kūrybiškumui palankios aplinkos formavimą.

Audronė Girdzijauskaitė: Manau, kad jokios naudos teatrui nebuvo, nebent kas nors paslapčia gavo kokį nors didelį pinigą. Apskirtai galima pastebėti, kad dėl įvairių priežasčių Lietuvos teatras, svarbiausi jo židiniai vis labiau gęsta.

Martynas Budraitis: Kadangi nebuvo atlikta jokių tyrimų, sunku vertinti. Apskritai, mano nuomone, jeigu metai skelbiami Teatrų metais, tai turėtų turėti tam tikrą prasmę, o ne apsiriboti logotipo lipdymu prie kiekvienos premjeros plakatų ir Teatrų metų reklama per radiją, kai metai jau baigiasi. Labiausiai teatrams reikėjo geresnio finansavimo, tačiau jis tikrai nepasikeitė, bent jau aš, kaip Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius, to nepajutau. Manau, kad apskritai bergždžia yra skelbti metus kokiais nors metais neįdedant į tai darbo ir neskiriant tam lėšų. Kaip puikiai lenkai paminėjo Chopino  metus, atkreipė pasaulio dėmesį į savo kultūrą! O Lietuvoje buvo bandoma išsisukti maždaug taip: „Teatrų metai! Tai prašom, teatrai, darykite ką nors!". O kodėl, pavyzdžiui, pati Kultūros ministerija negalėjo supirkti dalies bilietų, kurie nebuvo parduoti, ir išdalinti tam tikroms socialinėms grupėms?  

Vaidas Jauniškis: Nesu tikras, ar būtent per Teatrų metus buvo nuspręsta rengti valstybinių teatrų reformą. Manau, kad ne - tiesiog taip sutapo. Tad jeigu teatro reforma būtų buvusi įgyvendinta ar bent jau būtų priimti tam tikri nutarimai, galbūt teatro kūrėjai būtų gavę naudos. Bet apskritai, mano nuomone, per Teatrų metus daugiau naudos turėjo gauti ne teatro kūrėjai, o visuomenė, sužinodama apie teatrą daugiau, apsilankydama jame ir kitaip lavėdama. Todėl ir kalbėdami apie teatro reformą turėtume pirmiausia atkreipti dėmesį į tai, ką iš viso to gautų visuomenė, o po to žiūrėti, kas naudinga teatro kūrėjams. O dabar piktai ginčijamasi ir teatro reforma stringa ne dėl dviejų su puse milijonų (ar kiek ten mūsų liko?), bet dėl šimto aktorių. Apskritai mūsų kultūra, sakyčiau, yra orientuota į menininko egocentrizmą: daugiau rūpinamasi kūrėjais, bet visuomenė paliekama nuošalyje. Todėl dabar Kultūros taryba ir jos ekspertai bando atsigręžti į visuomenę ir žiūrėti labiau į tai, ką gautų visuomenė iš tam tikrų idėjų, siūlymų. Manau, tai labai svarbus klausimas.

O per šiuos metus kai kurie teatro kūrėjai tikriausiai gavo naudos galėdami pasigarsinti, įrašydami savo vardą į keletą teatrinių LRT laidų ar spektaklių plakatuose primindami, kad šie metai - Teatrų.  Juk ir pats priemonių planas buvo sukurptas po kokių trijų posėdžių Kultūros ministerijoje, ir išeities taškas kiekvienam pakviestam teatro atstovui buvo „ką galima padaryti, kad mano įstaigai tai būtų naudinga"? Bendra strategija ar planu net nekvepėjo, nes ne ministerijos darbuotojai turi tai rengti.

Kas, Jūsų nuomone, neeilinio buvo padaryta šiemet teatro labui?

Šarūnė Trinkūnaitė: Tikriausiai nieko. Bent jau aš nepastebėjau. Manyčiau, kad jeigu kas nors neeilinio ir reikšmingo šiemet teatre ir nutiko, tai tik dėl to, kad tiesiog nutiko, o ne dėl to, jog kažkas kažką Teatrų metais mėgino daryti ar darė teatro labui.

Andrius Jevsejevas: Klaipėdos dramos teatras dar nebaigtas rekonstruoti, Panevėžio teatras kaip sukosi, taip ir tebesisuka vienoje vietoje, Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pataisos nepriimtos... Teatrų metai pasižymėjo tuo, kad ten, kur buvo blogai, vis dar liko blogai arba pasidarė dar blogiau, ten, kur nebuvo galima vaidinti, vis dar neįmanoma vaidinti.

Ramutis Rimeikis: Sakyčiau, ypatingas buvo bandymas labai greitai pakeisti Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymą tam, kad teatrus galima būtų paversti viešosiomis įstaigomis, kuriose žmonės dirbtų sudarę laikinąsias sutartis. Sakyčiau, labai abejotinas bandymas. Galbūt valstybei iš tikrųjų per sunku tiek teatrų išlaikyti, gal reikėtų jų skaičių mažinti, paversti juos viešosiomis įstaigomis, o paskui, jei jos neišsilaiko - privatizuoti? Galima kurti tokias sąmokslo teorijas, kodėl gi ne? Laimei, mūsų visų, aktorių ir teatralų, iniciatyva, tas procesas buvo sustabdytas ir pradėta diskutuoti apie pataisas, kaip kad ir turėjo būti, o ne viską labai greitai pakeisti nieko niekam nesakant.

Vaidas Jauniškis: Prisimena du neeiliniai prasti aktorių benefisai Seimo konferencijų salėje ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dėl tos pačios teatro reformos. Suprantu jų nerimą, tačiau vis dėlto norėtųsi ir racionalumo.

Dar vienas neeilinis dalykas buvo šokas, kurį patyrė kai kurie teatrai, negavę iš Kultūros tarybos jokio finansavimo ar gavę jį tik vienam spektakliui. Tokie ekspertų sprendimai galbūt kai kuriems teatrų vadovams padės suvokti, kad bet koks projektas, sugalvotas ir parašytas per vieną dieną, bet visiškai niekuo nepagrįstas, nebūtinai gali būti inertiškai finansuojamas vien dėl to, kad to prašo iškili miesto įstaiga. Gal tai bus į naudą.

Ar teatrai išplėtė savo žiūrovų ratą ir sudomino nesilankiusius jame žmones?

Šarūnas Birutis: Manau, kad dėmesys teatrui padėjo. Apie teatrą pradėta plačiau kalbėti ikimokyklinio ugdymo įstaigose, mokyklose, neformalaus ugdymo įstaigose visoje Lietuvoje. Teatrai su dideliu džiaugsmu ir dideliu darbu prisidėjo prie to, kad teatro vardas skambėtų tiek žiniasklaidoje, tiek visuomenės lūpose. Visi suvokiame, kad metų paskyrimas kuriai nors kultūros sričiai padidina dėmesį, ypač tų, kurie rūpinasi, kad augtų kartos, suvokiančios meno ir kultūros vertę.

Martynas Budraitis: Nemanau, kad žmonės turėtų pradėti plūsti dėl to, kad šie metai buvo taip pavadinti. Jeigu mūsų teatro lankomumas didėja, tai tik dėl mūsų nuolatinio darbo, dėl to, kad leidžiame naujas premjeras, siunčiame pranešimus spaudai, reklamuojame spektaklius. Lietuvos nacionalinis dramos teatras pripratino savo žiūrovus pirkti bilietus anksčiau - visą vasarą galima nusipirkti bilietų už žemesnes kainas ateinančiam sezonui, o teatrui tai leidžia greičiau gauti pajamų. Per kelerius metus žmonės įprato ir dabar naudojasi tuo. Šiemet vasarą buvo nupirkta beveik 40% daugiau bilietų nei pernai.

Audronė Girdzijauskaitė: Manau, tikrai ne. Žmonės kaip ėjo į teatrą, taip ir tebeeina. Į tuos spektaklius, kurie geriau reklamuojami, turbūt susirenka daugiau publikos. Apskritai labai svarbu, kad teatras palaikytų artimą ryšį su savo žiūrovais. Pavyzdžiui, publika Šiauliuose labai mylėjo savo teatrą ir net jeigu negalėjo ko nors suprasti, sugebėdavo jam atleisti. Apskritai, manau, kad teatro funkcija yra bendrauti su visuomene. Todėl pirmiausia visuomenė ir turėjo pajusti, kad minimi Teatrų metai. O pačiame teatre teatro šventės turbūt nepadarysi, todėl reikėjo teatrą „išnešti į gatves". Iš tiesų pasigedau iš Teatrų meto minėjimo organizatorių fantazijos, kokių nors įspūdingų akcijų, kurios parodytų Lietuvos gyventojams, kokį teatrą jie turi.

Andrius Jevsejevas: Ar išsiplėtė teatro žiūrovų ratas - tam reikėtų tyrimų. Tie teatrai, kurie iki tol įdomiai gyveno, gyvena įdomiai iki šiol (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Rusų dramos teatras), o tie, kurie gyveno nykiai ir nuobodžiai, pilkai ir pasislėpę, vildamiesi, kad niekas jų neužkabins ir niekas nematys, kas pas juos vyksta, lygiai taip pat užsitvėrę ir gyvena (Panevėžio, Šiaulių, Klaipėdos teatrai), nes daugeliu atvejų jie siūlo tik prastos kokybės produktus. Todėl labai abejoju, kad kažkas ypatingo buvo nuveikta sklaidos, žiūrovų kvietimo į teatrą srityje.

Ar pasikeitė per šiuos metus politikų požiūris į teatrą? Ar galėtų teatras ateityje tikėtis didesnio valdančiųjų dėmesio? 

Šarūnas Birutis: Teatrui, kaip ir kitoms kultūros sritims, labai reikalingas dėmesys. Tai, kad LR Seimas ir Vyriausybė ėmė svarstyti Teatrų metų programą, ėmė kalbėti apie teatro reikšmę visuomenei, ieškojo lėšų teatrui, rodo, kad įvyko labai svarbus poslinkis. Džiaugiuosi, kad vis daugiau politikų ėmė kalbėti apie kultūrą kaip svarbų elementą, turintį įtakos visuomenės ir valstybės raidai. 2014 m. Kultūros ministerija ir Kultūros taryba skyrė daug dėmesio, todėl šiemet teatro programoms ir sklaidai skyrė per 5 mln. litų. 

Ramutis Rimeikis: Politikams, man atrodo, vienodai rodo. Jie pakėlė rankas balsuodami už tai, kad šie metai būtų paskelbti Teatrų metais, ir viskas tuo baigėsi. Išvis labai mažai politikų vaikšto į premjeras ir domisi teatru - vos vienas kitas. Galbūt jiems labiau patinka kokie nors šou, o teatras jiems per sudėtingas? Juk teatre vis dėlto reikia  susikaupti, mąstyti. Beje, anksčiau, po Nepriklausomybės atgavimo, politikų dėmesys teatrui buvo kur kas didesnis. Žinoma, tai dar priklauso ir nuo kiekvieno žmogaus išprusimo.

Vaidas Jauniškis: Spėju, kad politikai geriau nei visuomenė žino, kad šiemet - Teatrų metai. Juk jie patys už tai balsavo. Dabar kai kurie jų naudojasi teatro reforma kaip proga pasireklamuoti. Politikai teatre lankosi ne dėl Teatrų metų ar įdomių teatrinių įvykių, o dėl įvairėjančių savireklamos technologijų. Pavyzdžiui, pasibaigus Jono Jurašo „Barborai" Vilniuje, į sceną iškilmingai buvo įnešta gėlių puokštė nuo - pranešta per garsiakalbius - Seimo pirmininkės. Tačiau net ir toks politikų dėmesys teatrui, kai dar ne rinkimai, vis dėlto yra pozityvus.

Audronė Girdzijauskaitė: Mane piktina tai, kad Teatrų metai pavirto valdžios bandymu valstybinius teatrus paversti viešosiomis įstaigomis. Bijau, kad lietuvių teatras pasidarys kaip amerikiečių: skirtingi aktoriai trumpam susibėgs sukurti spektaklių. Turbūt kokie 15-20 puikių aktorių bus užimti visokiuose spektakliuose, o armijai kitų, kurie nekuria pagrindinių vaidmenų, bet yra reikalingi teatrui kaip duona kasdieninė, turbūt teks elgetauti. Nesakau, kad gerai, kai aktoriai sėdi ir nieko neveikia, sutinku, kad aktoriai turėtų gauti algą už tai, kad dirba, o ne už tai, kad tiesiog egzistuoja. Tačiau tuo turėtų pasirūpinti teatro vadovybė - reikia užimti aktorius, galvoti apie repertuarą, kuris leistų visiems aktoriams vaidinti, ir pan.

2014-ieji taip pat buvo paskelbti Kristijono Donelaičio, vaikų sveikatos, dainų šventės ir Oršos mūšio metais. Jeigu reikėtų įvertinti, kurios iš šių temų buvo paminėtos ryškiausiai ir įdomiausiai, kelintoje vietoje įrašytumėte Teatrų metų paminėjimą?

Martynas Budraitis: Didelė konkurencija. Turėčiau pasakyti, kieno rinkodara geresnė? Man asmeniškai visi metai asocijuojasi su teatru. Tačiau turbūt esu per daug užsidaręs šioje teatrinėje šeimynėlėje, nelabai žiūriu televizijos. Mačiau plakatų, skelbiančių apie Kristijono Donelaičio metus, o tokių, kurie reklamuotų Teatrų metus, išvysti neteko.

Šarūnas Birutis: Visos paminėtos temos sužibo ryškiai. Reikšmingos Lietuvos istorijai datos, asmenys bei jų kūryba atsispindėjo visose kultūros sferose, tarp jų ir teatre, todėl išskirti, kuri labiausiai sužibėjo, nenorėčiau, nes visa tai susivienijo į turiningus ir kultūros turtingus metus.

