Ketvirtoji baleto „Eglė žalčių karalienė“ versija ir vėl negalutinė

Publikuota: 2015-11-29 Autorius: Audronė Žiūraitytė
Ketvirtoji baleto „Eglė žalčių karalienė“ versija ir vėl negalutinė

Lietuvos publikai lapkričio 20 d. LNOB teatro scenoje buvo pristatytas jau ketvirtasis Eduardo Balsio veikalo inscenizacijos variantas. Jis išsiskyrė iš kitų „žvilgsniu iš šalies“, nes sukurtas Didžiosios Britanijos jaunųjų menininkų. Tai – choreografas George Williamsonas, dailininkė Louie Whitemore, šviesų dailininkas Howardas Hudsonas. Statytojų būryje „savas“ buvo tik dirigentas Davidas Geringas, kilęs iš Lietuvos. Žymus violončelininkas nuo vaikystės pažinojo baletą ir vėliau griežė jo atskirus numerius. Panaudodamas įvairius baleto epizodus, taip pat keletą Trečiojo smuiko koncerto fragmentų jis su meile E. Balsio kūrybai parengė Siuitą violončelei ir fortepijonui. D. Geringas įvairiapusis muzikinio elito atstovas Lietuvoje sėkmingai debiutuoja kaip muzikinio teatro dirigentas – dar 2010 m. Klaipėdoje dirigavo P. Čaikovskio operą „Eugenijus Oneginas“. Apskritai rengiant ir atliekant naują E. Balsio baleto muzikos interpretaciją kūrybiškai bendradarbiauja net keli dirigentai. Svarbią pradžią padarė Martynas Staškus, ją plėtojo ir premjerai baletą parengė Davidas Geringas, vėliau prie jo grįš M. Staškus, diriguos ir Modestas Barkauskas. Pasidžiaugę premjeriniu muzikos skambėjimu ateityje turėsime galimybę palyginti interpretacijas.

E. Balsio veikalas – ryškus savo meto muzikos kultūros reiškinys, užbaigęs pirmąjį lietuviško pokario baleto raidos etapą, drauge liudijantis stilistinio lietuvių muzikos atsinaujinimo pradžią ir pasižymintis tokiu meniniu lygiu, kuris gali pretenduoti į amžinybę. E. Balsio baleto atsinaujinimas daugiausiai sietinas su muzikos kalba, kurioje folkloras traktuojamas apibendrintai, naudojant modernesnes raiškos priemones. Ankstesniems baletams būdingas epinis-žanrinis simfonizmas „Eglėje...“ transformavosi į lyrinį-dramatinį, kuris palankesnis vientisai kompozicijai kurti bei yra artimesnis baleto specifikai. E. Balsys sukūrė įtaigią simfonišką baleto partitūrą, tapusią chrestomatiniu lietuviško baleto pavyzdžiu. Apgalvota pagrindinę kūrinio mintį įprasminanti leitmotyvų sistema, dinamiška veikėjų charakteristika, išplėtotos lyrinės scenos, išradinga orkestruotė pilnai atskleidžia E. Balsio dramaturgo ir simfonisto talentą.

Pats sukūręs libretą E. Balsys atvirai dalinosi patirtimi: „Ne iš gero gyvenimo kompozitoriai kartais patys imasi rašyti libretus. Ar turime profesionalių libretistų, literatų, kurie išmanytų ir muzikos, ir teatro, ir šokio specifiką? Nors nemanau, kad libretistas – tai būtinai „žmogus iš šalies“. Rodyti iniciatyvą, ieškoti temų privalėtų ir kompozitoriai, ir choreografai. Tačiau kompozitorių, nenutuokiantį baleto specifikos, reikia atitinkamai nuteikti. Kitados Vytautas Grivickas, jautė nacionalinių baletų stoką, buvo entuziastas, nešiojantis portfelyje ne vieną libretą. Kelis jų kompozitoriai panaudojo. Choreografai patys turi būti suinteresuoti gera tema, kuri atitiktų žanro specifiką. Jie galėtų nurodyti kompozitoriui tikrą kelią. Vis dėlto patartina kreiptis į kompozitorių simfonistą, nes baleto muzika yra simfoninė su aiškiais dramaturginiais akcentais, spalvingai orkestruota. Kadangi aš jaučiuosi esąs simfonistas iš prigimties, niekieno neskatinamas kadaise pasiryžau rašyti baletą. Įgijęs tam tikros patirties, pritariu nuomonei, kad gerą baletą parašyti sunkiau nei operą. Todėl baletų taip nedaug ir teturime“ (Kultūros barai, 1981, Nr. 11).

