Kelias į musikē

Publikuota: 2019-12-02 Autorius: Junija GALEJEVA
Kelias į musikē

Codex Buranus

– Tad bibliotekoje yra ir melą skelbiančių knygų…

– Pabaisos gyvuoja, nes jos yra dalis Dieviškojo plano, ir siaubinguose jų bruožuose atsiskleidžia kūrėjo galia. Taip pat ir magų knygos, žydų kabalos, pagonių poetų pasakos, bedievių melo knygos yra Dieviškojo sumanymo dalis. Tie, kurie įkūrė ir per amžius palaikė šį vienuolyną, tvirtai tikėjo, kad net melagingiausios knygos išmintingo skaitytojo akimis gali skleisti blyškią Dieviškojo pažinimo šviesą. Todėl biblioteka yra ir tokių knygų lobynas. O dėl to, suprantate, ji negali būti atvira kiekvienam. Be to, – pridūrė abatas, kone atsiprašydamas dėl šio savo paskutinio argumento menkumo, – knyga yra trapus daiktas, ją niokoja laikas, naikina graužikai, gadina orų permainos ir grubių rankų prisilietimas. Jei per šimtų šimtus metų kiekvienas būtų galėjęs netrukdomas liesti mūsų rankraščius, daugelis iš jų jau nebegyvuotų. Bibliotekininkas saugo juos ne tik nuo žmonių, bet ir nuo gamtos niokojančių jėgų, visą savo gyvenimą skirdamas šiai kovai su užmarštimi – tiesos priešu.

Umberto Eco. „Rožės vardas“

Galbūt panašiai mąstė ir benediktinų vienuolyno (Benediktbeuern), nuo 740 m. po Kr. stovėjusio Bavarijos Alpėse (100 km į pietus nuo Miuncheno), bibliotekininkas, į kurio rankas kadaise pateko viduramžių poezijos rinkinys, vėliau pavadintas „Carmina Burana“. Neužregistravęs „pabaisos“ kataloge, gudruolis vis dėlto saugiai padėjo rinkinį į lentyną, jį prižiūrėjo ir įpėdiniams liepė saugoti. Tikriausiai panašiai apie „Dieviškojo pažinimo šviesos“ šaltinį manė ir jo pirmtakas, koks nors XIII amžiaus vienuolis, kurio vardą užmarštis taip pat sugebėjo pasiglemžti, ne vienerius metus dienų dienas perrašinėdamas žinomų ir net tada jau nežinomų savo amžininkų dainas, atrinkdamas jas iš įvairių rinkinių, sistemindamas pagal temas: čia – satyrinės ir didaktinės, čia – religinių apeigų, čia – meilės dainos, kitas skyrelis – dainos apie valgymą ir gėrimą (tiksliau, apie piktnaudžiavimą ir vienu, ir kitu), o šis – dainos-žaidimai ir t. t. Dalis tekstų parašyti senąja prancūzų kalba, vokiečių kalbos tarmėmis, bet dauguma – viduramžių lotynų kalba. Jų autoriai – vadinamieji vagantai, arba goljardai.

„Ak, tie goljardai“, – atsidūsta mūsų vienuolis, – keliaujantys studentai, vienuoliai, išvaryti ar pabėgę iš vienuolynų, – pasiklydę vaikai... Velnio vejami eina jie iš vieno universiteto į kitą, iš miesto į miestą. Kaip sakoma, ieško septynių menų Paryžiuje, teisės mokslų – Orleane, medicinos – Solerne, magijos – Tolede, tačiau niekur neieško moralės ir dorybių.

Ydose paskendę, Dievo rūstybės nebijo, drįsta ir ponus, ir karalius, ir pačią Bažnyčią kritikuoti. Teisingai juos už šias dainas nuo Bažnyčios atskiria… Ir vis dėlto…

