Kaip gimė Didysis muzikų paradas: idėja, parsivežta iš Šlėzvigo-Holšteino

Šiemet trisdešimtą kartą rengiama Didžioji muzikų šventė prasidėjo nuo vienos vasaros, vienos kelionės su Lietuvos kameriniu orkestru ir neįprasto koncerto Vokietijoje. Idėją, vėliau virtusią beveik dešimties valandų Didžiuoju muzikų paradu, Audronė Žigaitytė parsivežė iš Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalio. O apie tai, kas įvyko 1997-ųjų lapkričio 29-ąją Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, šiandien nebereikia pasakoti vien iš atminties – „Muzikos barai“ viską fiksavo. Bent jau stengėsi.

Iki pirmojo Didžiojo muzikų parado dar buvo likę keleri metai.

Tuo metu kompozitorė Audronė Žigaitytė aktyviai rašė apie muzikinį gyvenimą dienraščiui „Respublika“. Muzikinių įvykių buvo daug, o dienraščiuose apie juos rašyta gerokai mažiau. Recenzijos pasirodydavo šiandien sunkiai įsivaizduojamu tempu: vakare – koncertas, ryte redakcijai pristatomas tekstas, kitą dieną jis jau laikraštyje.

Po kelerių tokio darbo metų dirigentas Saulius Sondeckis pakvietė Žigaitytę į pokalbį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Pokalbis, prasidėjęs penktą valandą vakaro, baigėsi apie antrą nakties. Vėrėsi spintos, buvo traukiamos koncertų programėlės ir gastrolių fotografijos, prisimenami garsiausi pasaulio atlikėjai, festivaliai, susitikimai su valstybių vadovais. O nakties pabaigoje Maestro pažadėjo: važiuosi su mumis į gastroles ir pati viską pamatysi.

Taip prasidėjo kelionė su Lietuvos kameriniu orkestru per Šveicariją, Vokietiją ir Prancūziją. Dvi gastrolių savaites orkestras praleido Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalyje.

Ir būtent ten buvo pamatyta tai, kas po kelerių metų virto Didžiuoju muzikų paradu.

Penkios markės ir visa diena muzikos

Šlėzvigo-Holšteino festivalyje gyvavo neįprasta tradicija – savaitgalio koncertas-maratonas.

Didžiųjų festivalio koncertų bilietai buvo brangūs, tad ne kiekvienas muzikos mylėtojas galėjo išgirsti ten koncertuojančius garsius atlikėjus. Maratono sumanymas buvo paprastas: tuo metu festivalyje koncertuojantiems atlikėjams ir kolektyvams skiriama po valandą, o publika už penkias markes gali klausytis tol, kol neišeina iš renginio erdvės. Išėjai – norėdamas grįžti vėl moki penkias markes.

Lietuvos kamerinio orkestro viešnagės metu koncertas vyko festivalio įkūrėjo Justuso Frantzo pilies-sodybos daržinėje, talpinusioje apie du tūkstančius žmonių.

Kol Lietuvos kamerinis orkestras ruošėsi savo pasirodymui, Audronė Žigaitytė klausėsi prieš jį koncertavusių muzikų, paskui – paties LKO. Orkestrui po koncerto buvo numatytos vaišės, tačiau ji pasirinko dar vieną koncerto valandą.

Įspūdį darė garsūs atlikėjai. Bet gal net labiau – publika.

Žmonės rinkosi nemažomis grupėmis, atsinešdavo krepšius su maistu, tarp pasirodymų gėrė kavą, užkandžiavo, kalbėjosi, o prasidėjus muzikai vėl klausėsi. Koncertas nebebuvo kelių valandų iškilmingas ritualas. Muzikoje buvo galima tiesiog praleisti visą dieną.

Įdomu, kad po kelerių metų, jau įvykus pirmajam Didžiajam muzikų paradui, tą pačią paralelę pastebėjo pianistė Aldona Dvarionaitė, pati buvusi Šlėzvigo-Holšteino festivalio maratone. 1997 metų „Muzikos baruose“ ji sakė: „Šio koncerto sąlygos, aišku, kitokios. Tačiau pati idėja fantastiška.“ Ir pridūrė: „Manau, kad kartą per metus turėtų vykti toks renginys.“

„O kodėl negalėtume to padaryti mes?“

Iš gastrolių parsivežta mintis nedavė ramybės. Audronė Žigaitytė apie matytą muzikos maratoną pasakojo savo tėvui, tuomečiam Lietuvos muzikų draugijos prezidentui Rimvydui Žigaičiui.

