Kinų išmintis byloja: „Aš tik perduodu, o pats nieko neturiu“

GLOBALIAI IR LOKALIAI: Tik ką sugrįžusią iš Kinijos pianistę Alą Bendoraitienę kalbina muzikologė Daiva Tamošaitytė.

Miela Ala, jūs neseniai viešėjote Kinijoje. Jūsų kryptingas pedagoginis darbas sulaukė pripažinimo ir Lietuvoje, ir Rusijos Federacijoje, ir Kosta Rikoje, o dabar prasiplėtė iki paslaptingos galingosios Kinijos. Kokiomis aplinkybėmis, kieno kvietimu lankėtės šioje šalyje?

Iš tiesų buvau labai maloniai nustebinta, kai žinomas kinų pianistas Jin Tao Liu, gyvenantis Vilniuje, stebėjęs mano koncertinius pasirodymus Lietuvoje (tiek kaip  solistės, tiek kaip koncertmeisterės),  pakvietė dalyvauti prestižiniame festivalyje Anyang ir Luoyang miestuose. Man tai buvo labai atsakingas pasiruošimas ir džiugu, kad viskas praėjo labai sklandžiai.

Kuriuose miestuose vedėte meistriškumo pamokas? Kaip buvo reaguojama į jūsų pedagogines patirtis?

Meistriškumo pamokas pianistams vedžiau Anyang ir Luoyang miestuose, kuriuose gyvena apie septynis milijonus žmonių. Susidomėjimas meistriškumo kursais buvo ypatingas. Apie tai sprendžiu pagal tai, kad dalyviai ir jų tėveliai, kurie ryte dalyvavo meistriškumo kursuose, pasilikdavo klausytis juose iki pat vakaro –  viską filmavo, konspektavo pasakytas pastabas. Pačių pianistų pasiruošimas bylojo apie nepaprastą atsakingumą ruošiantis meistriškumo kursams.  Mane sužavėjo kinų vaikų ir studentų dėmesys išsakytoms pastaboms, jų itin greita reakcija, nepaprastas paklusnumas ir pagarba dėstytojui, mandagumas ir motyvacija, siekiant suvokti europietiškosios pianizmo kultūros tradicijas. Yra žinoma, kad kinų pianistai garsėja nepaprastu pirštų bėglumu, labai greitai įsimena tekstą.  Mano tikslas buvo lavinti susidomėjimą ir muzikos atlikimą traktuoti kaip veiksmą, turintį tam tikrą struktūrą ir dramaturgiją, fiksuojantį emocinę žmogaus patirtį. Daug buvo šnekėta apie stilių kaip muzikos prasmės pagrindą, dalies ir visumos darnos santykį, gramatinį konstruktą. Ypatingai didelį dėmesį skyriau vaizduotei, emocinėms asociacijoms, temperamento, gyvybingumo raiškai. Senuosiuose kinų raštuose galima įžvelgti mintį, jog pasaulis – tai virpesių organizmas, o senovės kinų mąstytojas Liu Pu Wei teigė, kad „suskambėjęs vienas garsas rezonuoja kitą, lietaus drakonas sukelia lietų“, tad galima teigti, jog iš garso gimsta visos reikšmės. Man ši įžvalga artima, o mano pedagoginis tikslas – sužadinti ir išauginti mokinyje smalsumą visiems procesams, skatinti mąstymą,  išraiškos priemonių atradimą, kuris padėtų atskleisti kūrinio pagrindines temas, artikuliuotas idėjas, perteikiant kompozitoriaus „žinią“.   

Esate didelė lietuvių muzikos propaguotoja. Kaip kinų melomanai sutiko jūsų koncertus, lietuvių kompozitorių muziką? Žinome, jog Azijos šalys labai vertina Europos pasiekimus fortepijono meno srityje. Kaip jūsų pasirodymai atsispindėjo kinų spaudoje, viešojoje erdvėje?

Koncertinę programą sudarė solo repertuaras ir kūriniai dviems fortepijonams. Atlikau Fryderiko Chopino Scherzo b-moll op. 31 ir Fantaisie-Impromptu cis-moll, op. 66, Balio Dvariono pjeses „Impromptu“, „Apsnigtas miškas“ ir „Pirmosios snaigės“, Juliaus Andrejevo „Lemtį“. Su kinų pianistu Jin Tao Liu skambinome Piotro Čaikovskio 4 šokius iš baleto „Spragtukas“ („Arabų šokis“, „Kinų šokis“, „Trepak“, „Fėjos Draže šokis“), Claude‘o Debussy „Mažąją siuitą“, Georgo Gershvino 3 pjeses.

