KAI ŽYDI LIEPOS...

Vasario 9 d. į chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ 30-mečio minėjimą Vilniaus rotušėje buvo susirinkusi visa mokyklos bendruomenė ir gražus pulkas alumnių. Turiu garbės pasakyti, kad esu viena iš jų, tad trumpai pasidalinsiu savo kaip choristės patirtimi ir įspūdžiais apie jubiliejinį renginį „Liepų žydėjimo metas“.

„Liepaičių“ chorą 1964 m. subūrė jauni ir žavūs chorvedžiai Liucija Palinauskaitė ir Petras Vailionis. Choro studija įsikūrė tuomečiuose Respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose. 1983 m., kai man buvo septyneri, nuėjau į atranką. Pasitikęs vadovas paprašė padainuoti dainelę. Ir pratimėlį – atkartoti garsus skiemeniu lia. Lia lia lia... Jau buvau patyrusi nesėkmę mėgindama įstoti į smuiko klasę muzikos mokykloje, todėl labai jaudinausi, bet šįkart viskas baigėsi laimingai. Vadovo ūsuose įžiūrėjau šypseną, mane priėmė. Prasidėjo „Liepaičių“ laikas. Nors, tiesą sakant, liepaite išlieki net ir tada, kai chore nebedainuoji. Visą gyvenimą.

2001 m. teko būti „Ąžuoliuko“ koncerte Niujorke. Vytautas Miškinis nusilenkė publikai, pakėlė rankas ir choras uždainavo „Kur giria žaliuoja“. Labai susijaudinau. Kartu su ašaromis ėmė plūsti prisiminimai apie „Liepaites“ – kaip mes mėgome šią Juozo Gudavičiaus dainą (eilės Ksavero Sakalausko-Vanagėlio), ji buvo mūsų neoficialus himnas!

Kur giria žaliuoja, ten mano namai,
Kur Nemuns banguoja, Tėvynės kraštai.
Tėvynė ten mano, šalelė skaisti,
Tūlas neišmano, kodėl taip graži.

Tais pačiais metais grįžusi į Lietuvą sukūriau knygelę „Natos Vadovui“ – labai norėjosi pasveikinti mūsų choro vadovą su šešiasdešimtmečiu ir iš širdies padėkoti. Tada suradau ir užmestas partitūras, ir primirštas nuotraukas, parašiau trumpas istorijas. „Prisimena viskas: mediniai suolai, metų laikai už lango, nuotaikos, draugės ir nedraugės, repeticijos, pertraukos, atsiskaitymai, važiavimai ir nevažiavimai, prisimena tos, kurių balsai į ausį skambėjo, iš kairės ir iš dešinės... Prisimena tie, kurie stovėjo priešais, kurie mokė dainuoti. Kurie mokė gyventi.“

Dabar atsidūrus ant Tauro kalno be galo liūdna žiūrėti į plynę, kur kadaise stūksojo rūmai. Didingi, balti, su kolonomis. Nebuvo tas pastatas labai jaukus, bet mes jį prisijaukinome. Užpildydavome jį savo balsais ir šiluma. Ir netgi truputį jausdavomės tų rūmų šeimininkėmis. Liepaitės – Profsąjungų rūmų karalaitės. O kiek laipteliais bėgiota aukštyn žemyn, kiek čiuožta nuo sniego kalnų, dažnai ant natų segtuvų (tuomet juos vadinome papkėmis). Po tokio nuotykio natas tekdavo džiovinti ant radiatorių. Ir raudonuoti prieš mokytojas, nes jie mus mokė gerbti natas, gerbti muziką, kompozitorius, muzikos mokytojus, muzikos instrumentus... Ir šiandien niekam neleidžiame pastatyti taurės ant pianino, ant jo pasidėti kepurės ar šaliko. Pianinas – ne baldas!