Ar kažką panašaus būtų galima padaryti Lietuvoje? Kur? Kokia turėtų būti forma? Kaip vienoje scenoje sutalpinti kuo daugiau muzikų?

Prireikė maždaug metų, kol vokiškojo maratono idėja virto visai kitu – lietuvišku – formatu. Ne visa para – „tik“ dešimt valandų. Ne valanda vienam kolektyvui – iki dešimties minučių.

1997 metų lapkričio 29 dieną Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įvyko pirmasis Didysis muzikų paradas. Ir čia jau galime atsiversti tų pačių metų „Muzikos barus“.

Skaičiai įspūdingi net šiandien: koncertas truko 9 valandas 55 minutes. Jame dalyvavo 126 muzikai – Lietuvos kamerinis orkestras, Vilniaus savivaldybės kamerinis choras „Jauna muzika“, dešimt instrumentinių ansamblių ir 21 solistas. Per vieną dieną nuskambėjo 55 kompozitorių 71 kūrinys.

Lietuvos rekordų agentūra „Factum“ užregistravo naują Lietuvos rekordą – ilgiausią klasikinės muzikos koncertą.

Tačiau jau tuomet rengėjai rašė, kad tai galėjo būti tik pradžia: Lietuvos atlikėjų būtų pakakę ir dvigubai ilgesniam maratonui.

Ne vien koncertas

Rimvydui Žigaičiui pirmiausia rūpėjo graži Lietuvos muzikų šventė. Audronė Žigaitytė matė dar vieną galimybę: jeigu į Filharmoniją suvažiuotų kultūros centrų ir koncertinių organizacijų žmonės, per vieną dieną jie galėtų išgirsti daugybę atlikėjų ir atrasti tuos, kuriuos vėliau norėtų kviesti koncertuoti.

1997 metų reportažas rodo, kad būtent taip Paradas ir buvo suprastas.

Vienas klausytojų, Rimantas Būdvytis, sakė: „Atvažiuoji ir per vieną dieną išgirsti visa, ką Lietuvoje turime puikiausia.“

O publika pranoko pačių rengėjų lūkesčius. Salėje darėsi vis sunkiau rasti vietą, suplanuotos pertraukos ėmė byrėti, o koncertas gyveno savo ritmu.

Jau pirmosios šventės partneriais tapo Lietuvos radijas ir televizija. Maratonas buvo transliuojamas ir įrašomas. Muzikai, dar tik važiuodami į Filharmoniją savo pasirodymui, galėjo per radiją girdėti jau koncertuojančius kolegas.

Atsirado azartas – tarsi savotiškos Wagnerio „Niurnbergo meisterzingerių“ varžytuvės.

Tačiau tikrasis laimėjimas buvo kitas: muzikai pradėjo girdėti vieni kitus.

Atlikėjai repetuoja, koncertuoja, keliauja, dėsto, tačiau profesiniame gyvenime retai pasitaiko diena, kai vienoje vietoje galima išgirsti tiek savo kolegų – skirtingų kartų, žanrų, mokyklų.

Didysis muzikų paradas tokią vietą sukūrė.

Ir Saulius Sondeckis tą pačią dieną jau galėjo įvertinti rezultatą. „Muzikos barų“ reportaže liko jo žodžiai: „Aš džiaugiuosi šiuo renginiu. Tai Lietuvoje nauja, vertinga ir įdomu.“

Ir reikėjo finalo...

Beveik dešimties valandų Paradui reikėjo pabaigos, kuri sujungtų ne tik scenoje buvusius muzikus, bet ir salę.

Viena finalo idėja – Georgo Friedricho Händelio „Aleliuja“. Ją atliko Vaclovo Augustino vadovaujamas choras „Jauna muzika“ ir Lietuvos kamerinis orkestras.

Taip į pirmojo Parado finalą susijungė žmonės, be kurių ši istorija būtų buvusi kitokia.

O dar vienas kūrinys atkeliavo iš gerokai ankstesnio, vėlgi asmeniško prisiminimo.