Lietuvių kompozitoriai sukūrė apie pusšimtį baletų, jų pastatyta per pus mažiau. Pirmuose vienaveiksmiuose baletuose (B. Dvariono baleto „Piršlybos“, J. Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“, V. Bacevičiaus „Šokių sukūryje“, 1933) tarsi užfiksuota anksčiau ar vėliau realizuota baletų muzikos perspektyva – liaudiška realistinė, folkloro elementus ir šiuolaikines išraiškos priemones jungianti bei avangardinė. Karo, pokario metais kūrę kompozitoriai J. Pakalnis, J. Juzeliūnas, J. Indra baletuose „Sužadėtinė“ (1943), „Ant marių kranto“ (1953), „Audronė“ (1957). plėtojo epinis-žanrinį, pasakojamąjį simfonizmą dar vadinamą romantiniu realizmu. Vyravo draminio baleto principai, kai įvykiai dėstomi nuosekliai, logiškai, o baleto teatras įgauna psichologinio gylio, tampa emocionaliai turtingesnis. Baletų muzikos kūrėjai siekė pakilti virš libretų smulkmeniškumo, suteikti veikalams simfoninio alsavimo.

Pokario baletus, taip pat E. Balsio „Eglę...“ 1960 m. pastatė baletmeisteris Vytautas Grivickas – ryškus draminio baleto šalininkas. Jis didelį dėmesį skyrė nuosekliai siužeto plėtotei, aktorinei šokėjų vaidybai. Prisimename ir tuomet įspūdingą jo interpretacija grindžiamą ekranizuotą baleto versiją – iki šiol vienintelį lietuvišką filmą baletą (1965; O. Balakausko LMIC kūrinių sąraše, „Zodiakas“ (1986) taip pat vadinamas filmu baletu, jo muzika 1995 m. panaudota kino koliažui). E. Balsio filmo baleto muzikos redakcija, kurią atliko pats kompozitorius, grindžiamas ir naujasis šių metų pastatymas. Pradinę partitūrą sudarė keturi veiksmai su prologu ir epilogu. IV veiksme kompozitoriaus labai išplėtota Joninių scena  statytojų buvo „apeinama“, trumpinama ir anksčiau. Šįkart dirigentas Martynas Staškus jau nuo 2014 m. gruodžio bendradarbiavo su britų choreografu siekiant sukurti kompaktišką ir edukacinius tikslus atitinkantį dviejų dalių spektaklį, kuris patrauklus būtų įvairaus amžiaus žiūrovui.  Anot M. Staškaus, buvo sutrumpintas prologas, III veiksmo žalčio pasveikinimo scena (išbraukus tik vieną charakterinį šokį). III veiksme atsisakius raganos personažo, sutrumpėjo ir su ja susijusios muzikos trukmė. M. Staškus pabrėžia, kad naujo baleto pastatymo dramaturgija koreguota pagal  E. Balsio atliktus pataisymus kuriant filmą baletą. Pastarojo trukmė 65 minutės, naujai pastatytas baletas tapo dviejų veiksmų, bet jų trukmė 95 minutės (I veiksmas – 50 min., II veiksmas – 45 min.).