Ramutis Rimeikis: Paskutinėje vietoje. Juk matyti, kad buvo paminėti Donelaičio metai: afišos, reklamos, skaitymai, renginiai, iškilmingi minėjimai ir t.t. O Teatrų metams paminėti buvo sukurtas ženklas, bet nieko daugiau.

Vaidas Jauniškis: Ne paskutinėje, nes to, jog šie metai buvo vaikų sveikatos metai, net negirdėjau. Dainų šventę rašyčiau pirmoje vietoje, nes, atrodo, keleto dienų renginys „suvalgo" daugiau nei visas Lietuvos teatrui skiriamas metinis programinis finansavimas. Antroje vietoje būtų, mano galva, pavykęs Kristijono Donelaičio metų minėjimas įvairiais, taip pat ir nestandartiniais būdais. Trečioje liktų Oršos mūšio minėjimas - juk buvo atvežti paveikslai, mūšio metinės pažymėtos karių rikiuote ir iškilmėmis Katedros aikštėje, į kurias labai norėjo įsiterpti „Rimini Protokoll" akcija „Remote Vilnius", bet jau negalėjo.

Audronė Girdzijauskaitė: Donelaičio metai tikrai buvo paminėti. Mačiau, kaip kultūros ministras visai neblogai skaitė „Metus" (būtų gerai, jeigu ir kitką taip gerai darytų). Tačiau, mano nuomone, ši tema buvo pažymėta šiek tiek banaliai. Manau, būtų buvę prasmingiau, jeigu, pavyzdžiui, visiems norintiems būtų suorganizuotos nemokamos ekskursijos į vietas, bylojančias apie Donelaitį. O dabar iš esmės visi tiesiog skaito jo „Metus". O Teatrų metų minėjimui skirtuose renginiuose nedalyvavau ir netgi apie tokius negirdėjau.

Andrius Jevsejevas: Man sunku vertinti, nes teatru domiuosi labiau nei Oršos mūšiu ar vaikų sveikata, nors ji ir svarbi. Bet Donelaičio metams skirtų plakatų autobusų stotelėse ir kitur esu matęs nemažai, o teatrą populiarinantys televizijos klipai dar nesukurti, nors metai jau baigiasi.

Šarūnė Trinkūnaitė: Nesu tikra, ar išvis galima kalbėti apie Teatrų metų paminėjimą. Tačiau atrodo, kad, pavyzdžiui, Oršos mūšio metai buvo paminėti gerokai įdomiau, efektingiau ir konceptualiau, negu Teatrų metai: vyko tarptautinės konferencijos, įvairūs nemokami teminiai renginiai ir t.t.. Taigi Oršos mūšis svarbiau ir aktualiau už teatrą? Kita vertus, atrodo suprantama, kaip reikia ar galima minėti Donelaičio ar Oršos mūšio metus, bet nelabai aišku, kaip turėtų būti pažymėti Teatrų metai. Todėl pirmiausia, manau, reikėjo sugalvoti prasmingą tokio paminėjimo koncepciją, o paskui ją išplėtoti ir įgyvendinti. Dabar gi susidaro toks įspūdis, kad kažkas sugalvojo paminėti Teatrų metus, o paskui ėmė ir užmiršo apie juos.

Kaip manote, ko trūko, kad Teatrų metai būtų dar įdomesni, ryškesni, įspūdingesni? O jeigu dar kartą kurie nors metai būtų paskelbti Teatrų metais, kas, Jūsų nuomone, turėtų būti daroma kitaip?

Šarūnas Birutis: Teatrų metai buvo įdomūs ir ryškūs kiekviename Lietuvos teatre ir mieste atskirai. Galbūt galėjo vykti vienas ar keli didesni teatrui skirti renginiai, kuriuose būtų dalyvavę visi Lietuvos teatrai ir būtų parodoma ne tik tai, ką Lietuva turi geriausia, bet ir koks teatras laukia mūsų ateityje.

O kalbant apie ateitį - pirmiausia lėšos ir planai turėtų būti rengiami pakankamai anksti, kad užtektų laiko tinkamai pasiruošti. Manyčiau, kad prie metų programos turėtų susėsti visų Lietuvos teatrų atstovai, kad kiekvienas galėtų save parodyti ir būti naudingas savo šaliai.

Šarūnė Trinkūnaitė: Manyčiau, kad jiems trūko pačios esmės - apgalvotos įdomių, ryškių, įspūdingų Teatrų metų įvykių programos. Mano nuomone, turėtų būti intensyvesnis teatro/teatrų ir Teatrų metus skelbiančių politikos žmonių bendradarbiavimas, dialogas, solidarumas, vienoks ar kitoks abipusis suinteresuotumas - tai, iš ko gali gimti kažkas naujo, įdomaus ir abipusiai naudingo (to šiemet kaip tik ir nebuvo arba tai buvo labai nepastebima).

Andrius Jevsejevas: Manau, trūko ne tiek pinigų, kiek idėjos ir jos plano. Galėjo būti paskelbtas atviras konkursas pasiūlymams. O kai kokia nors ministerijos komisija, susėdusi už uždarų durų nusprendžia, kad į programą reikia įtraukti vieną, kitą ar trečią, tai ir išeina tokia mišrainė, kokia šiemet ir buvo Teatrų metų minėjimo priemonių planas.

Audronė Girdzijauskaitė: Man visada norisi, kad visokie minėjimai pirmiausia būtų susiję su tai sričiai nusipelniusių žmonių pagerbimu. Kodėl neįvertinus teatralų darbų ne tik „Auksiniais scenos kryžiais", Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis, bet ir, pavyzdžiui, juos plačiau pristatant visuomenei, supažindinant su jais? Antra, kadangi teatras priklauso skirtingiems visuomenės sluoksniams, todėl, manau, kad minint Teatrų metus galima buvo, pavyzdžiui, gatvės teatro renginiais apjungti tuos sluoksnius. Tarkime, galima būtų papasakoti visą teatro istoriją parodant atskiras scenas iš skirtingais laikotarpiais parašytų skirtingų žanrų kūrinių. Manau, visuomenei tai galėtų būti atradimas.

Vaidas Jauniškis: Teatrų metai galėjo būti kaip koks nors festivalis, besitęsiantis visus metus. Tam turėtų būti samdomi žmonės, kurie galėtų viską organizuoti, nes pati Kultūros ministerija negali to padaryti ne tik dėl žmogiškųjų išteklių stokos, bet dėl to, kad pagal nuostatus jai tai nepriklauso.

Vis dėlto manau, kad kitą kartą žmogus, Seime paskelbęs kitus metus Šeimos ar kokiais nors kitais metais, apsišarvuotų atsakomybe, kantrybe ir parūpintų tų metų minėjimui biudžetą - iš kur nori. Tegul jis būna tuo lobistu, nes iškelti vėliavą ir penkias minutes ja pamojuoti gali kiekvienas. Ta pati Dalia Teišerskytė 2016-uosius siūlo skelbti bibliotekų metais. Kas bus iš šitos iniciatyvos? Ar jos rūpesčiu bus pastatyta dešimt naujų bibliotekų ar senos pagerins sąlygas skaitytojams ir darbuotojams? Ar -realiau - atvažiuos Billas Gatesas ir išgelbės mus savo bibliotekų fondu? Neturime mechanizmo, pagal kurį viskas būtų organizuojama ir įgyvendinama.

Martynas Budraitis: Visų pirma tam reikėtų skirti biudžetą. Jeigu pasirenkama viena iš kultūros sričių kaip prioritetinių, tai tikrai reikėtų didinti finansavimą. Pavyzdžiui, teatro festivalio „Sirenos" biudžetas šiemet nesiskyrė nuo pernai metų. Jei, tarkime, kitų Teatrų metų proga finansavimas būtų padidintas bent jau dvigubai, būtų galima atvežti daugiau spektaklių. Tačiau net ir tuomet jis bus mažiausią finansavimą gaunantis tarptautinis festivalis Europoje. Arba, pavyzdžiui, jeigu būtų padidintas teatrų finansavimas, galima būtų pigiau parduoti bilietus, kad į teatrą ateitų daugiau žmonių.

Ramutis Rimeikis: Manau, kad žmonės, kurie dirba kultūros politikos srityje, visų pirma turėtų mylėti teatrą ir kultūrą. Nes dabar situacija apgailėtina, finansavimas tik mažinamas ir nieko gero nedaroma. Esu dirbęs ministerijoje, pažinojau žmonių, kurie iš tikrųjų mylėjo kultūrą. Pavyzdžiui, šviesios atminties Dainius Trinkūnas, mano požiūriu, buvo ministrų ministras. Jis kiekvieną sunkiausią problemą išdiskutuodavo, nedarydavo drastiškų sprendimų, tai buvo žmogus iš meno pasaulio, suvokiantis menininko dalią, mylėjęs visas kultūros sritis. Manau, be jautrumo ir atidos požiūris į kultūrą bus dalykiškas. Kultūra gi visada paskutinėje vietoje, ypač dabar, kai pirmoje vietoje atsidūrė krašto apsauga. Bijau, kad ateis toks laikas, kai valstybė pasakys, kad nebegali išlaikyti biudžetinių teatrų, ir man gaila jaunų žmonių, kurie išeina vos ne į gatvę. Reikėtų kurti programas, remti juos. Manau, teatro kūrėjai galėtų sukurti ir edukacinių programų, padedančių visuomenei suvokti spektaklius.

Kokie Teatrų metų renginiai ar įvykiai Jums labiausiai įsiminė?

Šarūnas Birutis: Teatrų premjeros, festivaliai, edukacinės programos vaikams - visa tai iš tiesų nepaliko abejingų. Nacionalinio Kauno dramos teatro - festivalis „Nerk į teatrą", Menų spaustuvės - Tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks teatras vaikams´14" arba spektakliai vaikams ir jaunimui „Po pamokų!". Galėčiau išskirti ir „Stalo teatrą", kuris Teatrų metus bei savo dešimtmečio jubiliejų paminėjo profesionaliai ir skyrė juos teatro sklaidai ir specialiai parengtai edukacijai Lietuvos regionuose. Lietuvos muzikos ir teatro akademija kartu su VšĮ „Tarptautinė intensyvi teatro tyrimų ir praktikumų stovykla Anykščiuose" liepą organizavo stovyklą vaikams, o gruodį mus džiugins tarptautinis vaikų teatrų festivalis „Cool / Jėga" Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Taip pat ypač džiaugiuosi, kad teatrai dirbo su neįgaliaisiais, socialinių poreikių turinčiomis šeimomis, kaip antai teatras „Cezario grupė" - su regionų globos ir įkalinimo įstaigomis. Labai džiaugiuosi visų Lietuvos teatrų premjeromis. Su nekantrumu laukiu 

 

Juozo Javaičio filmo „Lietuvos teatro kūrėjų portretai", kuriame išvysime  režisieriaus  Eimunto Nekrošiaus portretą.

Andrius Jevsejevas: Nepasakyčiau, kad šie metai būtų buvę kažkuo ypatingi. Man įsiminė, kad Klaipėdoje pradėjo visai įdomiai krutėti jaunimas (Klaipėdos jaunimo teatras, „Apeirono" teatras, „Žuvies akis", jau atsidaro Kultūros fabrikas). Man kol kas ten yra daug šviesiau ir įdomiau nei Vilniuje ar Kaune. Įdomus Artūro Areimos teatras, kuris, nors registruotas Vilniuje, bet rodo spektaklius daugiau Kaune. Keista, kad šiame mieste iš esmės nėra nevyriausybinių teatrų, nors vaidybos aikštelių tikrai daug.

Martynas Budraitis: Man didžiausią įspūdį tikriausiai paliko į vaidybos ir režisūros studijas šiemet stojantis jaunimas, jų entuziazmas ir noras kurti. Kai prisimeni save jauną ir palygini save su jais, tai pamatai, kad jie visiškai kitokie - laisvesni, paprasčiau bendraujantys su vyresniojo amžiaus garbiais žmonėmis. Tokia patirtis gerai nuteikia. Labai tikiuosi, kad jie tokie išliks, kai baigs mokyklas ir kai pradės dirbti.

Vaidas Jauniškis: Šiemet „Sirenos" užsienio programos dėka šoktelėjo aukštyn. Buvo parodyti spektakliai, kurie įdomiau bendrauja su žiūrovais. Festivaliu kaip švente ir netradiciniu įvykiu užkrėtė kultūros maratonas „Kablyje". Taip pat sudomino „Apeirono" teatras, jo kūrėjų požiūris.

