Kaip radosi fundamentali kategorija „muzikos žanras“ arba „muzikos genotipas“

Kalbėdami apie muzikos tipologinių fenomenų (rūšis, žanras) universalumo bei ilgaamžiškumo paslaptį, turime nurodyti jų ontinę paskirtį integraliai apibendrinti pamatinius muzikos kūrinių kilmės, kompozicinės organizacijos ir funkcionavimo aspektus. Kita fundamentinė šių fenomenų ypatybė – jų vidinės struktūros bei funkcijų plastiškumas, gebėjimas atspindėti kūrinio transformacijas jo genetiniame kode.

Taip tipologiniai fenomenai išsaugo savo aktualumą reflektuojant tiek nuosaikaus, tolygaus meno proceso, tiek krizinio, trauminio virsmo muzikos kūrybos bei recepcijos indikacijas. Be abejo, nuoseklaus meno proceso kūriniai be didesnio priešinimosi sugula į išbaigtas, nugludintas muzikos rūšių ar žanrų sistematikas. Ir atvirkščiai, naujų muzikos žanrų arba rūšių tapsmo, taip pat ir jų deformacijos laikais tvarkingos klasifikacijos ima „trūkinėti“, nes jų tvarką ardo nestandartiniai, hibridiniai artefaktai, kūriniai mikstai. Taigi, tipologiniai fenomenai leidžia jautriai ir integraliai reflektuoti bendrąją meno proceso būklę.

Terminų „rūšis“ ir „žanras“ – pastarąjį straipsnio autorė vadina sinonimu „muzikos genotipas“[1] – turinio samprata išryškėja apžvelgiant, kaip istoriškai muzikos epistemologijoje susiformavo abi kategorijos, kilusios iš graikų muzikos rūšių (genos – „tipas, rūšis“, dgs. gene[2]) sampratos. Platono aplinkoje suformuotų graikų muzikos rūšių garsaeiliai (tetrachordai[3]) tapo vienu centrinių įvairių estetikos mokyklų bei pačių muzikų ginčų objektu. Kadangi intervalai buvo eksperimentiškai matuojami tiek prietaisu stygos tono aukščiui nustatyti monochordu, tiek klausa, Platonas „Valstybėje“ pastebėjo, kad, jo požiūriu, tie, kurie pasikliaudavo klausa, dirbo veltui „iškeldami ausis aukščiau intelekto.“[4] Aristokseno iš Tarento traktate „Harmonijos elementai“ (Elementa harmonica, apie 300 m. pr. Kr.) išskirti trys baziniai tetrachordai: diatoninis, chromatinis ir enharmoninis (Christensen 2002: 123), pastarieji du vėlgi buvo diatoninio tetrachordo tonų užpildymo kombinatoriniai variantai[5].

Antikos Graikijoje kūrinių taksonominis bendrumas (genotipo lygmuo) tam tikru lygiu buvo susiklostęs literatūros, ypač tragedijos, tiriamuosiuose veikaluose, tačiau filosofų ir muzikos teoretikų darbuose netapo specialaus svarstymo objektu. Tai, kas Matthesono traktate „Tobulas kapelmeisteris“ (Der vollkommmene Capellmeister, 1739) bus pavadinta muzikos žanru (vok. Gattung), Graikijoje empiriškai figūravo kalbant apie tragediją ir kitus literatūros žanrus. Tai svarstydamas, Aristotelis paliko įžvalgą: [žanras] išvedamas „iš daugelio skirtingų prielaidų, nurodant Kas arba Pobūdį“ (Danuser 1995: 1042).