Kas „vis dėlto“, vienuolis nepasakė, tik mąsliai šypsodamasis vėl palinko prie savo darbo. Tyliai skreba plunksna, šlama rankraščio lapai… Praeis dar daug mėnesių, kol rinkinys bus baigtas. Ir tilps jame daugiau nei 250 (!) dainų, sukurtų XI–XIII amžiais, tekstų. Kai kurie – su neumomis užrašytomis melodijomis. Čia bus ir tokių iš kitų rinkinių žinomų poetų, kaip Walteris iš Šatijono, Peteris iš Blua, Philipas Kancleris, minezingerių Walterio von der Vogelweideˊs ir Godefroyˊaus bei kitų eilių, tačiau daugumos dainų autorių nustatyti jau niekam nepavyks. Tai simboliška: didžiausias viduramžių poezijos rinkinys atskleidžia mums ne individualius, autorinius darbus, bet lyg verčia pažvelgti į epochos veidrodį. Nors goljardai savo dainas paprastai dainuodavo smagiuose vakarėliuose, tekstus kurdavo lotynų kalba, papuošdami antikinės literatūros – Ovidijaus, Katulo, Diogeno, Epikūro – citatomis arba Biblijos nuorodomis. Dažni jų tekstuose antikos mitologijos vardai – Venera, Kupidonas, Heraklis, Apolonas, Jupiteris. Ir satyrinėse, ir rimtosiose dainose gausu citatų iš Senojo ir Naujojo Testamentų, Biblijos komentarų (pavyzdžiui, Šv. Augustino), kuriuos to meto akademinis jaunimas privalomai studijuodavo. Parodija ir burleska, kalambūras ir satyra goljardams, atrodo, buvo didžiausia atgaiva. Tačiau pateko į rinkinį ir sakralinių giesmių bei lyrikos.

Nebuvo temos, nebuvo tokio gyvenimo reiškinio, kurį goljardai būtų nutylėję. Šalin cenzūrą! Ašaros ir juokas, politika ir erotika, gamta ir dorovė – viskam užteko vietos. Jie pasaulį matė kitokį, nei iš aukštų katedrų jiems skelbė profesoriai, – ne kanonizuotą, bet realų. Ir kas jiems galėjo uždrausti sakyti tiesą?..

Tarp dainų mūsų vienuolis rinkinio sudarytojas įterps trumpų moralizuojančių epigramų – klasikinės literatūros citatų.

Nepamirš nupiešti ir mėgstamiausios viduramžių alegorijos – Fortūnos rato. Sukasi ratas, o žmogus ant jo pakyla, akimirką pasiekia viršūnę ir jau, žiūrėk, ritasi žemyn: regnabo – regno – regnavi – sum sine regno (karaliausiu – karaliauju – karaliavau – esu be karalystės).

Fortune rota volvitur: Fortūnos ratas sukas vis,

Descendo minoratus; Ir aš mažėju, dylu,

Alter in altum tollitur; O kitas vėl į aukštybes

Nimis exaltatus Karališkas iškyla.

Rex sedet in vertice - Būk, karaliau, atsargus –

Caveat ruinam! Laimės ratas sverdi!

Nam sub axe legimus Įrašytas ant ašies

Hecubam reginam. Ir Hekabės vardas.

Kas gi buvo tas vienuolis, palikęs šį unikalų rinkinį?

Deja, kuklusis Dievo ir tiesos tarnas savo vardo neužrašė.

Gal visai ir ne vienuolis jis buvo, o vienas iš XIII amžiaus Karintijos aristokratų klerikalų, grožinės literatūros mėgėjas ir studentų globėjas (esama ir tokios nuomonės).

Kad ir kas jis buvo, prisiminkime jį su dėkingumu. Kaip ir minėtąjį Benediktbeuerno vienuolyno bibliotekininką, kadaise priglaudusį rinkinį savo lobyne. Nežinia, kokiais likimo keliais rinkinys atsidūrė Bavarijos Alpėse ir kiek metų ar amžių išgulėjo vienuolyno knygų saugykloje. Šis vienuolynas, kaip ir daugelis kitų, 1803 m. buvo sekuliarizuotas. Rastas rankraštis pateko į Miuncheno karališkąją biblioteką, kur pagaliau gavo vardą ir buvo įtrauktas į katalogą kaip Codex latinus monacensis 4660. Ir štai 1847 m. rinkinys pirmą kartą aukštai iškilo Fortūnos rate (juk ir knygos turi savo likimą) – bibliotekininkas ir leidėjas Johannas Andreasas Schmelleris išleido rinkinį, pavadindamas jį „Carmina Burana“ (pažodžiui „Benediktbeuerno dainos“ arba tiesiog „Beuerno dainos“).

Dar tris kartus apsisuko ratas, dar tris kartus „Carmina Burana“ išleidžiama, perkama arba ne ir užmirštama. Kol pagaliau 1934 metais…

Teatro žmogus

„Fortūna žaismingai įbruko man į rankas Viurcburgo antikvariato katalogą, kuriame pamačiau pavadinimą, magiškai patraukusį mano dėmesį: „Carmina Burana“, – vėliau prisimins vokiečių kompozitorius Carlas Orffas.