Audronė Girdzijauskaitė: Pirmiausia, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Gintaras Varną dar kartą įrodė, jog jis yra puikus operos režisierius, žmogus su didžiule fantazija, o savo sumanymus įgyvendina visada preciziškai. Varnas moko operą būti kitokia negu, kad mes esame įpratę ją matyti, bando ją išvesti iš pusiausvyros ir suteikia viltį, kad ji gali tapti moderni. Tai liudija ir „Kornetas", ir „Juditos triumfas". Todėl, jei būčiau operos teatro vadovė, Varną visą laiką laikyčiau greta, nes operų režisierių taip reta. Antra, norėčiau paminėti „Sirenas", kuriose šiemet pamačiau savaip genialų spektaklį - Ivo van Hove´s „The Fountainhead". Manau, labai svarbus įvykis buvo Jono Vaitkaus „Karalius Lyras", kuriame režisierius atsisakė pseudo-istorinio ar buitinio spektaklio intencijų. Didžiausią nuostabą sukėlė Vytautas Anužis, kurio tokio dar nebuvau mačiusi, nes jis jau buvo apaugęs pusiau groteskine kauke. Įsiminė ir Eimunto Nekrošiaus „Jobo knyga". Šis spektaklis pastarųjų Nekrošiaus pastatymų fone atrodė kaip žingsnis į priekį, buvo mažiau apnašų, keistų dėlionių, prie kurių jis pastaruoju metu buvo labai prisirišęs. Labai įdomus buvo Gabrielės Tuminaitės režisuoto spektaklio „Dėdės ir dėdienės" vystymasis. Iš pradžių spektaklis buvo kreivas, šlubas, jame bandyta viską pasakoti Regimanto Adomaičio personažo lūpomis, bet tai sukūrė tik nereikalingą santykį su pasakojama istorija. Dabar šis pasakotojo vaidmuo patikėtas Arvydui Dapšiui ir sugalvota taip, kad jis su neva kaimiečiais stato spektaklį apie Mykoliuką ir Severiutę. Manau, kad spektaklyje Severiutę vaidinanti Agnė Šataitė šiemet turėtų gauti „Auksinį scenos kryžių" už geriausią moters vaidmenį, nes sukurti tokį gyvą, linksmą liaudišką personažą šiandien, kai visi sulindę į kompiuterius ir internetus, be galo sunku.

Kaip, Jūsų nuomone, pasikeis Lietuvos teatro situacija po Teatrų metų?

Šarūnas Birutis: Ne metai ar jų pavadinimas nulemia ateitį. Ateitį kuria žmonės, tad aš labai tikiu, kad teatro laukia darbingi metai, kurių rezultatai džiugins ne tik žiūrovus, bet ir pačius teatro žmones.

Ramutis Rimeikis: Jei bus priimtos Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pataisos, tai situacija pasikeis. Bet nemanau, kad bus kažkokių kitų pokyčių. Norėtųsi, kad, pavyzdžiui, nebebūtų daugiau priešinami valstybiniai ir nevalstybiniai teatrai. Norėtųsi, kad jauni žmonės turėtų duonos kąsnį. Dabar teatras atsidūrė kultūrinėje paraštėje, o aktorių profesija nuvertėjo, nes dabar serialuose jau gali vaidinti bet kas iš gatvės. Pastaruoju metu ruošiama labai daug aktorių (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose), tačiau negalvojama, ką tie jauni žmonės veiks paskui. Manau, kadangi Lietuva - maža šalis, tokie dalykai turėtų būti koordinuojami.

Andrius Jevsejevas: Labai abejoju, ar kas nors keisis po Teatrų metų. Juk mūsų teatrai iš esmės yra bebrų užtvankos. Repertuarai tie patys, vadovai sėdi viename teatre keturias ar net penkias kadencijas (juk tai penktadalis arba ketvirtadalis amžiaus!). Ką naujo teatrui gali pasiūlyti žmogus, vadovaujantis teatrui beveik ketvirtį amžiaus?!! Man labai norėtųsi, kad būtų priimtos Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pataisos. Manau, tai būtų naudinga visiems, net ir tiems, kurie dabar turi etatus ir bijo juos prarasti. Apskritai mūsų teatrai dabar gyvena kaip atskiros respublikos, kuriose net vanduo neprateka. Žinoma, ne visi teatrai, bet dauguma jų. Tad kol Kultūros ministerijai neprireiks, kad kažkas pasikeistų, arba kol aktorių trupė pati nesukils, norėdama tapti šiuolaikiška ir įdomi, tol nepadės jokie Teatrų metai. Juk natūralu, kad niekas nenori statyti savęs į pavojų. Tačiau, mano nuomone, pavojus tiesiog yra kūrybos kasdienybė.

Vaidas Jauniškis: Labai tikiuosi, kad po kurio laiko situacija pasikeis stipriai ir vėl tapsime teatro šalimi, nes, pavyzdžiui, 2015-aisiais gims genialus režisierius, kuris buvo „pradėtas" Teatrų metais.

Ina Pukelytė: aktorius ar atlikėjas?  

Režisierė, rašytoja, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto dekanė, Teatrologijos katedros docentė Ina Pukelytė magistro ir doktorantūros laipsnius įgijo Prancūzijos, Vokietijos universitetuose. Su I. Pukelyte, 2003–2007 metais vadovavusia Kauno dramos teatrui, kalbamės apie kultūros vietą valstybėje.

- Atlikti tyrimai rodo, kad nedalyvaujančiųjų kultūrinėje veikloje skaičius didėja. Kalbama, kad kai kurie jų nugyvena visą suaugusio žmogaus gyvenimą nenuėję į teatrą ar muziejų. Auditorijų plėtra yra „Kūrybiškos Europos“ programos prioritetas iki 2020 metų. Kaip mes galime formuoti auditorijas, meno bendruomenes ir jas plėsti?
- Pradėti nuo šeimos – vaikas auga, susiduria su kultūra šeimoje, socialinėje terpėje. Vienas svarbiausių faktorių – kultūros pereinamumas, tęstinumas, įpročių diegimas. Jei šeimoje kultūra vartojama minimaliai, kartais pataisyti žalą gali mokykla, kuri, vėlgi, arba išugdo įgūdžius dalyvauti kultūrinėje veikloje, arba ne. Vieni mokiniai atsikanda privalomos kultūros ir yra atbaidomi nuo jos, kiti, atvirkščiai, – paskatinami mokytojų domėtis.
Kultūra nėra pastovi, ji kinta. Kas buvo aktualu žmogui prieš dešimtmetį, šimtmetį, nebėra aktualu dabar. Nuolat kinta kultūros formos, įrankiai, dėl to keičiasi mūsų interesų laukai. Gal pasakysiu ir per drąsiai, bet muziejus ar teatras šiandien augančiam žmogui nėra būtinas. Poreikius tenkina ir kinas, literatūra, vaizduotę žadina kompiuteriniai ir kitokie žaidimai. Muziejus ar teatras turi pateikti įdomų kūrybinį procesą, patrauklų ir paveikų būti arčiau žmogaus, tuomet jie jam bus reikalingi. Dažnai šios institucijos vis dar žvelgia į auditoriją lyg iš dramblio kaulo bokšto.

- Vienas būdų, kaip padaryti meną patraukliu, – vartotojų įtraukimas, interaktyvumas, parateatrinės veiklos. Visgi, kodėl retas žiūrovas nori būti įtraukiamas į vaidinimą?

- Žiūrovo įtraukimas – aktuali diskusija visos Europos kultūrininkų tarpe. Svarbiausia, koks yra įtraukimo tikslas. Jei žaidimo taisykles sukuri taip, lyg žiūrovas dalyvautų savaime, be vidinio pasipriešinimo, tai jis ir dalyvauja. Jei jis kviečiamas žaisti pagal taisykles, kurios jo nemotyvuoja, arba dar blogiau, jei yra kvailinamas, tada žiūrovas atsiriboja nuo bet kokio žaidimo.
- Meno lauko žaidėjai priklauso nuo kultūros politikos. Kaip, jūsų akimis, vyksta jos gairių nubraižymas, įgyvendinimas Lietuvoje?
- Kultūros politika susijusi su kultūros bendruomenėmis – strateginiai dokumentai atspindi tai, kuo jos gyvena. Teatro politikoje vis dar kalbame apie tas pačias problemas, kurios buvo aktualios ir prieš 20 metų. Tiek esamas, tiek ruošiamas, tiek ir kiti su kultūros lauku susiję įstatymai, tokie kaip Kultūros centrų įstatymas, atspindi mūsų vis tebestagnuojantį mąstymą. Šie įstatymai apibrėžia tik tai, kas iki tol kultūros terpėje egzistavo, tačiau nenubrėžia jokių ateities gairių. Žvilgsnio į ateitį pasigendu labiausiai, tačiau galima suprasti ir bendruomenės baimes: kas geriau – jaustis saugiai dabar ar nelabai saugiai ateityje?
- Esate Kauno miesto Kultūros ir meno tarybos pirmininkė. Jaunam žmogui patekti/pateikti savo siūlymą Kauno savivaldybei sudėtinga, nes joje vyrauja konservatyvių pažiūrų politikai.
- Nemanau, kad jaunas žmogus su projektu visų pirma turėtų kreiptis į savivaldybę. Tam demokratinėse kultūros sistemose yra sukurtos struktūros, tokios kaip projektinis finansavimas, kur visi kultūros lauke veikiantys subjektai gali pretenduoti į projektų dalinį finansavimą. Kauno savivaldybėje tarsi egzistuoja tokios programos, Kultūros skyrius kasmet skelbia paraiškų priėmimą, tačiau jauni organizatoriai turi mažai galimybių šį finansavimą gauti – savivaldybė finansuoja arba savo įkurtas viešąsias ir biudžetines įstaigas, arba pripažintus tęstinius renginius. Tačiau tie, kurie yra ryžtingi, įrodo savo ambicijas, po kelerių metų paramą gauna. Juk ir Kauno bienalės prieš dešimtmetį niekas nefinansavo...
- Visuomet atrodo, kad jaunimas inicijuoja kaitą. Tačiau Kaune Didžioji scena renovuota, teatras meninių formų prasme – ne.
- Teatrai su savo repertuarais iš tiesų neatliepia jauno žmogaus poreikių, neina į dialogą su juo. Didžiausia šiandieninio teatro problema – jis neturi ir neaugina jaunų dramaturgų, kurie yra teatrinės kūrybos pagrindas. Kol neatsiras jauno žmogaus kalba rašančių dramaturgų, aktorius – ir jaunesnis, ir vyresnis – neturės apie ką kalbėti. Jis – tik vaidmens atlikėjas, perduodantis informaciją. Aktorių-kūrėjų, inspiruojančių sąjūdžius ir naujus meninius reiškinius, šiuo metu Lietuvos kontekste beveik nėra. Dėl to VDU ir atsirado vaidybos programa, kurioje gali gimti kūrėjai – ne sekantys paskui vadą, o patys juo tampantys.
- „Atlikėjas“ skamba kaip kultūros ministro „paslaugų tiekėju“ pavadintas menininkas. Koks yra skirtumas tarp kūrėjo ir tiekėjo?
- Kūrėjas nesiskundžia ir nelaukia, kol kas nors ką nors už jį padarys, jis kuria. Atlikėjas – muzikantas ar aktorius – atlieka kompozitoriaus sukurtą kūrinį arba vaidina pagal parašytą pjesę, režisieriaus padiktuotą sumanymą. Geru aktoriaus-kūrėjo pavyzdžiu teatre galėtų būti spektaklis „Barikados“. Čia visi kūrybiškai prisideda prie spektaklio gimimo.
- Ar menininkai Lietuvoje gali ir turėti pastovias finansines galimybes, ir būti gerbiami, vertinami?
- Manau, tikras menininkas nekelia sau tokių klausimų, nes kurti yra jo vidinis poreikis. Jei sekasi, jis pragyvena iš meno, jei ne – uždirba pinigus kitur ir vis tiek kuria. Grįžtu prie to, kad mūsų menininkų bendruomenė vis dar pritvinkusi iš sovietmečio ateinančio globos poreikio – jai reikia, kad kažkas ja rūpintųsi, globotų. Valstybinių teatrų atlikėjai vis dar savo kūrybinį gyvenimą sieja su ministrais ar vadovais, nes taip lengviau – nepasitenkinimą savimi tiesiog suprojektuoti į išorinį baubą, o ne ieškoti vidinių to nepasitenkinimo priežasčių.
- Baigėte mėgėjų teatro režisūros studijas. Jūsų parašytos ir pastatytos komedijos „Meilė Paryžiuje“, „Brendžio trims!“ rodomos Teatro klube. Kodėl mėgėjų teatras, kodėl komedija?
- Mokiausi Vilniaus kultūros mokykloje režisūros, kitokio diplomo ten nebuvo. Tačiau mokėmės pas ypač profesionalius dėstytojus. Marija Misiūnaitė, tuo metu dėsčiusi ir Jono Vaitkaus pirmosios laidos studentams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, buvo svarbiausia mokytoja, parodžiusi kaip aš, kaip žmogus, turiu formuotis. Ne vienus metus gyvuoju teatro terpėje, didelį kūrybinį impulsą davė spektaklio kūrimo iš arti pajautimas Kauno dramos teatre. Man patinka komedijos, smagu jas rašyti, taip pat žinau, kokiam žiūrovui ir kodėl jas rašau.
- Šiandieną teatrališkumo galime įžvelgti prasiplėtusioje viešojoje erdvėje. Kalbame apie televizijos, autoriaus, spausdinto teksto mirtį. Bet kodėl teatras niekada nemirs?
- Nes teatras yra gyvo žmogaus kontaktas su kitu gyvu žmogumi. Auros, psichofizikos ir daugelio kitų bendravimo elementų negali pakeisti niekas nei teatre, nei realybėje, kaip dabar, kai mes abi, šiame kabinete kalbamės. Viliuosi, kad šis gyvas, abipusiai praturtinantis bendravimo būdas gyvuos dar ilgai.

Žvaigždės kartais krenta  

Nežinau, kas sugalvojo sparnuotąją frazę, kad Lietuvą pasaulyje labiausiai garsina krepšinis ir teatras. Devintojo dešimtmečio Kauno „Žalgiris" ir Tamulevičiūtės bei Nekrošiaus Jaunimo teatras; politinės kovos krepšinio aikštelėje ir aštri ezopinė satyra teatro scenoje; Marčiulionis ir Koršunovas; Sabonis ir Banionis... Garsusis Lietuvos teatras?! Galbūt prieš dvidešimt, penkiolika, na, gal dar dešimt metų. Bet šiandien tai jau skamba kažkaip sarkastiškai.