Pirmojoje žinomoje muzikos rūšių klasifikacijoje – Anicijaus Manlijaus Torkvato Severino Boecijaus (Boethius) veikale „Apie muzikos mokymą“ (De institutione musica, Venecija, 491–492) [I, 2][6] – aprašyta spekuliatyvi hierarchiškai organizuota trinarė muzikos rūšių (musicae genera) tipologija. Joje atsispindėjo muzikos skaitmeniniai kodai, pitagoriečių kosmologijos tradicija bei abstrakčių muzikos rūšių santarvės idėja. Universalią pasaulio, kosmo harmoniją (Pitagoro sferų harmonijos idėja buvo išdėstyta Platono „Valstybėje“ kaip Eroso mitas ir Cicerono traktate „Valstybė“) Boecijus pataria įžvelgti paties dangaus reiškiniuose, 4 stichijų ir metų laikų vienovėje [I, 2.1].

Pirmąją rūšį – pasaulio muziką (musica mundana) – Boecijus skirsto į tris abstrakčias atmainas: dangaus mašiną (machina coeli), stichijų vienybę (compages elementorum) ir laiko įvairovę (varietas temporum) [I, 2.2]. Antrosios rūšies (musica humana – žmogaus muzika, žmogaus harmonija) esmę Boecijus nusako filosofuodamas: „ją suvokia tas, kuris įsigilina į save patį <...> Kas gi sujungia bekūnį proto judrumą su kūnu, jei ne savosios rūšies harmonija (aukščių) ir bendramatiškumas. <...> Ir kas daugiau (jei ne harmonija) tarpusavyje sujungia dalis dvasios, kuri pagal Aristotelį sudaryta iš racionaliosios ir iracionalių dalių“ [I, 2.6]. Labiau „žemišką“ trečiąją muzikos rūšį (musica instrumentalis) Boecijus apibrėžė išsamiausiai: „Ji yra ta, kuri kyla iš muzikos instrumentų. Ji valdoma arba įtempimo, kaip styginiuose instrumentuose, arba kvėpavimo, kaip aulose, arba vandens judėjimo[7], arba iš tam tikro sutrenkimo, kaip instrumentuose iš išlenktos bronzos, į kuriuos mušama,[8] – ir štai iš čia randasi visokie garsai. Kaip tik instrumentinę muziką mūsų darbe reikia apsvarstyti pirmiausia“ [I, 2.7]. Neatsitiktinai toliau Boecijus ir užsiima jos tyrimu ([I, 2.8]). Moderniu požiūriu, tai būtų muzikos tipologinių lygmenų formaliosios struktūros arba tonų aukščius lemiančių klausimų svarstymas.

Musica mundana samprata apėmė tris abstrakčias muzikos atmainas (varietas temporum, compages elementorum, machina coeli), o musica instrumentalis taksonomija (motum percussione, motum ad aquam, tibia, nervus) kilo iš empirinio stebėjimo. Ji buvo grindžiama vėliau muzikos genotipo teorijoje įsitvirtinusių reikšmingų aspektų bei kriterijų, tokių kaip atlikėjų sudėtis ar atlikimo būdas, požymiais.

1. Anicijaus Manlijaus Torkvato Severino Boecijaus spekuliatyvios muzikos rūšių sampratos schema (pagal traktatą „Apie muzikos mokymą“, apie 500 m. po Kr., [I, 2. 2–7]). G. Daunoravičienės dizainas

Boecijaus trijų muzikos rūšių tipologija bei deduktyvios ir induktyvios logikos sankirta ilgainiui įsitvirtino vėlesnėse muzikos sistematikose. Baroko muzikos kaip matematikos mokslo šakos (skambančių skaičių – numerus sonorus, pagal Lodovico Fogliano „Teorinę muziką“ (Musica theorica, 1529) samprata pamažu diferencijavosi į naujas sampratas. Pirmiausia tai buvo muzikos kaip afektų meno (René Descartesˊo „Musicae compendium“, 1650; „Les passions de l‘âme“, 1649) samprata, taip pat muzikos kaip retorinės kalbos (musikalische Sprache, Tonsprache arba KlangRede (garsų kalba), Johanno Matthesono „Tobulas kapelmeisteris“) koncepcija. Pagaliau muzikos kaip kombinatorikos meno ir mokslo samprata (ars combinatorica) buvo išdėstyta Marino Mersenneˊo traktate „Universali harmonija“ (Harmonie Universelle, 1636). Ryškūs muzikos klasifikacijos poslinkiai užfiksuoti tik Johanneso de Grocheo traktate „Muzikos menas“ (Ars musicae, apie 1300 m.), o beveik 800 metų muzikos filosofija bei teorinė epistemologija rėmėsi Boecijaus trijų muzikos rūšių samprata, ja muzikos tipologijos buvo grindžiamos iki pat Johanneso von Liège (1370–1412) darbų.