Tuo metu Orffui buvo 39 metai.

Jis jau buvo išgarsėjęs, tačiau dar ne kaip kompozitorius, o kaip pedagogas. 1924 m. kartu su gimnaste ir šokėja Dorothee Günther jis įsteigė Miunchene judesio, šokio ir ritmikos mokyklą ir jau 10 metų empiriškai plėtojo, gludino asmenybės ugdymo sistemą „Schulwerk“, dabar dažnai vadinamą tiesiog Orffo pedagogine sistema. (Žodis schulwerk sudarytas iš schulen „mokyti“ ir wirken „veikti“.)

Orffas buvo įsitikinęs, kad kiekviename žmoguje glūdi meninis, kūrybinis grūdas. Suaugusiojo kūrybiškumą gali numarinti bukas, scholastiškas taisyklių ir pratimų kalimas, o vaiko kūrybinis grūdas dar gyvas, tereikia padėti jam sustiprėti.

Improvizacija, menų sintezė ir kantrus ėjimas nuo paprasto prie sudėtingo – viskas, ko reikia.

Pradedame nuo ritmo – elemento, siejančio visus menus: šokį, muziką ir poeziją. Plojame, mušame būgną, jungiame paprastą ritmo formulę su melodine, kurią patys ir sugalvojame, pridedame žodį ir paprastą judesį. Improvizuojame. Nepamirškime ir vaidybos.

Netrukus jau, žiūrėk, kuriame pasakas, teatrą…

„Mano Schulwerk ir mano kaip kompozitoriaus kūryba kyla iš vienos bendros šaknies, iš musikē – žodžio, garso ir gesto sintezės“, – pasakys vėliau Orffas.

Tačiau prieš pradėdami kalbėti apie Orffo muziką, trumpai pažvelkime į jo paties vaikystę, kurią įprasta ar tipiška tikrai nepavadinsi ir kurioje neabejotinai pamatysi jo kūrybinės šaknies pradžią.

***

Carlas Orffas gimė 1895 m. liepos 10 d. Miunchene, inteligentiškoje karininkų šeimoje. Senelis generolas majoras Carlas fon Orffas, išėjęs į pensiją, studijavo geodeziją, matematiką ir astronomiją, buvo Miuncheno universiteto garbės daktaras. Senelis iš mamos pusės Carlas Koestleris, taip pat generolas majoras, išėjęs į pensiją, darbavosi sudarydamas daugiatomį „Bavarijos karalystės apylinkių ir vietovių žinyną“.

Tėvas, paklusdamas šeimos tradicijai, taip pat pasirinko karininko karjerą ir po Pirmojo pasaulinio karo išėjo į atsargą būdamas papulkininkis.

Šeimoje profesionalių muzikantų nebuvo, tačiau muziką Orffai mėgo ir mokėjo groti įvairiais instrumentais. Kasdien po pietų tėvai skambindavo keturiomis rankomis. Sekmadieniais namuose susirinkdavo fortepijoninis kvintetas arba styginių kvartetas.

„Motiną, – rašė Orffas atsiminimuose, – kadaise mokė skambinti jos pusbrolis Josefas Giehrlis – žymus Liszto mokinys ir Richardo Strausso draugas. Dvylikos metų ji jau buvo fortepijono virtuozė. Motina buvo kiekvieno mūsų namų muzikavimo siela, kaip, beje, ir šeimos siela, labai meniškos prigimties, protinga, išmintinga moteris, turinti, be to, ir puikų humoro jausmą.“

Vienų metų Orffas, dar ne itin gerai išmokęs vaikščioti, motinai skambinant būtinai stengdavosi įsitaisyti jai prie kojų. Netrukus šalia motinos kėdės buvo pastatyta aukšta vaikiška kėdutė ir Carlui leista skambinti „duetus“: būsimasis kompozitorius ir pedagogas atlikdavo savo „partiją“ kumšteliais daužydamas klavišus.

„Tuo metu jis klykdavo iš pasitenkinimo“, – dienoraštyje rašė senelis Koestleris.

Po metų vaikas jau „skambindavo“ pats iš karto abiem rankomis, tuo pačiu metu dainuodamas arba deklamuodamas eilėraščius iš knygelės su paveikslėliais.