Pasaulio teatrinės bendruomenės mikroskopas apskritai nuolat atgręžiamas į kultūras, išgyvenančias svarbius visuomeninius, politinius virsmus. Kadaise buvo Balkanai, nostalgiškas grįžimas prie rytų kultūrų, prieš gerą dešimtmetį kone kiekvieno pilietiškai aktyvaus festivalio garbės reikalas buvo reflektuoti Ukrainos „oranžinę" ar Baltarusijos „džinsinę" revoliucijas, dabar atėjo Maidano eilė. Apskritai, didžiąsias, turtingąsias civilizacijas visada domino vadinamasis „trečiasis pasaulis", kaip tam tikra kitokio, egzotiško būvio galimybė. Į mūsų teatrinę realybę Europos žvilgsniai taip pat pasisuko keičiantis politinėms bei socialinėms santvarkoms ir gan įdėmiai mus stebėjo kone penkiolika metų.

Bet šiandien mūsų teatro grandai, amžiams įtvirtinę savo pozicijas Lietuvoje, suradę ir pelningesnius kūrybinio (iš)gyvenimo būdus anaiptol ne stipriausiose Europos teatro rinkose, gan saugiai sėdi ant dar anuomet užgyventų meninių „dividendų". Normalu ir įprasta: retas menininkas randa impulsų nuolat keistis, kvestionuoti save, visuomenę ir iš dalies jo paties įdiegtas menines konvencijas.

Kita vertus, tai kone ideali kultūrinė terpė rastis naujoms iniciatyvoms, kelti sparnus jaunajai režisūrai, gimti naujoms lietuvių teatro žvaigždėms. Tad kurgi jos?

Rodos, čia pat: televizorių ekranuose, radijo eteryje, spaudos puslapiuose ir, be abejo, teatrų afišose. Neseniai premjerinius spektaklius Kaune ir Vilniuje pristatę Artūras Areima ir Vidas Bareikis (abu itin aktyvūs, žiūrovų pamėgti, o kritikų - įvertinti bei apdovanoti) - jų pavardes šiandien turbūt dažniausiai linksniuojame, kalbėdami apie jaunąsias lietuvių teatro viltis.

Apie ką šneka šie jauni kūrėjai? Kokius klausimus kelia, kokias temas nagrinėja savo spektakliuose? Paradoksalu, tačiau tikrai ne apie poreikį maištauti, keisti pasaulį, jo taisykles ir keistis patiems (išskyrus galbūt porą pirmųjų A. Areimos ir V. Bareikio spektaklių - bet tai buvo jau senokai). Veikiau priešingai - jaunas, hierarchinės piramidės apačioje ar aplink vidurį esantis žmogus čia visada pralaimi, yra sugniuždomas, apkvailinamas, jo kūrybinis, revoliucinis potencialas užgniaužiamas.

Kokios karštos visuomeninės temos atsispindi jų darbuose? Sakyčiau, lyg ir jokios. Ir tuo pat metu, lyg ir nieko nereflektuodami, jie atspindi savo kartą - vadinamąją „Y" kartą su visu šiandieniniu savo hipster prieskoniu. Tarkime, paskutinieji Areimos ir Bareikio darbai (Artūro Areimos teatro „Ričardas II: post factum" ir Teatro judėjimo „No Theatre" kolektyvinis išgyvenimas „Kaligula") - lyg du vandens lašai ar dveji akiniai dideliais spalvingais rėmeliais. Bet be dioptrijų. Be prasmės. Be turinio: jis atsiranda tik atsitiktinai, lyg savaime, kaip per vieną iš pirmųjų „Kaligulos" peržiūrų paplūdimyje besileidęs mėnuo, kurio, kaip pasakoja žiūrovai, Kaligula beveik ir nepastebėjo. O ką gi Kaligulai reiškia mėnulis? Turbūt tą patį, ką režisieriui reiškia žiūrovas, kurį Bareikio spektaklio aktoriai iš pat pradžių apkrauna pažadais, užduotimis, vaidmenimis ir netrukus pamiršta iki pat antrojo veiksmo vidurio, kurio nemaža auditorijos dalis apskritai nebeišlaukia.

Jaunasis mūsų teatras pasakoja apie kartą, kuriai ideologija, turinys ar individuali pasaulėžiūra, kaip intelektualinės sistemos, yra apskritai nebūtinos. Čia svarbi tik forma, funkcija ir begalė anapus teatro demonstruojamų etikečių, kurios neva turi atstoti režisieriaus intelektualinį indėlį pačiame spektaklyje, o šiaip jau nieko daugiau nei paprasta poza ir nereiškia. „Teatro judėjimas", „kolektyvinis išgyvenimas" - ką jau ir kalbėti apie per kiekvieną spektaklį Areimos vis pačiam sau užsiklijuojamą arba nusiimamą „teatro chuligano" etiketę.

Nei judėjimo, nei kolektyvinio išgyvenimo (nebent kalbama apie išlikimą), nei chuliganizmo šių jaunų kūrėjų pastaruosiuose darbuose nematau. Kad ir kaip to norėtų jie patys, kad ir kaip to trokštų jų fanai ar į jų gretas stoję neraštingi ir akivaizdžiai konteksto nepažįstantys žurnalistai, sensacingai šūkčiojantys: „Paneigė tradicines Lietuvos teatro taisykles!", „Sukūrė spektaklį netradicinėje erdvėje!".

O kritikas sėdi pačioje tradiciškiausioje erdvėje (nes erdvę teatre apibrėžia ne vieta, kur rodomas spektaklis, o skirtingos vaidybos ir žiūrovų erdvių konfigūracijos) ir mato du kone identiškus spektaklius, visais parametrais primenančius kokį šimtą kitų, dar anksčiau matytų spektaklių. Vienas neva šokiruoja publiką režisūriniu ėjimu, kurį prieš beveik pusę amžiaus jau naudojo jo mokytojo mokytojas, o kitas mano, kad, Šekspyro personažams užmaukšlinus sportines kepuraites ir kišenes prikimšus cukraus pudros, jis savaime tampa aktualus ir šiuolaikiškas. Ir abu kol kas kuria ne tiek teatrą, kiek teatro įvaizdį. Todėl ir norisi rašyti ne apie spektaklius, o apie tai, kaip jie neturi nieko bendro su režisierių deklaracijomis žiniasklaidoje.

Ar turi šie jauni menininkai potencialo tapti tikromis mūsų teatro žvaigždėmis? Manau, turi. Bent jau pirmieji jųdviejų darbai teatro scenoje liudija, kad šie režisieriai vis dėlto gali turėti savo individualų stilių, savitą teatrinę kalbą, gali būti aštrūs ir įžvalgūs visuomeninės sąrangos kritikai.

Ko trūksta? Jei žinočiau gero spektaklio receptą, net nesudvejojęs jį išduočiau. Dėl kvailos priežasties - gerus spektaklius mėgstu labiau nei blogus. Deja, recepto nėra. Tad spekuliuoju. Tikėdamas, kad po aibės atradimų ir paklydimų, šviesa tunelio gale vis dėlto yra. Manau, kad abiem šiems režisieriams kur kas naudingiau būtų sugrįžti prie šiuolaikinės dramos ar originalios, repeticijų metu kuriamos dramaturgijos, galbūt atlikti tam tikrus visuomenės tyrimus, pamėginti užsiimti su tam tikromis paribiuose gyvenančių žmonių grupėmis, ieškoti autentiškų istorijų, leisiančių užčiuopti tikrąjį visuomenės pulsą.

Nes kol kas ilgą ir spalvingą pastatymų istoriją turinčių klasikinių dramų ar didelės apimties romanų pastatymai išryškina, kad kiek platesniame teatriniame diskurse šie jauni kūrėjai tebėra vidutiniokai (o tai anaiptol nėra blogai, nes žmonių, gebančių profesionaliai pastatyti vidutinį, „normalų" spektaklį Lietuvoje yra itin mažai). O norint pretenduoti į šalies teatro lyderius, reikės dar ir žvėriško smalsumo, daug žinių bei gebėjimo priimti kritiką ir viso pūdo saviironijos - t. y. visko, ko mūsų teatre visada be galo trūko.

Teatras nebegali likti uždara bendruomenė  0

Kultūros įstaigos, tame tarpe ir teatrai, norėdami išsilaikyti, o ir žengti koja kojon su laiku, yra priverstos vis labiau savo darbą organizuoti taikant verslo vadybos modelį. Ar Lietuvos teatrai tai daro noriai? Su kokiomis problemomis susiduriama?

Vadyba, rinkodara teatre buvo visiškai svetimos sąvokos maždaug iki 2001-2002 metų. Jos atsirado kartu su ekonominiais postindustrinės visuomenės pokyčiais. Tuo metu apie kultūros lauką pradėta mąstyti kaip apie ekonomikos sudėtinę dalį, paslaugų sektorių. Teatralams suvokti, kad jie yra paslaugų tiekėjai, ilgą laiką buvo nepriimtina ir sunku. Pasipriešinimas teatro „įdėjimui" į kažkokią ekonominę dėžutę ir dabar yra gajus, kadangi teatras, anot to piešininkų, turi atlikti dvasinę misiją. Bet vartotojiškoje visuomenėje kultūros organizacijos tampa lygiavertės kitas paslaugas teikiančioms organizacijoms ir turi save taip pat, kaip ir kiti, pristatyti rinkai. Suvokdami, jog negali atsilikti nuo laikmečio, teatrai pamažu ėmė savo struktūras plėsti vadybininko, rinkodarininko pareigybėmis. Kauno dramos teatre pirmasis rinkodaros skyrius atsirado 2002 metais. Šiek tiek anksčiau rinkodaros skyrius buvo suformuotas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Pamažu visuose teatruose atsirado spaudos vadybininkai, reklamos vadybininkai, rinkodarininkai, komunikacijos atstovai ir pan. Tos pareigybės skirtinguose teatruose įvardijamos skirtingai, bet funkcijos panašios.

Kokias bendras tendencijas galima įžvelgti, kalbant apie šiandienos Lietuvos teatro rinkodarą?

Laikmetis reikalauja vis daugiau rinkodarinių ir komunikacinių veiksmų organizacijose, todėl žmonių, atliekančių šiuos darbus, funkcijos tampa vis svarbesnės. Teatrai turi pateikti vis daugiau turinio internetinėje erdvėje, daugiau komunikuoti. Todėl išauga ir lėšų, skirtų šioms funkcijos atlikti, poreikis, didėja kaštai. Teatrai negali neinvestuoti į internetinės rinkodaros vystymą, jeigu nori būti matomi visuomenei. Jie turi stiprinti savo rinkodarines ir komunikacines funkcijas, vis giliau ir atidžiau pažinti ir įsiklausyti į žiūrovą-vartotoją. Teatrams sunku suvokti, kam reikėtų kurti konceptualų repertuarą su jį lydinčiais renginiais, kaip ta koncepcija turėtų sietis su įvairiais kitais veiksniais. Ir ypač teatrams nepriimtina formuoti savo veidą strategiškai, tarsi strategija būtų reikalinga ne jiems patiems, o tik išorinėms, kontroliuojančioms institucijoms. Strategija nėra formalus ir valdiškas atsakymas į klausimus, ji reikalinga pačiai teatro bendruomenei, kad ji žinotų kam dirba, su kuo, ką ir kodėl kuria. Strategija leistų tapti teatrams aktyviais veikėjais, matančiais, kokius sąlyčio taškus jie gali turėti su visuomene, kas tuo metu visuomenei yra svarbu ir ką daryti, kad teatras būtų svarbus. Bendravimas su žiūrovu yra aktualiausia šiuolaikinio teatro problema. Tai rodo ir atliktos žiūrovų apklausos. Teatras vis tebegyvena laikydamasis XIX a. pabaigos -XX a. pradžios Europos teatro tradicijų, kai teatras didžiuodavosi būdamas uždara bendruomene (kolektyvu, ansambliu). Tačiau stanislavskiškasis teatras jau seniai nebeteko galios - dabartinei visuomenei teatras nebėra būtinas, jai siūloma daugybė kitų teatrą pakeičiančių produktų, kuriuos ji gali pasirinkti - televizija, kinas ar nešiojamos komunikacinės priemonės. Išaugus pasiūlai teatras nebegali likti uždara bendruomene, gyventi sau ir būti išlaikomas valstybės. Turbūt ne vienas pilietis užduoda sau klausimą, kodėl valstybė turi išlaikyti uždarą, tik sau patiems įdomių žmonių grupę? Kokią naudą ji duoda valstybei? Tik dialogas su piliečiu gali išgelbėti valstybės teatrus nuo įsigalinčio neigiamo požiūrio į juos.

Kokias opiausias problemas įžvelgiate teatrų reklamos organizavime?

Reklama yra brangi, ji reikalauja papildomų kaštų tiek žmogiškiems ištekliams, tiek ir reklamos paslaugų pirkimui, o teatruose biudžeto klausimas visada buvo opus. Kadangi teatrai disponuoja nepakankamomis lėšomis, turi patys jų užsidirbti, rinkodarininkai vadovams turi įrodyti, kad jų reklamos produktai yra reikalingi, kad jie atneš naudą. Toks atsargus vadovų požiūris į reklamą yra susijęs ir su išoriniais, nuo teatro nepriklausančiais demografiniais dalykais. Kokios bebūtų patrauklios reklaminės akcijos, galima suskaičiuoti, kiek potencialiai viename ar kitame mieste artimiausiu metu bus žiūrovų, koks jų vidutinis amžius, kiek jų bus jautrūs reklamai, kiek jų išvis nekreips į ją dėmesio. Laimi tie, kas į reklamos pateikimą žiūri kūrybiškai, kas kiekvieną kartą pateikdamas naują rinkodarinį veiksmą galvoja, kuo jis skirsis nuo praėjusio, kuo bus aktualus potencialiam žiūrovui. Vis tik ne visos kūrybinės akcijos pasiteisina. Kaip teigia patys Nacionalinio Kauno dramos teatro rinkodarininkai, ne visi jų originalūs, kūrybiniai sumanymai pasiekia žiūrovą dėl neteisingai pasirinktos žinutės, pateikimo priemonės. Kelis metus iš eilės šis teatras sezono pradžioje pateikdavo žinutę, apie ką bus sezonas, bet sezono pabaigoje ta žinutė kažkur išgaruodavo. Tai tik rodo, jog ta žinutė buvo reklaminis triukas, o ne su teatro strategija susijusi būtinybė. Nesant strateginio mąstymo, reklama ir rinkodariniai žingsniai yra trumpalaikiai, neakumuliuojantys energijos. Šios akumuliuojančios energijos visiems Lietuvos teatrams gerokai trūksta.