Ypatingai dėmesingai kinai klausėsi lietuvių kompozitorių kūrinių. Poetiškasis Balys Dvarionas sulaukė itin gausių aplodismentų. Kinams būdinga atkreipti dėmesį į tai, kas teigia pozityvią kūrybos galią, į tai, kas harmoninga, dvasinga, kas byloja apie tiesą ir grožį. Kinijos  profesūra susidomėjo ir kitu mūsų iškiliu kompozitoriumi, būtent Juliaus Andrejevo kūriniu „Lemtis“, taip pat ir kitais šio  kompozitoriaus kūriniais. Po koncerto mažajame interviu spaudai muzikos kritikai išskyrė J. Andrejevo unikalią dramaturginę kompozicijos liniją kūrinyje „Lemtis“; anot jų, ši muzika atskleidžia intelekto ir jausmo, konstrukcijos ir emocijos pusiausvyrą. Po koncerto manęs prašė natų, kad kinų pianistai susipažintų su lietuvių kompozitoriais, įtrauktų juos į savo repertuarą. Visa mano veikla Kinijoje – koncertai, meistriškumo kursai – buvo filmuojama,  iš karto  aprašyta kinų internetiniame tinklapyje. 

Kokius įspūdžius parsivežėte iš Kinijos apie jos žmones, kultūrą, gamtą, pasaulėžiūrą?

Esu labai sužavėta Kinijos didingumu visame kame – žmonių santykių harmonija, pagarba tėvams, mokytojams, garbaus amžiaus žmonėms. Konfucionizmo apraiškos tiesiog „tvyro  ore“. Net turtingų žmonių išvaizda, manieros, elgesys itin kuklus, tarsi gyventų pagal Konfucijaus išsakytą mintį: „Aš tik perduodu, o pats nieko neturiu“. Nuolankumas, išmintis, pareiga ir atsidavimas – tai pagrindiniai kilmingo žmogaus bruožai, be kurių kinai neįsivaizduoja savo egzistencijos šioje žemėje.  Konfucionizmas skirtas ne žmogui asmeniškai, bet gyvenančiam tarp kitų žmonių. Kinijos gamta išsiskiria savo unikalumu, bet aš, kur bebūčiau,  visada sakau, kad pati gražiausia, kvapniausia, subtiliausia  gamta yra tik Lietuvoje. 

Kokie jūsų tolimesni planai dirbant atsakingą Lietuvos fortepijono mokyklos garsinimą užsienyje?

Jau aštuonerius metus vedu meistriškumo kursus pianistams, koncertuoju Kosta Rikoje (repertuare daugiausia lietuvių kompozitorių kūryba), iš to gimė projektas organizuoti šiuolaikinės muzikos festivalį ir pianistų konkursą „Šimtmečio muzika“ , o pirmasis tarptautinis „Šimtmečio muzikos“ festivalis - pianistų konkursas sėkmingai įvyko Vilniuje. Su organizatoriais ruošiame antrąjį tarptautinį šiuolaikinės muzikos festivalį - pianistų konkursą „Šimtmečio muzika“ Kosta Rikoje, San Choze miesto Nacionaliniame operos teatre. Konkurse ir festivalyje visuomet skamba lietuvių kompozitorių kūriniai, o viena iš konkurso nuostatų – privalomi Kosta Rikos ir lietuvių kompozitorių kūriniai, atrinkti konkurso būdu. Džiaugiuosi, kad šių metų konkurso atrankoje dalyvavo dar daugiau lietuvių kompozitorių, ir lietuviškos muzikos sklaidos momentas yra itin gajus Kosta Rikoje. Šiuo metu mokausi man dedikuotos Kosta Rikos kompozitoriaus Mario Alfaguello Sonatos fortepijonui op. 348 ( kairei rankai) tekstą. Tai kūrinys, reikalaujantis iš atlikėjo precizijos, romantinės pajautos, puikios pianistinės technikos, lakios  fantazijos, o man tai labai įdomu, juk šiuolaikinė muzika turi tiek egzistavimo erdvių, idėjų, idiomų, jog iš ties jau tampa reikšminga dabarties dalimi.