„Kartą man dingtelėjo mintis, – rašė Orffas, – kad iš klavišų šį tą galima išgauti ne tik silpnais pirštais. Paslapčia atsinešiau iš virtuvės plaktuką, kuriuo būdavo mušama mėsa, ir ėmiau juo tvoti per nekaltus klavišus. Deja, mane iš karto pagavo, fortepijoną užrakino. Paguodai gavau būgną, tačiau tai nebuvo lygiavertis pakaitalas. Mušti būgną vienumoj būdavo liūdna, ir aš sugalvodavau „būgninių istorijų“ – pasakodavau jas mušdamas ritmą arba dainuodavau savo paties kūrybos būgnininkų dainas ir eilėraščius.“

Pasižadėjęs daugiau niekada neimti mėsos plaktuko, Carlas vėl buvo prileistas prie fortepijono. Be to, gavo dovanų lūpinę armonikėlę.

„Jis armonikėle pūtė kažkokią istoriją apie sergantį vaiką ir jo pasveikimą“, – užrašė senelis.

Štai tokie buvo pirmieji žaidimai: muzika pavaizduoti istoriją.

Ketverių metų Orffas pamatė lėlių teatrą.

„Kiekvienam, kuris bent kartą išgyveno šiuos „Kasperltheater“ vaidinimus, – rašo autobiografijoje Orffas, – atsiveria senovinės viso teatro meno paslaptys.“

Žinoma, lėlių teatras iš karto atsirado ir namuose. Tėvai patys jį sukonstravo ir pastatė po eglute kaip Kalėdų dovaną. Dabar jau namiškiai improvizuotas istorijas galėjo ne tik girdėti, bet ir matyti.

„Vaizduodamas „piemenų kelionę kalnuose“, – rašė Orffas atsiminimuose, – aš konstruodavau pavojų kupiną šlaitą, kur buvo galima nusisukti sprandą, – virš bedugnės, virš ežerų, padarytų iš žydro stiklo, apšviečiamo iš vidaus. Viršumi praeidavo visas arklių ir dramblių karavanas. Arba stačiau „piemenų nakvynę dykumoje“: smėlis, nudžiūvę medžiai, oazė su palmėmis ir šuliniu, kupranugariais ir margomis palapinėmis, o tolumoje – šakalai. Bandydavau išgauti daugybės laužų šešėlių žaismą, todėl rodydavau savo vaidinimus tik užtamsintame kambaryje. <…> Prie tokių statybų plušėjau daug dienų, bet net neįtariau, kad kuriu teatrą.“

Šiame namų teatre Orffas rado praktinį savo muzikos ir literatūros eksperimentų pritaikymą. Laikui bėgant, spektakliai darėsi vis sudėtingesni, prireikė pagalbininkų.

Ir jų atsirado.

Vienas mokyklos draugas grodavo citra, kitas – smuiku, sesuo padėdavo vedžioti lėles, skaitydavo, dainuodavo ir skambindavo fortepijonu.

Pjeses Orffas ir toliau kurdavo pats.

Sudėtingiausias dalykas – greitai pakeisti dekoracijas. Vaidinimai neretai virsdavo kantrybės išbandymu, tačiau tėvai jį garbingai išlaikydavo.

Nuo penkerių metų motina pradėjo mokyti Carlą skambinti. Pratimai neteikė jokio džiaugsmo, tad daugiausia laiko būdavo skiriama improvizacijai, kūrybai, skaitymui iš lapo, muzikavimui keturiomis rankomis.

Sekmadienio koncertuose pasirodė nauji muzikantai: Carlas – kompozitorius ir pianistas – ir jo jaunesnioji sesuo.

„Ji buvo apdovanota muzikės talentu, – skaitome Orffo atsiminimuose, – ir netrukus mudu pradėjome skambinti keturiomis rankomis. Vėliau ji tapo pirmąja mano dainų atlikėja šeimos rate.“

Atrodo, ideali, laiminga, šviesi ir prasminga vaikystė. Iš tiesų. Greta viso to dar reikėtų paminėti lankymąsi koncertuose Muzikos akademijoje, dramos teatrą ir, žinoma, operą.

Pirmą kartą operą – R. Wagnerio „Skrajojantį olandą“ – Orffas išvydo būdamas keturiolikos. Poveikis buvo nenupasakojamas. Jis nustojo valgyti, vaikščioti į mokyklą, nenorėjo kalbėti apie nieką, išskyrus operą ir teatrą, ir ištisas dienas sėdėjo prie fortepijono improvizuodamas.