O kaip yra užsienio teatruose - ar juose taikytinas strateginiu mąstymu paremtas vadybos modelis vienintelis ar ir kiti modeliai?

Užsienio teatruose taikomi keli valdymo modeliai: repertuarinis ir nerepertuarinis. Nerepertuariniai teatrai kviečiasi trupes, iš jau sukurtų spektaklių formuoja savo repertuarą arba juos koprodiusuoja. Repertuariniame teatre yra trupė, kurianti spektaklius vietoje, tam tikroms auditorijoms ir tam tikrą kiekį. Repertuarinis modelis yra būdingas beveik visoms posovietinėms valstybėms,jo gausu ir kitus, bet kitur yra ir daug programinio. Sunku lyginti šiuos du modelius. Kuriant programą iš jau sukurtų spektaklių lengviau juos jungti į vieną visumą ir pristatyti žiūrovui. Sunkiau pristatyti programą, kai ji yra dar tik kuriama, procese, kaip repertuariniuose teatruose, tačiau ne vienas teatras sugeba savo kelių metų repertuarą susieti į visumą ir pristatyti jį žiūrovui. Tačiau kaip Lietuvoje, taip ir kitose šalyse valstybiniai teatrai yra inertiški, užsistovėję. Apie tai savo knygoje „Resetting the Stage" rašo Lietuvos teatralams gerai pažįstamas, deja, per anksti miręs Draganas Klaicas. Tokie teatrai gyvena tik savo lyderių dėka, kaip, pavyzdžiui, Rygos naujasis teatras, Thomaso Ostermeierio vadovaujamas teatras - Berlyno Schaubühne. Tokie teatrai turi savo veidą, sėkmingai išlaiko savo identitetą.

Lietuvos teatrų repertuaruose nemažai klasikos, ypatingai rusų autorių. Ar teatrams taip siekiant pritraukti kuo daugiau žiūrovų režisieriai junta spaudimą? Ar nebijoma tokiu būdu prarasti jaunus žiūrovus?

Kadangi teatrai jaučia finansinį spaudimą, neturi suformavę savo veido, jie galvoja apie tai, kaip jiems užsidirbti ir išgyventi, nes dalį jų biudžeto sudaro uždirbtos pajamos. Žinoma, kad žiūrovas pagal visus rinkodaros principus kreipia savo dėmesį ten, kur jam kažkas atpažįstama arba bent jau žinomi vardai ir pavardės. Klasikiniai kūriniai, ypač rusų klasika, kiekvienam išsilavinusiam žiūrovui yra atpažįstama, todėl ja lengviau pritraukti auditoriją. Tokį pasirinkimą galime vertinti komercine prasme, tai ėjimas lengviausiu keliu. Kita vertus, mūsų teatrų repertuarai formuojami pagal tai, ką režisierius užsimano statyti. Klasikinių kūrinių statymas rodo ir stagnuojantį režisierių mąstymą. Jie neieško šiuolaikinės dramaturgijos, norėdami kalbėti apie savo laikmetį, o remiasi autoritetais, kurie jau seniai yra pripažinti. Šiuolaikinės dramaturgijos stoka teatre reiškia ir sparčiau prarandamą jauną žiūrovą, nes su juo teatras nekalba jam aktualia kalba.

Kokius gebėjimus turi turėti profesionaliai dirbantis teatro vadybininkas?

Teatro vadybininkas yra plati sąvoka. Turbūt pirmiausia reikėtų kalbėti apie teatro lyderį, kuris suburtų aplink save žmones, kurie mąstytų ir žvelgtų ta pačia kryptimi. Tai turėtų būti vizionierius - žmogus, kuris degtų savo darbu, norėtų perduoti žinią per tam tikrus tekstus, kuris gebėtų pajungti kolektyvą tam, kad ta žinutė būtų perduota. Tas žmogus turėtų gebėti išgirsti tuos žmones, su kuriais dirba, ir nukreipti jų energiją viena kryptimi. Tai turbūt utopinė siekiamybė, nes puikiai iš teatro istorijos žinome, kad lyderiui išsilaikyti teatre yra sunku. Tai vienas iš teatro paradoksų - kūrybingi teatro žmonės taip pat yra ir labai konservatyvūs. Teatro vadybininkai turi siekti, kad teatre dirbantys žmonės savo energiją kreiptų ne į pašalinius dalykus, o į kūrybinį procesą. Teatro lyderis turėtų gebėti atverti trupės kūrybinę energiją, kuri išsilietų originaliu repertuaru ar originaliu bendravimu su publika. Lietuvoje kol kas mes tokių lyderių valstybiniuose teatruose neturime, ir tą rodo metai iš metų vykstantys teatrų vadovų konkursai. Matome, kad teatrų vadovai savo pareigose dirba po trečią ketvirtą kadenciją, naujų lyderių neatsiranda. Tai, kad negebame užsiauginti naujų lyderių, yra ir visos kultūros bendruomenės problema. Viena iš išeičių galėtų būti kviestis teatrams vadovauti menininkus iš užsienio - tai Lietuvos teatrui būtų naudinga įvairiomis prasmėmis.

Publikos švietimas, jos užsiauginimas - ar tai įeina į teatro vadybininko pareigas?

Šiuo metu Lietuvos teatre formuojasi auditorijos/žiūrovų vadybininko poreikis. Jis turėtų organizuoti veiksmus, susijusius su bendru žiūrovų lavinimu. Užsienio teatruose ši pareigybė yra labai populiari, egzistuoja atskiri skyriai, skirti edukacijai. Edukacija užsiimančių žmonių yra Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Toks žmogus turėtų dirbti su jaunomis tikslinėmis grupėmis, jis turėtų pritaikyti pagal jų poreikius tiek spektaklius, tiek diskusijas, tiek bendravimą su žiūrovais. Tokio bendravimo su jaunu žiūrovu tendencijas galima įžvelgti Lietuvos rusų dramos teatre, taip pat akcijoje „Nerk į teatrą" Kaune. Bet atskirų edukatorių pareigybių nėra, kol kas matomos tik vienkartinės pastangos.

Greta auditorijos vadybininko pareigybės teatre turėtų atsirasti - arba į jį vėl sugrįžti - dramaturgo pareigybė. Kaip rodo teatrų patirtis, naujos pjesės teatre neatsiranda, jeigu nėra žmogaus - rašymo profesionalo. Dramaturgas turėtų būti artimiausias teatro lyderio/vadovo bendražygis, taip, kaip dabar kartais būna režisierius, kuris, deja, dažniausiai galvoja tik apie savo spektaklius. Dramaturgas turėtų kurti aktualius kūrinius, padėti atrasti naujus autorius, parinkti aktualias pjeses, strategiškai numatyti teatro repertuarą ir kryptingai link jo eiti. Tokios - dramaturgo - funkcijos Lietuvos teatruose nėra nuo Nepriklausomybės laikų, o jeigu ji ir buvo sovietiniame teatre, tai visiškai kitokia, prilyginta literatūros dalies vedėjo pareigybei. Šiandien teatrai vėl nusipelno šio vieno iš svarbiausio savo gyvasties palaikymo komponento, nes dramaturgo buvimas teatre lemia ir teatro ideologiją. Valstybiniams Lietuvos teatrams ji, kaip ir jau aukščiau minėtos vadybinės funkcijos, šiuo metu yra gyvybiškai būtina.

R. Rimeikis: planuojama teatrų reforma gali sukelti chaosą 1

Jei bus priimtas Kultūros ministerijos parengtas Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo projektas, leidžiantis repertuarinius teatrus paversti viešosiomis įstaigomis, bus labaisudėtinga arba net neįmanoma formuoti repertuarinio teatro. Taip mano Lietuvos teatrų sąjungos pirmininkas Ramutis Rimeikis. Anot jo, tokia teatrų reforma, kokia yra planuojama, gali sukelti didelį chaosą.

„Pagal planuojamą projektą visi dirba terminuotomis sutartimis: baigiasi tavo terminas, gali ateiti kitas. Ateina kitas vadovas – jis gali atsivesti visiškai kitus žmones. Repertuarą suformuoti, kur metus kitus vis būtų vaidinamas tas pats spektaklis, jau bus labai sudėtinga, praktiškai neįmanoma“, – LRT Radijo laidoje „Ryto garsai“ aiškina R. Rimeikis.

Kultūros ministerijos išplatintame pranešime nurodoma, kad terminuotos darbo sutartys galioja daugelyje Europos Sąjungos (ES) valstybių teatrų, tačiau, kaip pastebi Lietuvos teatrų sąjungos pirmininkas, dauguma tų šalių džiaugiasi, kad štai Lietuvoje dar neišnykęs repertuarinis teatras.

„Ir Lietuvoje veikia tas modelis, yra ir pagal sutartis dirbančiųjų, ypač jauni žmonės ateina dirbti pagal sutartis, sudaro jas 2–3 metams. Yra ir nuolatiniai [darbuotojai]“, – pabrėžia R. Rimeikis.

Jo pastebėjimu, paskutiniu metu labai suaktyvėjo puolimas būtent prieš valstybinio teatro aktorius, šiems klijuojamos etiketės, teigiama, kad toks teatras yra atgyvenęs, į jį negali pakliūti jauni žmonės. Pasak R. Rimeikio, sudėtinga pasakyti, kas paskatina tokį mąstymą, esą galima tik nujausti, iš kur jis kyla.

„Vadinamieji laisvieji teatrai, nepalaikomi valstybės, labai gerai gyvena, viskas gerai, o čia yra kažkokia stagnacija. Nieko panašaus. [...] Žinoma, tai [repertuarinis teatras – LRT.lt] yra labai brangus dalykas, bet aktoriai, asmenybės gali užaugti tik repertuariniame teatre. Reikia suvokti visą specifiką“, – teigia R. Rimeikis.

Anot jo, teatralai dėl parengto įstatymo projekto nepatenkinti, nes problema nebuvo deramai išnagrinėta ir nebuvo tartasi su pagrindiniais teatro meno kūrėjais – įstatymo projektas ruoštas, R. Rimeikio žodžiais, kabinetuose.

„Gal tik paskutiniu momentu buvo įtrauktas vienas narys į šią darbo grupę, todėl tas įstatymas yra toks, sakyčiau, biurokratinis. [...] Repertuarinis teatras yra labai sudėtingas organizmas. Jį taip [bandant] vienu ypu pakeisti ir sutvarkyti visas problemas, sudarius sutartis, pakeitus statusą, gali įvykti didelis chaosas“, – nuogąstauja Lietuvos teatrų sąjungos pirmininkas.

Jo teigimu, reikia pradėti reikalauti, kad teatralai būtų išgirsti, nes reforma nėra žmonių atleidimas. „Pagaliau reikia sustoti ir pradėti galvoti, kaip padaryti, kad tie žmonės pradėtų dirbti, o ne imti atleidinėti ir nepaisyti žmogiško orumo“, – mano R. Rimeikis.

Teatralai nori evoliucijos, ne revoliucijos  0

Atstovai iš visos šalies susirinko į Lietuvos teatrų ir koncertinių įstaigų scenos meno kūrėjų suvažiavimą, kurio tikslas – Kultūros ministerijos parengto naujo Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo projekto redakcija. Kaip sakė suvažiavimo pirmininkas, aktorius Henrikas Savickas, tik dėl agresyvių teatralų veiksmų įstatymo projektas dar nepateiktas Seimui.

Daugiausia nuogąstavimų išsakyta dėl projekto sudaromos galimybės darbdaviams su aktoriais dirbti pagal terminuotas sutartis, kurios įvardytos kaip kultūros darbuotojų, menininkų diskriminacija. Skambėjo nemažai kaltinimų kompetencijos stoka, priekaištų Kultūros ministerijai dėl kūrybinių procesų nesuvokimo, noro sunaikinti repertuarinį teatrą ir jo trupę. Valdininkams aktorius lyginant su „paslaugų teikėjais“, aktoriai ministeriją lygino su Stalinu ir Šarūno Biručio paprašė atsistatydinti.

Bandė įsiklausyti

Į pirmąjį ir neeilinį suvažiavimą atvyko 147 aktoriai, iš anksto buvo numatytos keturios rezoliucijos, scenoje kalbas sakė daugiausia vyresnės kartos aktoriai. Kultūros ministras Š. Birutis džiaugėsi, kad tiek okupacijos laikotarpiu, tiek šiandien Lietuva garsėja savo teatru Europoje ir visame pasaulyje, tačiau politiniai triukai jam negelbėjo siekiant švelninti situaciją.

„Būtų be galo gaila, jei ši mokykla sunyktų ir negalėtų perduoti žinių ateities kartoms. Kartais sunku atsiriboti nuo savo interesų ir pagalvoti apie tai, kas liks, kokią turėsime ateitį. Jei jau Lietuvą reprezentuojame per kultūrą, tai atsisukime į ją, visų pirma per finansavimą“, - kalbėjo ministras, vardydamas aktorių algų dydį Baltijos šalyse.

