Kaip skambėjo aukštoji nata Harmonijos soduose

Publikuota: 2017-07-01 Autorius: Laima Jonušienė
Kaip skambėjo aukštoji nata Harmonijos soduose

Birželis Lietuvoje buvo drastiškų reformų metas. Dar neseniai valdančioji partija deklaravo kultūros prioritetą, tačiau netrukus paskelbė jai karą... Pranešta apie ketinimus mažinti kultūros finansavimą. Vilniaus festivalio dienomis staiga iš pareigų atleidžiamas Operos teatro vadovas G. Kėvišas.

„Vertinkime tai, ką dar šįvakar turime“, – drąsinosi birželio 14-ąją į Operos salę susirinkę festivalio koncertų lankytojai. Vieni spėliojo, kad tokių progų daugiau nebebus, kiti svarstė, kiek valstybei kainuos G. Kėvišo grąžinimas į pareigas.

Tuo metu dvidešimtąjį savo gyvavimo slenkstį perkopęs Vilniaus festivalis kvietė į Harmonijos sodus su simboliškai dominuojančia aukštąja nata, kurios briliantinis pianissimo dažnokai minimas kaip lietuviškasis pasididžiavimas dar nuo Irenos Milkevičiūtės, Astos Krikščiūnaitės, Violetos Urmanos laikų...

Didžiojo meno šventės pavadinimas šiemet nuskambėjo tarsi kokia kasandriška likiminė nuojauta, jei sodus suvoksime kaip žydėjimo trapumo simbolį, kai praktiškosios laikmečio jėgos be gailesčio tą žydėjimą trypia. Tad šiemetinė Vilniaus festivalio nuostata – tyroji aukštoji nata ir jos pianissimo miesto sąlygomis – gal jau nebeprieinamos prabangos dalykas? Tačiau dar tebėra jos besiilginčiųjų.

Kad visiems šventėje būtų gera, visada reikėdavo ką nors pagal mūsų praktiškųjų laikų papročius įvilkti į populiarumo rūbą. Šiemet toks likimas teko dviem festivalio koncertams, nors iš aukštosios gaidos konteksto birželio 12-osios vakaras Nacionalinėje filharmonijoje iškrito tik iš dalies. Mat koncerte „Ezio Bosso sugrįžta“ tikros ovacijos buvo skirtos ne baroko genijaus J. S. Bacho kūriniams, taigi ir ne vakarą pradėjusiam pirmajam muzikos istorijoje kūriniui, kuriame orkestro solistu tapo klavesinas (Brandenburgo koncerte Nr. 5 D-dur jo partiją subtiliai, preciziškai atliko Vaiva Eidukaitytė-Storastienė. Malonu buvo jau kelintą kartą Vilniaus festivalyje išgirsti šią solistę, jos skambinimas visada vertas tos simbolinės aukštosios natos...). Atsitiko taip, kad J. S. Bacho kūryba (dar skambėjo jo Koncertas smuikui ir orkestrui g-mol BWV 1056 R, solistas – Sergejus Krylovas) įrėmino italų dirigento, kompozitoriaus ir pianisto Ezio Bosso pasirodymą. Klausytojai girdėjo E. Bosso Dvi pjeses fortepijonui ir styginiams – fortepijonu skambino pats kompozitorius, taip pat Koncertą smuikui ir styginių orkestrui „The Esoconcerto“. Labai pritariu produktyviausios šiemetinio festivalio apžvalgininkės Paulinos Nalivaikaitės klausimui, kodėl taip aukštai vertinama E. Bosso sukurta muzika. „Nestebina, – rašo autorė „Septyniose meno dienose“ (2017-06-16, Nr. 24), kad ji patinka plačiajai publikai (šią muziką galima priskirti prie „populiariosios akademinės“), tačiau kuo ji žavi gilesnį išprusimą turinčius klausytojus, ne visai aišku. Nuskambėję kūriniai pasirodė pernelyg tiesmukai – deklaratyviai, plakatiškai – emocionalūs, kartais sentimentaloki, su ne itin išradinga, vietomis naivoka muzikos kalba.“

Dar ta proga norėtųsi prisiminti vos ne ydingą reiškinį – įvairiausių filmų garso takelių muzikos eskalavimą. Tarsi tai būtų savarankiški minimalistiniai, o ne taikomojo pobūdžio kūriniai. Negana to, net operos ateitis imama prognozuoti kaip gyvybiškai priklausysianti nuo kino montažo. Minimalizmo ar neoromantizmo elementų prikimšta E. Bosso muzika, jos nesudėtinga harmonija, matyt, sudomino ir kino kūrėjus, ir tuos, kurie opusus rašo kino montažo principu...

