„KARMEN“ ZALCBURGE: triumfas ar prabangi vaidmens ir atlikėjos neatitiktis?
2026 metų liepos 26 dieną Zalcburgo festivalyje pristatytas naujas Georges’o Bizet operos „Karmen“ pastatymas dar iki premjeros buvo tapęs vienu laukiamiausių sezono įvykių. Karmen vaidmeniu debiutavo Asmik Grigorian, Don Chosė dainavo Jonathanas Tetelmanas, spektakliui dirigavo Teodoras Currentzis, o režisūrą ir choreografiją kūrė viena iš belgų fizinio teatro trupės „Peeping Tom“ įkūrėjų Gabriela Carrizo.
Atrodė, kad čia yra visko, ko reikia išskirtiniam festivalio įvykiui: pasaulinės operos žvaigždės, intriguojantis dirigentas, savitą kūno kalbą išmananti režisierė ir viena populiariausių visų laikų operų. Tačiau užsienio spaudos vertinimai ryškiai išsiskyrė. Vieniems kritikams Grigorian debiutas tapo triumfu ir galutiniu Karmen išlaisvinimu iš fatališkos viliokės klišės. Kiti išgirdo „prabangią vaidmens ir atlikėjos neatitiktį“ – išskirtinę artistę, kurios soprano tembras neatskleidžia Karmen partijai būtinos mecosopraninės gelmės.
Ne mažiau prieštaringai vertinta Currentzio interpretacija. Vieni išgirdo naujai atsivėrusią, detalių ir subtilių gradacijų kupiną Bizet partitūrą, kiti – kraštutinumų teatrą, kuriame dirigentas tampa tikrąja vakaro diva. Skirtingų nuomonių sulaukė ir Carrizo režisūra: vieni jos kuriamą fizinį teatrą laikė su muzika tiksliai susieta antrąja dramaturgijos kalba, kiti – ilgainiui išsisemiačiu ornamentu, užgožiančiu operos veikėjus ir jų santykius.
Citatos pateikiamos išverstos į lietuvių kalbą.
BR-Klassik: vyrų fantazijoms čia ne vieta
Elisabeth von Kalnein recenzijoje „Vyrų fantazijoms čia ne vieta“ pirmiausia apibūdina spektaklio pasaulį: vietoj Ispanijos saulės – tamsiai pilkas, kraterių išvagotas, beveik apokaliptinis peizažas. Smurtas jame nėra vien Don Chosė reakcija finale. Jis veikia kaip visą visuomenę persmelkusi sistema, iš kurios galiausiai išauga Karmen nužudymas.
„Šis femicidas neįvyksta tuščioje erdvėje – jis išauga iš priespaudos ir smurto sistemos. Argentinos režisierė Gabriela Carrizo tai aiškiai parodo nuo pat spektaklio pradžios, kartais – itin radikaliai. Pavyzdžiui, vienas vaikų choro berniukas nukreipia šautuvą į kitus vaikus.“
Kritikė pripažįsta, kad Carrizo pasirinkta kūno kalba kartais leidžia naujai pažvelgti į personažų vidines būsenas. Trūkčiojantys, sąmoningai deformuoti „Peeping Tom“ artistų judesiai tarsi iškelia veikėjų psichologiją į paviršių. Tačiau ilgainiui ši priemonė ima kartotis ir praranda pirminę jėgą.
„Kartais tai leidžia į veikėjus pažvelgti naujai, tačiau neretai atrodo pernelyg sąmoningai sukonstruota. Spektakliui tęsiantis ši raiškos priemonė išsisemia. Panašiai veikia ir protarpiais pasigirstantys elektroniniai garso efektai – griaustinio dundesys ar iškraipyti balsai. Nors spektaklyje yra dramaturgiškai stiprių akimirkų, režisūra vis praranda aiškią kryptį. Ypač perkrautas atrodo trečiasis veiksmas.“
Muzikinę spektaklio pusę Elisabeth von Kalnein vertina gerokai palankiau. Asmik Grigorian Karmen jai – ne vyrų vaizduotės sukurta gundytoja, o gyvas žmogus „iš kūno ir kraujo“. Kritikė pastebi, kad sopranas mecosopraninėje partijoje priartėja prie savo balso galimybių ribų, tačiau būtent ši rizika vaidmeniui suteikia papildomos įtampos. Jonathanui Tetelmanui esą prireikia laiko ir vokaliai įsibėgėti, ir įsijausti į vaidmenį, bet spektakliui tęsiantis jo Don Chosė tampa vis įtaigesnis. Currentzio polinkis į interpretacinius kraštutinumus šiai operai, kritikės nuomone, tinka.
