Kamerinė opera ,,Jūreivis“ ieško savo scenos

Lapkričio 26 d. Kauno miesto kameriniame teatre vienintelį kartą šiais metais bus parodyta kompozitoriaus Luko Butkaus kamerinė opera „Jūreivis“ pagal to paties pavadinimo portugalų rašytojo Fernando Pessoa pjesę. Premjerą pristato teatras „Utopia“. Kūrinio eskizas sukurtas MMLAB Erdvės projekte. Pirminė spektaklio versija buvo parodyta 2025 m. rugpjūčio 7 d. festivalio „ConTempo OFF'25" programoje.

Kaune vykusį trečią Tarptautinį scenos menų festivalį „ConTempo OFF´25“ prilyginčiau stebuklingai laboratorijai, kurioje gali lyg tyčia, lyg ir netyčia užtikti ką nors labai gražaus. „ConTempo OFF“ – nepriklausoma eksperimentinė platforma, siekianti pristatyti Lietuvos ir užsienio kūrėjų darbus, netelpančius į tradicines muzikos, teatro ar dailės disciplinų ribas bei įprastus festivalinius formatus.

Jauni kūrėjai sutramdė įnoringą pjesę

Netikėta, labai gražu, stipru, gyva, nuoširdu, jaudina... Taip labai paprastai galima būtų pristatyti festivalyje parodytą dviejų jaunų kūrėjų – kompozitoriaus Luko Butkaus ir režisieriaus Jono Kuprevičiaus – kamerinę operą ,,Jūreivis“ pagal Fernando Pessoa to paties pavadinimo pjesę. Ji retai inscenizuojama dėl savo statiškumo, simbolistinės formos, tačiau traukia eksperimentinio teatro dėmesį (2020 metais buvo išleista lietuviškai). „Jūreivis“ – per vieną 1913 metų naktį paslaptingojo portugalų rašytojo sukurtas įspūdingas filosofinis avangardinis kūrinys, meditacija apie sapną, vienatvę ir tikrovės iliuziją. Kompozitorius Lukas Butkus su režisieriumi Jonu Kuprevičiumi pirmą kartą pjesę inscenizavo 2024 metais Energetikos ir technikos muziejuje Vilniuje. Opera buvo kurta MMLAB (Meno ir mokslo laboratorija) platformoje padedant mentorei Agnei Matulevičiūtei.

Lukas Butkus – kompozitorius, pianistas, klavesinininkas, muzikos kritikas, šiuolaikinės muzikos ansamblio „Artisans“ koordinatorius. 2024 m. jis pelnė Jaunojo kompozitoriaus premiją, du jo kūriniai pateko į Lietuvos kompozitorių sąjungos geriausių kompozicijų sąrašą.

Kamerinė opera „Jūreivis“ – jau antras režisieriaus Jono Kuprevičiaus bandymas statyti šį kūrinį. Pirmąsyk vis dėlto nepavyko perkelti į sceną pjesės, kurioje, atrodytų, nėra veiksmo, ją į priekį veda tik netikrumo pojūtis, perteikiamas tekstu. Beveik po kiekvieno iš trijų pjesėje veikiančių seserų monologo nuskamba abejonė: ar tai, kas pasakojama, kada nors buvo, ar tai, kas sakoma, yra tikra, ar jos pačios nėra tik negyvenamoje saloje atsidūrusio jūreivio, apie kurį pasakojo viena jų, svajonė – susikurta iliuzinė tikrovės žemė su miestais, gatvėmis, namais ir žmonėmis... Kai pro salą praplaukia laivas, jūreivio jau nebėra.

Tarp sapno, iliuzijos ir tikrovės

Opera tyrinėja realumo ir vaizduotės ribas, netektį, svajones ir beribę žmogaus sielą. Jonas Kuprevičius sako, kad ji yra ir apie galbūt pavargusį kurti Dievą, o žiūrovai savo atsiliepimuose rašo, kad ši opera – tobula gedėjimo išraiška.