Spekuliatyvią Boecijaus muzikos tipologiją ilgainiui pakeitė Ars nova muzikos klasifikacija, kurioje jau pasirodė to meto muzikos žanrai (genotipai), nors jie taip nebuvo vadinami. Motetas, hoketas, mišios, alemanda, galiarda, madrigalas, arija, vilanela ir kiti genotipai buvo įrašyti Paryžiuje dirbusio kunigo Johanneso de Grocheo traktate „Muzikos menas“. Nors ir ši sistematika išsaugojo principinę trinarę muzikos dalybą į musica vulgaris (simplex, civilis), musica mensuralis (composita) ir musica ecclesiastica, tačiau buvo akivaizdus autoriaus posūkis į socialinės krypties muzikos tipų sampratą dedukciškai „leidžiantis“ žemyn tipologijų hierarchijos pakopomis ir vardijant tipus iliustruojančius kūrinių pavyzdžius. De Grocheo muzikos sistematikoje pirmą kartą iškilo socialinių grupių ir skambėjimo vietos faktoriai, kurie XX a. bus integruoti į muzikos genotipo teoriją kaip jo struktūrą kuriantys elementai. Į de Grocheo sistematiką kaip organizuojantis principas prasiskverbia ir Boecijaus bei vėlesnių teoretikų perimtas kūrinių tipą (žanrą, genotipą) lemiantis opuso skambėsenos kriterijus – vocalis (cum textu – su tekstu) arba instrumentalis (sine textu – be teksto):

2. Johanneso de Grocheo muzikos sistematikos schema traktate „Muzikos menas“ (apie 1300 m.)

 

3. Johanneso de Grocheo muzikos sistematikos schema (pagal traktatą „Muzikos menas“). G. Daunoravičienės dizainas

Labai svarbu įžvelgti, kaip de Grocheo muzikos rūšių sistematikoje pateiktuose tipologizavimo principuose iškyla rūšių bei genotipų struktūrai reikšmingas atlikimo vietos kriterijus, kaip ir pažymėtos muzikos funkcionavimo sritys. Išryškėjus pasaulietinės muzikos (musica civilis) ir bažnytinės muzikos (musica ecclesiastica) funkciniams skirtumams, Grocheo bando apibrėžti dar vieno svarbaus rūšies (genotipo) struktūros elemento – formaliųjų principų – požymius. Pavyzdžiui, pasaulietinę muziką de Grocheo apibūdina kaip unisono muziką (musica simplex), besiskiriančią nuo to meto profesionalų kuriamos polifoninės muzikos (musica composita). Nors Danuseris teigia, kad de Grocheo muzikos rūšių sistematika neatitinka griežtų klasifikavimo pagal žanro modelį kriterijų ir diferenciacijai prireikia papildomo grupavimo, tačiau iškelia muzikos genotipų epistemologijai reikšmingas de Grocheo sistematikos naujoves (Danuser 1995). Toje sistematkoje atsispindi šie muzikos genotipų požymiai (kriterijai):

