Klaipėdos efektas

Publikuota: 2014-06-08 Autorius: Audronė Žigaitytė
Klaipėdos efektas

I. Kada bus perkirstas Gordijaus mazgas?

Kas pirmas – višta ar kiaušinis?

Turinčius azartą atsakinėti ar bent jau ieškoti atsakymų į sunkiai atsakomus klausimus, kviečiu surasti atsakymą ir kitam, ko gero, jau konkuruoti su šiuo galinčiam klausimui: kas pirma – žemė naujam teatrui ar sprendimas jį statyti?

Į tokią situaciją Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pateko neatsitiktinai. Mat, jo steigėja yra LR kultūros ministerija, o dislokacijos vieta (taigi – žemė) – Klaipėdos apskrities, miesto nuosavybė.

Ir apskritai, ko ne vienmetis su Lietuvos nepriklausomybe mūsų teatras nuo pat jo steigimo dabartiniame pastate įkurdintas tik „laikinai“. Kalbos apie būtinybę keisti situaciją tai suvilnija tarsi jūros banga, tai vėl ilgam nutyla. 

Ypač viltingai nuskambėjo Kultūros ministro Jono Jučo pažadas, išsakytas 2008 metų kovo 14 dieną Klaipėdos savivaldybėje pristatant Naujo muzikinio teatro galimybių studiją bei investicinį projektą (beje, tai – pirmieji realūs darbai per nepriklausomybės metus naujojo pastato link). Tą dieną ministras viešai pareiškė: „Rekonstruoti dabartinį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatą yra neperspektyvu ir finansiškai nenaudinga. Muzikinio teatro salė turi būti ne mažiau kaip 1000 vietų, todėl nesvarstytinas ir piliavietės statinių pritaikymo teatrui variantas, nes ten galima įrengti tik 500 vietų salę. Mano nuomone, pastatyti vieną naują teatrą per 18 metų nepriklausoma valstybė gali ir privalo" (2008-03-15 „Vakarų ekspresas“, Jurga Petronytė „Ministras teatralams pažadėjo įkurtuves“). Tame pačiame posėdyje ministras paragino ir kuo greičiau apsispręsti dėl vietos naujam teatrui, nes ji turi būti įvardyta dokumentuose, teikiamuose Vyriausybės strateginio planavimo komitetui. O tokie dokumentai, ministro manymu, privalo būti parengti iki balandžio mėnesio pabaigos, nes gegužę Finansų ministerija skaičiuoja lėšų poreikį ateinančių metų investicijoms.

Kad žemės sklypo paskyrimas naujajam teatrui neužtruks, tą dieną buvo įsitikinęs ir miesto meras Rimantas Taraškevičius. Svarbiausia - parinkti tinkamą teatrui vietą.

Tačiau šiandien jau ir 2014  – o nei vietos, nei žemės sklypo, nei svarstymo Vyriausybės strateginiame komitete mūsų naujasis teatras nesulaukia.

Taip ir norisi pajuokauti, kad ir ministrai, ir merai keičiasi, o problema iš mirties taško niekaip neišjuda. Lengvai pažadama dėl mūsų geros nuotaikos prieš rinkimus, o po rinkimų kaip toj patarlėj: „timpt už vadžių, vėl iš pradžių“.

Taip ir žaidžiama problema jau daugiau nei dvidešimt metų.

 

 

Balsų dauguma nėra neginčytinas sunkiai atrandamų tiesų įrodymas dėl tos priežasties, kad tokias tiesas greičiau aptiks atskiras žmogus negu visa tauta.

R. Dekartas

 

Statyti ar nestatyti naują muzikinio teatro pastatą? Kur statyti? – Vilniuje, Klaipėdoje, o gal Plungėje ar Rokiškyje... Tai ne tik miesto, bet ir Valstybės problema. Valstybės, kurioje – šiandien jau būtina situaciją ne tik konstatuoti, bet ir šaukte šaukti, kad kuo greičiau ji keistųsi – nėra nei vieno geros akustikos pastato, tinkančio simfoninei muzikai ar operai atlikti. Yra pritaikyti, rekonstruoti ar rekonstruojami pastatai, kaip kad Lietuvos nacionalinė filharmonija ar Kongresų rūmai Vilniuje, Muzikinis teatras ar filharmonija Kaune, netgi šiaip jau puiki Klaipėdos koncertų salė. Tačiau, sumanius bet kurioje iš minėtų vietų atlikti net ne XX, o XIX a. simfoninį kūrinį taip, kaip yra sumanytas kompozitoriaus, nemažinant orkestro sudėties ir pasitelkus – jeigu to reikalauja partitūra – chorą ir solistus, kas jau tapo mūsų dienų tradicija pasaulyje, paaiškėtų, kad tai neįmanoma. Lygiai kaip ir nuolatinių rekonstrukcijų, akustikos tobulinimo nuolat reikalaujantis vienintelis mūsų krašte specialiai operai statytas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatas.

Kitaip tariant – sprendimas būti valstybėje meno šventovėms ar ne – politinės valios išraiška.

Tad kas ištars lemtingus žodžius: statom? Kultūros ministras ar miesto meras? O gal Ministras pirmininkas ar Prezidentas?

Gal numatomos krizės akistatoje kalbos apie būtinus statyti kultūros objektus kažkam atrodys kaip visiška utopija ar sprendimo galinti palaukti problema. Bet kada pasakysime „jau laikas“? Kada bus pakankamai lėšų viskam, kam jų nuolatos trūksta?

O gal kaip tik idealų siekis ir gali tapti pagrindine paskata procesų išjudinimui?