Dar viena Vilniaus festivalio duoklė populiarumui – japoniškų būgnų trenksmas Operos teatre, nuo kurio tikriausiai nubyrėjo paskutiniai sakurų žiedai kitame Neries krante. Tas įvairiausiuose šou nuvalkiotas šviesų blykčiojimas, paauglių karinius žaidimus primenantys mušamieji su viską pertrenkiančia aukščiausiąja nata... Subtilesni programėlėje patraukliai pristatyti japonų muzikos instrumentai nublanko prieš tuos visa užgožiančius pigokus garsų ir šviesų efektus, prieš pataikūniškas publikos ovacijas japonės atlikėjos išmoktam lietuviškam tekstui ir prieš patį banaliausią, provincialiausią scenos ir publikos „interaktyvumą“. Bendravimas būna išradingesnis net viešbučiuose „viskas įskaičiuota“ šiltų jūrų pakrantėse, kur ir erdvė – lauko amfiteatrai – tokiam trenksmui labiau tinka.

Tiek beliko iš pažadėto japonų klasikinio meno įvaizdžio „Sniegas, mėnuo ir gėlės“, turėjusio simbolizuoti praeities, dabarties ir ateities sąsajas.

Šio Vilniaus festivalio pabaigos renginio, tiesa, nebeturėjau kantrybės žiūrėti iki galo. Žinoma, visuose kituose koncertuose patirtos teigiamos emocijos šimtą kartų persveria ką tik paminėtas.

***

Laukdama festivalį atidarančio Elīnos Garančos vakaro ėmiau abejoti gala koncertais apskritai, nes dažnai šaltokas puošnus jų iškilmingumas stingdo ilgai laukto susitikimo šilumą. Labiausiai nerimą kėlė paskelbta programa, atrodė, apeliuojanti į „elitinio sluoksnio“ dėmesį – nuo kalėdinio P. Čaikovskio Gėlių valso iki neapolietiškų dainelių, nuo dar „anais laikais“ per radijo taškus nudainuotos „Marechiare“ iki Dalilos ar Santucos...

Sulig pirmaisiais muzikos garsais ir Elīnos pasirodymu tokie įtarimai dingo. Sunku net patikėti, kad tas sidabrinio skaidrumo valso ritmas, gerai pažįstamos melodijos – tiek P. Čaikovskio, tiek E. Darzinšˊo – kūrė nepakartojamą susitikimo su tikruoju menu atmosferą. Grojo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo Elīnos Garančos sutuoktinis maestro Karelas Markas Chichonas. Prisimenant šį koncertą nekyla ranka rašyti apie jo atskirus numerius, nes tai buvo visuma, kurią sudarė kad ir žinomi, tačiau artistinio meistriškumo nušviesti kūriniai, ypatingas dirigento jautrumas atlikėjai, o gal veikiau reiklumas, padedantis įveikti visa, kas galėtų būti problemiška.

Elīna Garanča – pasaulinio garso operos žvaigždė, dainuojanti su žymiausiais dirigentais. Matyt, jos intuicija lyg koks gerasis angelas patarė jai išsirinkti savo gyvenimo dirigentą – Karelą Marką Chichoną. Jis geriausiai žino, pastebi, kaip ir kada Elīnos balsas turi skambėti ir atsiskleisti visa jėga. Turbūt ne vienas taip pagalvojo, jei birželio 3 d. klausėsi LRT „Operos vakare“ skambėjusio V. Bellini operos „Kapulečiai ir Montekiai“ koncertinio atlikimo įrašo iš Baden Badeno festivalių salės. Dirigavo K. M. Chichonas, Romeo partiją atliko Elīna Garanča. Nors muzika patogi pačiam gražiausiam dainavimui, tačiau svarbu, kaip tas grožis išryškinamas, kad pajustum, jog tai aukščiausia būtent šio balso laisvumo, lengvumo ir grožio raiška. Koncertinis atlikimas ypač laimėjo, balsas sklido ten, kur reikia, jėgos ir grožio neprarasdamas jokiose mizanscenose, kas kartais nutinka spektaklių įrašuose. Nereikėjo beprasmės aukos režisierių išmonei. Nors opera ir yra menų sintezė, bet iš mūsų svečių reiklumo aišku, kad joje svarbiausia – muzika, jos tėkmė, nesustabdyta ir nesuskaldyta pagal režisieriaus, apšvietėjo ar kostiumų dailininko norus, neatsitrenkianti į jokią kartoninę sieną, nuo kurios balsas pasklinda ne visada pageidaujama kryptimi.