Šeima sunerimo.

Bet motina, nepaisydama namiškių priekaištų, nutarė nesiimti prievartos. Ji padovanojo sūnui „Skrajojančio olando“ klavyrą ir leido vaikščioti į teatrą tiek, kiek troško siela.

Ir vis dėlto vienas šešėlis šią idilę temdė.

Gimnazija.

Bežaisdamas (kaip tuomet jam atrodė) Orffas užleido mokslus. Mokykla jam iš pat pradžių nepatiko ir jis išsisukinėdavo nuo visko, išskyrus senąsias kalbas ir chorą. Be to, namų darbams nuolat trūkdavo laiko.

Jis net neįsivaizdavo, kad pats save lavina.

Pavyzdžiui, vasarodamas kaime susidomėjo augmenija. Tačiau mokyklinis botanikos vadovėlis smalsumo patenkinti negalėjo. Orffas sugalvojo savo „Romantinę botaniką“, kurioje turėjo būti keturios dalys: „Pavasario gėlės“, „Vasaros gėlės“, „Rudens gėlės“ ir „Žiemos gėlės“ (t. y. ledo gėlės ant langų).

„Augalų sisteminimas į gaubtasėklius ir plikasėklius man atrodė mažai prasmingas, tad pagaliau nusprendžiau sudaryti savo botaniką. Pratarmėje aprašiau cikadą, kuri tupi po sausais lapais ir svarsto apie gyvenimo trapumą. Ji apžiūrinėja vieną lapą po kito – guobos lapą, liepos lapą, netgi knygos lapus, paskui staiga išskrenda iš savo slėptuvės, nutupia ant daržinės stogo ir gieda: „Vėl ateis pavasaris, saulė vėl nušvis.“ <…> Rinkau viską, ką rasdavau pasakose ir knygose apie žoles medicinoje, rašiau apie gydomąsias ir stebuklingąsias žolių savybes, apie tai, ką gėlės reiškė senovėje, religijoje ir papročiuose.“

Panašios buvo ir literatūros, istorijos, geografijos, matematikos studijos – per teatrą, kuris, regis, buvo Orffo kraujyje.

Tačiau mokykloje reikėjo išmanyti programą.

Dėl sąžinės graužaties ir vidinio pasipriešinimo atsiradusi įtampa sukėlė nervinį išsekimą.

Susirinko šeimos taryba: „Orffas, neturintis brandos atestato ir nestojantis į universitetą, – ne Orffas“, – pareiškė šeimos galva.

Tačiau motina (išmintinga moteris!) sugebėjo visus įtikinti, kad Carlui būtų leista išeiti iš gimnazijos ir rengtis stoti į Muzikos akademiją.

„Išėjęs iš mokyklos, patyriau tokią palaimą, – rašė Orffas, – kad mane apėmė įkvėpimas. Nors vis dar silpnos sveikatos, per trumpą laiką parašiau daugiau nei pusšimtį dainų ir daugybę pjesių vargonams.“

Vaikystė baigėsi.

Sulaukęs septyniolikos Orffas įstojo į Miuncheno muzikos akademiją. Labai greitai paaiškėjo, kad ir Muzikos akademija – tokia pati konservatyvi, scholastiška mokykla.

„Pernelyg ilgai, – vėliau rašė Orffas, – aš ėjau laisvais eretiškų savo paties idėjų, planų ir eksperimentų keliais, kad būčiau galėjęs įsisprausti į šios įstaigos ankštumą. <…> Nuolat turėjau vienu metu judėti dviem keliais, nes mano paties darbą ir akademijos studijas sunku buvo suderinti. Diplomų teikimo ceremonijoje nedalyvavau, diplomą gavau paštu, kartu ir premiją– nemokamą bilietą į „Parsifalį“ Bairoite. Tačiau spektaklis neįvyko, nes rugpjūtį prasidėjo karas.“

Taigi dėl atkaklių savarankiškų studijų dveji metai akademijoje nebuvo visai prarasti. Orffui tai buvo laikas, skirtas Debussy, Maeterlinckui, orientalistikai, naujajam šokiui. Šalia privalomų fugų ir kanonų jis rašo kūrinį orkestrui ir šokėjams „Tanzende Faune“, operą „Gisei“. Vėliau Debussy įtaka silpnėja, jo vietą užima Schönbergas ir Richardas Straussas.