Vaikystėje Audronė Žigaitytė vis iš naujo klausydavosi įrašo, kuriame jaunas Virgilijus Noreika su M. K. Čiurlionio menų mokyklos choru dainavo Luigi Denzos „Funiculì, Funiculà“. Kai rengiant pirmąjį Paradą reikėjo sugalvoti finalą, prisiminimas sugrįžo. Taip „Funiculì, Funiculà“ pateko į pirmojo Didžiojo muzikų parado programą.

O kas nutiko toliau, 1997 metų „Muzikos barai“ užfiksavo beveik karštomis pėdomis. Sugrįžus Sauliui Sondeckiui ir į sceną atėjus Virgilijui Noreikai, po Bizet ir Bacho–Gounod muzikos suskambo Denzos „Funiculì, Funiculà“. Reportaže rašoma: „Publika jau tiesiog šėlo iš pasitenkinimo.“ Girdėjosi šūksniai „pakartot!“, kojų trypimas. Ir paskutinė daina buvo pakartota.

Tą 1997 metų vakarą dar niekas negalėjo žinoti, kad gimsta tradicija.

Trisdešimties metų tradiciją tęsiantis finalas

„Funiculì, Funiculà“ prigijo. Kurį laiką juo Lietuvoje buvo baigiamas ne vienas gala koncertas, o lietuvišką tekstą išmoko ir publika.

Išliko ir Händelio „Aleliuja“. Keitėsi tik žmonės.

2016 metais, kai Didysis muzikų paradas paskutinį kartą vyko Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Lietuvos kamerinį orkestrą jau pakeitė Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Tačiau „Jauna muzika“ liko. Händelis liko. Ir liko „Funiculì, Funiculà“.

2026-aisiais tradicija vėl šiek tiek pasikeis. „Jaunos muzikos“ vietą finale užims Vilniaus sakralinės muzikos choras „Adoramus“, vadovaujamas Imanto Jono Šimkaus.

Ir čia istorija apsuka dar vieną ratą.

2016 metais dvidešimt vienų metų Imantas Šimkus pats dainavo „Jaunoje muzikoje“. Po dešimties metų į tą pačią Filharmonijos sceną jis sugrįžta jau kaip savo choro „Adoramus“ vadovas.

Tai jau ne simboliškai sugalvotas „kartų ryšys“. Jį galima pamatyti scenoje: buvęs choristas ateina su savo vadovaujamu kolektyvu ir perima kūrinį, kurį prieš dešimtmetį dainavo pats.

Iš mokytojų – mokiniams. Iš vienos muzikų kartos – kitai.

Šiemet Händelio „Aleliuja“ atliks Vilniaus sakralinės muzikos choras „Adoramus“ ir Panevėžio muzikinio teatro pučiamųjų orkestras „Garsas“. O paskui – „Funiculì, Funiculà“.

Ją vėl dainuos visi kartu – Virgilijaus Noreikos mokinys Vaidas Vyšniauskas ir kiti vakaro solistai scenoje ir žmonės salėje.

1997 metų reportažo pabaigoje, dar nežinant, ar bus antrasis Didysis muzikų paradas, buvo užrašyta labai paprasta išvada: „Tai rodo, kad muzika gyva ir ji reikalinga.“

Po trisdešimties švenčių prie jos nedaug ką reikia pridurti.

Didžioji muzikų šventė
2026 m. spalio 1 d. 18 val.
Lietuvos nacionalinė filharmonija

Parengta pagal Audronės Žigaitytės-Nekrošienės prisiminimus ir 1997 m. „Muzikos barų“ reportažą „O buvo taip...“

Abstract

How the Grand Musicians’ Parade Was Born

The story of Lithuania’s Grand Musicians’ Parade began before its first edition in 1997, with an idea brought back from the Schleswig-Holstein Music Festival in Germany. It inspired an almost ten-hour musical marathon at the Lithuanian National Philharmonic, bringing together 126 musicians performing 71 works and setting a Lithuanian record for the longest classical music concert.

The first Parade also established traditions that have endured through the years. Handel’s Hallelujah became a recurring feature of the finale, while Luigi Denza’s Funiculì, Funiculà was so enthusiastically received in 1997 that the audience demanded an encore.

Thirty celebrations later, the tradition continues. On 1 October 2026, the Grand Musicians’ Celebration returns to the Lithuanian National Philharmonic, bringing different generations of Lithuanian musicians together once again.

The story is reconstructed through Audronė Žigaitytė-Nekrošienė’s memories and the contemporary account published in Muzikos barai in 1997.