Keturi „Eglės žalčių karalienės“ pastatymai atskleidė konfliktišką lietuvių muzikos ir choreografijos būseną. Abi – V. Grivicko (1960) ir E. Bukaičio (1976) – E. Balsio muzikos interpretacijos netenkino nei kompozitoriaus (apie tai E. Balsys kalbėjo TV laidoje 1980 m. rugsėjo 26), nei, manau, daugelio šio autoriaus muzikos gerbėjų. E. Balsio muzika jau buvo pažengusi toliau realistinės V. Grivicko pastatymo koncepcijos (dailininkas J. Jankus, dirigentas Ch. Potašinskas). Kita vertus, ekstravagantiški E. Bukaičio ieškojimai (dailininkas Rimtautas Gibavičius, Ch. Potašinskas), nesijungė su nuosaikiai moderniu E. Balsio sumanymu. „Negalutine“ recenzuodama pavadinau ir Egidijaus Domeikos (1954–1998) „Eglės žalčių karalienės“ versiją (1995, dailininkė D. Mataitienė, dirigentas J. Aleksa). Klasikiniu, neoklasikiniu šokiu ir pagarba muzikai grindžiamas choreografinis E. Domeikos braižas atrodė bendrinės kalbos, nepretenzingai „universalus“, tačiau vietomis stokojo rišlumo, logikos. Turint galvoje tuometinį nacionalinio repertuaro stygių, džiugu buvo, kad galėjome išgirsti J. Aleksos vadovaujamo teatro orkestro puikiai atliekamą E. Balsio muziką, pamatyti brandų L. Bartusevičiūtės ir kitų šokį.

Nūdienos realijų kontekste „Eglė žalčių karalienė“ – šis, anot Agnės Biliūnaitės, „archajiškas pasakojimas apie novatoriškumą ir ištikimybę savo pasirinkimui, apie smurtą ginant įsisenėjusias tradicijas“, įgavo naujo aktualumo. Tačiau mito daugiasluoksniškumą, įtampą, galingą energiją perteikti balete ir tuo labiau jį suvokti vargu ar įmanoma. Baleto statytojai tarsi ieškojo aukso vidurio tarp S. Nėries eiliuotos pasakos ir senojo tik latviams ir lietuviams būdingo mito. Ar aktualiai nuskambėjo 1960 m. kurta E. Balsio muzika, ar naujai ją perskaitė choreografas.

Baleto turinys jau partitūroje, atspindinčioje paties kompozitoriaus sukurtą libretą, yra dramaturgiškai tikslingas. Jis išryškino realistinius pasakos pradus, intensyviai plėtojo pagrindinių veikėjų žmogiškų jausmų dramą. Baleto, kaip teatro žanro (literatūros dramos prasme), pojūtis muzikoje labai ryškus, koncertinis jos atlikimas gana tiksliai tą dramą atspindėtų, iš dalies ir atspindi, kai girdime, beje, gana retai, šio baleto muzikos fragmentus.