Būtent apie tai ir norisi pakalbėti straipsnių cikle „Klaipėdos efektas“. Kad drauge išanalizuotume galimą teatro viziją, problemas ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos mastu ir, remdamiesi istorine ne tik mūsų, bet ir kitų pasaulio valstybių patirtimi, rastume tinkamiausią išeitį problemoms spręsti net ir krizės sąlygomis.

 

II Kodėl Liudas Truikys norėjo susprogdinti teatrą

 

Svarbiausia operos teatrui ar koncertų salei – akustika.

Dažniau apsilankantys užsienio teatruose ar koncertų salėse supras, apie ką kalbu. Muzikos skambėjimą geros akustikos salėje galima vadinti vienu iš didžiausių stebuklų. Legendos sklinda apie sienas drebinusį Fiodoro Šaliapino balsą ar stulbinantį graikų Epidauro teatro fenomeną, kai trylika tūkstančių žiūrovų talpinančiame amfiteatre paskutinėje eilėje puikiausiai girdi scenoje šnabždantį aktorių. Drąsiai galima teigti, kad būtent gebėjimas projektuoti puikios akustikos sales inicijavo ir muzikos kūrinius, sava stilistika dar labiau išryškinančius akustikos privalumus. Ko gero, iki šiol šioje srityje nepranokti vokiečiai, garsėjantys milžiniškomis salėmis. Orkestro instrumentų balsai tose salėse girdimi taip raiškiai, kad tarytum dailininko paletėje spalvos – ir grynos, ir persiliejančios įvairiausiais vaivorykštės atspalviais, – padeda kompozitoriaus jausmams skleistis muzikinėje drobėje, virpindami klausytojo sielą. Žmogaus balsas tose drobėse negožiamas kad ir kaip įmantriai jį spalvinančio orkestro. Nuo garsų grožio ir ašaromis gali apsipilti, ir juoku pratrūkti – nelygu ko siekia kompozitorius.

Todėl ir negali būti pastatai pritaikomi muzikai skambėti. Jie turi būti specialiai statomi. Žinoma, kruopščiai pasirengus toms statyboms.

Gera, teisinga pradžia – ji svarbi kiekvieną darbą pradedant. O statant teatrą – ypač.

Nuolatinėmis problemomis garsėjantis vienintėlis Lietuvoje specialiai muzikai skambėti statytas Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pradėtas statyti neteisingai. Žinoma, ne specialiai kažkas kenkė – priežasčių buvo daug ir, ko gero, objektyvių.

Šių metų pavasarį, tomis dienomis, kai ministro Jono Jučo pažadai teikė vilčių, jog ir Klaipėdoje metas kruopščiai rengtis naujojo teatro statybų pradžiai, susitikau su Lionginu Šepečiu –

buvusiu kultūros ministru tuo metu, kai buvo statomas teatras (1967-1976 m.)Vilniuje. Pagal išsilavinimą L. Šepetys – inžinierius architektas, vėliau – Menotyros mokslų kandidatas, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, Lietuvos Mokslų Akademijos narys korespondentas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras. Lionginas Šepetys papasakojo keturiasdešimties metų senumo istoriją iš nūdienos pozicijų, beje, ne tik pritardamas, bet ir paragindamas muzikinio teatro statybai Klaipėdoje.

 

- Atėjau į Kultūros ministeriją dirbti tuo metu, kai buvo uždrausta žiūrovinių įstaigų statyba. Buvo leista statyti pastatus ne daugiau kaip už du milijonus rublių. Už tokią sumą operos teatro tikrai negalėjome pastatyti.

Tačiau suveikė mūsų visų tam tikra ambicija. Nežinau kodėl, iš kur, bet supratom, kad šalį, kraštą reprezentuoja kultūra, o kultūrą – visų pirma operos teatras. Ir, mano laimei, ta ambicija užsikrėtė ir tuometinė valdžia.

Nes vienas teatro niekas niekada nepastatys.

Kas yra buvęs stambių statybos objektų užsakovas, tas puikiai žino, kad dažnai tokia statyba apauga istorijomis.

Nuvykęs į Operos ir baleto teatro naujų rūmų statybą  radau nykią tylą ir šiukšlėmis užverstą pamatų duobę. Formali priežastis – tebegaliojantis chruščiovinis embargo „žiūrovinėms statyboms“. Faktiškai – apsileidimas bei abejingumas šiai svarbiausiai to meto kultūros statybai. Juk kiekvienas toks draudimas turėjo aibę plyšių, landų, kuriomis ir naudojosi apsukrūs užsakovai. O mūsiškiai dar sėdėjo nuleidę rankas.

Maždaug tuo pačiu metu teatro statybose pabuvojo kitas lankytojas. Berlyne studijavęs teatrų akustikos mokslus baigęs dailininkas scenografas Liudas Truikys. Gilioje pamatų duobėje jis įžvelgė tai, apie ką ministras net nepagalvojo. Jis įžvelgė blogą būsimojo teatro akustiką. O muzikiniam teatrui tai peilis po kaklu.

Su šiuo kraupiu atradimu jis įsiveržė į mano kabinetą ir vienu ypu, susijaudinęs išpyškino, kad jei bus toliau vykdoma šio teatro statyba, jis po būsimąja orkestro duobe padėsiąs dinamito, išsprogdinsiąs teatrą ir ramiai sėsiąs į kalėjimą... Ir tenai lauksiąs naujos statybos. Išdėstė, ką norėjęs ir žiūri į mane neįprastai ryžtingomis akimis.

