Klaipėdos baleto mokyklos spektaklis ,UNDINĖLĖ – viena pakopa aukščiau

Klaipėdos baleto mokykla, pirmąjį Advento sekmadienį pristačiusi Klaipėdos žvejų kultūros rūmų žiūrovams šokio spektaklį ,,Undinėlė”, nustebino ryškiu rezultatu: mokyklos ugdytiniai kartu su scenos profesionalais, remdamiesi H. K. Anderseno pasaka, sukūrė įtaigų ir estetišką pasakojimą apie tikėjimą, viltį, pasiaukojimą, atsakomybę ir meilę, apie būtinybę būti harmonijoje su savimi ir supančia aplinka bei gamta.

Temų daug, visos jos pakankamai sudėtingos. Jas atskleisti tik antrus metus gyvuojančiai baleto mokyklai padėjo reiklus profesionalų pasirinkimas.

Choreografės Aušros Krasauskaitės, dabar dirbančios Valstybiniame ansamblyje ,,Lietuva“, sukurti pagrindinių personažų, atskirų ansamblių ir visos trupės šokiai – ryškių charakterių, perteikiantys nuotaiką, pritaikyti amžiaus grupėms. Išlaikyti vieningą stilistiką buvo tikras iššūkis, nes scenoje pasirodė ir suaugę profesionalai, ir net 70 mokyklos ugdytinių: nuo paauglių iki ikimokyklinukų.

Princas – Danielius Voinovas (,,Lietuvos“ ansamblio šokėjas) – kaip ir pridera jo karališkam statusui, puikiai perteikė savo herojų klasikinėmis baleto šokio figūromis. Tuo tarpu Raganos, kurią įkūnijo baleto mokyklos šokio mokytoja Airisė Gudonytė, arsenale jau buvo laisvojo, modernaus šokio elementų, kurie padėjo atskleisti jos sunkiai valdomą, temperamentingą pyktį visam pasauliui. Airisė Gudonytė puikiai kūrė charakterinį vaidmenį, nestokodama emocijos ir išraiškos, suteikdama jam spalvingumą ir jėgą. Antrajame sąstate šį personažą įkūnijo jau baleto mokyklos ugdytinė Barbora Aleksandrovaitė, kuri baleto meno mokosi 10 metus. Barbora už įkvepiantį šokį ir drąsą sulaukė šilto publikos palaikymo.

Seniai visiems žinoma tiesa, kad blogis yra daug spalvingesnis už gėrį, buvo akivaizdus ir šiame spektaklyje: Jūros dvasios – Alinos Jazdauskytės (,,Lietuvos“ ansamblio šokėja) – šokio piešinys buvo lakoniškesnis, jos charakteris alsavo harmonija, pasižymėjo plastiškai banguojančiais, perteikiančius jūros bangavimą, judesiais.

Daugiau spalvų buvo Undinėlės charakteryje. Šis vaidmuo buvo patikėtas baleto mokyklos ugdytinėms Ievai Palubinskaitei ir Milai Butkutei. Jos abi šoka jau 7 metus, o jų pasirodymas scenoje tiesiog viršijo savo galimybes: abi buvo jautrios, plastiškos, neslepiančios meilės vaidmeniui. Jaunosioms balerinoms teko nemenkas išbandymas – šokti scenose drauge arba net poroje su profesionalais ir jos su tuo susidorojo, nors tai buvo sudėtinga ir techniškai ir psichologiškai.

Choreografė Undinėlės šokio charakterį kūrė, remdamasi klasikiniu personažo traktavimu: trapumas, jaunatviškumas, plastiškumas. Undinėlės vaidmuo buvo gražus ir jautrus, jaunoji solistė tiek poriniuose šokiuose, tiek ansambliuose kūrė lyrinę heroję įtikinamai.

Choreografiškai itin išraiškingi yra ansamblių šokiai: mažųjų kriauklyčių, jūros arkliukų, krabų. Kriauklyčių šokio judesių paprastumas ir minimalizmas leidžia juos atlikti ir patiems mažiausiems šokėjams, parodant salei ir nerangumo žavesį, kuris yra priešprieša baletui, bet natūrali ir žavi vaikiško kūno prigimtis. Jūros arkliukų šokio ritmika ir judesiai imitavo vaikiškus jojimo žaidimus, o krabų šokis virto mini etiudu, kuriame atkartojant krabų judėjimo būdą ir grumtynes dėl akmenuko, sukurta įtaigi ir komiška istorija. Šokiams žaismingumo ir charakterio suteikė ir naudojamos papildomos priemonės: krabų akmenuku buvo kamuolys, badmintonas ir žaidimas su kamuoliu perteikė ir idilišką Princo poilsio prie jūros atmosferą.

Patyrusios ir itin kūrybingos dizainerės Ainos Zinčiukaitės kostiumai – pagrindinių herojų pilni, kitų – išpildyti vien viena atpažįstama ir charakteringa detale – kūrė povandeninio jūros dugno piešinį, kartu labai padedami šokėjams, lyg diktuodami jiems įvaizdį, į kurį jie turi įsikūnyti. Būtent kostiumo detalė leido lengvai atpažįstamai sukurti Undinėlės perėjimo į žmogaus, turinčio vietoj uodegos kojas, būseną. Tiek krabai, tiek arkliukai, tiek kriauklytės buvo pažymėtos unifikuotomis ir lengvai atpažįstamomis kostiumo detalėmis. Ryškiai išsiskyrė scenoje Raganos suknelė: tiek kontrastinga juoda spalva, kuri vilnijo lyg pražūtingos audros bangos, tiek viršutinėje dalyje persišviečiančiais lyg giltinės šonkauliais. Žemiškųjų herojų – Princo ir jo svitos – kostiumai buvo griežtų klasikinių formų, taip darant takoskyrą tarp žemės taisyklių ir jūros laisvės.

Muziką spektakliui komponavo kompozitorius Kristijonas Lučinskas: dalis yra jo sukurtos, kita dalis – pritaikytos žinomos klasikinės temos. Minimalią, bet vizualiai paveikią scenografiją sukūrė Aistė Alksnytė bei Regina Donbrauskaitė: povandeninį jūros pasaulį žymėjo kriauklių vėduoklės ir iš viršaus nusileidžiančių vandens augalų girliandos.

Atskiras spektaklio scenas į vientisą pasakojimą jungė Samantos Pinaitytės (ji ir libreto autorė) sukurtas tekstas, kuris nutoldamas nuo klasiko, abstrahavosi ir akcentavo aukojimosi, meilės sau ir artimui, žavėjimosi gamtos grožiu, žmogaus gyvenimo tikslus bei vertybes, asmeninį tobulėjimą ir harmonijos su pasauliu paiešką. Pati libreto autorė sakė, kad spektakliu siekė kelti klausimus apie meilės prigimtį, asmeninį pasirinkimą ir jo pasekmes.

Ar pavyko pasiekti scenoje Klaipėdos baleto mokyklos trupei užsibrėžtų tikslų? Manau, kad tikrai taip, nes tokius spektaklius paprastai yra pajėgios sukurti tik profesionalios specializuotos mokymo įstaigos. Klaipėdos baleto mokykla veikia papildomojo ugdymo principu. Bet ambicingai jos vadovei Alinai Velykienei pavyko pradaužti nematomas stiklines lubas ir šoktelėti kartu su ugdytiniais viena pakopa aukščiau.