Anot jo, rengiamas įstatymas turi tikti visiems ir ministerija yra gavusi konkrečių pasiūlymų iš aktorių, kokia galėtų būti tinkama reforma. „Pagrindinės diskusijos kilo dėl aktorių, turinčių neterminuotas sutartis, socialinių garantijų ir teatro statuso galimo pasirinkimo. Niekas nenori nacionalinio teatro paversti biudžetine įstaiga – teatrai turi galimybę pasirinkti įstaigos formą, nekeičiant valstybinės nuosavybės formos. Ministro durys visada atviros. Tik galbūt darbotvarkė užimta“, - toliau diskutuoti kvietė Š. Birutis.

Problema – terminuotos sutartys

Mintis surinkti visų teatrų atstovus ir išklausyti jų bendrą nuomonę kilo Seimo nariui, operos dainininkui Vytautui Juozapaičiui. „Ministras čia, visų akivaizdoje, pripažino, kad dabartinė sistema yra puikiausia, nes Europa ir pasaulis pripažįsta mus kaip teatrinę, aukštos kultūros šalį, - komentavo V. Juozapaitis. – Esu dirbęs teatro administracijoje. Tąsyk taip pat norėjau pertvarkų. Nepavyko įrodyti savo tiesos, nes bet koks administracinis požiūris į problemą yra niekinis, jei atsiribojama nuo asmeninio požiūrio. Neskriauskite ministro – jis laikinas. Baigs kadenciją ir grįš į normalų gyvenimą, o jūs turėsite dirbti ir gyventi meno labui.“

Pakviestas teisės mokslų daktaras, advokatas Nerijus Kasiliauskas atsakė, kokios yra siūlomo projekto teisinės pasekmės. Anot jo, pagrindinė problema – terminuotas darbas, vienpusiškai pažeidžiantis darbuotojo socialines garantijas. Terminuotų sutarčių skaičius šiame įstatyme neribojamas. „Liberalesnio pasiūlymo dar neteko matyti“, - apibendrino teisininkas. Paklaustas, ar tai galima vadinti diskriminacija dėl profesijos, teigė: priėmus tokį reguliavimą, šį klausimą būtų galima kelti.

Gadina teatro vientisumą

Patys teatralai kalbėjo daug ir emocingai. Aktorius Vytautas Anužis buvo įtrauktas į įstatymo kūrimo grupę. Kaip alternatyvą projektui jis siūlė ne restruktūrizaciją, o atestaciją, tačiau nebuvo išgirstas. „Nežinau veltėdžių teatre, o dėl vieno kito nelaimėlio, kurio likimas teatre susiklostė blogai, nereikia keisti visos sistemos. Teatro įstatymas – gerai, bet griaunanti revoliucija – ne, - projektą smerkė V. Anužis. – Mūsų kartą kaip prakeiksmas lydi „Internacionalo“ eilutės: „Pasaulį seną išardysim, / Iš pačių pamatų ir tuo / Naujai pasaulį atstatysim – / Kas buvo nieks, tas bus viskuo.“

Režisieriai Oskaras Koršunovas ir Yana Ross atsiuntė bendrą kreipimąsi. Jame Y. Ross rašė, kad būtent dėl labai gero mūsų teatro vertinimo pasaulyje prieš septynerius metus atvyko į Lietuvą. Anot jos, esama sistema skatina sveiką valstybinių ir nepriklausomų teatrų konkurenciją, provokuoja naujos menininkų kartos įsiliejimą. „Be valstybinių teatrų „Atviras ratas“ ir Oskaro Koršunovo teatras nebūtų tokie, kokie yra dabar. Egzistuotų tik pavieniai fenomenai, nekuriantys nieko bendro“, - O. Koršunovas pritarė Y. Ross.

Režisierė prisiminė įvykius Lenkijoje, kai prieš ketverius metus ten aktoriams buvo pasiūlyta panaikinti nuolatines ir pasirašyti terminuotas penkerių metų sutartis. Prieita prie sprendimo palikti repertuarinę struktūrą, leidžiant prie jos pritraukti kviestinių aktorių, su kuriais pasirašomos sutartys vienam sezonui arba ilgesniam laikotarpiui. „Negalima ardyti dabartinės valstybinių teatrų sistemos. Iš esmės ji yra gera. Galima galvoti apie taisymus, tobulinimus, tai reikėjo daryti jau seniai. Tačiau visais laikais įdomūs teatrai buvo susiję su nuolatinėmis trupėmis", - įsitikinęs O. Koršunovas. „Jei valstybė nesuvokia, kad menas turi būti dotuojamas iš mokesčių mokėtojų pinigų, sakome, kad paskutinis menininkas, paliksiantis Lietuvą, turėtų išjungti šviesą“, - suvažiavimui rašė Y. Ross.

Paprašė ministro atsistatydinti

Aktorius Petras Mendeika skaičiavo, kad 2010 metais, per patį krizės piką, kultūra uždirbo 5,6 mlrd. litų, atgavo 350 milijonų. „Mums tvirtinama, kad esame išlaikytiniai ir elgetos. Be kultūros sustotų ir žlugtų visos šalies ekonomika. Ką gamintų baldų, audimo, siuvimo, keramikos fabrikai be dailininkų ir dizainerių? Ką statytų statybininkai be architektų, interjero, eksterjero kūrėjų? Nekalbėsiu apie dvasinį indėlį, kuris – neįkainojamas“, - kalbėjo P. Mendeika.

Aktorius kritikavo, kaip jis vadino, „Birutį ir co“ bei pabrėžė kultūros ministro nekompetenciją. „Ministras nemato skirtumo tarp nacionalinio, valstybės, savivaldybių, viešųjų įstaigų ir privačių teatrų valdymo formų, jiems keliamų uždavinių bei misijos. Taip pat neįžvelgia regioninių teatrų svarbos. Visi teatrai jo projekte sumetami į bendrą katilą ir iš ten bandoma išvirti patiekalą „viešieji“, - sakė jis.

Suvažiavime svarstytos kelios rezoliucijos. Reikalauta stabdyti įstatymo kūrimą, kol jo pakeitimai bus apsvarstyti visuomenėje ir suvažiavimo išrinkta darbo grupė pateiks savo siūlymus. Taip pat teatralai reikalavo, kad Š. Birutis atsistatydintų, ir vienbalsiai išreiškė nepasitikėjimą dėl jo formuotos neigiamos nuomonės apie menininkus, pademonstruoto teatro ir koncertinių įstaigų veiklos nesuvokimo ir iškeltos jų sunaikinimo grėsmės.

„Visi suprantame, kad teatro ir kultūros valdymo reforma yra būtina ir neišvengiama. Negalime atsilikti nuo laiko reikalavimų. Tačiau šią problemą turi spręsti kompetentingas, scenos meną gerbiantis vadovas“, - apibendrino P. Mendeika.

Politinis (?) teatras: kas, kodėl ir „ar“  

Kai kalbame apie teatro ir visuomenės santykius (sankirtas, susikirtimus, sanglaudas ir t. t.), negalime nepaliesti to, ką vadiname labai jau įvairiai: politinis teatras, socialinis teatras, dokumentinis teatras ir t. t. Šioje zonoje akivaizdi terminologijos painiava, kurią būtų naudinga pagaliau „išsinarplioti". Kita vertus, ar nėra painiavos, įsivaizduojant reiškinius, kuriuos šiais terminais mėginame įvardyti? Juolab kai kalbame apie Lietuvos kontekstą? Pamėginome prakalbinti kelis teatro praktikus ir teoretikus apie tai, ką jiems reiškia terminai politinis / socialinis ir t. t. teatras ir ar jie mato šiais terminais užkoduotą tikrovę mūsų scenoje?

Režisierius Jonas Vaitkus

Nežinau pasaulyje gryno politinio teatro pavyzdžių, nebent tik partinius suvažiavimus sovietmečiu ar atskirų partijų susibėgimus prieš rinkimus. Tai vyksta visose valstybėse, o politinio teatro, kaip gryno žanro, nėra ir negali būti.

Jei žvelgsi išoriškai, toks teatras - baisi nuobodybė ir banalybė.

O teatro be politinio atspalvio irgi nėra, nes mūsų socialinį, moralinį, religinį, lytinį, šeimos, laisvalaikio, darbinių santykių, kūrybinį gyvenimą tiesiogiai ar netiesiogiai veikia politinių partijų vyriausybėn deleguotų žmonių sprendimai ir jų vykdymas realiame gyvenime.

Režisierius Vidas Bareikis

Pirmiausia politinis ar socialinis teatras yra tas, kuris yra socialiai aktyvus, nukreiptas konkrečiai į žiūrovo sąmoningumo didinimą ir provokaciją, verčiančią jį ištrūkti iš komforto zonos.

Lietuvoje tokio teatro tradicija yra labai gili, ir paradoksalu, kad pasibaigus Sovietų Sąjungai šis reiškinys priblėso. Greičiausiai tai yra tokio pobūdžio teatras, kuris reikalauja aktyvaus priešo, didžiulio pasipriešinimo. Kai aplinka yra apvyniota „cukraus vata", tokia forma nėra labai gyvastinga. Nors apraiškų tikrai pasitaiko daugelio režisierių kūryboje.

Kad ir kaip būtų, kiekvienas sąžiningas kūrėjas yra vienaip ar kitaip socialiai aktyvus - kitaip jo veikla būtų elementarus laisvalaikis, kurį jis kažkodėl siūlo ir kitiems.

Ar jis kaip reiškinys dabar egzistuoja Lietuvos scenoje? Žinoma, egzistuoja, Lietuvoje yra daug ir labai įvairaus teatro, ir nereikia, kaip visada, zyzti, kad kažko čia nėra. Gal reikėtų labiau pasidžiaugti tuo, ką turime. Žinoma, niekada nebus per daug ir, žinoma, savi niekada nebus tokie mylimi kaip svetimi, bet, manau, tai turi keistis. Lietuva yra dideles teatro tradicijas turinti šalis, ir apie tai šneka visi aplinkui - Rusijoje, Baltijos šalyse, tik kažkodėl pas mus vis kažko kažkam trūksta.

Puikius socialinius spektaklius kuriantys Agnius Jankevičius, Jonas Vaitkus, manau, yra tokio politinio ir socialinio aktyvumo, kad reikėtų to pavydėti ir mokytis daug kam. Tado Montrimo darbas „Ribos" yra neblogas pavyzdys. Galų gale aš ir mano kolegos aktoriai į teatrą atėjome su spektakliu „Žvaigždžių kruša", nagrinėjusiu opų to meto socialinį realybės šou paradoksą. Ir dar galėčiau paminėti bent keletą puikių šio pobūdžio darbų. Šiuo metu kurdamas Latvijoje matau, kad čia yra visai kita tradicija, ir jie socialiai, politiškai orientuoto teatro turi daugiau, bet yra dalykų, kurių čia niekada nepamatysi ir kurie gimsta tik Lietuvoje. Jais reikia džiaugtis ir skatinti.

Teatrologas Andrius Jevsejevas

Įvairių teatro filosofijų diskurse esama įvairių požiūrių į scenos meno kūrinį kaip į politinį aktą. Pradedant garsiąja Georgo Lukácso ir Bertolto Brechto polemika dėl realizmo ir modernizmo, kolektyvinių ir individualistinių, objektyvistinių ir subjektyvistinių, reflekcionistinių ir intervencionistinių, galiausiai draminių ir epinių perspektyvų suvokiant teatrą kaip visavertį politinės veiklos sferos dalyvį, baigiant, pavyzdžiui, brazilų teatro tyrėjo Augusto Boalio teiginiu, kad „bet koks teatras neišvengiamai yra politinis, nes visos žmogaus veiklos yra politinės, o teatras - viena iš šių veiklų. Bandantys atskirti teatrą nuo politikos nori mus suklaidinti - o tai yra politinė pozicija".

Mano ne kaip teatrologo ar kritiko, o kaip paprasto teatro žiūrovo, nuomone, bet koks veiksmas, kuriuo sąmoningai siekiama veikti įprastą, nusistovėjusią socialinę tvarką, gali būti vadinamas politiniu veiksmu. Taip pat ir teatre ar meninėje veikoje apskritai.

Teatro, kaip sąmoningos politinės veiklos pavyzdžių, šiandieninėje Lietuvoje yra itin mažai. O tai teatrą daro antraeilės svarbos reiškiniu, su kuriuo galima nesiskaityti, kuris yra nepavojingas nusistovėjusiai kultūrinei, socialinei, politinei paradigmai.

B. Brechtas yra rašęs, kad teatras turi ne reflektuoti tikrovę, o mesti jai iššūkį. Kitaip jis yra politiškai ir estetiškai bevaisis. O mūsų šiandieninis teatras, vis ryžtingiau „grįžtantis prie tikrųjų vertybių", užtikrintai tampa ta terpe, kurioje savotiškai ištirpsta bet kokių visuomeninių permainų galimybės. Dėl to „dėdės iš aukščiau" tik džiaugsmingai trina rankas.