Tada dar niekas nekalbėjo apie terorizmą. Stebiu dailininką ramiai, priskirdamas visa, ką išgirdau, prie jo asmens prilimpančioms keistenybėms. Bet dėl viso pikto aiškinu, kad, išsprogdinus dinamitą, kils neregėtas negirdėtas triukšmas. Mes neteksime galimybės nei tęsti šios statybos, nei pradėti kitos. Kantriai dėstau skaičius: Centras mums leido teatro statybai išleisti 2 milijonus rublių, o jis kainuos daugiau kaip 10. Slapta nuo Centro statybą finansuosime iš respublikos sutaupytų rublių, iš už sumedžiotą ir užsieniui parduotą žvėrieną gautų dolerių... Nemanau, kad jis suprato skaičių kalbą, kabinetą paliko mandagiai nusilenkęs, bet kietu žingsniu.

Pamenu, sutikęs vieną kitą patikimesnį L. Truikio bičiulį, paprašiau „dėl visa ko“ pasikalbėti su juo, „kad nekvailiotų“.

„Sprogdintojas“ grasinimų neįvykdė. Ministerijoje oficialiai patvirtinome leistiną 2 milijonų rublių teatro sąmatą, išleidome per 14 milijonų. Plius jau minėtas kelerių metų medžioklės pajamas užsienio valiuta.

Ministrų taryba, priremta maskviškių tikrintojų prie sienos dėl „begėdiškai“ viršytos sąmatos, man, kaip užsakovui, pareiškė papeikimą. Gaila, kad papeikimai nepanašūs į medalius. Po šiai dienai nešiočiau jį atlape. Vienintelį iš daugelio ano meto apdovanojimų ar bausmių.

Projekto autorė Nijolė Bučiūtė gavo valstybinę premiją. Lietuva – vienus geriausių teatro rūmų Rytų Europoje. Tiesa, su madai atiduota duokle – gausybe stiklinių sienų, kurios iš pradžių ne visiems patiko. Ir vis dėlto publikos pamėgtą, į sostinės panoramą įsiliejusį šiuolaikinės architektūros kūrinį.

O teatro akustika išties buvo bloga. Ją teko taisyti. Ir ne kartą – taisoma iki šiol. Nemanau, kad dėl to L. Truikys piktdžiugiškai trynė rankas. Ar kitaip puikavosi, kad pikta pranašystė išsipildė. Jis buvo teatro patriotas, iki kaulo smegenų meno žmogus.

Visais atvejais operos teatras - tai pirmoje eilėje akustika. Tai yra pagrindų pagrindas.

 

 

 

 

 

III Valstybė, pinigai ir... opera

 

Pasikalbėjus su svečiose šalyse kad ir vos dieną-kitą pabuvojusiais, ar užsienio svečiais, atvykusiais pas mus, į Lietuvą, dažnai norom nenorom kalba nukrypsta operos link. Ne siaurąja prasme – konkrečias G. Verdi ar G. Puccini operas. O labai plačiai – apie operos meną, kaip valstybės, miesto kultūros įšraišką. Nuo architektūrą reprezentuojančio pastato iki režisūros, orkestro, solistų ir baleto artistų pajėgumo kaip betarpiško kultūros – t.y. valstybės ar miesto valdžios dėmesio kultūrai – rodiklio.

Kai kurių valstybių teatrai tokie garsūs, kad vos ištarus miesto pavadinimą, iš karto jį sieji su pagrindine meno šventove: Milano La Scala, Maskvos Didysis teatras, Paryžiaus Grand Opera ar Niujorko Metropolitan Opera... Vokietijoje sudėtingiau – toje šalyje kultūrai tiek daug dėmesio visais laikais buvo skiriama, kad garsiųjų Vokietijos teatrų sąrašas būtų tikrai labai skaitlingas. Net juokaujama, kad kiekviena Vokietijos  žemė turi savo La Scalą ir kad toje šalyje daugiau ar mažiau pajėgų operos teatrą atrasi kas šimtą kilometrų.

Apie operos meno ir valstybės ryšį mūsų valstybėje, Lietuvoje, kalbėjomės su muzikologu, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, LMTA docentu dr. Jonu Bruveriu. Susitikome, kaip ir su Lionginu Šepečiu, pavasarį, kai kalbos apie galimybę statyti naują Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatą teikė nemažai vilčių, kad pagaliau ir mūsų vyriausybė, ir miesto valdžia nebe gražiais žodžiais, o tikrai realiais veiksmais parodys gerą valią, kad ir Klaipėdoje pagaliau atsirastų miestą reprezentuoti galintis ne tik kolektyvas, dirbantis jau 20 metų, bet ir operos žanrui adekvatus teatro pastatas. 

Į J. Bruverį kreipiausi neatsitiktinai – jis Nacionalinę premiją pelnė už solidų, gausiai iliustruotą albumą apie lietuvių tautinio operos ir baleto meno bei nacionalinio Operos ir baleto teatro kūrimąsi, jo veiklą nuo įsteigimo iki šių dienų.

Jonas Bruveris: Opera kaip sintetinis žanras visuomet reprezentavo valstybės kultūrinį pajėgumą.

Jeigu užmestume akį į istoriją, tai nuo pat operos žanro atsiradimo mūsų valstybę ir operą sieja nuolatiniai ryšiai. Pavyzdžiui, mūsų Valdovų rūmuose opera suskambėjo 1636 metais, t.y. – kur kas anksčiau nei Paryžiuje! Jeigu ne mūsų valdovas kunigaikštis Vladislovas Vaza, kuris susižavėjo opera Italijoje, tai mūsų operos istorija nežinia kada būtų prasidėjusi.

Arba mūsų tautinės operos gimimas. Dar spaudos draudimo laikais Peterburge pavyko surengti pirmuosius lietuviškuosius vakarus. Tilžėje panašius organizavo Vidūnas. Koncertų programose pagrindiniais akcentais tapdavo operos repertuaras, padedantis atsiskleisti talentingiems lietuvių solistams. Ir svarbiausia, kad visas tas kultūrinis sąjūdis vyko su viltimi atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Itin svarbu, kad, kai 1918 m. vasario 16-ąją Vilniuje buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, tai iš karto imta rūpintis ir operos teatro steigimu bei muzikos pedagogika. Ir, jeigu ne lenkų okupacija, tai tikrai mūsų opera būtų pradėjusi veikti ne Kaune, o Vilniuje.