Taigi BR-Klassik pateikia gana subalansuotą išvadą: muzikinės spektaklio pajėgos stiprios, tačiau Carrizo režisūra svyruoja tarp paveikių atradimų ir vizualinio pertekliaus.
„News“: Grigorian suteikia Karmen kitą matmenį
Visai kitaip spektaklį išgirdo ir pamatė žurnalo „News“ kritikė Susanne Zobl. Jos recenzijos pavadinimas – „Siela – tamsi šalis“ – tiksliai nusako viso teksto kryptį. Tai, ką kiti autoriai vadina niūrumu ar vaizdų pertekliumi, jai tampa kelione į žmogaus pasąmonę.
Recenzijos pradžioje pripažįstama galima vokalinė problema: Karmen yra mecosoprano partija, o Asmik Grigorian – sopranas. Tačiau, kritikės nuomone, atlikėja šią neatitiktį ne tik įveikia, bet ir suteikia vaidmeniui kitą matmenį.
„Grigorian išlaisvina pagrindinę Georges’o Bizet operos veikėją iš visų ją apraizgiusių klišių. Ji – viena iš daugelio fabriko darbininkių, išeinančių į nykų kalnų peizažą. Gabrielos Carrizo niūriame spektaklyje iš pradžių jos net nepastebi, net kai ji pradeda dainuoti Habanerą. Tik dainuodama Grigorian išsiskiria iš minios.“
Zobl ypač žavi Grigorian sprendimas Habanerą atlikti ne kaip demonstratyvų gundymo numerį, o beveik kaip kamerinę dainą.
„Įprastuose „Karmen“ pastatymuose dainininkė dažnai pasirodo kaip fatališka viliokė, siekianti patraukti vyrų dėmesį. Čia Karmen supa vaikai. Grigorian nuostabiai ir subtiliai niuansuoja pažįstamą melodiją, tarytum dainuotų kamerinę dainą.“
Vienu didžiausių vakaro įvykių kritikė laiko Kortų ariją. Joje Karmen mirties nuojauta pratęsiama elektroninėmis priemonėmis: atlikėjai palikus sceną, jos balso įrašas dar kurį laiką skamba iš garsiakalbių.
„Jos Kortų arija, kurioje Karmen išpranašaujama mirtis, skamba neraminamai gražiai. Įspūdį dar sustiprina tai, kad Karmen palikus sceną per garsiakalbius pasigirsta šios arijos įrašas. Markuso Hinterhäuserio sprendimas dar kartą pasiteisino – kaip ir 2018 metais, kai jis patikėjo Grigorian Richardo Strausso Salomėjos vaidmenį ir taip atvėrė jai kelią į pasaulinę karjerą.“
Zobl palankiai vertina ir Carrizo fizinio teatro principus. Jos nuomone, šokėjų judesiai ne nukreipia dėmesį nuo muzikos, o tiksliai su ja susilieja.
„Nors Jano Lauwerso pastatymuose šokio intarpai neretai atitraukia dėmesį nuo to, kas svarbiausia, – muzikos, čia kiekvienas gestas tiksliai suderintas su partitūra. Carrizo negailestingai veda į tamsiausias žmogaus prigimties kerteles. Kareiviai kankina keistą būtybę, o vaikai verčiami šaudyti į kitus vaikus.“
Vienintelis rimtesnis kritikės priekaištas – pernelyg tamsi scena, kurioje beveik neįmanoma įžiūrėti dainininkų veidų. Tačiau net ir finalo neapibrėžtumą Zobl interpretuoja palankiai: jos supratimu, Karmen nemiršta nuo Don Chosė peilio, o išsikovoja kelią į laisvę.
Muzikinę vakaro pusę kritikė aprašo kaip triumfą. Tetelmano Don Chosė giriamas už šiltą tembrą, frazavimą ir „neraminamai gražiai“ atliktą Gėlės ariją, Kristinos Mkhitaryan Mikaela – už sodrų sopraną, o Currentzis – už audringą energiją ir kvapą gniaužiančius kamerinius partitūros epizodus.
„Der Standard“: muzikinių pajėgų triumfas, režisūros perteklius
Christopho Irrgeherio recenzija „Toksiškų vyrų šalyje“ užima tarpinę poziciją. Asmik Grigorian debiutą jis vertina kaip neabejotiną sėkmę, o Gabrielos Carrizo spektaklį – kaip prieštaringą.