Choreografas G. Williamsonas, susipažinęs su mitu ir įsiklausęs į muziką, pastatymo prioritetu pasirinko Eglės (naivios, smalsios mergaitės, laimingos moters bei motinos) jausmų dramos dinaminę kreivę su jos dvasinę stiprybę iškeliančia kulminacija. Eglės personažo virsmą įtaigiai įprasmino Kristina Gudžiūnaitė, padedama Genadijaus Žukovskio (Žilvinas). Jų kartais agresyvių potėpių partnerystės apogėjumi tapo gausesnis modernių laužytų linijų, sudėtingas, ekspresyvus meilės Adagio. Jis perteikė muzikoje slypinčią energiją, kuri, sukūrus šį fragmentą, pravirkdė jo muzikos autorių. Garsais kompozitorius verkia žinomoje Eglės raudoje, kuri pastatyta ir solistės atlikta dar ekspresyviau. Kartojama finale ji choreografo sukurta lyg savęs baudimas (mea culpa), raiškiai imituojant smūgį į paširdžius, prieš tai beveik isteriškai padrikais judesiais išreiškiant apėmusį nepakeliamą skausmą žuvus Žilvinui. Po raudos, skambant šviesiajam Eglės leitmotyvui, skausmas sutramdomas. Taip pat kaip veiksmo pradžioje, simboliškoje „dangaus lėkštėje“ sumirguliuoja šešėliai. Eglė sudvejinama (matome šydu apsigaubusią jos dvynę – lyg vaidilutę, laumę ar raganą, kurios, priešingai nei originale, naujame pastatyme neliko). Atskleidžiamos ypatingos „laisvos nuo dievų ir žmonių, mãgiškosios galios, kurių dėka Eglė geba grąžinti vaikus atgal į gamtą“ (pagal A. Biliūnaitę). Gaila, kad šis mitologinis lygmuo naujame pastatyme praeina punktyru, tik įsigilinus adekvačiai suvokiamas, nors galėtų būti plėtojamas plačiau. Kita vertus, pasigedau stebuklą išryškinančių ir su tikrove susiliejančių dramaturgiškai pakilių simbolinių ir drauge realių akcentų – pavyzdžiui, žalčio virtimo jaunikaičiu.

Choreografo vaizduotę ribojo (ar klaidingu keliu kreipė) siekis pasakoti „tikrą“ istoriją. Tai provokavo vartoti realistinius atributus ir mizanscenas, kurie glumina. Scenoje mosuojama peiliais, dalgiais, grėbliais, kumščiais, žudoma kirviu; rieda kaimiškas vežimas, šliaužia „tikras“ (dirbtinis) žaltys, apsimetėlei jaunamartei (persirengusiam jaunuoliui) iškrenta dirbtinė krūtis; bučiuojamasi, glėbesčiuojamasi, smūgiuojami (tiesa, stilizuotai) antausiai, džiaustomi baltiniai. Ar tai specifiniam baleto naratyvui suteikė aiškumo? Abejoju. Abstraktesni, modernesni ir scenoje tikroviški atrodė vandens purslai seserų maudynėse, nebyliai šaukiantis (išsižiojęs) kordebaletas žalčių šokyje, efektingas realiai abstraktus Eglės nusileidimas į povandeninę karalystę. Tinkama buvo žvynų apyrankė – Eglei žalčio dovanotas prieraišumo ženklas, lemtingus garsus skleidžianti kriauklė-ragas, privalomi pasakojimo atributai: verpstė, klumpės, rėtis.

Anksčiau minėtos realistinės detalės disonavo ne tik su choreografijos stiliumi, bet ir su mažiausiai naujame pastatyme priimtinu scenovaizdžiu. Jo idėja – šokiui išlaisvinta scenos erdvė (ypač pirmoje pastatymo dalyje, nes antroje ji šoninėmis ir viršutinėmis „užuolaidomis“ suspaudžiama), dekoratyvus grindų pakilumas, sukuriantis ežero kranto iliuziją (beje, kodėl ežero, kai muzikoje siaučia audra jūroje, ji minima ir rašytiniuose šaltiniuose?). Nuosaiki simbolika galėjo būti patraukli, bet įgyvendinimas pasirodė atstumiantis. Visų pirma tai susiję su spalvine gama. Pirmoje dalyje vyraujanti lašišos ir morkų spalvų paletė gal ir simbolizuoja tikrą gyvenimą žemėje prie vandens, bet „pjaunasi“ su mėlynais dangaus ir vandens atspalviais. Antroje dalyje vyrauja violetinės, salotinės, žalsvos spalvos, įsiterpia rožinė. Ekstravagantiški (gal su kažkokiu neatpažintu stiliumi siejami) deriniai trukdė suvokti šokio ir muzikos simbiozę.