Jau daug kartų žavėtasi atpažįstamu Elīnos Garančos unikalaus tembro lyriniu mecosopranu, jos išmintimi ir sąmoju, tačiau tikrojo artistiškumo paslaptis išlieka, kažkokia nenusakoma jėga veda prie vaidmens esmės. Kaip ir kiekvieną menininką – rašantį knygą, kuriantį muziką... Gal ta jėga – intuicija, gamtos padiktuotas imperatyvas. O paskui mokslai, meistriškumo pamokos iš patyrusių žmonių ir savo paties suvokiamo pasaulio. Kas diktuoja Elīnai tuos taupius judesius, kuriais ji tarsi patyręs grafikas keliais štrichais nupiešia dainų herojes? Iš santūrumo ir temperamento, autoironijos ir įžvalgumo mūsų akivaizdoje sukuriami šedevrai, ir nebelieka nei sunkaus, nei lengvo žanro, nėra nieko nereikalingo, nėra vaidybos. Tiesiog dovanai pateikiamos aukščiausio meistriškumo pamokos. Ypač ten, kur tareisi labiausiai jų nesitikėjęs. Tikrai nemaniau, kad kada nors išgirsiu ir pamatysiu tokią P. Tosti „Marechiare“, kurią, kaip ir kitas neapolietiškas dainas, aranžavo K. M. Chichonas.

E. Garanča dar jauna, o jau turi brandžią praeitį, nors sako, kad su Amneris ar Eboli vaidmenimis tik dabar į tą brandumą žengianti. Iš tos ateities buvo dauguma Vilniaus festivalio programos kūrinių – arijos iš Piotro Čaikovskio, Camilleˊio, Saint-Saënso, Giuseppe Verdi, Francesco Cileos, Pietro Mascagni operų.

Jei būtų geresni laikai kultūrai, drįstume svajoti apie E. Garančos rečitalį su pianistu Kevinu Murphy, koks buvo šių metų ankstyvą pavasarį „Carnegie Hall“. Jos koncertiniame repertuare – ir vokiečių romantikai, ir naujosios Vienos mokyklos atstovas A. Bergas, R. Straussas, H. Villa-Lobosas...

***

Vincenzo Bellini operos „Kapuliečiai ir Montekiai“ premjeroje (teko matyti birželio 11-osios spektaklį) žavėjo atlikimo ansambliškumas, nepriekaištingai sulyginti choro balsai (vadovas Česlovas Radžiūnas), darniai skambėjo orkestro muzikavimas (vadovas Robertas Šervenikas). Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas – bel canto žinovas Sesto Quatrini, režisierius, kartu ir kostiumų dailininkas – pernykštės „Manon“ laikmečio stiliaus ieškotojas Vincentˊas Boussardˊas, pasikvietęs pagalbon podiumų grandą Christianą Lacroix, šviesų dailininką Guido Levi. Tą vakarą pagrindinius vaidmenis atliko Viktorija Miškūnaitė (Džuljeta) ir Eglė Šidlauskaitė (Romeo), Tebaldą dainavo išraiškingas portugalų tenoras Carlo Cardosas.

Ar nenublanko po pažinties su E. Garanča spektaklis Vilniaus scenoje? Ne. Nenublanko. Kad ir priekabiai žiūrėdami, negalėjome ignoruoti bendros pastatymo kultūros, visumos pajautimo, spektaklio atmosferos, netrukdančios muzikos tėkmei ir pastatymo ritmui. Jei ne tos nelemtos užsitęsusios pauzės tarp paveikslų, bet gal tokios techninės kliūtys bus įveiktos...

Nuoširdaus žavėjimosi vertos solistės V. Miškūnaitė ir E. Šidlauskaitė. Jų artistiškumas, jaunystė, sėkmingai įgytos bel canto pamokos Italijoje, pagaliau nepriekaištinga sceninė išvaizda.

Viktorijai Miškūnaitei teko dviguba užduotis – reikėjo ne tik balso lankstumo, bet ir cirko artistės gebėjimų. Ką reiškia sudėtingiausi vokalo pasažai stovint ant nedidelio vonios praustuvo, tarsi specialiai įtaisyto dėmesiui atitraukti nuo neaiškios negyvėliškos skliautų prieblandos? Absurdo detalė, lyg statytojams išsigandus bet kokių stiliaus paieškų... Arba pavojingame aukštyje balansuojanti – tarsi balkone, tarsi ant lyno – sumišusi Džuljeta prieš lemtingąjį užmigimą. Tokias užduotis sėkmingai įveikusios artistės balsas per trumpą laiką – nuo praėjusio festivalio „Manon“ – yra perėjęs į kitą stilistinį lygmenį, akivaizdi itališkų pamokų nauda. Tiesa, tose sunkiose scenose trūko balso tvirtumo aukštame registre. Gal tai turėjo pateisinti herojės sumišimo būseną, bet prisiminkime analogiškas scenas kitose bel canto operose – kuo daugiau herojės blaškosi, tuo sklandesnė nenutrūkstanti jų vokalo linija.