Kritikui svarbu tai, kad Carrizo atsisako folklorinių „Karmen“ ženklų ir pietietiško jausmingumo. Jos kuriamoje Ispanijoje vyrauja toksiški vyrai: kareiviai smurtauja prieš civilius, o vaikai mokomi šaudyti į savo bendraamžius. Mirtis čia visuomet tyko netoliese.
Tačiau ilgainiui fizinis teatras pradeda gožti pačią operą.
„Kai kone kas antrą ariją fone lydi drastiškai trūkčiojančiais judesiais šokantys artistai, žiūrovui tenka pernelyg didelis regimųjų įspūdžių krūvis. Lakoniška Christofo Hetzerio scenografija, kurios pagrindą sudaro pasvirusios plokštumos, taip pat nepadeda įgyvendinti daugelio režisūrinių sumanymų.“
Dirbtinai prijungta kritikui atrodo ir Don Chosė motinos istorija. Nuoga moteris panardinama į vandens baseiną, kurį tamsiai apsirengę vyrai uždengia iš viršaus. Irrgeherio nuomone, šis vaizdas lieka „lėkštas ir dirbtinai prikabintas prie spektaklio“. Panašiai vertinami elektroniniai garsovaizdžiai ir Bizet muzikiniam pasauliui svetimas flamenkas.
Vis dėlto prabilęs apie Grigorian kritikas toną iš esmės pakeičia.
„Kokia jos Karmen? Tikrai ne rėksminga fatališka moteris. Veikiau instinktų vedama, ugninių plaukų ir pirmapradės erotinės jėgos kupina moteris. Sykiu – būtybė, gebanti gintis visomis išgalėmis. Intymiais momentais Grigorian mezga jaudinančias ilgas legato linijas. Savo laisvę ši Karmen gina audringais proveržiais, o vyrą atstumia pašaipiomis, kartais beveik kalbamuoju tonu tariamomis intonacijomis.“
Jonathaną Tetelmaną kritikas vadina „įspūdingos vokalinės galios dainininku“, valdančiu erdvų, sodrų tenorą. Davide Luciano Eskamiljas „trykšta testosteronu“, o Mkhitaryan Mikaela čia nėra naivus kaimo nekaltybės angelas – ji drąsiai kovoja dėl Don Chosė meilės.
Currentzio interpretaciją Irrgeheris vertina palankiai, nors nepamiršta nei dirigento ryšių su Rusija, nei jo polinkio į ekscentriškus tempus.
„Jau uvertiūroje dirigentas atskleidžia ypatingą dėmesį detalėms. Kartais jis priverčia styginius beveik šnabždėti, kartais netikėtai išryškina ir savitai formuoja gerai pažįstamas frazes. Vakarui tęsiantis šis subtilaus niuansavimo polinkis kiek susilpnėja. Currentzis retkarčiais nustebina ekscentriškais tempais. Tačiau užkrečiama energija, kuria jis įkvepia „Utopia“ orkestrą ir spektaklyje dalyvaujančius chorus, suteikia visam vakarui triumfo atspalvį.“
Finalas Irrgeheriui pasirodo ne išlaisvinantis, o tiesiog neaiškus. Ar Don Chosė iš tiesų nuduria Karmen? Ar ji atsiperka tik paviršine žaizda? Atvira pabaiga kritikui neatskleidžia aiškios režisūrinės minties. Carrizo per nusilenkimus sulaukia švilpimo, o muzikos atlikėjai – nuoširdaus publikos džiaugsmo.
„ResMusica“: choras pranoksta vakaro žvaigždes
Dominique’o Adriano recenzijos pavadinimas iš karto skelbia nusivylimą: „Teodoras Currentzis ir Asmik Grigorian – nuvylusios „Karmen“ žvaigždės Zalcburgo festivalyje“. Kritiko išvada griežta: choras – sensacingas, pastatymas – estetiškas, tačiau paviršutiniškas, o du pagrindiniai afišos vardai lūkesčius pateisina tik iš dalies.
Currentzio stiprybe Adrianas laiko gebėjimą imtis iki skausmo pažįstamų partitūrų ir priversti publiką jų klausytis iš naujo. Tačiau šioje „Karmen“ jam tai pavyksta tik atskiromis akimirkomis.
„Viskas pasikeičia cigarų fabriko scenoje. Currentzis panardina ją į sapnišką atmosferą, kurioje ištirpsta visi kontūrai – nuo orkestrinės įžangos ir pirmųjų darbininkių šnabždesių iki Karmen metamos gėlės. Šiai labai asmeniškai vizijai poezijos nestinga, tačiau tokio intensyvumo nepavyksta išlaikyti visą vakarą.“
Antrojo veiksmo finalas, turintis sukelti svaiginantį laisvės pojūtį, kritikui atrodo pernelyg sunkus ir perkrautas. Currentzis pateikia ryškių detalių, tačiau jos ne visada susijungia į nuoseklią interpretaciją.