1915 m. Orffas gauna kapelmeisterio vietą Miuncheno teatre „Kammerspiele“.

Dieną naktį jis praleisdavo teatre, vadovaudavo repeticijoms, diriguodavo spektakliams, buvo sufleriu ir apšvietėju, padėdavo kurti scenografiją, statyti dekoracijas. Teatras užsakė Orffui parašyti „Vasarvidžio nakties sapno“ muziką, tačiau 1917 m. Fortūnos ratas apsisuko – Orffas buvo mobilizuotas į Rytų frontą.

„Sunkiai sirgdamas dizenterija, buvau užbertas blindaže per stiprų artilerijos šaudymą. Be sąmonės patekau į karo ligoninę, vėliau – į įgulą kaip netinkamas tarnybai. <…> Dėl kontuzijos netekau atminties, sutriko kalba ir visos kairės kūno pusės veikla. Norėdamas paguosti, daktaras prieš išsiųsdamas mane iš karo lauko ligoninės pasakė: „Tik išmeskite iš galvos muziką, o nesudėtingai prekiautojo profesijai dar yra galimybių.“

1918 m. vasarą Orffas pradėjo dirbti kapelmeisteriu Manheimo nacionaliniame teatre, pas Wilhelmą Furtwänglerį, kiek vėliau – Darmštato didžiojo kunigaikščio rūmų teatre.

Tačiau netrukus kapelmeisterio darbą metė ir grįžo į Miuncheną.

Žinoma, muzikos iš galvos jis neišmetė, o kūrė toliau, daugiau dėmesio skirdamas vokalinei kūrybai. Dainos, oratorijos, kantatos – kol kas jose individualus Orffo braižas blyksteli tik akimirkomis. Jis vis dar kaupia patirtį, kaip ir vaikystėje intuityviai, bet kryptingai eina būsimų savo šedevrų link. Juk tam, kad vėliau parašytų „Carmina Burana“, „Die Bernauerin“, „Antigonae“ ir „De temporum fine comoedia“ tikriausiai dar reikėjo perprasti ir senovės pasaulėjautą.

Tarsi tai žinodamas, Orffas pasineria į viduramžių, renesanso ir baroko muzikos studijas. Lassusˊas, Schützas, Buxtehude, Pachelbelis, ypač Bachas.

Netrukus Orffas susipažįsta su Curtu Sachsu, kuris, metęs žvilgsnį į Orffo kūrinius, pranašiškai taria: „Jūs esate gimęs teatrui, jūsų veiklos laukas – scena. Eikite mokytis iš pirmųjų muzikos dramų kūrėjų!“

Sachsas turėjo omenyje Monteverdi.

Orffas paėmė į rankas „Orfėjo“ natas.

„Radau muziką, kuri buvo man tokia artima, lyg būčiau seniai ją žinojęs ir tik iš naujo atradęs. Tai buvo vidinis sąskambis, kuris labai jaudino ir per kurį atrasdavau savyje nauja.“

Orffas užsidegė pastatyti „Orfėją“.

Tam buvo nemažai kliūčių: reikėjo iššifruoti partitūrą, stigo autentiškų instrumentų, jų skambesys neatitiko XX amžiaus estetikos ir t. t.

„Šiandieninėje scenoje šiandieninei publikai statyti Monteverdi operą tokią, kaip ji parašyta, būtų didesnis nusikaltimas kūrinio dvasiai, Monteverdi dvasiai, nei taktiškai, meniniu ir istoriniu požiūriu atsakingai atlikta aranžuotė“, – rašė Sachsas.

Ir Orffas jam visiškai pritarė – netrukus padarė net tris „Orfėjo“ redakcijas, taip pat sceninius „Ariadnės raudos“ ir „Tanz der Spröden“ variantus taip, kad visus tris šiuos kūrinius, kuriuos tarpusavyje sieja lamento tema, galima būtų parodyti per vieną vakarą.

1930–1933 m. Orffas dirbo Miuncheno Bacho draugijoje. Čia jį ypač viliojo galimybė eksperimentuoti: naudoti vaizdo, šviesos, paveikslų projekcijas per koncertinį oratorijų atlikimą.

1931 m. istoriniu tapo Bacho „Pasijos pagal Luką“ atlikimas taikant Brechto epinio teatro principus.