Puikiausių artistinių duomenų turinčiai jaunatviškai žaviai Eglei Šilinskaitei, dainavusiai Romeo, buvo aiškiai per maža statytojų dėmesio, „praslydo“ ir Romeo kavatina, taip išgarsinusi E. Garančą. Būtų įdomu išklausyti gerą spektaklio garso įrašą, kai Romeo balsas nenukreipiamas į užkulisius, kuriuose „pateka“, o gal „leidžiasi“ modernaus apšvietimo saulė. Tačiau ir šios statytojų išmonės nesukliudė klausytojams įsidėmėti įtaigaus ir tvirto E. Šilinskaitės vokalo. Balsas, muzika, kaip ir turėjo būti, nugalėjo šioje gana įtaigioje menų sintezėje, o kad bel canto skambėtų scenoje – tai jau ir teatro garbės reikalas. Laimėjo ir festivalis, ir operos repertuaras.

***

Vilniaus festivaliui daug dėmesio skirianti žiniasklaida, nepraleidusi savo puslapiuose ir portaluose nė vieno koncerto, operos spektaklio, šiemet skaičiavo itališkas temas ir variacijas, Italijos aukštąsias mokyklas, kuriose mokėsi ar mokosi lietuviai, vardijo jų profesorius, patarėjus, konsultantus, ir buvo džiugu girdėti, kokios aiškiai pastebimos, o jei net ir mažai matomos, bet svarbios gijos sieja Lietuvą su giliausių muzikos tradicijų šalimi, su jos kultūros lobiais.

Vilniaus festivalio užsakymu sukurto Justės Janulytės opuso violončelei ir simfoninio orkestro styginiams su naktinėmis surdinomis „Vidurnakčio saulė“ pasaulinė premjera taip pat turėjo nemažai itališkų aspektų – svarbu jau ir tai, kad kūrinio idėjomis susidomėjęs italų violončelininkas Mario Brunello premjeroje griežė solo partiją. Jį sužavėjo muzika, „keičianti pavidalą kaip debesys“. Autorės kūrybinių impulsų kilmė gana itališka, čia įtakos turėjo ir studijos Milano G. Verdi konservatorijoje, ir jau meistriškumo kursuose rimtai kūrybai skatinęs maestro Luca Francesconi. Ypač svarbus, be abejo, ir O. Balakausko autoritetas, nes daugelis mūsų jaunų kūrėjų buvo jo bangos paliesti, ir muzikos teorijos studijos pas prof. G. Daunoravičienę. O gal kosminio švytėjimo pajauta paveldėta iš tėčio astrofiziko, turint galvoje polinkį logiškai, filosofiškai aiškinti kūrybą. Turbūt todėl tokie jaudinantys ir nežemiški, struktūriški jos kūrinių pavadinimai – „Vidurnakčio saulė“, „Naktų ilgėjimas“, „Debesų stebėjimas“... Naktis ilgėja, o diena trumpėja, debesys išlyja lietų, šis susigeria į žemę, paskui išgaruoja ir vėl virsta lietumi, „smėlio laikrodžių vieni tūriai slenka, kiti – prisipildo. Irgi struktūra...“ Gerai prisimename dar iš „Gaidos“ festivalio jos „Smėlio laikrodžius“ – savotišką garso ir laiko, laiko ir erdvės teatrą.

Iš labai tylių ir aukštų garsų orkestras kuria „Vidurnakčio saulės“ sonosferą. Lėta meditatyvi muzika, kurios garsai, slopinami metalinėmis surdinomis, sukasi savo visatos ratu – kyla ir leidžiasi tuo pačiu keliu... Visatos reiškinių prieštarose išauga muzikinės metaforos ir įvairiomis formomis skleidžia „šviesiai birželio nakčiai būdingą mistiką, nujaučiamos įtampos ir lyrinės nuotaikos atmosferą“. Surdinomis slopinami garsai turi savo tembrą, neskubų tęstinumą. Taip kuriama paslaptinga garsų erdvė tarp scenoje įžiebtų švieselių ties atlikėjų pultais, visiškoje salės tamsoje. Be abejo, ta paslaptinga ir konstruktyvi garsų slinktis ratu bus raiškesnė kitokios konstrukcijos salėse, kur klausytojai sėdi aplink garso šaltinį: reikia, kad jis vienodai pasiektų visus. Nekantriai lauksime, kaip tos dualumo formos ryškės „Vidurnakčio saulei“ skambant rudenį, Nacionalinės filharmonijos įsteigtos skaitmeninės salės grojaraštyje.

J. Janulytės kūrinio premjeros vakaras prasidėjo kiek tolimesne itališka digresija – G. Mahlerio Simfonijos Nr. 5 IV dalimi, garsiuoju Adagietto.