Tikruoju vakaro herojumi „ResMusica“ paskelbia „Utopia“ chorą, papildytą Zalcburgo Bacho choro dainininkais.
„Tai, ką girdime, tiesiog stulbina: pavyzdinė prancūzų kalba, išskirtinis skambesio lankstumas, apimantis visus muzikos parametrus – dinamiką, spalvas, ritmą ir išraišką. Puikiai dainuoja ir Zalcburgo vaikų choras. Jeigu reikėtų dar kartą žiūrėti šį spektaklį, būtent choras būtų svarbiausia priežastis sugrįžti.“
Asmik Grigorian vertinama pagarbiai, tačiau be kitose recenzijose girdimo susižavėjimo.
„Asmik Grigorian – labai profesionali ir visais atžvilgiais solidi Karmen. Žemajame registre kartais juntamas šioks toks nepatogumas, tačiau jos dikcija taisyklinga, o balso projekcija nepriekaištinga. Vis dėlto iki ugningo temperamento ir nepakartojamos vokalinės spalvos, dėl kurių ji galėtų stoti greta didžiųjų praeities Karmen, dar lieka žingsnis.“
Dar griežčiau įvertinamas Tetelmano Don Chosė. Adrianas jį vadina vienmačiu: vaidmeniui stinga trapumo, o personažas spektaklio metu nesikeičia. Tenoro galia ir balso tvirtumas nekelia abejonių, tačiau vien jų Don Chosė tragedijai nepakanka.
Carrizo režisūroje kritikas pripažįsta apšvietimo grožį ir itin profesionalų minios valdymą. Kareivių, darbininkių, kontrabandininkų ir vaikų judėjimas jam primena danguje tarsi vienas kūnas sklandantį paukščių būrį. Tačiau dialogų pašalinimą Adrianas vadina debiutantės klaida.
„Nors darbas su aktoriais turėtų suteikti personažams daugiau gilumo, visas pasakojimas tampa keistai fragmentiškas, o ribos tarp atskirų muzikinių numerių – dar ryškesnės. Asmeninė Carrizo vizija susitraukia iki sunkiai perskaitomų, neretai pernelyg tiesmukų simbolių ir ne visada organiškų „Peeping Tom“ šokėjų intervencijų.“
Kritikas įžvelgia režisierės siekį Karmen mirtį parodyti ne kaip vadinamąjį aistros nusikaltimą, o kaip femicidą. Tačiau, jo nuomone, ši idėja scenoje beveik neatsiskleidžia.
„Münchner Merkur“: tikroji diva – orkestro ložėje
Griežčiausiai Asmik Grigorian įvertino Tobiasas Hellas. Jau jo recenzijos pavadinimas – „Prabangi vaidmens ir atlikėjos neatitiktis“ – atmeta atsargias užuominas ir problemą įvardija tiesiai.
Hellas pripažįsta, kad Grigorian puikiai tinka Carrizo sumanymui atsisakyti tradicinių Karmen klišių. Tačiau sceninės asmenybės tinkamumas koncepcijai, jo nuomone, neišsprendžia vokalinės problemos.
„Į Carrizo klišių atsisakančią koncepciją vaidmeniu debiutuojanti Grigorian įsilieja beveik idealiai. Tačiau Karmen partijai ši prabangi atlikėja parinkta netiksliai. Ypač viduriniame registre jos balsui trūksta šiltų mecosopraninių spalvų, kurių šiam vaidmeniui tiesiog reikia.“
Kritikas atkreipia dėmesį ir į neįprastai lėtus Grigorian arijų tempus. Tačiau net Currentzio jai sukuriama interpretacinė erdvė, jo nuomone, nekompensuoja partijai būtinos vokalinės spalvos. Visą savo aktorinę ir vokalinę jėgą Grigorian atskleidžia tik finalinėje scenoje.
Dar aštresni žodžiai skiriami Currentziui. Hellas tikrąja vakaro diva vadina ne Karmen, o aukštai pakeltoje orkestro ložėje stovintį dirigentą.