Pakanka prisiminti, kaip agresyviai mūsų kultūrinis „elitas" mėgino neigti arba bent sunorminti individualistinę mąstymo apie holokaustą perspektyvą teigiantį spektaklį „Mūsų klasė" (LNDT, rež. Yana Ross), kokių niekinančių reakcijų sulaukė apie kitokį koegzistavimą teatre ir - nors ir neryžtingai, lyg pusbalsiu, - visuomenėje kalbantis spektaklis „Mr. Fluxus" ir aplink jį organizuotos akcijos viešosiose erdvėse („No Theatre", rež. Vidas Bareikis). Ką ir kalbėti apie prieš porą metų visokio plauko sektantus kone su šakėmis į gatves išvariusį Romeo Castellucci spektaklį, kuriuo dargi pasinaudota ir kaip savotiška dūmų užsklanda, leidusia išvengti viešojo sektoriaus diskusijų dėl vienbalsiai parlamente priimtų kriminalinės žvalgybos įstatymo pataisų, įgalinusių mūsų „išrinktuosius" beveik nevaržomai sekti ir prireikus kontroliuoti mūsų privatų gyvenimą ar jau seniai ir į teatrinės domės lauką persikėlusią nelaimingąją „Krantinės arką" (skulptorius Vladas Urbanavičius), atsidūrusioje pačioje netinkamiausioje, o tuo pat metu ir labiausiai pritinkančioje, vietoje. Kryžkelėje tarp stiklinio, daugiaaukščio rytojaus, šviesios komunistinės vakardienos ant dviejų tiltų - vieno, kuris žalias, ir kito, kurį dar visai neseniai buvo siekiama pavadinti neseniai mirusio Vado vardu, - ir marmurinės dabarties - Vladimiro Iljičiaus, persirengusio Vincu Kudirka, paminklo Gedimino prospekte.

Šiame kontekste norėčiau grįžti prie A. Boalio minties, kad teatras yra ginklas, kurį valdančiosios klasės siekia kontroliuoti ir išnaudoti kaip dominavimo įrankį. Būtent dėl šios priežasties, pasak Boalio, dėl teatro verta kovoti.

Teatrologė Goda Dapšytė

Terminas politinis teatras nėra iki galo apibrėžtas, ir šis neapibrėžtumas, matyt, labiausiai sietinas su tuo, kad visas teatras, žvelgiant etimologiškai, yra politiškas (nes visad vienaip ar kitaip kalba apie individą visuomenėje). Tačiau dažniausiai, vartodami šį terminą, šnekame apie tam tikrą sceninės raiškos specifiką ar pasirinktą spektaklio temą. Jei pažvelgtume į teatro žinynus, unifikuoto apibrėžimo atrasti veikiausiai nepavyks, tačiau daugelis iš jų politinį teatrą sieja su atskiromis teatro formomis, tokiomis kaip „agitpropas", populiarusis, epinis, dokumentinis, partizaninis, bendruomenės, masių teatras ir pan. Šiuo klausimu esu linkusi pirmiausia vadovautis Patrice Pavis pateikiamu apibrėžimu, kuriuo remiantis visoms minėtoms formoms yra būdingas siekis įteigti tam tikrą teoriją, visuomeninius įsitikinimus ar filosofinį projektą.

Taigi politiniu būčiau linkusi laikyti teatrą, kurio tikslai visų pirma yra ne estetiniai, o politiniai. Tai teatras, rizikuojantis peržengti teatro ar meno ribas ir tapti politine manifestacija, protesto akcija ar demonstracija. Estetiniai sprendimai šiuo atveju tampa antraeiliai ir svarbūs kaip pagalbinės priemonės politinėms ar socialinėms idėjoms išreikšti ar net pasikeitimams pasiekti.

Tačiau toks požiūris tinka kalbant apie sąlyginai grynąsias politinio teatro formas. Grįžtant prie paties termino, jo ambivalentiškumas atveria gana platų probleminį lauką ir interpretacijų galimybes. Siekiant jas šiek tiek susiaurinti, manau, būtų galima pasitelkti skirtį tarp terminųpolitinis ir politiškas. Pirmąjį apibrėžiant kaip tiesiogiai susijusį su politika, o antrąjį - kaip turintį politinį atspalvį . Šia skirtimi teatro atveju būtų galima naudotis skiriant politinio teatro formas nuo spektaklių, turinčių politiškų bruožų. Taigi spektaklių temos ar nagrinėjamos problemos bei kontekstai, kuriuose jie sukuriami ar pristatomi, gali suteikti politiškumo, kuris paskirais atvejais gali tapti ir svarbiausia savybe. Tačiau politiniais juos dažniausiai paverčia kūrėjų keliami tikslai, kurie pirmiausia ir turėtų būti politiniai.

Vadovaujantis tokiu požiūriu, reikia pripažinti, kad politinis teatras apsiriboja pavieniais reiškiniais, netampančiais bent kiek ryškesne kryptimi. Bene vienintelis ryškus pastarojo lietuvių teatro etapo pavyzdys galėtų būti 1988-1991 m. veikęs Gintaro Varno „Šėpos" teatras. Tačiau politiškų spektaklių (gvildenančių tiesiogiai su politika ar socialiniais klausimais susijusias temas, gimstančių tam tikrame politiniame kontekste ir pan.) galima rasti nemažai. Įdomu tai, kad pastaruoju metu ne vienas spektaklio kūrėjas savo pasisakymuose mėgina išsižadėti politinio teatro ir teatro politiškumo. Mane labiausiai stebina ne tiek tai, kad lietuvių teatras vengia politiškumo (galbūt čia būtų galima įžvelgti ar pa(si)teisinti „sovietmečio trauma"), bet tai, kad mėginama atsiriboti nuo šios prigimtinės teatro savybės.

Teatrologė Lina Klusaitė

Politinio teatro samprata iš tiesų yra labai plati, egzistuoja daugybė apibrėžimų, todėl kiekvienu atveju reikėtų susitarti dėl šio koncepto vartojimo. Lietuvoje politinis teatras dažnai tapatinamas su socialiniu, tačiau tai nėra visiškai tapatūs dariniai. Sakydami socialinis, paprastai turime omenyje tokį teatrą, kuris kelia aikštėn, reflektuoja ir kritiškai vertina aktualias visuomenines problemas, šiuo tikslu buria bendruomenę ir siekia socialinio poveikio ar pokyčio. Žodis politinisturi kitokią prasmę. Šios sąvokos etimologija (gr. politike - valstybės valdymas) pirmiausia reiškia sąsajas su valstybės politika ir valdančiuoju sluoksniu, vadovaujančia institucija. Taip pat jai priskiriamas ir tam tikro požiūrio, ideologijos, pozicijos palaikymas, kitaip tariant, politinis įtikinėjimas. Taigi pats žodis politinis nurodo teatrą, sąmoningai angažuotą kokia nors ideologija, idėja, pozicija. Šiuo požiūriu bet kokį teatrą galime vadinti politiniu, nesvarbu, ar jis būtų paremtas marksistinėmis, ar krikščioniškomis pažiūromis, išreikštų amžinąsias vertybes ar dekonstrukcinius siekius. Toks apibrėžimas, be abejo, perdėm abstraktus ir platus, kad būtų galima jį taikyti konkrečiais atvejais. Remiantis sąvokos etimologija, politiniu teatru vis dėlto turėtume vadinti tokius ideologiškai angažuotus spektaklius, kurie stengiasi įtvirtinti kokios nors grupės (dažniausiai dominuojančios) nustatytą simbolinę tvarką, skelbiamas priimtinas reikšmes. Paradoksalu, bet politinis teatras ne visada suderinamas su kritiniu požiūriu. Neatsitiktinai geriausi politinio teatro pavyzdžiai gimsta totalitariniuose režimuose, kur menas paverčiamas įtikinėjančia propaganda, agitacija, manifestu, dokumentinių faktų viešinimu. Kadangi idėjoms išreikšti reikalingas žodis, politiniuose spektakliuose dažnai dominuoja kalba, literatūra. Į tokį teatrą reikia įsigilinti, suprasti ir pritarti, jis neatsiejamas nuo oficialiai pripažintų IN struktūrų. Netgi žymieji Bertoldo Brechto spektakliai, atvėrę galimybę kritiškam mąstymui, dar buvo neperžengę kalbos slenksčio, neiškritę iš priimtinų, saugių IN teatro rėmų. OFF struktūros, radikaliai griaunančios kanoninius scenos meno pagrindus, šiandien siejamos su literatūros atmetimu, staigiais formos ir vietos pokyčiais, įtūžusiu, rizikuojančiu ir tuo būdu save naikinančiu avangardiniu teatru, kuris kūrėsi iš apačios ir rodė nuogą užpakalį nusistovėjusioms normoms, vyraujančiai ideologijai. Šiuo atveju revoliucingai, maištingai nusiteikęs nereiškia politinis. Politiniu tokį teatrą galima vadinti tik ta prasme, kad jis aiškiai oponavo dominuojantiems požiūriams tiek turinio, tiek formos atžvilgiu.  

Ar politinio teatro reiškinys egzistuoja šiuolaikiniame Lietuvos teatre, klausimas, žinoma, diskutuotinas. Jeigu sutiksime su plačiąja apibrėžimo versija ir teiginiu, kad tokiam teatrui politiniai lozungai nebūtini, turėsime pripažinti, kad toks tik ir yra. Praėjus propagandinei socrealizmo epochai, šiandien Lietuvoje regime nuo IN struktūrų neatsiejamą, saugiai kalbos prieigose įsikūrusį, įtikinėjimo retorika paremtą teatrą, siekiantį įtvirtinti visuotinai priimtinas vertybes, pasaulėžiūras, oficialius didžiuosius pasakojimus. Kitaip tariant, tai - daugumai atstovaujantis teatras, palaikantis hierarchinius vertybinius centrus, išplaukiančius iš vyraujančios ideologijos. Ryškiausiais tokio teatro pavyzdžiais galėtume įvardyti Jono Vaitkaus spektaklius, kuriais jis užima vieną ar kitą politinę, etinę poziciją, moralizuoja ir rodo visuomenei jos iškrypusį veidą. Režisieriaus pastatymuose deklaruojama konfrontacija su visuomene pasirodo priimtina tiek valdančiajai daugumai, tiek „liaudžiai", nes palaiko nekvestionuojamas amžinąsias vertybes. Net ir pagal Henriko Ibseno pjesę pastatytas „Visuomenės priešas", kurį su pasipiktinimu sutiko kai kurie Lietuvos valdžios atstovai, iš tiesų yra politiškai teisingas, neperžengiantis padorumo ir IN teatro ribų, atitinkantis daugumos supratimą ir įsivaizdavimą. Prie tokio teatro pavyzdžių galėtume priskirti ir Oskaro Koršunovo pagal Just. Marcinkevičiaus dramą sukurtą „Katedrą", kuria režisierius legitimavosi kaip valstybei lojalus menininkas, įtvirtinęs hierarchinius vertybinius centrus ir oficialų, daugumai vartoti pritaikytą pasakojimą apie Lietuvos istoriją. Koršunovo režisuoti naujosios dramaturgijos spektakliai ir Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas" artimesni socialiniam teatrui jau vien dėl to, kad pasakoja apie marginalinius personažus, kalbančius jų autentišku, daugelį atstumiančiu gatviniu slengu. Gaila, bet Lietuvoje savo saugia būtimi rizikuojančio opozicinio OFF teatro pavyzdžių vargiai galėtume rasti. Jeigu vis dėlto reikėtų juos įvardyti, arčiausiai tokio teatro būtų „No Theatre" gatvės akcijos ir „Mr. Fluxus, arba šarlatanai" bei iš žymiojo klasiko pasityčiojęs Artūro Areimos „Julijus Cezaris".

Įdomu, kol pavojinga  0

Paprašytas pasvarstyti, kas šiandien yra aktualus teatras, režisierius Gintaras Varnas visų pirma nustemba - kodėl jis? Kodėl ne jauni studentai, jaunieji teatro kūrėjai, kalbantys apie jaunajai kartai aktualius dalykus? Juk, anot režisieriaus, būtent tai, ką jie nujaučia apie pasaulį, kurį mes, rodos, pažįstame, ir yra įdomi mįslė. Taip pat įdomu, kaip šiandieninės grėsmės matomos jaunų žmonių akimis ir kaip tų, kurie panašaus pobūdžio dalykų jau regėję.

Tačiau tokie pokalbiai - kaip ir G. Varno režisūros studentų virsmas režisieriais - ateityje. Šiandien su juo kalbamės apie tai, kas yra aktualu žiūrovams, kas - režisieriui, ir apie aktualumo virsmą skandalais.

Taigi visų pirma apsibrėžkime savotišką „sąvoką" - kas Jums yra aktualus teatras?

Turbūt tai, kas yra aktualu šiandien - pilietiškai, socialiai aktyvus teatras. Įsivaizduoju, kad tarpaktualaus ir socialinio teatro būtų galima dėti lygybės ženklą. Nors man asmeniškai vieną dieną aktualus gali būti labai aštrus, politinis teatras, o kitą dieną - nieko bendra su šios dienos aktualijomis neturintis Shakespeare´o ar Calderóno pastatymas. Tačiau, kaip suprantu, dabar kalbame apie siauresnę aktualaus teatro dalį - apie tą visuomenei skaudžių šios dienos temų teatrą.

Mano santykis į tokį teatrą yra toks, kad aš negaliu jo išsižadėti, nes ir pats esu „prikišęs nagus". Būna etapų, kai norisi kurti būtent tokį teatrą - tai gali būti dėl vidinių dalykų arba dėl to, kas vyksta visuomenėje ir aplink. Tačiau tikrai nemanau, kad visas teatras turi būti tik toks - socialus, politiškas, kritiškas, visuomenę ir žmoniją dedantis į šuns dienas. Tai būtų visiškai nuobodu ir nebeįdomu.

Yra žmonių, kurie nekenčia tokio aktualaus teatro, jiems norisi matyti scenoje vidinius personažų išgyvenimus, tapatintis su jais, labiau per juos pažinti save - ypač to norisi jauniems. Tačiau, mano nuomone, teisę egzistuoti turi ir toks, ir kitoks teatras. Jei spektaklis geras - nesvarbu, ar jis politinis, ar egzistencinis, - tai yra meno kūrinys. O nuobodūs gali būti tiek psichologiniai, tiek egzistenciniai, filosofiniai, tiek politiniai ar socialiniai spektakliai. Iš esmės tai yra kokybės klausimas. Žinoma, tas vadinamasis aktualus teatras, kai jo per daug, įvaro nuobodulį. Jei visi spektakliai taptų tokie labai visuomenei aktualūs, po kokio trečio aš į teatrą nebeičiau. Manau, šiandien būtent Lietuvos nacionalinis dramos teatras tuo aktualumu ir lenkia visus kitus teatrus bei tampa nebeįdomus.