Toji simfoninė lyrika sparčiai ėmė virsti populiariąja muzika turbūt pasirodžius L. Visconti filmui „Mirtis Venecijoje“. Gausėjančiomis audiopriemonėmis po pasaulį pasklido tokios patetiškai verksmingos šios lyrikos variacijos, kad visa G. Mahlerio simfonija ėmė šaukte šauktis reabilitacijos. Vien dėl sugrąžinimo į tikrąją struktūrą verta kuo dažniau prisiminti jos paskirtį. Ją visą, labai sėkmingai atliekamą tuo grynuoju neiškraipytu pavidalu, neforsuotai, girdėjome praėjusiame Vilniaus festivalyje. O ir šiemet, klausydamiesi tik ketvirtosios dalies, jutome tikrą „reanimacijos“ džiaugsmą, kad šia styginiais ir arfa grojama begaline melodija maestro M. Pitrėnas sėkmingai apgynė jos pirminį grožį, išlygintais tauriais instrumentų garsais neleisdamas nukrypti į tykančius saldaus sentimentalumo pavojus. Žavėjo elegantiški šios simfonijos dalies dainingumo akcentai, o dinaminiai niuansai ar tempas nenukrypo nuo autoriaus pažymėto serh langsam.

Felixo Mendelssohno-Bartholdy Itališkoji simfonija Nr. 4 A-dur, op. 90 (1833), dar vienas itališkasVilniaus festivalio akcentas, užvaldė nuo pat pirmųjų į šventę šaukiančių garsų, ir tas šventiškumas veržėsi pro Vienos klasikų ir F. Schuberto simfonijų paveiktas struktūras jautriai grojant M. Pitrėno vadovaujamam Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui.

***

Kalbant apie Osvaldą Balakauską, Harmonijos sodai skatina prisiminti Oskaro Milašiaus vardą. Vilniaus festivalio išvakarėse paminėtos didžiojo poeto 140-osios gimimo metinės; tebegyvena jo testamentinis noras – būti lietuvių poetu, rašiusiu prancūziškai... Laisvos Milašiaus kūrinių kompozicijos pagrįstos meditacijomis, jo būdingi ciklų pavadinimai – simfonijos, kur „keistai jungiasi klasikinės formos aiškumas ir lyrinės vizijos virpantys kontūrai, kur lėtai banguojanti ritminė melodija, melancholiška kreipinių ir pakartojimų simetrija susilieja su vidinio intensyvumo lūžtančia banga“. Tie prof. Vytauto Kubiliaus žodžiai tiktų ir O. Balakausko kamerinės operos „Tolimoji“ pagal O. Milašiaus poeziją tonalinės muzikos apibūdinimui. Opera buvo užsakyta Varšuvoje, bet yra skambėjusi ir „Gaidos“ festivalyje Vilniuje.

O. Balakausko jubiliejiniam portretui instrumentinės muzikos idėjas sukūrė ir įgyvendino ne mažiau įdomi asmenybė – užsienyje gyvenantis jaunas kompozitorius, dirigentas Vykintas Baltakas, už kūrybingumą apdovanotas Claudio Abbado premija, pagerbtas Belgijos karaliaus už kūrinį smuikui, privalomą groti tarptautinio konkurso programose.

V. Baltakas kompozitorių mums pristatė gal ne iš tolimųjų atminties sodų, o tikresnį, šiuolaikiškesnį ir tonalesnį. Dirigento intuicija, sąmojis, gebėjimas apibendrinti diktavo tai, kuo dabar domisi ir programiškai, ir analitiškai suvokti muziką nusiteikę klausytojai.

Vilniaus festivalio Harmonijos soduose V. Baltakas su savo vadovaujamu Lietuvos ansamblių tinklu ir styginių kvartetu „Chordos“ bei Lietuvos kameriniu orkestru parengė O. Balakausko kamerinės kūrybos retrospektyvą nuo 1997 iki 2013 metų. Įdomu, kad turėjome galimybę išgirsti net negirdėtus kompozitoriaus kūrinius arba giliai atmintyje likusį Raimondui Katiliui skirtą ir iki tol tik vieną kartą atliktą „Concerto RK“. Rusnė Mataitytė, žinoma, negalėjo atkurti ugningo smuikininko grojimo stiliaus, tačiau tokios restauracijos ir nesiekta; toje kvaziimprovizacinėje pulsacijoje netrūko emocionalumo, sodraus tembrinio spalvingumo, elegancijos.

Sutinku su kolegų nuomone, kad šiame koncerte klausytoją užvaldė senas geras Balakausko muzikos intelektualumas ir savitas džiazinis emocingumas – net R. Sviackevičiui grojant akordeonu „Mozaiką“. Savotiškas pabėgimas į lyriką nuo šokčiojančios, pulsuojančios, džiazuojančios muzikos – „Adagio cantabile“. Tą vakarą įvyko ir ilgai laukta styginių kvarteto Nr. 5 premjera. Grojo „Chordos“.