- muzikos struktūra (musica simplex prieš musica composita);
- socialinės aplinkos ir atlikimo vietos poveikis (musica civilis prieš musica ecclesiastica);
- kuriančiųjų muzikos žinių ir išsilavinimo skirtumas (musica vulgaris, simplex (liaudiška muzikos kalba) prieš profesionalų sukomponuotus lotyniškus motetus);
- atlikimo vietos skirtumai;
- etinis-politinis tikslas;
- kompozicinio teksto struktūra (motetus prieš organum);
- teologinė paskirtis ir liturginės funkcijos (musica ecclesiastica):

Lyginant su Boecijaus traktato „Apie muzikos mokymą“ sistematika, apie 1300 m. Paryžiuje skambėjusios muzikos sistematika de Grocheo veikale „Muzikos menas“ artėjo prie muzikos klasifikacijos pagal žanrus, ką pripažįsta ir Hermannas Danuseris (Danuser 1995). Daugeliu požiūrių de Grocheo sistematika yra vienas ankstyvų ir reprezentatyvių muzikos genotipo sisteminės struktūros integralumo liudijimų: muzikos rūšių determinantai (kriterijai) integraliai atspindi Grocheo laikmečio sociokultūrinę tikrovę. Tarp genotipo struktūros elementų ypač išryškinti sociokultūrinio determinavimo faktoriai. De Grocheo sistematika akivaizdžiai deklaravo, kad instrumentinė muzika (musica simplex, civilis, vulgaris) priklauso žemesnei socialinei grupei nei musica mensuralis (composita). Taigi, socialinė muzikos paskirtis, svarbus žanrų radimosi veiksnys, išryškėjo jau nuo XIV a. pradžios. Beje, šis veiksnys buvo svarbus visais laikais, neatsitiktinai jis dominuoja XXI a. pradžioje populiariosios muzikos žanrų tyrimuose, nustelbdamas netgi meninių kriterijų reikšmę.

Apibendrinant apie 1300 m. de Grocheo sukurtą muzikos rūšių sistematiką, būtina pasakyti, kad joje jau buvo pamatiniai muzikos žanrų struktūros elementai (kriterijai) – socialinio užsakymo, atlikimo vietos, atlikimo būdo (atlikėjų sudėties) ypatybės. Buvo diferencijuota žanrų grupė remiantis sociokultūriniais požymiais (musica simplex, musica civilis, musica vulgaris), jie lėmė skambėjimo vietos ypatybes (musica ecclesiastica, musica simplex, civilis, vulgaris), atlikėjų sudėtis (vokalinė muzika ir instrumentinė muzika), netgi saistė kūrėjų profesionalumą (musica composita) ir kt. (2 schema). Sistematikoje buvo galima įžvelgti muzikos rūšių (žanrų) formaliosios struktūros skirtumų, pavyzdžiui, unisono kultūros muzikos (musica simplex) ir profesionalų kuriamos polifoninės muzikos (musica composita). Kūrinių poetikos (turinio) skirtumus reprezentavo vardijamų žanrų (šios sąvokos de Grocheo nevartojo) charakteringumas.

Svarbu pabrėžti dvi fundamentalias de Grocheo veikale „Muzikos menas“ pateiktas įžvalgas, siejamas su šio tyrimo tikslu.

Pirma, de Grocheo sistematikoje pirmą kartą žemiausiame taksonominiame sluoksnyje pasirodo konkrečių tuometės muzikos žanrų pavadinimai, nors sąvokos „žanras“ autorius nevartoja.

Antra, hierarchinė muzikos žanrų – muzikos porūšių bei aukštesnio taksonominio lygmens rūšių – klasifikacijos struktūra grindžiama fundamentaliai veikiančiais muzikos tipologinių sluoksnių kriterijais, kurie įteisinami kaip muzikos genotipo struktūros elementai. Vėlesnėse istorinėse muzikos tipologijose muzikos žanrams bus skiriama vis daugiau dėmesio.