Kaip minėta aukščiau, tuo pačiu metu, trečiajame dešimtmetyje, Orffas jau buvo atsidavęs naujosios pedagogikos idėjoms.

Ir štai – 1934-ieji...

Populiariausias XX amžiaus kūrinys

„Fortūna žaismingai įbruko man į rankas Viurcburgo antikvariato katalogą.“

Gavęs ir atsivertęs leidinį, Orffas pirmajame puslapyje išvydo garsųjį Fortūnos rato paveikslą. Pats pirmas eilėraštis iš karto užgniaužė kvapą:

O Fortuna, O Fortūna,

Velut luna Tu kaip mėnuo –

Statu variabilis, Tu kas dieną vis keities:

Semper crescis Tai didėji,

Aut decrescis; Tai mažėji.

Vita detestabilis Lyg žaismė piktos lemties

Nunc obdurat Nuterioję

Et tunc curat Mus vilioja

Ludo mentis aciem, Naujo geismo pažadai;

Egestatem, Vargas, lygiai

Protestatem Kaip galybė,

Dissolvit ut glaciem. Greit ištirpsta lyg ledai.

Prieš akis iškilo sceninis kūrinys: dainuojantis ir šokantis choras, ryškūs besikeičiantys paveikslai, atspindintys teksto vaizdinius.

Pirmojo choro eskizai pasirodė tą pačią dieną.

Tačiau dar laukė didžiulis darbas. Iš 250 eilėraščių Orffas pagaliau atsirinko 23. Jis paliko nepakeistą originalų tekstą, kurį nuodugniausiai išstudijavo fonetiniu, leksiniu ir semantiniu požiūriu.

Atitinkamai buvo rašoma muzika – siekiant „prisišaukti dvasią senųjų pasaulių, kurių kalba buvo jų sielos išraiška“.

Vėliau kompozitorius rašė: „Žinojau, kad kai kurie „Carmina Burana“ rankraščio eilėraščiai buvo iliustruoti melodijų pavyzdžiais, užrašytais neumomis… Tačiau negalėjau ir nenorėjau studijuoti ir šifruoti šios senosios natų rašybos ir nekreipiau į ją dėmesio. Mane domino jaudinantis eilėraščių ritmas ir vaizdingumas, lotynų kalbos dainingumas ir nepakartojamas lakoniškumas.“

Jau po kelių savaičių Orffas paskambino draugams visą kūrinį, kurio žanrą vėliau apibūdino taip: „Scenoje vaizduojamos pasaulietinės dainos solistams, chorui ir instrumentams.“

Šeštajame dešimtmetyje „Carmina Burana“ kartu su sceninėmis kantatomis „Catulli Carmina“ ir „Trionfo di Afrodite“ taps triptiku „Trionfi“.

Tačiau rašydamas „Carmina Burana“ apie triptiką Orffas dar negalvojo.

Kantatos premjera įvyko 1937 m. birželio 8 d.

Tą patį mėnesį kompozitorius savo leidėjui rašė: „Visa, ką parašiau iki šiol, o Jūs, deja, išleidote, galima sunaikinti. Mano kūrinių rinkinys prasideda nuo „Carmina Burana“.

Šiuos žodžius lėmė ne stulbinamas kantatos pasisiekimas ir ne nuojauta, kad parašytas populiariausias XX amžiaus kūrinys (vėliau, nors buvo sukurta daugybė kitų puikių kūrinių, Orffui taip ir nepavyks atsikratyti „Carmina Burana“ autorius klišės). Orffas pajuto, kad pagaliau rado savo stilių. Rado tą kalbą, kurios siekė galbūt dar tada, kai pūsdamas armonikėlę bandė pavaizduoti sergančio vaiko istoriją.

Kad apibūdintų „Carmina Burana“ muzikos kalbą, muzikologui E. Helmui pakako kelių žodžių: „ritminės ostinato formulės uždėtos ant ilgos trukmės harmoniškai statiškų akordų.“

Tačiau kaip paaiškinti magišką, kone fizinį muzikos poveikį kiekvienam, kuris išgirsta „Carmina Burana“?

Ar tik to nepaaiškino pats Orffas?

Prisimenate?

„Mano kaip kompozitoriaus kūryba kyla iš musikē – žodžio, garso ir gesto sintezės.“

Jis ją atrado, tą musikē!

Ir tuo galima įsitikinti net klausantis į CD įrašytos „Carmina Burana“.

Komentarai