Chore dainavau trylika metų. „Liepaitėse“ susiformavo mano asmenybė, čia sutikau artimų sielai žmonių, išmokau disciplinos ir atidos, užuojautos ir pagarbos. Su choru išgyvenome ir mūsų šalies istorijos lūžį. Prisimenu, kaip Bulgarijoje, Varnos mieste, virpančiomis rankomis pirmą kartą iškėlėme trispalvę ir su ašaromis akyse sudainavome „Lietuva brangi“. Tai buvo 1989-ieji. Mes liudijome Atgimimą. Gyvenome Sąjūdžiu. Jautėme, kad išsvajota Laisvė – čia pat. Keliaudavome vis dažniau, prieš keliones vykdavome į stovyklą. Ten grūdinomės, mokėmės ištvermės, darydavome mankštą, daug laiko praleisdavome gamtoje. Ir dainuodavome, dainuodavome... Nuo „Šarkelos varnelos“ iki Pergolesi „Stabat Mater“ ir grigališkojo choralo... Ir koncertuodavome.... Pasirodydavome su Sauliaus Sondeckio kameriniu orkestru, giedodavome Arkikatedros mišiose, dalyvaudavome nepamirštamose dainų šventėse ir tarptautiniuose konkursuose... „Liepaitės“ spėdavo visur.

1993 m. buvo įkurta chorinio dainavimo mokykla, „Liepaitės“ persikėlė į sostinės P. Skorinos gatvę. Prasidėjo naujas etapas, „Liepaitės“ atgimė, suvešėjo, sužydėjo... Renginio „Liepų žydėjimo metas“ vedėja aktorė Gabija Jaraminaitė klausė: „Trisdešimt metų – tai daug ar mažai?“ Iš salės ataidėjo: „Mažai!“ Todėl, kad linkime mokyklai gyvuoti dar tiek pat ir dar daugiau. Tą vakarą prisiminimai liejosi per kraštus, nesustabdomi lyg upė. Atrodė, laikas sustojo, nepastebimai ir rytas ateis. Išgirdome, kiek daug nuveikta per tuos dešimtmečius, kiek būta gražių pasiekimų, kiek išsipildžiusių svajonių.

„Liepaičių“ mokykloje gimė mintis sukurti jaunučių chorų festivalį „Vilniaus vieversėliai“ ir Dainiaus Trinkūno kamerinio muzikavimo festivalį. Liepaitės sėkmingai dalyvauja fortepijono ir chorų konkursuose visame pasaulyje. Susibūrė stipri liepaičių bendruomenė, organizuojanti įvairias šventes. Atostogauti choristės keliauja į stovyklą „Liepaičių vasara“. Ir, žinoma, ten varnų negaudo, o vis dainuoja.

2009 m. „Liepaitės“ laimėjo nacionalinį chorų konkursą „Lietuvos balsai“, 2020 m. sausio 25 d. dainavo Vilniuje pastatytoje Laimučio Vilkončiaus operoje vaikams „Paukštė“, įrašė lietuvių sutartinių, pritariant Afrikos būgnams. Šiais laikais liepaitės ne tik dainuoja, bet ir šoka... Judesys – naujas ir labai svarbus choro pasirodymo scenoje elementas.

...Viena po kitos alumnės lipa ant scenos. Visos gražios, elegantiškos, grakščios. Ir kokiu pasididžiavimu spindi jų akys, kai ima pasakoti, prisiminti. Iš ekrano mus sveikina ir užsienyje gyvenančios buvusios choristės. Brangi mano draugė Goda Klimavičiūtė kelia tostą už „Liepaites“ iš Paryžiaus, jai už nugaros stūkso Eifelio bokštas. „Jei ne „Liepaitės“, manęs čia nebūtų“, – taip sako. Ir aš pritariamai linksiu galva, nes mano kelias į Prancūziją taip pat prasidėjo su „Liepaitėmis“. Mus sveikina ir Aušrinė Stundytė, pasaulinio lygio operos solistė, ir dar visas būrys nuostabių moterų, įvairiausių sričių profesionalių. Ant scenos – mokyklos pedagogės ir chorvedžio profesiją pasirinkusios alumnės, ir tos, kurios į chorą atvedė savo dukras.