Kurį spektaklį galėtumėte įvardyti kaip įdomų Lietuvos teatro scenoje, turint omenyje aktualaus teatro pavyzdžius?

Man buvo įdomūs mano studentų darbai, kuriuose jie šneka nieko nevyniodami į vatą. Kalbant apie, tarkime, Povilo Makausko neseniai LNDT scenoje pasirodžiusį spektaklį „YOLO (You Only Live Once)" - tai darbas, kuriam jie patys galvojo tekstus, efektus ir visą situaciją - tarkime, pyragą-Krymą ryjantį Putiną. Spektaklis kupinas labai juokingų ir kartu gana žiauriai groteskiškų vaizdų. Studentai sakė: mums įdomi karo tema. Aš mąsčiau kodėl? Tačiau jie man sako: „Juk karas vyksta ir ten, ir ten", - dar tuomet, kai čia tos grėsmės net nebuvo. Ir šiandien, kai spektaklis atsiranda, - jis yra absoliučiai karštas.

Man spektaklis labai patiko dar ir tuo, kad jame nėra labai gąsdinama. Kai mane gąsdina, man paprastai būna visai nebaisu. O šis spektaklis - šmaikštus. Ir dėl to šmaikštumo supranti, kad juokiesi, bet tik kol kas: gal netrukus jau nebesijuoksi.

Tiesą sakant, kažką daugiau nelabai galėčiau įvardyti. Vis dėlto kalbėjimas apie šiandieną lietuviams nėra toks artimas kaip metaforinio teatro tradicija. Nors ir ji, tiesą sakant, labai sparčiai nyksta. Ir man, atvirai pasakius, to gaila. Tai turbūt natūralu - mes su tokiu teatru užaugome, o ateinantis dokumentinis teatras, kur paplepa, pavadina... nebėra teatro magijos. Teatras visada yra siejamas su kažkuo nepaaiškinamu. Dabar, man atrodo, jis lėkštėja, paranda tą antrąją dimensiją, jau nekalbu apie trečiąją. Tačiau tai - logiška. Ateina nauja karta, kuri turi neigti, kas buvo prieš tai. Ir aš suprantu, kad turi būti spektaklių, kuriuose mintis nevyniojama į vatą. Nors aš asmeniškai ir eičiau į kokį „nutolusį Shakespeare´ą"...

Minėjote, kad studentai karo pulsą užčiuopė dar prieš šiandieninius įvykius. O jei jie imtų statyti spektaklį apie tai, kas dabar vyksta, kol jį sukurtų, ar nebūtų jis jau vakarykštis?

Taip, gali būti. Tačiau yra tokių globalių dalykų, kurie aktualūs visuomet, tarkime, apokalipsė, klimato kaita, viskas griūva, nyksta.

Apskritai atsimenu mūsų „Šėpos" teatro istoriją. Tai buvo įdomu tol, kol buvo pavojinga. Kol buvo pavojinga tai daryti, tai žiūrėti. O kas, jei rusai vėl grįš? Tankai dar ne visi išvažiavę, apskritai - režimas dar komunistinis, o mes čia... Bet po kelerių metų, berods, 1992-aisiais, aš supratau, kad tai niekam nebeįdomu, - nes nebepavojinga. Tad kam tęsti? Ir tai perėjo į kitą mediją - į televiziją, radiją, atsirado visokių personažų.

Turint omeny studentų spektaklio atvejį - tai juk karo tema taip pat amžina, apie tai galima kurti ir kurti. Tačiau, kita vertus, teatras negali būti kaip komentaras laikraštyje ar dienraščio vedamasis: teatras turi pats mąstyti, gal ir remdamasis, atsispirdamas nuo labai aktualios temos, bet truputį globaliau, randant apibendrinimus ir vaizdus per tai, ką išreiški, per tą vystomą temą, kad tai nebūtų tiesiog verbalika.

Galbūt aktualus teatras, aprėpiantis lokalų kontekstą, reikalauja kitokios, netradicinės, formos, ne spektaklio? Ar netradicinių, neįprastų tam tikrai formai išraiškos priemonių?

Galbūt, sutinku, turbūt tai ir yra formos klausimas. Turinį visi daugiau ar mažiau žino. Labai svarbu tam turiniui rasti tinkamą formą - ar performanso, ar lėlių teatro, ar instaliacijų skirtingose erdvėse...

Užsiminėte apie teatro ir laikraščio santykį. Taip, būna spektaklių, kurie - tarsi tiesiai iš laikraščio, bet būna atvejų, kai teatras pats atsiduria pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, žinoma, retai ir dažniausiai dėl kokio skandalo...

Dėl tų skandalinių atvejų - man gaila visuomenės, kuri kažkokį spektaklį tiek pervertina, nesvarbu net kieno jis, kad gieda giesmes prie teatro arba išvis uždraudžia rodyti - kaip Lenkijos atveju - dėl grasinimų, kad policija negarantuoja apsaugoti žmonių! Mano supratimu, tai tiesiog keistų visuomenės fobijų išraiška. Aišku, laikraščiams to tik ir reikia - pikantišką žinią jie dar ir išpučia.

Logiškai mąstant, atrodo, kad visuomenė turėtų vystytis to visuotinio susitaikymo, pakantumo linkme, tačiau kad ir kaip būtų keista, matyti, kad taip nėra. Ir po didžiausio XX amžiaus sukrėtimo - Antrojo pasaulinio karo - užsitęsusi taika (turiu omeny taiką globaliąja prasme, ne lokalius karus Irake ar Vietname), taigi įsivyravusi pasaulinė taika, matyt, žmonijai yra pernelyg nuobodi. Didėja tokia kone sektantiška religinė neapykanta. Tikėtis, kad žmonės iš to „išaugs" ar bus pasimokę, buvo apgaulinga.

Ir protestai dėl spektaklio, manau, yra neapykantos išraiška. Žmonės, saugantys savo idėją - tai vienas dalykas. Bet Castellucci atveju, manau, tai buvo visiškai buka: žmonės net nežino, dėl ko kovoja. Niekas spektaklio gi nematė, o staiga įvyko toks protestas, kad net bažnyčiose agitavo į spektaklį neiti. Eidamas į teatrą pro būrelį giesmes giedančių žmonių, tu jauti sklindant iš jų didžiulę neapykantą, nors giesmės, regis, turėtų skleisti mažų mažiausiai gėrį ir grožį bei ramybę. Tad štai ir paradoksas: giesmė, rodos, tas pati, o forma, dėl aplinkybių, yra kitokia ir įgauna visiškai priešingą reikšmę.

Tačiau gal tokios situacijos išprovokuoja kalbėti apie tai, kodėl žmonės turi tos neapykantos, kodėl nori kažką uždrausti, gal režisieriaus užduotis yra savotiškai provokuoti neapykantą, kad žmonės suprastų, kiek jos turi?

Galbūt Castellucci atveju. Tačiau mano požiūris į provokacijas nėra labai geras. Kažkada Evaldas Jansas per savo performansą norėjo papjauti gyvą ėriuką, kažkokia menininkė nugalabijo peles - aš šito niekaip negaliu suprasti ir vadinti menu. Suprantu, kad vadinamasis postmodernizmas - ar postpostpostmodernizmas - kiekvieną judesį traktuoja kaip meną. Aš su tuo nesutinku ir man tai nepriimtina. Kai žmogus sako „aš provokuoju visuomenę", - tame jo pasakyme yra dozė melo. Po tuo lengva pasislėpti: sukūręs bet kokį šlamštą, gali sakyti, kad tai yra menas, skirtas provokuoti visuomenę.

Teatre tokio šlamšto gal mažiau. Žinoma, yra ir labai rimtų bei įdomių šiuolaikinio meno atstovų. Tačiau jų taip pat nedaug kaip ir kitose srityse. Kartais man atrodo, kad būtent dėl to aš ir nelabai mėgstu šiuolaikinį meną: jame dominuoja vidutinybės, ir atrodo, kad visas kontekstas toks.

Tarkime, Marina Abramovič, sukūrusi ilgiausiai trunkantį performansą ar akciją, atiduoda save visą ir dar atėjusiesiems išsprogdina viską. Bet tam nereikia nei avelių, nei pelyčių žudyti, nei didelių mėšlo krūvų. Ir su ponu Mačiūnu aš drįsčiau nesutikti, kad menas yra bet kas. Lietuviams, aišku, labai smagu, kad toks Mačiūnas buvo Niujorke - dabar visi juo džiaugiasi ir didžiuojasi - kaip krepšinio rinktine. Bet tai buvo tokių linksmų hepeningų laikas, ir tiek. Kai aš išgirstu, kad viskas, ką bepadarytum, yra menas... tuomet ir Pilies gatvės kičas yra menas.

Kaip reaguojate į tai, kad net jei režisierius nenori kurti aktualijas atskleidžiančio spektaklio, teatrų viešųjų ryšių skyriai ir t. t. bando „kabintis" už aktualijų, ieškodami jų jei ne režisieriaus biografijoje, tai bent jau dramaturgijoje ar spektaklio formoje, siekdami transliuoti aktualumo žinią visuomenei?

Žodžiu, kalbama apie piarą. Mūsų visų šios dienos kasdienybė - kavutė, kola ir piaras. Šiandienrežisierius kažko negali padaryti, paprieštarauti: piaro skyrius sako, kad reikia parduoti bilietus, nes kitaip spektaklį po dviejų parodymų nuims. Ir kuriama tokia tradicija. Aš mielai sutikčiau žmogų, iš principo neleidžiantį daryti jokio piaro. Aišku, nežinia, kaip jam sektųsi, bet tai būtų pozicija.

Pats nesistengiu to daryti, tačiau nesipriešinu, jei daroma. Ne viename teatre esu sakęs, kad nereikia tų interviu, tų anonsų, tų spaudos konferencijų... Kas iš to, jei visi viską iššneka ir paskui pačiam bjauru? Palikime bent kokią paslaptį! Tačiau tai vis tiek vyksta. Ir pats suprantu, kad tai tarsi būtina. Net ir savo studentams, kuriantiems spektaklius, sakau: eikit, duokit interviu. O ką daryti? Nebus informacijos, bus tuščios salės.

Teatrai vis išradingesnėmis priemonėmis stengiasi atkreipti žurnalistų, visuomenės dėmesį. O visuomenė pati teatru nesidomi? Ar nėra jis jai aktualus savaime?

Aišku, nėra. Palyginus su kokiu Shakespeare´o Londonu ar Calderóno Madridu, kai tuo metu į teatrus plūsdavo visi - nuo skalbėjos iki aristokratų... dabar, atėjus visagalei televizijai ir kitoms pramogoms, teatras užima labai mažą nišą ir yra skirtas tik tam tikrai žmonių grupei. Toje grupėje - nevisiški idiotai. Nekalbu, žinoma, apie visai komercinį teatrą, tačiau apskritai į teatrą einanti publika mums yra vos ne pažįstama. Kiek Vilniuje yra žmonių? Arti 700 tūkstančių? Tuomet į teatrą vaikšto 10-20 tūkstančių? Taigi teatro auditorija yra labai nedidelė, ir ją sudominti nereikia didelių pastangų. Aišku, yra spektaklių, kurie praplečia publikos ribas. Ar dėl skandalų, ar dėl keiksmažodžių gausos, ar dėl žvaigždžių...

Jūsų paties spektaklis „Tiksinti bomba" - net jei Jūs to neinicijavote - dėl a. a. V. Gedgaudo recenzijos formos sukūrė aplink save papildomą skandalo kontekstą. Kaip Jums atrodo, ar teatro ir kritikos santykis gali sukelti skandalą, aktualiją ne dėl formos, o dėl turinio?

Na, šis pavyzdys rodo, kad gali.

Bet priežastis buvo recenzijos forma, o ne turinys?

Taip, būtent dėl to, kad tame tekste - net ne recenzijoje - trenkte trenkė pagieža ir su baime sumišusia neapykanta. Tą patį sakė ir žmogus, kuriam daviau perskaityti tekstą, nematęs nei spektaklio, nei besidomintis jo temomis. Faktas, kad straipsnis buvo persisunkęs negatyvu. Nebuvo taip, kad kritikas sudirbtų spektaklį logiškais argumentais. Tai buvo labiau fantasyžanras. Jis galėjo parašyti apsakymą ar eilėraštį, bet kuo čia dėti spektaklis ir recenzija?

Jei kritikas būtų „sudirbęs" spektaklį recenzijos žanru, logiškais argumentais, be stilistinių teksto niuansų, ar tai būtų sukėlę skandalą?

Nemanau.

O ar skandalo sąvoka apskritai teatrui yra artima?

Abejoju. Skandalas yra šių dienų žiniasklaidos klišė. Nemanau, kad teatras turėtų būti siejamas su skandalais. Ar kad bobutės prie teatro giedotų...

Kita vertus, tokie skandalai rodo, kad spektaklyje kažkas užkabino, kažką palietė. Suprantu, kad skandalas, kai yra diskutuojama uždrausti spektaklį ar ne, jau yra kraštutinumas. Tačiau nuomonių skandalas, kuris skatina žmones diskutuoti, eiti pasižiūrėti, - tai yra gerai. Juk visi seniai žino, kad geriausia reklama spektakliui yra gandai.

 

Komentarai