„Tai kraštutinumų žaidimas, kuriame pripažįstamas tik iki galo nuspaustas greičio pedalas arba iki galo įmintas stabdys, o pusiausvyra su tuo, kas vyksta scenoje, dažniausiai tampa antraeiliu dalyku. Svarbiausia – efektas, kad ir koks įspūdingas jis kartais būtų.“
Ypač iškalbingai Hellas aprašo Kortų ariją. Grigorian stovi prožektoriaus šviesos kūgyje ir dainuoja apie artėjančią mirtį, o Currentzis diriguoja tamsoje, rūko apgaubtoje orkestro ložėje.
„Dirigento pulto lempelės mistiškai apšviečia jo baltų marškinių rankoves. Atrodo, tarytum pats Hadas tiestų rankas į dainininkę, norėdamas įtraukti ją į požemio pasaulį.“
Tai įtaigus teatrinis vaizdas, bet sykiu – tiksli recenzijos minties kulminacija: Currentzis ne tik interpretuoja spektaklį, bet ir pats tampa reginiu.
Hellas atkreipia dėmesį, kad spektaklio metu publika plojo gana santūriai, o kai kurios garsiausios operos melodijos baigėsi visai be aplodismentų. Jo galutinis sakinys – vienas kandžiausių iš visų recenzijų:
„Dirigento gerbėjai sakys, kad tokios „Karmen“ dar niekada nėra girdėję. Jo kritikai galėtų atsakyti: taip, tačiau galbūt ne be priežasties.“
Vienas spektaklis – skirtingos Karmen
Šios recenzijos rodo ne vien skirtingus kritikų skonius. Spektaklį jie vertina remdamiesi skirtinga meninių vertybių hierarchija.
Susanne Zobl ir Christophas Irrgeheris pirmiausia regi Grigorian gebėjimą atsisakyti tradicinio fatališkos viliokės vaizdinio. Jiems svarbiausia jos sceninė tiesa, laisvės pojūtis, kūniškas pasitikėjimas ir gebėjimas gerai žinomas arijas paversti intymiais psichologiniais monologais.
Dominique’ui Adrianui ir ypač Tobiasui Hellui svarbesnė pati Karmen partijos vokalinė prigimtis. Jų vertinimu, išskirtinė aktorystė ir nepriekaištinga balso projekcija negali visiškai atstoti šiltų mecosopraninių vidurinio ir žemojo registrų spalvų. Todėl tas pats atlikimas vieniems tampa vaidmens išlaisvinimu, o kitiems – prabangia, tačiau esmine neatitiktimi.
Panašiai išsiskiria nuomonės apie Carrizo judesio teatrą. Zobl kiekvieną gestą regi kaip tikslų partitūros tęsinį. Von Kalnein mano, kad iš pradžių paveiki priemonė ilgainiui išsisemia. Irrgeheriui scena tampa perkrauta, o Adrianui vizualiniai ženklai nesusijungia į aiškią režisūrinę mintį.
Dialogų atsisakymas taip pat pasirodo esąs ne techninė smulkmena, o viso spektaklio dramaturgiją keičiantis sprendimas. Be kalbamųjų scenų susilpnėja muzikinių numerių ryšiai, o veikėjų raida vis dažniau perteikiama pantomima, šokiu ir elektroniniais garsais. Vieniems tai atveria pasąmonės teatrą, kitiems operą paverčia niūria atskirų numerių virtine.
Beveik visi kritikai sutaria tik dėl išskirtinio chorų lygio ir didžiulės „Utopia“ orkestro energijos. Tačiau net Currentzio interpretacinė drąsa vertinama priešingai: vieniems jis atskleidžia naujas iki skausmo pažįstamos partitūros spalvas, kitiems užgožia Bizet ir paverčia spektaklį savo paties dirigento teatru.
Todėl svarbiausias klausimas po Zalcburgo premjeros lieka atviras. Ar operos žvaigždė turi išnykti vaidmenyje, ar gali vaidmenį paversti savo sceninės asmenybės tęsiniu? Ar Karmen išlaisvinama iš klišių, jeigu vietoj jos pirmiausia matome Asmik Grigorian? Ar atlikėjos individualybės pergalė visuomet reiškia ir personažo pergalę?
Zalcburgo „Karmen“ vertė galbūt ir slypi šiame neišspręstame ginče. Vieniems ji tapo triumfu, kitiems – įspūdingu, bet nepateisintu eksperimentu. Tačiau abejingų, regis, beveik nepaliko.
Šaltiniai: Dominique Adrian, „ResMusica“; Christoph Irrgeher, „Der Standard“; Elisabeth von Kalnein, BR-Klassik; Susanne Zobl, „News“; Tobias Hell, „Münchner Merkur“.