Renginio puošmena – alumnės solistės. Pianistė Gabija Natalevičienė – LMTA lektorė, meno daktarė, sako: „Paprastai tokiam pasirodymui ieškai ko nors trumpo ir efektingo, bet šįkart pasirinkau sau labai artimą, jaudinantį kūrinį.“ Ir užburia publiką atlikdama savo vyro kompozitoriaus Mykolo Natalevičiaus kūrinį „Svajingai“. Ant scenos pasirodo operos solistė Austėja Zinkevičiūtė, tęsianti magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesorės Irenos Milkevičiūtės klasėje. Ji meistriškai atlieka ariją „Donde lieta usci“ iš Giacomo Puccini operos „Bohema“ (akompanuoja Liudmila Mešenina). Milda Mačiulytė, baigusi vokalo specialybę dainavimo mokykloje „Liepaitės“, vėliau baigusi studijas Hagos Karališkojoje konservatorijoje, profesionali džiazo vokalistė ir pedagogė, maloniai nustebina publiką kūriniu „Sirenos“ (akompanuoja Povilas Jaraminas). Pabaigoje triumfališkai pasirodo Elena Sverdiolaitė, baigusi bakalauro studijas LMTA, dabar studijuojanti Vienos muzikos ir atlikimo menų universitete, kuriame šiemet įgis magistro laipsnį. Elena atlieka Violetos ariją iš Giuseppe Verdi operos „Traviata“ (akompanuoja Povilas Jaraminas).

publika nekantrauja, kada galės prisijungti prie dainuojančiųjų. Ir scenoje susibūrus alumnių chorui, visos kartu užtraukia: „Lietuva – vėjuose lelija, Lietuva – mariose lelija, Lietuva mana...“ (Gintarės Jautakaitės „Viešpaties lelija“). O vėliau trepsi ir ploja į taktą merginoms atliekant zulų liaudies dainą „Puleng we“.

Dalinantis prisiminimais nuskamba tokia mintis: „Liepaitės“ – ne chorinio dainavimo, bet chorinio gyvenimo mokykla. Ir išties, be dainavimo, čia tiek visko išmokta. Baigiamąjį jautrų žodį taria mokyklos direktorė Edita Jaraminienė.

Kai uždainuoja „Liepaitės“, pražysta liepos. Net ir žiemą. Tą vakarą mums dar ilgai nesinorės skirstytis. Kai kas rimtai ims svarstyti, ar negrįžus į „Liepų“ chorą (vadovaujamą Audronės Steponavičiūtės-Zupkauskienės), nes be dainavimo kasdieniame gyvenime išties kažko labai trūksta.

***

Vaizdo įrašų galerijoje renginio fragmentai

G. Jautakaitė „Viešpaties lelija“. Dainuoja alumnių choras

Gintarė Jautakaitė „Viešpaties lelija“ (muzika ir žodžiai autorės). Dainuoja alumnių choras. Diriguoja Jolita Vaitkevičienė, akompanuoja Jurgita Danienė. 
 

Mykolas Natalevičius „Svajingai“. Atlieka Gabija Natalevičienė

G. Puccini. Arija „Donde lieta usci“ iš operos „Bohema“. Dainuoja Austėja Zinkevičiūtė

Arija „Donde lieta usci“ iš Giacomo Puccini operos „Bohema“. Dainuoja Austėja Zinkevičiūtė, akompanuoja Liudmila Mešenina.

Giuseppe Verdi. Violetos arija iš operos „Traviata“. Dainuoja Elena Sverdiolaitė

Violetos arija iš Giuseppe Verdi operos „Traviata“. Dainuoja Elena Sverdiolaitė, akompanuoja Povilas Jaraminas.

Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ bendruomenės ir alumnių vakaras „Liepų žydėjimo metas“, skirtas mokyklos įkūrimo 30 metų sukakčiai. 2023 m. vasario 9 d., Vilniaus rotušė