Dviejų fundamentalių muzikos kategorijų – genotipo ir stiliaus – tipologizavimo problematika į teorinį akiratį pateko XVIII a. autorių Johanno Matthesono ir Athanasiaus Kircherio darbuose. Juose buvo integruoti konkretūs laikmečio žanrai ir vyko vis aiškesnis stiliaus ir žanro fenomenų sinkretizmo ardymas. Paraleliai iškilo naujos muzikos žanrų sąsajos su retorikos mokslu (menu), bažnyčios, teatro ir kamerine aplinka, išryškėjo pasaulietinės muzikos ir bažnytinės muzikos skyra. Žanrologijai svarbiausias faktas yra muzikos žanro (genotipo) sąvokos atsiradimas. Matthesono traktate „Naujai atrastas orkestras“ (Neuerōffnete Orchester, 1713) bažnytinės, teatro ir kamerinės muzikos rūšys apėmė 37 žanrus, tačiau pati „žanro“ (Gattung) sąvoka dar nebuvo vartojama. Kaip minėta, Baroko epochoje muzikos žanro (genotipo) kategorija dar buvo siejama su retorikos bei stiliaus reiškiniais. Retorinė muzikos kūrinio tipo (genos, Gattung) samprata dar apibrėžė tam tikrą afektų ratą, muzikos retorinių figūrų rinkinius, komponavimo techniką ir šios muzikos funkcionavimo vietą. Retorinis muzikos kūrinio aspektas vis stipriau išryškino konkrečių muzikos žanrų meninių determinantų (žanro poetikos bei jos raiškos priemonių rinkinio) specifiškumą.

4. Johanno Matthesono muzikos sistematikos schema (pagal traktatą „Naujai atrastas orkestras“, 1713 m.)

 

Minėta, kad konkrečių muzikos genotipų pavadinimai (motetus, organum, hoquetus, conductus, messe ir kt.) muzikos sistematikose jau buvo pasirodę de Grocheo veikale „Muzikos menas“. Kaitaliodamas muzikos rūšių išskyrimo prielaidas, Grocheo bene pirmasis atskleidė tik XX a. antroje pusėje muzikos žanrų epistemologijose (W. Wiora, C. Dahlhauso, V. Zuckermano, H. Danuserio, taip pat šio straipsnio autorės) įsitvirtinusių muzikos genotipo struktūros elementų visumą. Vis dėlto C. Palisca, F. Krummacheris, C. Dahlhausas ir kiti muzikologai muzikos genotipo teorijos pradžią įžvelgia Matthesono veikale „Tobulas kapelmeisteris“, kuriame pasirodė pati teorinė muzikos žanro (genotipo) (vok. die Gattung, lot. Genus) sąvoka. Dahlhausas ne kartą akcentavo, kad terminas „muzikos žanras“ teoriniu požiūriu buvo įteisintas būtent Matthesono veikalo „Apie melodijų žanrus, turinčius ypatingų skirtumų“ (Von den Gattungen den Melodien und ihren besondern Abzeichen trägt, 1739) antrojoje dalyje, 13-ame skyriuje (Dahlhaus 1978: 452). Pamažu tampanti terminu, vėliau kategorija žanro sąvoka Matthesono buvo pradėta atskirti nuo sinkretiškai suaugusios muzikos stiliaus sąvokos.

Gilinant muzikos genotipo priešistorę reikia pripažinti ne tik fundamentalią de Grocheo traktato „Muzikos menas“ reikšmę, bet ir paties Matthesono 1737 m. teorinio teksto „Melodijos mokslo grūdas“ (Kern melodischer Wisseschafft) svarbą, kadangi pastarasis buvo integruotas į „Tobulo kapelmeisterio“ antrosios dalies 13-ą skyrių. Išplėtus jis buvo pervadintas į „Melodijų žanrai ir jų ypatingi skirtumai“ (Die Gattungen der Melodien und ihre sondern Abzeichen). Čia buvo nurodyti 38 (16 vokalinės ir 22 instrumentinės) muzikos melodijų žanrai (Gattungen), o detaliau aprašyta 30-ies melodijų žanrai, kurių, pasak Matthesono, „dar niekas anksčiau nebuvo sudėjęs reikiama tvarka, o juo labiau pagal rūšis, ypatybių skirtumus ir afektus“ (Mattheson 1739: 210). Melodijų tipus (žanrus) susiejęs su afektų bei stilių teorijomis, Matthesonas konkrečius žanrus susiejo su dominuojančiu afektu, papildydamas stiliaus, teksto bei funkcijos ypatybėmis.