Sluoksnių išties daug. Mano manymu, kūrinys prašyte prašosi ne tik eksperimentinės scenos, bet ir pozicijos teatro repertuare: tai tikrai būtų atokvėpis ganėtinai stagnuojančioje lietuviško teatro scenoje.

Lukui Butkui Pessoa yra išskirtinis rašytojas, inspiravęs ir patį pirmąjį jo muzikos kūrinį ,,Opus 1“. O pjesė „Jūreivis“ tapo asmenine obsesija nuo pat pirminio teatrinio varianto, kurto drauge su Jonu. Operos gimimą jis vadina vidiniu egzorcizmu, nes kūrinys jį buvo tiesiog apsėdęs, per metus perskaitė jį daugiau kaip pusšimtį kartų.

Turbūt iš vidinio artumo literatūrinei medžiagai atsirado ir ta jėga, leidusi jauniems kūrėjams puikiai susitvarkyti su sudėtingu tekstu ir paversti jį jau kito meno – scenos ir muzikos – audiniu: labai pagaviu, subtiliu, jautriu, aiškiai išryškinančiu kiekvieną mintį, garsiniais ir režisūriniais punktyrais žyminčiu būties–nebūties liniją. Režisierius spektaklio pradžiai pasirenka tiesiog vizualizuotą citatą iš pjesės: siauroje šviesos juostoje lyg aukšto bokšto horizontaliame lango plyšyje juda barokinės išvaizdos jūreivio siluetas su buriniu laivu rankoje. Minimalistinė raiška lengvai perkelia žiūrovą į tą kitą pjesės tikrovę, tikrą ar įsivaizduojamą. Pastatymo šviesomis ir choreografija taip pat rūpinosi pats režisierius.

Nuo baroko iki skandinaviško minimalizmo

„Jūreivis“ – puikus šiuolaikinės kamerinės muzikos pavyzdys. Opera parašyta mažam atlikėjų ansambliui, ir tai leidžia kurti intymų, subtilų garsinį pasaulį, eksperimentuoti su tembrais ir tekstūromis, integruojant elektroniką. Lukas Butkus operoje atlieka elektroninę muziką, kurios garsų sluoksniai kuria atmosferą, sustiprina emocinį foną ir padeda išplėsti tradicinės operos ribas. Ir pats visą operą diriguoja iš viršutinės mažytės salės erdvės...

Kompozitorių inspiravo senoji baroko muzika, todėl operoje yra subtilių stilistinių atgarsių – modalinių dermių, ornamentikos, kontrapunktinių struktūrų. Tačiau jaučiama ir kitos geografinės pasaulio dalies – Skandinavijos – įtaka. Iš čia randasi minimalizmas, garsų erdvumas, emocinis santūrumas ir filosofinė gelmė.

Muzika ne tik lydi tekstą, bet ir pati tampa dramaturginiu elementu – atspindi veikėjų vidinę būseną, modeliuoja laiko tėkmę, kuria sapnišką pasaulį, kuriame realybė ir vaizduotė susilieja. Tai pasiekiama per laisvas formas, neįprastus tembrus, tylos momentus ir fragmentiškus motyvus.

Operos vokalas glaudžiai susijęs su pačia pjesės struktūra. Naktį prie mirusios sesers karsto (operos pastatyme – urnos) budinčios trys seserys pasakoja istorijas, kurios virsta jūreivio vizija, jų balsai tampa ne tik atskirų personažų, bet ir bendru naratyvu. Kiekviena sesuo turi savitą vokalinį charakterį, atspindintį jos vidinį pasaulį ir santykį su mirusiąja. Seserų partijos kartais susipina, dengdamos ir augindamos viena kitą, kartais kuriamos kontrasto principu: viena švelni ir introspektyvi, kita – ekspresyvi ir nerami, trečioji – filosofiška.