V. Baltakas ir Lietuvos kamerinio orkestro muzikantai ėmėsi sudėtingo kūrinio „Odyssey-2“. Įdomiai ryškėjo skirtingais styginių registrais klajojanti tema, tarsi paskendusi paskutiniame takte tarp kompozitoriaus mąstymui būdingų viena kitai prieštaraujančių ritminių struktūrų.

Neišnyko ir O. Balakausko muzikai būdingas savitas džiazavimas. Pokalbyje su savo kūrybos tyrinėtoja R. Gaidamavičiūte kompozitoriaus yra prisipažinęs, kad jį žavi gebėjimas džiaze įtvirtinti tam tikrą muzikos gramatiką kitokios tonacijos lauke, o daugybė išbandytų šiuolaikinių technikų svarbios tarsi leidimas pajusti tonacinį lauką, orientuotis panašiai kaip klausantis tonalios (klasikinės) muzikos ir kad būtent tonalumas yra tai, kas muziką skiria nuo kitų garsų. Čia slypi ir specifinė tik muzikos galia – jaudinti!

***

Simfoniniai radijo orkestrai turi savo tradicijas, o juos vienijantis atlikimo bruožas – ypač raiški artikuliacija, akcentuota faktūra, akademinis preciziškumas. Tie bruožai iškart išryškėjo ir birželio 14-ąją Operos teatre klausantis festivalio koncerto „WDR orkestras sveikina Vilnių“. Westdeutsche Rundfunk – Vakarų Vokietijos radijo simfoninis orkestras, – įkurtas prieš 70 metų Kelne, yra aktyviausias Šiaurės Reino–Vestfalijos regiono kultūrinio gyvenimo dalyvis. Vien jau orkestrui dirigavusių garsių žmonių vardai liudija jo kokybę: Carlo Maria Giulini, Otto Klempereris, Georgas Solti, Leopoldas Stokowskis, Herbertas von Karajanas, Claudio Abbado, Danielis Barenboimas, Carlosas Kleiberis, Lorinas Maazelis.

Šiuo metu orkestrui vadovauja ypatingu intelektualumu išsiskiriantis Jukka-Pekka Saraste. Jam diriguojant skambėjo įspūdingas programinės muzikos kūrinys – L. van Beethoveno uvertiūra „Egmontas“, op. 84, kuri dar vadinama vienos dalies simfonija.

Klausantis Antonino Dvořáko koncerto violončelei ir orkestrui Nr. 2 h-mol, op. 104, atmintyje iškyla emocionalus maestro M. Rostropovičiaus griežimas. Buvo įdomu, kaip pavyks jo išgarsintas slaviškasis legato prancūzų violončelininkui Gautier Capuçonui. Daug kalbama ir rašoma apie šio jauno atlikėjo muzikinę brandą, stryko prisilietimo lengvumą, judesių tikslingumą išgaunant kvapą gniaužiančio švelnumo garsus aukštame registre. Šiame koncerte minėti legato skambėjo santūriai ir elegantiškai, bet su didele vidine jėga.

Autentišku vokiškosios tradicijos skambesiu kolegos pavadino antroje koncerto dalyje girdėtą J. Brahmso simfoniją Nr. 3 F-dur, op. 90, kurią mintyse dar vadiname bethoveniška. Čia tvirto, tikslaus, raiškaus ir kartu santūraus grojimo apibūdinimas būtų lyg ir paties orkestro charakteristika. Bruožai, kurie apie šį orkestrą paliks giliausius prisiminimus.

***

Birželio 15-osios koncerte vėl sulaukėme neeilinės asmenybės, jau vien koncerto pavadinimu „Apassionata pagal Rudolfą Buchbinderį“ metusios iššūkį tradiciniam Beethoveno supratimui.

Maestro R. Buchbinderio ėjau klausytis su išankstine nuostata apie jau pasaulyje pagarsėjusį jo įkurtą Grafenego vasaros festivalį – tai romantiška, bet dar prieš penketą dešimtmečių buvusi apleista vietovė tarp Vienos ir vynuogynais pagarsėjusio Wachau slėnio. Festivalis savo užmojais, uždarų ir atvirų erdvių akustika, „debesų bokštu“ restauruotoje pilyje, sakoma, pranoksta net Glyndebourną Anglijoje ir Tanglewoodą Amerikoje. Čia lankosi geriausi pasaulio orkestrai ir solistai, festivalio koncertai vyksta nuo birželio lygiadienio iki rugsėjo 10-osios kiekvieną šeštadienį. Su šviesiu pavydu galima tik paminėti, kad ši maestro iniciatyva bei valstybės kultūros politika gerai sutaria ir viena kitą visais įmanomais būdais palaiko.