5. Johanno Matthesono muzikos sistematikos schema (pagal traktatus „Melodijos mokslo grūdas“, 1737 m., ir „Tobulas kapelmeisteris“, 1739 m.)

Svarbus termino „žanras“ kristalizavimosi požymis – pliuralistinė sąvokinė terpė. Šią problematiką gvildenusi Alla Korobova liudija, kad šalia sąvokos „žanras“ Matthesonas vartojo kitas sinonimiškas sąvokas, tokias kaip „rūšys“ ir „atmainos“ (Arten und Sorten), „giminė“, „padermė“, „veislė“ (Stamm), „nuoplaišos“ (Abkömmlinge), stilius (Styl), „rašysenos būdas“ (Schreib-Art) (Коробова 2007: 52). Konkrečių stilių pavyzdžius Matthesonas siejo su žanrais: moteto stiliaus (Motetten-Styl) pavyzdžius įžvelgė Orlando di Lasso ir Andreaso Hammerschmidto kūryboje, nurodė ir madrigalo stilių (Madrigal-Styl), o instrumentinės muzikos stiliaus pavyzdys buvo siejamas su būsimos simfonijos ištakomis (Stylus symphoniacus). Kaip fantastinio stiliaus (fantastischen Styl) pavyzdžius nurodė fugos archetipus: fantaziją, kapričą, tokatą, ričerkarą ir muzikavimą ex tempore (t. y., momentinę improvizaciją).

Panašiai kaip bendrinę sąvoką Matthesonans apmąstė „melodiją“, ją laisvai kaitaliojo su kitomis sąvokomis, tokiomis kaip „kompozicija“, „kūrinys“ (Composition, Stück, Werck). Korobova pabrėžia: „svarbu, kad žodžiais „Arten und Sorten“ Matthesonas apibendrina ne šiaip „melodijas“ ar „kompozicijas“, o būtent jų žanrus“ (Коробова 2007: 50). Claudeˊo V. Paliscaˊos bei Friedhelmo Krummacherio požiūriu, svarbiausias Matthesono nuopelnas buvo hibridinės sąvokos „žanro stilius“ (Gattungsstil) diferencijavimas į du savarankiškus fenomenus, iš kurių vėliau išaugo muzikos stiliaus teorija (Stillehre) ir muzikos žanro teorija (Gattungstheorie) (Marx 2004: 330; Krummacher 1986: 90). Nors terminą „muzikos žanras“ įvedė Matthesonas, vėliau jį įtvirtino Johannas Nikolausas Forkelis „Visuotinėje muzikos istorijoje“ (Allgemeine Geschichte der Musik, 1788), poskyryje „Apie muzikos žanrus“ (Von den Musikgattungen). Forkelio muzikos sistematikos išeities tašku tapo baroko muzikos stiliai (bažnytinis, teatro, kamerinis), atitinkami genotipai tapo šių stilių reprezentantais. Matthesono ir Forkelio veikalai suformavo nuo XVIII a. pabaigos vokiečių muzikologijoje vartojamų terminų tradiciją, buvo atskirtos stiliaus ir žanro sąvokos, kūrinių tipai arba jų taksonominės grupės pavadintos žanrais (Gattungen), aukštesnio lygmens „rūšis“ įvardyta terminais Art, Spezies ir kt. Tai įsivirtino žanrologijos tradicijoje.

