KARTAIS IR GROŽIO BŪNA PER DAUG

Labai sėkmingai rengėjų sumanymą papildė gamtos stichija – kylanti audra kūrė tikrą dramą, vėjas smaginosi nupūsdamas atlikėjų treles nuo mikrofono, bet atlikėjai, tikri profesionalai, iki koncerto pabaigos ištvermingai išsilaikė nenublokšti nuo scenos. Tiesą sakant, dažnu atveju pagalvodavau, kad jiems, o ypač joms – solistėms Ritai Petrauskaitei ir Beatai Ignatavičiūtei tokiam orui būtų labiau tikę Sandros Straukaitės sukurti kostiumai triumfualiniam ,,Skrajojančiam olandui“, o ne romantiškos suknelės. Rugpjūčio naktis ir audra joms buvo negailestinga ir visai nekreipė dėmesio, kad solistės vėjo blaškomoje scenoje turėjo būti daugiau nei valandą.

Koncertas sumanytas, kaip proginė, šventinė festivalio dalis. Na, toks, kuris puikiai tiktų naujiesiems metams – populiarios arijos ir dainos po atviru atšiauriu elingo dangumi. Čia labai pritiko ir kviestinė žvaigždė – Merūnas Vitulskis. Bet jo krūvis buvo nepalyginamai mažesnis, nei minėtų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solisčių, jis padainavo tik tris numerius, dainavo tai, ką visada dainuoja, ką yra atidirbęs ir kas tinka jo balsui, tad jo klausytis buvo tikrai malonu ir gražu.

Tuo tarpu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistės tą vakarą turėjo demonstruoti neįmanomą aukštąjį pilotažą – nuo Georgo Fridricho Hendelio ir Antonino Dvoržako iki Ennico Moricone kino muzikos atlikimo. Dvoržako Undinės arija, kurią koncerto metu atliko Rita Petrauskaitė ir buvo geriausia, ką išgirdau. Nieko nuostabaus, tai – repertuarinė teatro opera, solistė yra įvaldžiusi sudėtingą ir subtilią Dvoržako muzikogramą.

Atskirai reiktų paminėti ir šokio trupę, kuri scenoje darė keisčiausius dalykus. Kai kada, ryškiai per dažnai, net nesusijusius su solistų atliekamu kūriniu. Susidarė toks įspūdis, kad svarbu buvo sukurti reginį, pramogą akims, bet ne sielai. Ne viskas gražu, kas blizga ir akina. Negaliu net numanyti, kokią intenciją turėjo choreografas, padabindamas šokėjus butaforiniais kandeliabrais, su kuriais jie sukosi scenoje. Lygiai taip pat niekuo kitu, kaip egzotiniu dirgikliu, nepavadinsi paskutiniame kūrinyje tarp dviejų solisčių pasirodantį akrobatiniame šokyje tamsiaodį šokėją su baltu, apnuoginta krūtine, triko.

Čia yra mano nuomonė. Grįžau namo sutrikusi, nors ir puikai suprasdama, kad tai – kasinis spektaklis, kad bilietai buvo visi išpirkti ir jų dar stigo. Kad žiūrovai plojo ir šaukė bravo, kad džiaugėsi tuo, ką matė.

O man akyse stovėjo ,,Reverbas“ – minimalistinis išorine raiška ir efektais, išgrynintas ir švarus, ir tikslus vidine mintimi. Ir skirtumą mačiau atlikėjų kūnuose ir akyse: jie gyveno ta idėja.

Na, pasidžiaukime bent tuo, kad mėnulio pilnatis ir dainos jai – ne kasdienis dalykas.

Susiję nariai

Rita Petrauskaitė

KLAIPĖDOS VALSTYBINIO TEATRO SOLISTĖ; LIETUVOS NACIONALINIO OPEROS TEATRO SOLISTĖ