O įsteigus Valstybės operą Kaune, mūsų jauna, neturtinga valstybė iš karto,  nuo pat pradžių, labai rėmė operą. Literatūroje pasitaiko netikslumų, vis dar kartojami sovietiniai nedokumentuoti įsitikinimai, kad veiklą pradėjo entuziastų būrelis, kad trūko lėšų. Kad mūsų pirmoji Violeta (G. Verdi „Traviatoje“) Adelė Galaunienė verkė, atsisėdusi ant ryšulių... Gal jai ir teko ką nors nusinešti į pirmosios profesinės operos pastatymą, bet okupacijų, karų nustekenta mūsų valstybė, turėjusi absoliučiai viską pradėti nuo pradžių, atlyginimus mokėjo du mėnesius prieš pirmąjį „Traviatos“ spektaklį, t.y. – nuo lapkričio pirmosios dienos.

Ir nuo tų 1920-ųjų metų gruodžio 31 dienos opera kaip sintetinis žanras visada reprezentavo mūsų valstybės kultūrinį pajėgumą, kultūrinį suinteresuotumą. Nes tame sintetiniame žanre susieina daugybė meno funkcijų, visos meno šakos.

 

A. Ž-N.: Lietuvoje turime keturis operas, baletus ir kitus muzikinių žanrų spektaklius statančius teatrus: Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą Vilniuje, valstybinius muzikinius teatrus Kaune ir Klaipėdoje, miesto savivaldybės išlaikomą – Panevėžyje. Ar pakanka Lietuvai valstybės kultūriniam prestižui užtikrinti keturių muzikinių teatrų?

 

J. B.:Žinoma, galėtų būti ir daugiau teatrų. Pasidairius po gretimas valstybes, ypač į tas, kurios nenukentėjo taip siaubingai ir politiškai, ir ekonomiškai, ir kultūriškai, kaip mūsų Lietuvėlė, tai, pavyzdžiui Vokietijoje ar Italijoje, pagaliau – Prancūzijoje, net tokio dydžio miesteliai kaip mūsų Utena ar Ukmergė turi savo teatrus: orkestrą, kuris griežia teatro repertuarą ir simfoninius koncertus, dramos ir operos trupes, pagal galimybes vaidinančias savo kolektyvų pajėgumą atitinkantį repertuarą.

Ir Lietuvoje po vieno garsios mūsų solistės Vladislavos Grigaitienės studenčių klasės koncerto 1932 ar 1933 metais, o tada, berods, dainavimą Kauno konservatorijoje studijavo per 40 dainininkių, spaudoje buvo rašyta, kad jų lygis toks geras, kad neaišku, kur jas visas reikės dėti. Nebent įsteigti operos skyrius Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Taip ir atsitiko – nors ir trumpam, Klaipėdoje ketvirtajame dešimtmetyje buvo įsteigtas operos teatras.

Lietuva tikrai garsėja balsingais talentais. O, kadangi valstybė anuomet skyrė operos menui reikiamą finansavimą (buvo geri atlyginimai, o ir kitokio dėmesio teatralai nestokojo), tai ir dainavimo profesija buvo be galo patraukli.

Ir dabar dainuojančių pakaktų – kiek talentingo jaunimo, baigę studijas Lietuvoje įsidarbina užsienio teatruose. Ir ne tik solistais – nemažai lietuvaičių dainuoja ir užsienio teatrų choruose.

Tikrai galėtų Lietuvoje būti ir daugiau teatrų. Tik kad medžiagiškų galimybių, valstybės dėmesio kultūrai šiandien labai trūksta.

 

A. Ž-N: O nuo ko prasideda teatras? Sparnuota frazė teigia, kad nuo rūbinės...

 

J. B.: Opera yra Baroko žanras. O Baroko laikų teatrai – tai pirmiausia nepaprastai gražūs rūmai. Ir apskritai teatras savaime turi būti gražus, nekasdieniškas. Juk teatras –

tokia erdvė, kad peržengei slenkstį – ir iš karto patenki į kitokį pasaulį... O ir ateini į teatrą patirti reikšmingų, nekasdieniškų būsenų, potyrių...

 

A. Ž-N.: Mūsų valstybėje barokiniu prašmatnumu, atrodo, nepasižymi nei vienas teatras. Ir apskritai specialiai operos žanrui statytas tik vienas – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Vilniuje. Visi kiti, ne tik operos menui, bet ir apskritai muzikai skambėti skirti pastatai kažkodėl Lietuvoje yra „pritaikomi“, t.y. – rekonstruojami ir juose dirbtinai įkurdinamas muzikos menas...

 

J. B.: Kai Vilniuje pastatė naujuosius teatro rūmus, tai net teatro meno tarybos posėdžio protokoluose po pirmosios akustinės repeticijos atsirado išvada: tokio teatro atidaryti negalima. Bet kaip gi jo neatidarysi – Tarybų valdžia pastatė ir Spalio revoliucijos išvakarėse atidarymui specialiai opera parašyta. Na ir atidarė... Ir blogai, kad atidarė... Ir dainininkų balsai kenčia, ir žiūrovas tikrosios operos negirdi. Ir kiek stengėsi tą akustiką gerinti! Ir iki šiol vis gerina, gerina, pinigus kiša... O niekas nesikeičia...

 

Parašai po nuotraukomis.