Seserų charakterius padeda kurti ir režisūra: skiriasi jų elgsena ir išvaizda. Viena – šiuolaikiška ir provokatyvi, antra – lyriškai romantiška, trečioji – dalykiškesnė, žvelgianti į viską lyg iš šalies. Tai išryškina ir operos kostiumų dailininkė Elena Marija Veleckaitė, jų apranga sukurta kontrasto principu: pabrėžiamas vienos seksualumas, kitos (ši ir pasakoja mačiusi jūreivį laive jūroje) drabužis – su romantinėmis filmų apie piratus užuominomis, trečioji vilki dalykišką kostiumėlį. Nors opera yra eksperimentinės scenos be finansavimo pastatymas, bet net avalynė parinkta taip, kad išryškintų kiekvieną veikėją. Trečiosios sesers pakulnių kaukšėjimas kiekvieną kartą, atrodo, grąžina iš to kolektyvino sapno į tikrovę.

Vokalinis personažų savitumas leidžia kurti režisieriui operos struktūrą bei dinamiką, įtraukiančią klausytojus. Poveikį daro ir tai, kad dainininkai dainuoja tiesiog per metrą ar kelis nuo žiūrovų – girdėti jų kvėpavimas, matyti menkiausias mimikos pokytis.

Stiprus ansambliškumas

Režisieriui buvo labai svarbu, kad scenoje atlikėjai ne tik dainuotų, bet ir vaidintų. Jauni solistai Salomėja Petronytė, Liepa Ribokaitė, Ūla Marija Zemeckytė ir Ignas Ščesnulevičius puikiai susitvarkė su itin nelengva užduotimi. Į juos įdomu žiūrėti, sekti jų istoriją ne tik muzikos ir teksto aspektu, bet ir labai žmogiškai, kaip atskiro asmens abejonę dėl savo gyvenimo tikrumo.

Jūreivio (Ignas Ščesnulevičius) vokalinė partija yra meditatyvi, svajinga, ganėtinai fragmentiška, taip atspindinti jo vidinį pasaulį ir vienatvę. Mirusi sesuo veiksme fiziškai nedalyvauja, jos buvimas išreiškiamas vos pagaunamu muzikiniu motyvu, primenančiu garso šešėlį.

Įdomi pati vokalo stilistika: ji apima ne tik tradicinį dainavimą, bet ir šnabždesius, šauksmus, kvėpavimą. Vokalui akompanuoja elektronika, padedanti sluoksniuoti garsus, transformuoti tembrus ir kurti atmosferą, sapnišką nuotaiką. Ši instrumentuotė leidžia operai išlaikyti intymų, kamerinį pobūdį, kartu išplečiant garsinį pasaulį. Tam tarnauja ir laisva dramaturginė forma – muzika ne visada seka tradicinę rečitatyvinių arijų struktūrą, bet veikia kaip emocinis ir filosofinis naratyvas, plėtojasi per epizodus, atspindinčius seserų pasakojimus ir jūreivio viziją. Kūrėjams svarbi ir nakčiai tarsi sustojusio laiko raiška, išreikšta per pasikartojančius ritminius motyvus ar net laiko „išnykimą“, kai muzika beveik sustingsta.

Daug kas Pessoa pjesę įvardija ne kaip veiksmo, o kaip mistišką sielų dramą. Ir kas, jei ne muzika geriausiai gali perteikti tai, kas liko nutylėta. Tikiu, kad festivalyje „ConTempo OFF´25“ vos porai dešimčių žiūrovų pristatyta kamerinė opera ,,Jūreivis“ bus atrasta, įvertinta ir prieinama. Nes tai – visiškai ne efemeriškas laboratorinio mėgintuvėlio džinas, o rimta jaunų, bet brandžių kūrėjų scenos paraiška, radusi laiką, tačiau vis dar ieškanti vietos.

Gražvydo Jovaišos nuotr.