Palubėje pakabintas išgaubtas lėkštiškas apskritimas, nepaisant sueižėjusio ir paauksuoto, raudonomis „kraujo“ dėmėmis apšlakstyto paviršiaus (beje, kaip ir speciali pradinė baleto uždanga), nebuvo įtaigus. Užpildoma saulės spindulių šviesos ar blankesniais mėnulio atšvaitais, ji nušviesdavo dangų (galinė siena), antroje dalyje buvo įrėminta tamsiai violetine linija. Vis dėlto ši įvairovė nesukėlė gilesnių rodomos pasakos-mito asociacijų, greičiau erzino savo rytietišku blizgesiu, atrodė svetimkūnis, trukdė susikaupti. Visame balete vyravo tamsa. Pasigedau muzikos dramaturgiją atspindinčių kontrastų. Kostiumai lakoniški, su neišsiskiriančiais liaudiškais akcentais (sermėgos, skarelės, liaudiškos juostos). Spalviškai jie susilieja su scenovaizdžiu.

Adekvatų foną pagrindiniams baleto veikėjams Eglei ir Žilvinui sudarė kordebaleto artistai, besijungdami į gana išradingas sinchronines ir asinchronines kompozicijas. Abiejuose veiksmuose seserų vaidmenis meistriškai atliko Inga Cibulskytė ir Maja Dolidzė. Antroje dalyje choreografo siūlomą, nuosaikiai modernizuotą tekstą gerai perskaitė Eglės vaikai – Danielius Dolanas (Ąžuolas), Voicechas Žuromskas (Beržas), Oriana Jimenez (Drebulė), įtaigiai pažeidžiama savo nerūpestingu šokiu ir vaidybinėmis reakcijomis. Mizanscenų veiksmą kruopščiai plėtojo Urtė Bareišytė (Motina) ir Mantas Daraškevičius (Tėvas).

Žinomas baletų dirigentas Chaimas Potašinskas (1924–2009) kalbėjo: „Kaip atramos tašką, nuo kurio turėtų atsispirti ateities lietuvių baletas, įsivaizduoju Balsio „Eglę...“ Ši partitūra ne tik puikus muzikos veikalas, bet ir, sakyčiau, grafikos kūrinys. Tenka dirbti su autoriais, kurie dažnai nuolaidžiai žiūri į nukrypimus nuo teksto (kartais net atrodo, kad jie patys savo muzikos tiksliai neatsimena). Vartant Balsio partitūrą jauti kompozitoriaus pagarbą ir meilę savo kūriniui. Tai įkvepia ir atlikėjus, sukelia atsakomybės jausmą. (iš pokalbio „Lietuvių baletas šiandien ir rytoj“, Kultūros barai, 1981, Nr. 11). Baleto artistai, taip pat kaip ir orkestro muzikantai atrodo mėgavosi meistriška ir aiškia, emocionalia E. Balsio muzika. Jos emocinis poveikis, manau, galėtų ir turėtų būti didesnis, nepaisant progresavusio nuo 60-ųjų metų tradicijos ir novatoriškumo suvokimo, įgytos meninės patirties, pasaulio baleto kultūroje įvykusių pokyčių. Susipažinus su naujuoju pastatymu mintimis grįžti ir pervertini ankstesniuosius. „Eglė...“ paveikta kitų laiko ir erdvės išmatavimų tarsi nepajudėjo iš vietos, kaip ir anksčiau liko tarp pasakos ir mito, fantastikos ir realybės, schematiškų ir gyvybe pulsuojančių personažų. Tarp tradicijos ir novatoriškumo, kurie maksimaliai įtaigiai nesusilieja.

„Kodėl repertuare nėra E. Balsio „Eglės žalčių karalienės?“ – 1989 m. pokalbyje klausė Aliodija Ruzgaitė (Kultūros barai, 1989, Nr. 5, p. 32–35)“. Baleto kritikės nuomone, svetimais darbais nacionalinio baleto nesukursime, o galvodami apie naujuosius, neužmirškime ir senųjų. „Eglė...“ ir vėl pasirodė, bet kažin ar taip laukiamu geriausiu pavidalu.

 

Komentarai