1. Vladislovo Vazos portretas.

Ankstyvas operos pasirodymas Lietuvoje yra pirmiausiai Vladislavo Vazos nuopelnas. 1625 m. su opera jis susipažino ten, kur ji buvo atsiradusi - Florencijoje. 1632 m. tapęs jungtinės valstybės valdovu - Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi, jis labai daug dėmesio paskyrė rūmų muzikai ir teatrui. 1635 m. Varšuvoje, naujojoje Lenkijos sostinėje, buvo parodytos dvi operos. Pirmoji Lietuvos sostinei sukurta opera buvo „Elenos pagrobimas". Vėliau dar dvi operos jo iniciatyva buvo parodytos Vilniuje - ,,Andromeda" (1644) ir ,,Apviltoji Kirkė", 1648. Du pastarosios operos balandžio mėn. spektakliai buvo paskutinieji Vladislavo Vazos teatro spektakliai apskritai. Gegužės 20 d. valdovas Merkinėje mirė (jo širdies urna yra Vilniaus arkikatedros bazilikos mauzoliejuje). Nežinomų kompozitorių kurta muzika neišliko (tik žinoma, kad ,,Elenos pagrobimą" sukūrė trupės vadovas Marco Scacchi); išliko Virgilio Puccitelli rašyti libretai. Teatras turėjo ir šokėjų grupę.

 

 

IV. „Kas nemėgsta operos – tas yra kiaulė“

Kinų patarlė

 

Žinoma, kinų opera nuo europietiškos skiriasi lygiai tiek, kiek yra ir kur kas seniau gimusi nei europietiškasis operos žanras. O šią patarlę prisiminiau tik todėl, kad pratęsčiau muzikologo Jono Bruverio mintį apie operos žanro kaip valstybės ar miesto kultūros rodiklio reikšmę istorijoje.

Todėl ir norėtųsi, kad kiekvienas mūsų ne tik žinotume tris su operos žanru susijusias mūsų valstybės istorijos datas, bet ir gerai suprastume tų įvykių prielaidas bei reikšmę.

 

Vilniuje anksčiau nei Paryžiuje

 

Pirmoji svarbi data – 1636 m. rugsėjo 4-oji. Tą dieną Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose italų trupė parodė operą „Elenos pagrobimas“, kurią sukūrė kompozitorius Marco Scacchi ir libretistas Virgilio Puccitelli.

XVII  a. pradžioje  Vilnius garsėjo kaip vienas reikšmingiausių Europos kultūros centrų. Juk už Italijos ribų (pirmoji pasaulyje išlikusi opera C. Monteverdi „Orfėjas“ pastatyta Mantujos hercogo Gonzagos rūmuose 1607 m., o pirmą kartą Lietuvoje – 2007 m. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre) operos spektakliai pastatyti tik  Zalcburge (1618 m.), Prahoje (1627 m.), Varšuvoje (1628 m.), Vienoje (1633 m.) ir jau 1636 m. –Vilniuje. Paryžiuje taip pat italų trupė operą pirmą kartą parodė tik dar po dešimties metų – 1646 m.

Operos istorijos pradžia Lietuvoje sietina su Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vladislovu Vaza. Tai jis, 1624 m. iškeliavęs į Italiją susižadėti su Toskanijos didžiąja kunigaikštyte Margarita, po dvejų metų kelionės po Europą į Vilnių parsivežė ne sužadėtinę, o to meto didžiausią kultūros naujieną – operą.

 

Per dvejus metus trukusią kelionę karalaitis Vladislovas aplankė Austriją, Vokietijos žemes, Prancūziją, Nyderlandus, Italiją, – visur domėjosi tuo metu plintančia baroko kultūra. Įdomu, jog Antverpene jis lankėsi Peterio Paulo Rubenso studijoje, kur pozavo garsiajam dailininkui. Vėliau į Lietuvą valdovas pargabeno įsigytas ne tik garsiojo tapytojo, bet ir jo amžininkų tapybos drobes, gobelenus. Apsilankęs Mantujos hercogo Gonzago rūmuose, Vladislovas Vaza pamatė Antonio Salvadori ir Marco da Galliano muzikinę dramą „Karalienė šventoji Uršulė” ir buvo pakerėtas to meto didžiausio stebuklo: operos pastatyme puikiai derėjo naujausi muzikos, literatūros, architektūros, tapybos ir technikos (pastatymo mašinerija) pasiekimai. 

Nenorėdamas savosios valstybės kultūra nusileisti aplankytiems kraštams,  Vladislovas Vaza į Vilnių pakvietė italų muzikantus, dainininkus, aktorius, šokėjus ir scenos meistrus, kad šie ir jo mieste pastatytų operą. Tam dosnus valdovas negailėjo lėšų – nei operų pastatymams, nei būriais po 12, 15 žmonių  iš Italijos į Vilnių traukiantiems muzikantams.

1648 m. Valdovų rūmuose paskutinį kartą parodytas operos spektaklis. Tais metais Vladislovas Vaza išvyko iš Vilniaus ir netrukus mirė. Prasidėję  karai su Maskva ir Švedija nutraukė muzikinį Valdovų rūmų gyvenimą.

 

Tautinės operos gimimas
 

            Antroji būtina įsiminti operos istorijos Lietuvoje data – 1906 m. lapkričio 6 d., pirmosios lietuviškos operos Miko Petrausko „Birutė“ premjeros data. Jos premjera taip pat įvyko Vilniuje, miesto salėje – dabartinėje Nacionalinėje filharmonijoje.

            Rusijos imperijos valdžios visaip slopinta, lietuvybė, kad ir sunkiai, visgi skynėsi kelius į viešąjį gyvenimą. XX a. pradžios kultūrinis atgimimas, iškėlęs ir tautinės operos idėją, buvo neatsiejama nepriklausomos valstybės atkūrimo siekio dalis. Todėl suprantama, kad, kaip ir politinis judėjimas, anuometinės valdžios netoleruotas ir visais įmanomais būdais slopintas. Todėl ir pirmosios tautinės operos gimimas – premjera įvyko po „Liaudies dainų vakaro“ iškaba.

