KAS PASAULYJE PASAULIŠKIAUSIAS?

Jeigu pasaulinio garso atlikėjas koncertuoja su pasaulinio garso orkestru, diriguojamu pasaulinio garso dirigento, o programoje skamba pasaulinio garso kompozitoriaus kūrinys, ar klausytojui dar lieka teisė pačiam nuspręsti, ką išgirdo?

Lietuvoje, regis, koncertų salėse nebegroja pianistai – tik pasaulinio garso pianistai. Nebedainuoja dainininkai – tik pasaulinės operos žvaigždės. Prie dirigento pulto nebestovi dirigentai – tik pasaulinį pripažinimą pelnę batutos meistrai. Net kompozitoriai, kadaise ramiai rašę muziką, šiandien privalo būti pasaulinio garso.

Ir visi jie atvyksta į Lietuvą!

Ne šiaip koncertuoti. Jie atvyksta surengti išskirtinių, nepakartojamų, istorinių, ypatingų koncertų. Kiekvienas pasirodymas – sensacija. Kiekviena programa – unikali. Kiekvienas kūrinys – šedevras.

Įdomiausia, kad šis pasaulinės šlovės antplūdis niekaip nesibaigia. Vos spėjame pasidžiaugti viena žvaigžde, jau skelbiama kita. Ir ne bet kokia – ryškiausia!

Atrodo, pasaulinių žvaigždžių nušviestoje Lietuvos muzikos padangėje nebeliko tamsos...

Bet jeigu visi yra pasaulinio garso, ką šie žodžiai dar pasako apie muziką?

Ir kas apskritai suteikia teisę menininką vadinti pasauliniu?

Gal koncertas garsioje salėje? Bet juk toje pačioje salėje vieną vakarą gali pasirodyti išskirtinis interpretatorius, o kitą – tiesiog gerai savo profesiją išmanantis atlikėjas.

Gal įrašas garsioje leidykloje? Tačiau ir leidyklos turi savo komercinių interesų.

Gal tarptautinis konkursas? Konkursas gali padėti pradėti karjerą, bet ar jo laureato vardas visam gyvenimui garantuoja meninį išskirtinumą?

Gal publikos ovacijos? Bet juk plojame ir iš susižavėjimo, ir iš mandagumo, o kartais – tiesiog todėl, kad visi aplinkui jau ploja. O pas mus – dar ir būtinai atsistoję!

Taigi – pasaulinis garsas tikrai keistas reiškinys. Jį galima išmatuoti koncertų geografija, parduotų bilietų skaičiumi, įrašų tiražais, apdovanojimais. Tačiau nė vienas šių rodiklių neatsako į svarbiausią klausimą – ką menininkas pasako savąja muzika.

Reklama būtent šį atsakymą nutyli.

Kam aiškinti, kuo savita pianisto interpretacija, jeigu galima parašyti, kad jis pasaulinio garso? Kam pasakoti apie dirigento santykį su partitūra, jeigu pakanka paskelbti, kad jis vienas ryškiausių mūsų laikų batutos meistrų?

Ir kam apskritai kalbėti apie muziką, jeigu jau turime tiek daug žvaigždžių?

Bet reklamos kūrėjai nėra vieninteliai šios istorijos veikėjai.

Yra dar publika. Tiksliau – ypatinga jos dalis, kuriai svarbu ne tiek tai, kas skamba ir kaip, o kas atlieka.

Tokiam klausytojui koncertas prasideda gerokai anksčiau nei nuskamba pirmieji garsai. Jis jau žino, kad bus nuostabu. Atlikėjas garsus, orkestras prestižinis, dirigentas legendinis, o bilietas brangus. Vadinasi, ir meninis rezultatas privalo būti nepakartojamas.

O jeigu nebuvo?

Ir čia prasideda tikroji drama.

Prisipažinti, kad pasaulinio garso muzikas šį vakarą nesujaudino neįmanoma! Bilietas brangus, vardas garsus, visa salė stovi. Negi vienas liksi sėdėti?

Taigi: reklama pažada genialumą, publika jį patvirtina, o organizatoriai kitą rytą išplatina pranešimą apie triumfą.

Iškilių muzikų yra. Kaip tik todėl norėtųsi, kad apie jų išskirtinumą būtų pasakoma kas nors daugiau, nei kad jie iškilūs.

Tačiau būtent todėl turėtume atsargiau dalyti pasaulinės šlovės titulus. Nes kuo dažniau žodį kartojame, tuo mažiau jis reiškia. Ir galbūt didžiausia šios visuotinės pasaulinės šlovės problema net ne ta, kad reklama perdeda – ji iš anksto informuoja ne tik apie tai, ką išgirsime, bet ir ką privalėsime pajusti klausydami...

– Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje pasauliškiausias?
– Tas, kurio pranešimą spaudai ką tik perskaitei.

Iliustracijos autorius – dirbtinis intelektas, kol kas dar nepaskelbtas pasaulinio garso menininku.