6. Johanno Nikolauso Forkelio muzikos sistematika (pagal veikalą „Visuotinė muzikos istorija“, 1788 m.). G. Daunoravičienės dizainas

Iki šiol empiriniam sprendimui palikta muzikos tipologijos lygmenų aprėpties problema opiai iškyla muzikos kritikos tekstuose, muzikantų bendravimo situacijose, neretai ir edukacijos procese. Vis dar nesuformuotas požiūris bei kriterijai atskiriant skirtingų hierarchinių, taksonominių lygių (pvz., požanrio ir porūšio, rūšies ir pan.) muzikos fenomenus. Kaip matysime, sisteminių objektų hierarchijos formuojamos remiantis panašiais principais, tačiau išlieka diferencijuotų objektų fizinės „apimties“ (dydžio) reglamentavimo problema. Šį klausimą į teorinio diskurso akiratį iškėlė vokiečių muzikologas Stefanas Kunze, tvirtindamas, kad „kompozicija pristatoma skirtingu metu skirtingose ​​grupėse, klasėse, šeimose, generacijose, kurias lemia bendros savybės ir vardai, žmonių paprastai vadinami žanrais“ (Kunze 1982: 5). Todėl Kunze abejoja galimybe griežtai apibrėžti muzikos tipologinių fenomenų taksonominius „dydžius“. Wolfgangas Marxas savo komentaru patikslino Kunzeˊs mintį: „praktiškai terminas „žanras“ muzikos teorijoje ir muzikologijoje yra vartojamas kiekviename tipologijos lygmenyje“ (Marx 2004: 84).

Muzikos rūšių ir žanrų morfologinių ribų takoskyra yra empirinio pobūdžio konvencija. Vis dėlto nuo Boecijaus laikų sudaromose muzikos taksonomijos hierarchijose buvo logiškai išrikiuojami aukštesnio ir žemesnio tipologinio lygmens muzikos objektai. Būtina pabrėžti, kad sistematizavimo bei klasifikavimo operacijos apibendrina skirtingas loginio sprendimo kryptis. Fraktalinis sisteminių objektų struktūros principas, kurį akcentuoja bendroji sistemų teorija (BST) bei sistemų sinergetikos teorija, atsispindi jau muzikos genotipo ontiniame statuse: muzikos genotipas jungia kūrinius į grupes ir kartu juos atskiria nuo kitų kūrinių grupių. Sistematikos ir taksonomijos integraliai taiko skirtingų loginių operacijų instrumentus – dedukcinį loginį ir indukcinį mąstymą. Dedukcinės kilmės garsų meno sistematikas pristato VI–XX a. muzikologijoje suformuluotos populiariausios dvinarės, trinarės, rečiau keturnarės muzikos rūšių koncepcijos. Straipsnyje buvo aptartas muzikos genotipo formavimosi kelias žvelgiant sąvokos atsiradimo, jos atsiskyrimo nuo muzikos stiliaus sąvokos, taip pat jos kaip pamatinės muzikos kūrinių tipologizavimo priemonės įsitvirtinimo muzikos epistemologijoje požiūriu. Buvo pabrėžtas išskirtinis de Grocheo traktato „Muzikos menas“ vaidmuo muzikos genotipus įterpiant į aktualųjį tipologijų kontekstą. Buvo nurodytos datos (1737, 1739) bei kūrinys – traktatas „Tobulasis koncertmeisteris“ , kurio autorius J. Matthesonas į teorinę apyvartą įvedė muzikos genotipo (Gattung) sąvoką.

LITERATŪRA

Christensen Thomas (editor) 2002. The Cambridge History of Western Music Theory. Cambridge University Press.

Dahlhaus Carl. Die Neue Musik und das Problem der musikalischen Gattungen. – Carl Dahlhaus. Schönberg und andere. Gesammelte Aufsätze zur Neuen Musik. Mainz: Schottˊs Söhne, 1978.