            Bandymų kurti lietuvišką operą būta dar ir iki spaudos draudimo panaikinimo 1904 metais. Tarp bandžiusių – ir pirmą lietuvišką operos libretą parašęs Maironis, ir su broliu Albertu Storosta bandęs operą kurti Vydūnas, ir svetur lietuvių savišalpos draugijas bei chorus įkūrę kompozitoriai Česlovas Sasnauskas ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Tačiau pirmosios lietuviškos operos kūrėjais buvo lemta tapti dramaturgui Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui ir kompozitoriui Mikui Petrauskui. Pastatymas įgyvendintas su „Vilniaus kanklių“ draugija. Būtent mėgėjų galimybėms buvo pritaikyta nesudėtinga, pagrįsta lietuvių liaudies dainų melodijomis, muzika, o dalis teksto tiesiog buvo deklamuojama.

Būtent toje premjeroje dalyvavo daug žymių to meto kultūros veikėjų: Kęstutį vaidino rašytojas Kazys Puida, spektaklyje dalyvavo pats dramaturgas su trimis vaikais, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius.

Birutę operos premjeroje dainavo būsima garsi knygų leidėja Marija Piaseckaitė-Šlapelienė. Pirmą kartą į sceną toje operoje išėjo ir tuomet dar tik paauglys Kipras Petrauskas.

Ir kas šiandien galėtų paneigti, kad būtent „Birutės“ premjera amžiaus pradžioje suformavo supratimą, kad tik su kultūra ir operos žanru kaip aukščiausia jos išraiška galima sieti ir valstybingumo esmę tiems, kas tolesnę savo profesinę veiklą skyrė jau brandesniam – profesiniam lietuvių operos teatrui.

1920 m. gruodžio 31 d. „Traviatos“ spektakliu Kaune prasidėjo Lietuvos nacionalinio operos teatro istorija.

Tai ir būtų trečioji Lietuvos valstybės kultūros data, būtina žinoti kiekvienam lietuviui.

 

 

V. „Traviata“ – lituvių profesinės operos gimtadienio talismanas

O buvo taip...

1920 m. spalio 5 d. Steigiamojo Seimo švietimo komisija patvirtino Operos teatrui steigti sąmatą, kuri siekė 110 000 auksinų.

1920 m. spalio 9 d. generolui Želigovskiui Vilnių nuo Lietuvos atplėšus, į Kauną atvyko abu broliai Petrauskai ir Antanas Sodeika. Mikas Petrauskas netrukus išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, o Kipras Petrauskas su Antanu Sodeika prisijungė prie Kaune gyvenusių operos artistų.

Tuoj buvo sudaryta Lietuvos Operos taryba.

Kažkas iš tarybos narių, berods Wilmannu vadintas, primygtinai rekomendavo tiesiog importuoti Berlyno ar Varšuvos operos pastatymą, užuot vargus prie nuosavo. Rezultatas tuo metu (momentu!) gal ir būtų geresnis, bet tuomet gal ir dabar dar neturėtume kiekvienos valstybės orumo, kultūringumo simbolio – nacionalinio operos teatro. Žinoma, importuoti kur kas lengviau, nei sukurti savą. Tačiau šis pasiūlymas tarybos buvo vienbalsiai atmestas.

Pasirinkta G. Verdi opera „Traviata“.

Matyt, tikras jausmingumas, o ir palyginti paprastas operos statymas (nedaug veikėjų, lengvai pritaikomi kostiumai, scenografija – kiekvienuose namuose esantys kėdės, stalai... o ir galima nedidelė orkestro sudėtis) ir buvo pagrindinės priežastys pasirenkant „Traviatą“ pirmuoju pastatymu profesionalioje Lietuvos operos scenoje 1920 –aisiais.

Profesionalios operos gimimo Lietuvoje diena – gruodžio 31-oji, lemtingai pavertė ją Lietuvos operos talismanu. Dažnas šiandien jau nė nežinodamas „Traviatos“ atsiradimo Lietuvoje peripetijų, tapatina herojės mirtį su prabėgusių metų pabaiga. Teatro sąlygiškumas ir herojės „prisikėlimas“ kiekvienam naujam spektakliui tampa gera dingstimi (tarsi pagonišku ženklu) ašaromis palydėti senuosius metus ir čia pat vėl „Užstalės daina“ bei juoku pasitikti Naujuosius.

Šiandien jau legendomis virto pasakojimai, kaip iš nuosavų garderobų buvo renkami scenos rūbai, iš svetainių – rekvizitas ir kaip ponia Galaunienė patalynę ketvirtajam operos veiksmui apsnigta teatro alėja iš namų gabeno, švelniai duknomis vadindama. Lygiai kaip ir pirmojo veiksmo BrindisiUžstalės daina anuomet Kipro Petrausko ir Adelės Galaunienės lūpomis išdainuota pirmąjį kartą, tarsi iš lūpų į lūpas buvo perduota ne tik kelioms Alfredų ir Violetų kartoms, bet nuvilnijo per Lietuvą dažnų vaišių šampano kėlimo akimirkos įprasminimu.

Žinoma, „Traviata“ ir jos naujametinė tradicija Lietuvoje – profesinės operos gimtadienio paminėjimas – visų pirma priemonė suvokti laiko perspektyvą. Apskritai istoriją žinoti būtina ne tam, kad ją fetišizuotume ar jaustume nostalgiją praeičiai. Greičiau tam, kad nesuvoktume savęs vienadiene pasaulio bamba, kad patys pasijustume esantys tik tarpsniu, iškilusiu po tam tikrų praeities įvykių ir turėsiančių tęstinumą bei pasekėjus ateityje.