Toji išankstinė nuostata niekaip neleido pamatyti ir išgirsti R. Buchbinderio pavargusio. Jo begalinius koncertinių kelionių maršrutus suprantu kaip gyvenimo būdą, tolygų kvėpavimui, kurio gilumas ir dažnis jau nebepriklauso nuo jokių taisyklių. Kitaip ir negali būti, per gyvenimą 32 Beethoveno sonatas sugrojus 50 kartų! Maksimaliai susikaupus namuose ties daugybe turimų rankraščių ir jų redakcijų, koncertų salėje tarsi ir nebesunku perteikti tą nepaprastą būties lengvumą. Būtent jis, o ne koks įsipareigojimas taisyklėms ar koncepcijoms daro grojimą tokį raminamai patrauklų, įtikina, kad tai asmenybė, kuriai šventoje vietoje galima sandalus dėvėti. Gal dėl to klausytojas tik džiaugiasi įvairiausiais ribų peržengimais „Apassionatoje“. Ją taip atlikdamas maestro tikrai nepatektų į tarptautinį konkursą, bet jis jau yra seniai peržengęs panašias ribas, o ir sudarydamas repertuarą nesuka sau galvos dėl Vienos mokyklos reprezentavimo. R. Buchbinderis ramiausiai bėgliais pirštais neria į J. S. Bacho Angliškosios siuitos Nr. 3 g-mol pasažus, nepaisydamas jos ritminio griežtumo ir tikslumo. Jis toks laisvas nuo žinojimo ir patirties naštos, kad nebėra reikalo romantizuoti romantiko F. Schuberto sonatos B-dur, D. 960, bet lieka tai, ko neatimsi iš patirties – lengva artikuliacija, be galo lygus, subalansuotas garsas. Ir tradicinė vienietiška elegancija. Beje, jis lengvai peržengė ir šituos rėmus, publikai reikalaujant pagrodamas savotišką „Šikšnosparnio“ uvertiūros transkripciją. Matyt, suprasdamas įvairius gausių klausytojų norus, nutarė: audiatur et altera pars! (tebūnie išklausyta ir antroji pusė).

***

Su senosios muzikos ansambliu „Il Giardino Armonico“ teko susipažinti klausantis firmos „Telefunken“ palikuonio – kompanijos „Teldec Classics“ – įrašų, tad harmonijos sodai ilgą laiką asocijavosi su šios garsios, tačiau tai klestinčios, tai bankrutuojančios firmos ženklu – piramide raudona viršūne. Tuomet atradau Nicolausą Harnoncourtˊą ir jo suburtą ansamblį „Concentus musicus Wien, Il Gardino Armonico“, bendradarbiaujantį su įspūdingo lankstumo ir tembro mecosopranu Cecilia Bartoli; vėliau teko susipažinti ir su jų garsaus projekto „Sacrificium“ įrašais. Pirma gyva pažintis su ansambliu įvyko Vilniaus festivalyje dar 2003 metais. Prisimenu, kokį didelį įspūdį padarė neįprasti G. F. Händelio Concerto grosso interpretacijos akcentai, šiltas instrumentų tembras, taip pat visai kitoks Vivaldi, W. F. ir C. Ph. E. Bachai, nors tiek muzikantams, tiek klausytojams reikėjo daugiau kantrybės, kol buvo dažnai derinami pagal senovinius pavyzdžius pagaminti instrumentai... Koncertų lankytojai jau tada buvo gana išprusinti radijo laidų „Ars Musica“, ir ne tik jų, tad aktyviai domėjosi svečių ansambliu.

„Il Gardino Armonico“ šį kartą, be Vivaldi, atvežė ir mažiau žinomų autorių – jie iš tų laikų, kai klestėjo Venecijos kompozitorių mokyklos stilius. Birželio 19-osios koncerte girdėjome du smuikus, altą, violončelę, barokinį kontrabosą, klavesiną, barokinę arfą. Įvairių dydžių išilginėmis fleitomis grojo šių instrumentų virtuozas ansamblio vadovas Giovanni Antonini. Vienas įspūdingiausių jo atliekamų kūrinių buvo melodingas P. Nardini Koncertas išilginei fleitai, styginiams ir basso continuo D-dur, patyręs vokiečių mokyklos įtaką ir savaip ją transformavęs. Įdomu, kad koncerte pristatytų kūrinių autoriai – ankstyvieji būsimų žanrų pradininkai ar jų užuomazgų liudininkai. Pavyzdžiui, Giovanni Gabrieli, Šv. Morkaus bažnyčios vargonininkas, savo kancona „Energingoji“ buvo šio žanro sužydėjimo liudininkas, o Dario Castello Sonata Nr. 16 keturiems instrumentams gerokai prisidėjo prie jo pokyčių. Baltasare Galuppi, kurio Koncertą dviem smuikams, altui ir basso continuo Nr. 2 G-dur taip pat girdėjome tą birželio 19-osios vakarą, įdomus ir kaip Carlo Goldoni teatro istorijos liudininkas, ir kaip styginių kvartetų pradininkas.