Dahlhaus Carl 1978. Gattungen. – Brogkhaus Riemann Musiklexikon in 2 Bänden, hrsg. von C. Dahlhaus und H.H. Eggebrecht, Bd. 1. Wiesbaden, Mainz.

Dahlhaus Carl. Was ist eine musikalische Gattung? – Neue Zeitschrift für Musik, 135/1974.

Dahlhaus Carl. Zur Problematik der musikalischen Gattungen im 19 Jahrhundert. – Musik in Einzeldarstellung, hrsg. von Wulf Arlt u. a. Bern und München, 1973.

Danuser Hermann 1995. Art Gattung. – Musik in Geschichte und Gegenwart, 2, Sachteil, Bd. 3, hrsg. von Laurenz Lütteken. Laaber: Laaber-Verlag. Online publication 2016.

Krummacher Friedhelm 1986. Stylus versus Genus: zum systematischen Denken Johann Matthesons. – Festschrift Arno Forcht zum 60. Geburtstag, hrsg. von Gerhard Allroggen und Detlef Altenburg. Kassel, Basel, London, New York.

Kunze Stefan 1982. Überlegungen zum Begriff der „Gattung“ in der Musik. – Gattungen und Werk in der Musikgeschichte Norddeutschlands und Skandinaviens. Hrsg. von Friedhelm Krummacher und Heinrich W. Schwab, Kassel u. a.

Marx Wolfgang 2004. Klassifikation und Gattungsbegriff in der Musikwissenschaft. Hildesheim, Zürich, New York: Olms.

Marx Wolfgang. Kunstwissenschaftliche Gattungsforschung. – Handbuch Gattungstheorie, hrsg. von Rüdiger Zimner. Stuttgart, Weimar: J. B. Metzler Verlag, 2010.

Mattheson Johann 1739. Der Vollkommene Capellmeister. Hamburg.

Mauser Siegfried. Theorie der Gattungen. – Handbuch der musikalischen Gattungen, Bd. 15. Laaber: Laaber-Verlag, 2005.

Mehner Klaus. Ästhetische Aspekte einer Gattungstheorie der Musik. – Handbuch der Musikästhetik, hrsg. von Leipzig, 1979.

Коробова Алла 2007. Теория жанров в музыкальной науке: история и современность. Москва: Московская государственная консерватория им. П. И. Чайковского.

 

[1] Prof. G. Daunoravičienė yra šio termino autorė, jį pirmąkart pavartojo ir teoriškai pagrindė daktaro disertacijoje „Muzikos žanro ir žanrų sąveikos šiuolaikinėje muzikoje problema“ (1990). – Red.

[2] Čia ir toliau graikų kalbos žodžiai teikiami vartojant lotyniškąją perrašą.

[3] Tetrachordas (gr. τετράχορδoν, lot. tetrachordum) – keturių paeiliui einančių garsų seka; kvartos apimties garsaeilis.

[4] Plačiau žr. Johann Friedrich Bellermann. Tonleitern und Musiknoten der Griechen (German Edition), Wentworth Press, 2018, 61–65.

[5] Kvartą (diatesaron) užpildžius 1 tonu susidaro dviejų rūšių trichordai: anhemitoniniai (be pustonių) ir hemitoniniai (su pustoniais). Kvartą užpildžius 2 tonais, susidaro 3 rūšių tetrachordai.

[6] Boecijaus veikalo „Apie muzikos mokymą“ citatos šiame tyrime teikiamos iš bilingvistinio leidinio: A. M. Boethii. Institutio musica. / А. М. Боэций. Основы музыки. Подготовка текста, перевод и комментарий С. Н. Лебедева, Москва: Московская консерватория, 2012.

[7] Boecijus čia kalba apie hidraulinius vargonus.

[8] Antikos laikas tai galėjo būti cimbolai arba lėkštės. Iš išlenkto vario dar buvo paulis, baueris, marcis, mejeris.

Nuotraukoje Gražina Daunoravičienė, LMTA