 

„Esame viena tauta, viena žemė, viena  Lietuva”

Ieva Simonaitytė

 

1934 m. balandžio 19 d. Kauno Valstybės teatre Antanas Smetona ištarė labai svarbius žodžius: „Teatras, konservatorija, meno mokykla ne taip sau jos sukurtos, ne prabangai: jos sukurtos tautai auklėti, pirmučiausia gi tiems, kurie siekia jai vadovauti”. (Gira L. Mūsų Teatras naujojo baro pradžioje. Meno dienos, 1934, nr. 1, p. 3.).

Tai buvo ne asmeninių pažiūrų išsakymas, o valstybės vadovo nuostata kultūros politikos klausimu.

Ir vėl ne atsitiktiniu sutapimu, o greičiau lemtimi, netgi tam tikromis prasmėmis valstybės kultūrinę vienovę liudijančia, galėtume vadinti faktą, kad tų pačių 1934 metų gruodžio 8 diną ir Klaipėdoje, miesto teatre įvyko pirmoji jaunos Klaipėdos Operos premjera – ta pati, jau kasmet Naujųjų išvakarėse skambanti G. Verdi „Traviata“. Netrukus, 1935 m. gegužės 24 d. įvyko ir Ch. Gounod „Fausto“ premjera.

             Kelias į „Klaipėdos operos“ aukštumas nebuvo paprastas. XX a. pradžios Klaipėdos teatras savo darbo sistema ir meniniu lygiu beveik nesiskyrė nuo daugelio Vokietijoje paplitusių nedidelių provincijos teatrų. Meniniu atžvilgiu silpnoka trupė vis tik statė ne vien operetes, bet ir sudėtingas operas: repertuare puikavosi J. Offenbacho “Hofmano pasakos”, R. Wagnerio “Skrajojantis olandas”, P. Mascagni “Kaimo garbė” ir R. Leoncavallo “Pajacai”.

1922 m. sausio 14 d. choras “Aida” (įkurtas 1919 m.), Klaipėdos šaulių namuose parodė pirmąjį krašte lietuvių jėgomis pastatytą muzikinį spektaklį – M. Petrausko operetę “Consilium facultatis”.

1928 m. pradžioje, norint pažymėti Lietuvos Nepriklausomybės dieną, J. Žilevičiaus ir A. Vaičiūno iniciatyva, buvo pastatyta M. Petrausko opera “Birutė” (be orkestro).

1928 m. birželio 22 d. Šaulių namuose įvyko Klaipėdos konservatorijos mokytojų ir mokinių jėgomis pastatytos Ch. Gounod operos “Faustas” premjera.  

1930 m., uždarius Klaipėdos konservatoriją, nutrūko ir lietuviškos Operos kūrimo darbas krašte.

Nuo 1930 m. labai suaktyvėjo ir Klaipėdos vokiečių teatrinis gyvenimas. Kasmet (vienam ar dviem sezonams) atvykdavo čia dirbti operetės trupės iš įvairių Vokietijos miestų. Jos dažniausiai statydavo I. Kalmano, F. Leharo ir kt. kompozitorių operetes. Būtent ši vikla ir galėjo subrandinti prielaidas rastis „Klaipėdos operai“. Gaila, neilgam. Po kelių veiklos sezono teatras buvo uždarytas ir atgimė tik pokario metais vėl nauju pavidalu: 1946 m. liepos 26 dieną oficialiai Klaipėdoje buvo įsteigtas Muzikinės komedijos teatras, kartais vadintas Muzikinės dramos teatru, pradėjęs  veiklą K. Jurašiūno ir J. Švedo inscenizuota lietuvių liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė“. 

Ir šiam teatrui, oficialiai davusiam pradžią šiandieniniam Klaipėdos valstybiniam dramos teatrui, nebuvo lemta ilgai gyvuoti. Tačiau iki teatro uždarymo  (1950 m.) pastatytos net kelios opretės (J. Offenbacho “Perikola”, B. Aleksandrovo “Manoji Giuzel”, I. Dunajevskio “Laisvasis vėjas”, R. Planquette  “Kornevilio varpai”) G. Rossinio opera “Sevilijos kirpėjas”, A. Lopo ir K. Griauzdės pasakos vaikams (“Raudonoji gėlelė” ir „Plenė“). Pradėtos statyti ir dvi operos – P. Čaikovskio “Eugenijus Onieginas” ir G. Verdi “Traviata”. Tačiau dėl netikėto teatro uždarymo premjeros neįvyko.

„Eugenijus Oneginas“ į sceną grįžo didžiausio operos mėgėjų entuziazmo dėka 1956 m. gruodžio 6-ąją ir pilnutėlėje Dramos teatro salėje užfiksavo Liaudies operos teatro gimimą: pastatymą įgyvendino susibūrę įvairių specialybių operos meno mėgėjai.

 

 

VI. Investicijų prasmė

 

            Kai Naujametinę naktį, pasitinkant 2009-uosius, dvidešimt minučių į dangų skriejo dviejų šimtų penkiasdešimties (250) mūsų teatre dirbančių žmonių visų metų (!) atlyginimų vertės fejerverkas, gėrėtis reginiu nepajėgiau.

Nors ir iš Klaipėdos buvo važiavusių pasigrožėti Vilnių Europos kultūros sostine skelbiančiu fejerverku.

Įdomu būtų išgirsti, kas liko (išliko!) jų mintyse, jausmuose nuo to reginio šiandien. Ir jeigu dar ką pamena, tai ar jaučia tų prisiminimų prasmę?