***

Ar galima švelniomis fleitinių registrų spalvomis nusakyti vargonų muzikos žavesį? Toks retorinis klausimas kilo koncerte „Vasaros vargonai“ (birželio 17 d.), nusistebint, kad pačioje Nacionalinės filharmonijos kaimynystėje rengiami koncertai nebūdavo įtraukiami į ankstesnių Vilniaus festivalių programą. Tikriausia todėl, kad tai – pernelyg savarankiškas reiškinys; Šv. Kazimiero bažnyčios vargonų klausomasi jau seniai, tik sudėtingiau būna atlikti ankstyvesnių laikų, ypač renesanso ir baroko sandūros, muziką, nes 1968 metais vokiečių firmos čia statyti vargonai atitinka 18 amžiaus tradicijas.

Festivalio koncerte vargonavo svečias iš Olandijos – Roterdamo konservatorijos improvizacijos profesorius Hayo Boerema. Didingi J. S. Bacho Tokatos ir fugos F-dur, BWV 540, garsai po bažnyčios skliautais iškart formavo pojūtį erdvės, neįmanomos jokioje koncertų salėje. Fuga ir tokata skambėjo kaip vientisas kūrinys, pirmoji buvo tarsi antrosios atspindys...

Apie tuos Bacho muzikos veidrodinius atspindžius su nuostaba yra kalbėjęs prof. S. Sondeckis, ir tas jo gebėjimas stebėtis tapdavo tarsi Goetheˊs poezijos laikų filosofine kategorija. Tokiais atspindžiais koncerte žaidė ir improvizacijos profesorius H. Boerema. Jo atliekamas J. S. Bachas leido giliau suprasti ir šiuolaikinio olandų kompozitoriaus Ado Wammeso pjesę „Veidrodis“, kurioje pasikartojimai skamba tarsi senosios muzikos atšvaitai.

W. A. Mozarto Fantazija f-moll, KV 608, – vienas jo negausių kūrinių vargonams. Nors jis apibūdinamas kaip kompozitoriaus susižavėjimo muzikiniais automatais padarinys, bet ir čia išnyra Mozartui toks būdingas egzistencinis nerimas po šviesių dangiškų apmąstymų.

Fantazija, primenanti gedulingą maršą.

H. Boeremos koncerto ypač laukė O. Messiaeno kūrybos gerbėjai. Į pačius giliausius pasąmonės klodus apeliuojanti O. Messiaeno muzika paveiki turbūt dar ir dėl to, kad tobula konstrukcija ir romantinis jausmingumas drauge sueina racionaliai formuojant muzikinę medžiagą: iš meditacijų, stebėjimų, spalvų gimsta apeigiškumo ar liturgijos vyksmas, ir jame akcentuojamas ritmas, kuris kompozitoriui svarbiau už harmoniją.

Koncerte taip pat girdėjome tris pjeses iš ciklo „Šventieji kūnai“ (Les Corps Glorieux). Tai ankstyvojo kompozitoriaus kūrybos laikotarpio opusas, bet ir jame ryškus O. Messiaenui būdingas programinis besiužetiškumas, kurį galima sieti su bažnytine liturgija ar iš indų klasikinės muzikos, grigališkojo choralo ateinančiu muzikinio vyksmo paslaptingumu... Tiesa, Kazimiero bažnyčioje kiek asketiškesnės vargonų registrų spalvos, tačiau galėjome pajusti, kaip instrumento skambesiui padėjo puiki akustika ir atlikėjo meistrystė. Tai liudijo ir paties H. Boeremos Improvizacija, kupina idėjų, skirtingų technikų ir spalvų. Improvizacijos pagrindu atlikėjo pasirinktos mūsų dainos „Pasvarcyk, antela“ ir „Lietuva brangi“ akcentavo jo pajaustą gilią mintį, pakylėtą į erdvę, kur architektūra, miestas ir debesys grąžina žmogui pasiilgtą, bet kasdienybėje primirštą būties prasmingumą.

Susiję nariai

Algirdas Bagdonavičius

Algirdas Bagdonavičius

Dainininkas

Vytautas Juozapaitis

Vytautas Juozapaitis

Dainininkas, LNOBT solistas, tarptautinių konkursų laureatas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, LMTA profesorius, LR Seimo narys

Rusnė Mataitytė

Rusnė Mataitytė

Smuikininkė, tarptautinių konkursų laureatė, LMTA docentė, Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokytoja, fortepijoninio trio “Kaskados” narė

Viktorija Miškūnaitė

Viktorija Miškūnaitė

Dainininkė

Modestas Pitrėnas

Modestas Pitrėnas

Dirigentas, tarptautinių konkursų laureatas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Irena Zelenkauskaitė-Brazauskienė

Irena Zelenkauskaitė-Brazauskienė

Dainininkė, LNOBT solistė

Komentarai