            Pirmą kartą apie investicijas ir jų prasmę susimąsčiau visai netikėtai.

            Dažnai matydama užrašus ant fasadų, skelbiančius, kad miestuose ir miesteliuose bažnyčias ar įdomesnius statinius finansavo didikai, net nesusimąstydavau apie tuos poelgius ar juo labiau – apie jų prasmę.

Tačiau kartą tiesiog vidurio Lietuvos laukuose aptiktas Tytuvėnų vienuolynas nustebino ir sujaudino taip, kad tuojau pat pradėjau ieškoti to architektūros šedevro atsiradimo istorijos ir priežasčių. Jausmus kaitino ir bažnyčios bokšto pastatymo data, sutapusi su mano jaunėlės dukters gimimo metais tik... 200 metų anksčiau.

Kažin, ar kitu atveju būtų atmintin įstrigęs XVII a. gyvenusio didiko Andriaus Valavičiaus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininko ir Žemaičių žemės teismo teisėjo vardas. Dabar gi ne tik mintimis grįžtu į Tytuvėnus, bet ir stengiuosi suvokti, analizuoti, kitiems papasakoti apie tos kilnios misijos priežastis ir prasmę.

Tą pačią šių, 2009 metų sutikimo naktį ir Klaipėdoje buvo proga pamąstyti apie gyvenimui prasmę suteikiančius poelgius.

Žinia, mūsų teatras prabanga ar prabangiais pastatymais niekados dar negarsėjo. Tuomet, kai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatymų sąmatos skaičiuojamos jau net ne šimtais tūkstančių, o milijonais, Klaipėdos muzikinis priverstas pats su savimi konkuruoti, statydamas savuosius spektaklius kaskart vis už mažesnę sumą, jau net ne dešimtis, o vos keliolika tūkstančių tesiekiančią.

Tad tokių konceptualiai pigių pastatymų fone mūsų naujametinė „Traviata“ sužėri visomis tikrai operai privalomomis spalvomis. O šiandien tas, jau keturioliktus metus mūsų repertuare skaičiuojantis pastatymas apauga ir kitomis prasmėmis.

Šiuo metu vienintelis Klaipėdos muzikinis teatras puoselėja tradiciją minėti profesinės operos gimimą Lietuvoje – juk tik Lietuvoje ji užgimė per Naujuosius: 1920-aisiais Kaune. Ir tas Valstybės operos gimtadienio šventimas, kaskart sutampantis su triukšmingiausia metų švente, daugybei lietuvių įskiepijo meilę menui, pagarbą operos žanrui. Nes kiekvienais metais iš Valstybės teatro Kaune Radiofono dėka, o vėliau iš valstybinio teatro Vilniuje ir radijo, ir televizijos transliacijomis pasklisdavo „Traviata“ po visą Lietuvą.

Galbūt, tikrai neatsitiktinai būtent mūsų teatre Klaipėdoje „Traviata“ pastatyta su legendinio Liudo Truikio scenografija. To paties Truikio, kuris, pamatęs netikusiai pradėtą statyti operos teatrą Vilniuje, grasino jį susprogdinti.

Ir būtent kaip tik tame taip tąsyk ir nesusprogdintame pastate Vilniuje prieš šešerius metus buvo nutraukta 82 metus mūsų senelių ir prosenelių puoselėta tradicija sutikti Naujuosius su „Traviata“. Kaune pradėtą ir Vilniuje tęstą tradiciją atėjo metas puoselėti Klaipėdoje. Mieste, kuriame nebeliko teatrų!

Tikrai ne atsitiktiniu sutapimu, o greičiau lemtimi, netgi tam tikromis valstybės kultūrinę vienovę liudijančiomis prasmėmis turėtume šį tradicijos puoselėjimą vadinti ir todėl, kad būtent „Traviatos“ pastatymu nors ir trumpam, bet buvo 1934 metų gruodžio 8 dieną gimusi Klaipėdos Opera.

Betgi grįžkime prie paties pastatymo. Prieš 14 metų, kaip ir šiandien, ne pačiais geriausiais ekonominio valstybės klestėjimo laikais, šis spektaklis galėjo atsirasti mūsų teatre tik kilnių iniciatyvų dėka.

Tuometinė teatro vadovė Laisvė Dautartaitė sugebėjo įtikinti anuomet Vakarų bankui vadovavusį Petrą Kraftą tokios investicijos prasmingumu. Per visą Lietuvą nuvilnijo tąsyk gandas ir apie pamirštos L. Truikio scenografijos atgimimą, ir apie talentingą italą Dantę Andzolinį, „pažadinusį“ Klaipėdos muzikinį, ir apie nuostabius dainininkus Gražiną Miliauskaitę, Vytautą Kurnicką, Mindaugą Gylį, pagrindinius vaidmenis dainavusius.

Šiais metais scenoje iš tos trijulės dainavo tik M. Gylys.    

Fortūnos ratas sukasi. Tai iškelia, tai bloškia žemyn. Sėkmė gali aplankyti kiekvieną, nesvarbu, kokius darbus jis dirbtų. Lygiai kaip ir nelaimė.

Ir tuomet, kai ištinka sunkumai, ar krizė taip smarkiai linksniuojama šių metų kasdienybėje, lieka – gali išlikti! – tik tai, kas prasminga. Tik tai, ką galima ne tik pajausti, bet ir suprasti, analizuoti, papasakoti apie savo atradimus ir supratimus vaikams ir bičiuliams.

Ir keista, ir nesuprantama tuomet, kaip galima investuoti sumas į renginius, išblėstančius per kelias dienas, ar net valandas, kai už tuos pačius pinigus galima sukurti dešimtmečiais ir net šimtmečiais laimę suteikiančius reiškinius. 

Komentarai